(Literatūra 9)

Kaip skaityti ir žiūrėti dramą? (5.1 tema)

Kaip skaityti ir žiūrėti dramą?

Pradėdami kalbėti apie dramą kaip grožinės literatūros rūšį, pirmiausia atkreipsime dėmesį į tai, kad dramos kūriniai yra ypatingos paskirties: nuo pat žanrų formavimosi pradžios drama vaidinama scenoje (žodis teatras yra kilęs iš gr. theatron – reginio vieta, reginys), tekstą papildo aktorių vaidyba, scenografinis vaizdas, garso efektai, apšvietimas, režisieriaus interpretacija. Savita teatrine kalba kuriantis režisierius žiūrovui siūlo savąją kūrinio perskaitymo versiją, todėl dramos kūrinys kiekvienąkart įgyja naujų bruožų. Draminį kūrinį reikėtų ne tik skaityti, bet ir pamatyti suvaidintą scenoje.

Dramai suvokti reikia daug žinių. Sąvokos bei paaiškinimai, kuriuos skaitysite šiame teoriniame įvade, bus svarbios ne tik šiemet, susipažįstant su dramos rūšimi, bet ir vėliau, kai analizuosite kūrinius, juos siedami su laikotarpio bruožais.

Dramos kilmė

Šiuolaikinės dramos ištakos glūdi Antikoje. Aristotelis, graikų filosofas, gyvenęs IV a. pr. Kr., dramos pradžią siejo su apeiginėmis dievo Dioniso šventėmis bei giesmėmis. Iš šių apeigų kilo ir pagrindinių dramos žanrų pavadinimai. Tragèdija (gr. tragōdia – ožių dainos) siejama su iškilmingomis apeigomis, kuriose dalyvaudavo vyrai, persirengę satyrais ir prisidengę ožių kailiais. Komèdija (gr. kōmōdia – linksmo sambūrio daina) kilusi iš linksmų karnavalinių eitynių, taip pat skirtų Dioniso garbei. Šventų giesmių atlikėjai ir karnavalinių švenčių dalyviai pamažu tapo draminio veiksmo veikėjais. Būtent veiksmas yra išskirtinė dramos, kaip grožinės literatūros rūšies, savybė: žodis dramà kilo iš graikiško draō, reiškiančio „veikiu“, „darau“.

Antikinės dramos struktūra ir atlikimas kito. Pirmojoje Atėnuose pastatytoje Tespido tragedijoje vaidino vienas aktorius, draminiam veiksmui padėjo choras. Garsusis tragikas Aischilas į vaidinimą įtraukė antrą aktorių, o Sofoklio dramose vaidino jau trys aktoriai. Vienas aktorius atlikdavo keletą vaidmenų. Vaidmenį kurti padėdavo kaukės: jas keisdamas aktorius vaizdavo skirtingus personažus ir pasikeitusią to paties veikėjo emocinę būseną. Choras, kurį galima pavadinti kolektyviniu veikėju, taip pat dėvėjo kaukes. Choro paskirtis būdavo ne tik dainuoti, šokti, bet ir aiškinti kūrinio problemą, išreikšti jausmus (baimę, pyktį, atjautą ir pan.) ir visuomenės nuomonę.

Tragedijoms medžiagos semtasi iš mitų, kurių veikėjai patyrė daug likimo išbandymų, išgyveno skausmingų emocijų. Kartais sudėtingą konfliktą nutraukdavo netikėtas dievo, nuleidžiamo specialiu įtaisu, pasirodymas (iš čia kilęs lotyniškas posakis deus ex machina – dievas iš mašinos). Dramų vaidinimai, vykdavę per Dionisijas, senovės graikams – polio piliečiams – buvo šventinis reginys, trukdavęs keletą dienų. Spektakliai turėjo ne tik religinę, estetinę, bet ir ugdomąją (pasak Aristotelio) reikšmę.

Žymiausių dramatùrgų Aischilo, Sofoklio, Euripido dramos vaidinamos bei interpretuojamos ir šių laikų teatruose. Dabartiniai spektakliai, pastatyti pagal antikines dramas, dažnai atskleidžia sudėtingą šiuolaikinio žmogaus būtį.

Dramos bruožai

Vienas svarbiausių dramos bruožų yra dramatizmas. Jis būdingas visai grožinei literatūrai, ne tik dramai. Dramatizmas randasi tuomet, kai įvykio sukrėstas žmogus išgyvena kritines aplinkybes, patiria dvasinę įtampą, kančią. Veikėjo, pasinėrusio į skausmingą sukrėtimą, būsena vadinama dramãtiška. Dramatiškais laikomi ir priešingų jėgų susidūrimai, kova tarp pažiūrų, interesų. Šis priešingų jėgų susidūrimas ir veikėjo kova dėl savo siekių įveikiant kliūtis yra drãminio veiksmo pagrindas. Žinoma, įtampos persmelktai situacijai klostytis būtina priežastis. Draminis veiksmas prasideda nuo kolizijos – konfliktinės situacijos, kurią galima apibūdinti kaip priešiškų jėgų susidūrimą, suardytą gyvenimo tvarką, kurią vienos jėgos siekia atkurti, o kitos – priešingai – išlaikyti pakitusią.

Kolizija suteikia draminiam veiksmui póstūmį – užúomazgą. Veiksmas užsimezga, kai dramos veikėjas susiduria su kliūtimis, kurias įveikti reiškia pakeisti esamą padėtį, pasipriešinti kitų veikėjų siekiams. Veikėjui pradėjus aktyviai veikti, kyla konfliktas. Būtent konfliktas yra aštriausias draminis prieštaravimas, draminio veiksmo varomoji jėga: žiūrovas stebi, kaip veikėjo siekiai bei poelgiai konfliktinėje situacijoje pakeičia jo ir kitų personažų likimą.

Draminis veiksmas yra išorinis, kai kalbame apie personažų konfliktinę situaciją, sukeltą skirtingų interesų bei tikslų, ir susidūrimą, lydimą įvykių. Vidinis draminis veiksmas yra įtempta veikėjo vidinio konflikto plėtotė. Personažas išgyvena sukrėtimą, dramatiškai svarsto apie gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, yra apimtas aistrų bei troškimų, reaguoja į kitų personažų ir savo paties poelgius, ieško būdų įveikti konfliktinę situaciją, turi pasirinkti ar pakeisti savo nuomonę. Intensyvus išorinis draminis veiksmas lemia veikėjo dvasinį pokytį – keičiasi jo pažiūros ar charakteris, jį gali ištikti vertybinė krizė. Dramos herojui neretai tenka išgyventi ir išorinį, ir vidinį konfliktą.

Kaip sekasi personažui, kokių minčių yra kamuojamas, paaiškėja iš draminio dialogo ir monologo. Drãminis dialògas yra pagrindinė draminio veiksmo plėtojimo priemonė. Dialogu kuriama įtampa, juo gilinamas konfliktas, iš jo paaiškėja priešingos nuomonės, skirtingi požiūriai. Vykstant dialogui, keičiasi veikėjų situacijos ir santykiai.

Monològas – dramos veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausanti nuo kitų veikėjų kalbos, atskleidžia vidinį konfliktą, abejones, išeities iš konfliktinės situacijos paieškas. Paprastai monologù herojus prabyla ypatingo emocinio susijaudinimo akimirkomis. Ne vienu atveju toks monologas sutampa su dramos kulminãcija – aukščiausiu įtampos tašku. Dramos atómazga yra konflikto išsprendimas.

Galėtume apibendrinti dramos sandarą bei bruožus. Draminis veiksmas gali būti skaidomas į tokius etapus: ekspozicija, kurioje išsidėsto priešingos jėgos, po postūmio – užuomazgos – prasideda veiksmo výstymasis, kylantis iki aukščiausios įtampos taško – kulminacijos, o ji veda prie atomazgos – konflikto išsprendimo.

Dramos veikėjai, charakterio kūrimo būdai

Draminio veiksmo pagrindas yra kūrinio veikėjų prieštaringų charakterių, siekių susidūrimas. Pagrindinis dramos veikėjas protagonistas yra stipri asmenybė. Jis išgyvena sudėtingą dvasinį konfliktą, siekia įveikti priešiškas jėgas, yra pasiruošęs aukotis dėl savo vertybių. Antagonistas – stiprus protagonisto priešininkas – taip pat tvirta, valinga asmenybė, su kuria dėl vertybinių skirtumų susiduria protagonistas. Protagonistas ir antagonistas atstovauja priešingoms jėgoms. Prie tų jėgų prisišlieja ir kiti – antraeiliai – dramos veikėjai.

Veikėjų pokalbiai bei veiksmai padeda išryškinti konfliktuojančių pusių siekius, kurti pagrindinio veikėjo paveikslą. Draminis dialogas yra pagrindinė veikėjo charakterizavimo priemonė. Veikėjo rèplika (žodžiai ar sakiniai, kuriuos veikėjas ištaria kitam personažui) atskleidžia jo požiūrį. Svarbu, kaip veikėjo replika yra pasakoma (veikėjas kalba susijaudinęs ir emocingai, kalbà vaizdinga, reakcija į pašnekovo žodžius yra audringa ar minimali ir pan.). Panašiai galėtume kalbėti ir apie monologą, kai veikėjas išgyvena sumaištį, apsisprendimo krizę, vidinį prieštaringumą, nesidangsto kauke, tai yra atveria kamuojančius skaudulius, nebijo parodyti dvasinio silpnumo.

Dramos teksto sandara

Drama sudaryta iš kelių (dažniausiai trijų, keturių ar penkių) didesnių dalių – veiksmų̃. Veiksmas suskirstytas į smulkesnes dalis – scenàs. Kai kurios dramos pradedamos prologù (įžangine dalimi, kurioje supažindinama su faktais ar įvykiais prieš užsimezgant kūrinio veiksmui) ir baigiamos epilogù (baigiamąja dalimi, kurioje kalbama apie tolesnį veikėjų likimą, būsimus įvykius). Moderniosios dramos kūrėjai nesilaiko tradicinio modelio, kylančio iš antikinės dramos, todėl ir teksto sandara kiekvienąkart gali būti skirtinga.

Autoriaus paaiškinimai vadinami remárkomis, jos nurodo scenos veikėjus, veiksmo laiką ir vietą; konkretizuoja personažų išorę, apibūdina elgesį, veikimo būdą, scenų pasikeitimą. Kartais remarkos beveik prilygsta pastaboms spektaklio režisieriui: kalbama apie aktorių judėjimą scenoje, scenos apšvietimą, aktorių kalbėjimo ypatybes, garsą.

Dramos žanrai

Senovės Graikijoje susiformavo pagrindiniai dramos žanrai: tragedija ir komedija. Tragikomèdija, kurioje susipynę tragedijos ir komedijos bruožai, taip pat laikoma viena seniausių draminių formų. Šiuolaikinei dramai būdingas žanrinių ribų neapibrėžtumas, todėl draminio kūrinio priskyrimas žanrui dažnai yra sąlygiškas. Šįkart aptarsime tik pagrindinius žanrus – tragediją ir komediją.

Tragedijai būdingas intensyvus, įtemptas dramos veiksmas. Susiklosčiusi trãgiškoji situãcija įtraukia veikėją į vertybinio pasirinkimo bei veiksmų sūkurį, išbando jo dvasinę stiprybę. Čia galime kalbėti apie situaciją be išeities: personažas negali situacijos išvengti arba jos pakeisti, tačiau privalo veikti, kad savo veiksmais ar net auka įtvirtintų ginamą tiesą. Paprastai tragedijos konfliktai yra tokie sudėtingi, kad trãgiškasis veikėjas, susidūręs su nesutaikomais prieštaravimais, pražūva pats arba pražudo artimus žmones. Matyt, todėl tragedija dažnai siejama su mirtimi, o žodis tragiškas įtraukia ir baisios nelaimės reikšmę.

Tragiškąją situaciją taip pat kuria ir fatališkas veikėjo apsirikimas, klaida, nulemta kokių nors aplinkybių nežinojimo. Tokia klaida vadinama trãgiškąja klaidà. Kai kuriose tragedijose ši klaida nulemta aukštesnių jėgų (graikų dramose dievų valia suprantama kaip žmogaus likimą valdanti jėga), kartais klaida tiesiog yra veikėjo apsirikimas, padarytas ne iš blogos valios, o nežinant kokių nors svarbių dalykų.

Su tragiškąja klaida susijusi ir trãgiškoji kaltė – išgyvenamas skausmingas atsakomybės jausmas dėl veiksmų, nulemtų tragiškosios klaidos. Tragiškosios kaltės sąvoka paradoksali, reiškianti „kaltą be kaltės“: nors veikėjo veiksmus galima ir pateisinti, atsakomybę už poelgius vis tiek tenka prisiimti jam. Kaltės išgyvenimą galime sieti su personažo vertybinėmis nuostatomis, jo tiesos samprata.

Tragiškasis veikėjas išgyvena kančią, veikiančią dramos žiūrovus. Tragedijos poveikis žiūrovui senovės graikų filosofo Aristotelio „Poetikoje“ įvardijamas kãtarsio (gr. katharsis – apvalymas) sąvoka. Susitapatinęs su veikėju, spektaklio žiūrovas patiria emocijų sumaištį, įsijaučia į veikėjo dvasinį sukrėtimą bei kančią. Nuslūgus įtampai, žiūrovas jaučia palengvėjimą ir nusiraminimą. Tai ir yra apvalomasis tragedijos poveikis.

Aristotelis, išaukštinęs tragediją kaip kilnių žmonių vaizdavimo būdą, komedijai priskyrė morališkai blogesnių žmonių imitaciją. Remdamiesi Aristoteliu, galėtume pabrėžti esminį skirtumą: tragedija išaukština pasigėrėjimo vertą asmenybę, kovojančią dėl vertybių, dažnai pralaiminčią dėl žmogui neįveikiamos konfliktinės situacijos, o komedija išjuokia žmogaus ydas, silpnybes, žemas aistras, tuštybę ir kvailumą. Komedijoje intriga kuriama apgavystėmis, provokacijomis, svetimų laiškų ar dokumentų skaitymu, netikėtomis situacijomis.

Komiškàsis personãžas dažniausiai nesikeičia (yra statiško charakterio), įkūnija kokią nors ydą ar trūkumą. Komedijos veikėjai dažnai yra tipiniai personažai (turi tik jiems būdingų bruožų). Jų charakteriai apibendrinti, juos sieja panašios vertybės bei siekiai (įsimylėję jaunuoliai, gudrūs tarnai, šykštus tėvas ir kt.). Kūrinyje ydos hiperbolizuojamos: kuriamos tokios komiškos situacijos, kurios padėtų atskleisti ir tos ydos niekingumą, ir dėl jos kylantį pavojų. Komiškasis veikėjas, siekdamas asmeninės naudos, besivaikantis egoistinių malonumų, patenka į tokią situaciją, kurioje jo tariama didybė subliūkšta ir pasirodo personažo menkumas bei juokingumas.

Personažą charakterizuoja aprangos detalės, individualizuota kalba, jo daromas poveikis kitiems komedijos veikėjams. Komizmas kuriamas ir vaizduojant nesusikalbėjimo situacijas, kai vienas veikėjas kalba apie viena, kitas – apie kita, arba kai žodžiai neatitinka veiksmų (sakoma viena, daroma kita). Dažnai juoką kelia vaizduotės ir žodžių žaismas, paslėpta pašaipa, taiklus sąmojis.