Poetinė raiška (4.2 tema)

Poezijos menas paremtas tuo, kad įprastus kirčiuotus ir nekirčiuotus kalbos skiemenis papildo poezijos ritmas. Eilėraščio ritmas yra tolydus kirčiuotų skiemenų pasikartojimas eilutėje. Taikydamas vieną ar kitą ritmo sistemą, poetas žodžius jungia į reikšmingas frazes ar sakinius. Eilėraštį sudarančių žodžių ar jų grupių įspraudimas į ritminę schemą, atrodytų, riboja poeto pasirinkimą. Rašyti rišliais sakiniais ir kartu išlaikyti pasirinktą eiliavimo principą (eilutės ilgį, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitą, rimavimą ir kt.) reiškia, kad turinio ir raiškos plotmės susiejamos tvirtais saitais. Natūralus žodžio kirtis kartais nesutampa su eilėraščio ritmine schema, eilutės ilgis neretai laužo natūralią kalbos sintaksę. Bet gebėjimas tai suderinti rodo poeto meistriškumą ir išmonę.

Jau nuo seno pastebėta, kad atskiri garsai ir jų junginiai turi tam tikrą nuotaikos atspalvį – vieni tamsūs, kiti šviesūs, vieni linksmi, kiti liūdni. Itin didelę reikšmę fonetinei eilėraščio instrumentuotei teikė kai kurios modernistinės literatūros kryptys. Antai keturvėjininkai bandė kurti nesąvokinę kalbą, siekė išvaduoti žodį iš reikšmės nelaisvės, kvietė įsiklausyti į garsinį ir ritminį žodžių bei frazių skambėjimą. Šie poezijos eksperimentai įdomūs tuo, kad eilėraščio prasmę siūlo atrasti ne per žodžių reikšmes, bet laisvai sudarytuose, tarsi nieko nereiškiančių garsų junginiuose. Pavyzdžiui, Kazio Binkio eilėraštyje „Augnelijų arija“ garsažodžiai lyg aidas atkartoja prasmingų žodžių skambėjimą. Štai paskutinis eilėraščio posmas:

Žinia, jog iš dulkių ir virsim į dulkes,
​O dulkės taip lakios, taip lengvos, taip smulkios,
​Kaip lėta livano alenga.
​Tad laukim augnelijų arijos ada,
​Tad būkim kaip altra ridėlijų rėja.

Vis dėlto kalbos prigimtis reikalauja, kad žodis turėtų reikšmę. Didžiausias įspūdis pasiekiamas, kai eilėraštyje žodžio garsinė raiška susijusi su jo reikšme. Čia aptarsime kelias pagrindines garsinio instrumentavimo priemones.

Asonánsas – tikslingas tų pačių ar panašių balsių kartojimas eilutėse, frazėse, posmuose:

Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom…
​O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
​Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
​Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

Salomėja Nėris, „Prie didelio kelio“

Balsės ū ir ė poezijoje dažniau siejamos su liūdesio, apgailestavimo nuotaikomis; jų pakartojimas, tiksliau sakant, gaudesys sudaro jausminį foną kalbėjimui apie praeinantį pavasarį. Taigi garsinė posmo instrumentuotė paremia sakomų žodžių reikšmes, todėl kalbėjimas darosi įtaigesnis.

Aliterãcija – tikslingas tų pačių ar panašiai
skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, frazėse, posmuose:​

Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai

Salomėja Nėris, „Anksti rytą“

Ypatinga instrumentavimo priemonė yra onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojimas kalbos garsais. Pavyzdžiui, lapų šnarėjimas ir vėjo ūžimas perteikiamas tokioje strofoje:

Ša ša – krinta lapai,
​Ū-ū – lekia vėjas,
​O naktis bekraujė
​Tyli kaip tylėjus.

Salomėja Nėris, „Našlaitės naktis“

Viena vertus, vartojant onomatopėją, į poetinį tekstą bandoma perkelti gamtos garsus. Kita vertus, onomatopėja tarsi pabrėžia, kad žodžių reikšmės ir jų skambėjimas yra susiję. Sakome, kad gegutė kukuoja, varna krankia, varpai gaudžia ir t. t.

Kalba yra ritmiška. Joje kartojami garsai, skiemenys, žodžiai, frazės, sakiniai. Šnekamoji kalba, be to, skaidoma įvairiomis intonacinėmis pauzėmis, joje balsas pakeliamas arba nuleidžiamas. Prie šio ne itin taisyklingo šnekamosios kalbos ritmo eiliuotoje kalboje priduriami papildomi griežti posmo, eilutės, ilgųjų ir trumpųjų, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų ritmai, kurie yra tvarkingi, metriški. Metriškas ritmas – tai pasikartojimai pagal kokį nors nuolatinį principą, aiškų ir lengvai atspėjamą. Bendras poetinio ritmo principas yra mètras.

Lietuvių liaudies dainų eilėdara vadinama silãbine. Tai reiškia, kad eilutės turi apytikriai vienodą skiemenų skaičių. Eilučių bendramatiškumą paryškina panaši jų sintaksė, vienodos gramatinės formos eilučių pabaigose, o tai jau savaime kuria rimus.

Ankstyvoji lietuvių rašytinė poezija taip pat dažniausiai parašyta silabine eilėdara, turi vienodą skiemenų skaičių eilutėje ir kirtį eilutės pabaigoje (paskutiniame arba priešpaskutiniame skiemenyje), kuris natūraliai sutampa su žodžio kirčiu arba yra nenatūralus. Šį kirčių sutapatinimą pavykdavo pasiekti tik geriausiems poetams. Silabine eilėdara parašytas Antano Baranausko „Anykščių̃ šilelis“. Šioje poemos ištraukoje matome vienodą skiemenų skaičių ir natūraliai kirčiuojamą priešpaskutinį eilutės skiemenį.

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
​Kas jūsų grožei senobinei tiki?
​Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
​Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
​Kai balto miško lapeliai šlamėjo
​Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

XIX a. pabaigoje lietuvių poezijoje įsigalėjo vadinamoji silabotòninė eilėdara. Silabotoninės eilėdaros pagrindą sudaro kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai, pasikartojantys eilutėje. Tai vadinamosios pėdos, kuriose vienas skiemuo ištariamas stipriau. Skiriamos dviskiemenės, triskiemenės pėdos. Kai dviskiemenės pėdos pirmas skiemuo kirčiuotas, antras nekirčiuotas (I –), ji vadinama chorėju. Kai pirmas skiemuo nekirčiuotas, antras skiemuo kirčiuotas (– I), tokia pėda vadinama jámbu. Panašiu principu skiriamos triskiemenės pėdos, kuriose kirčiuotas gali būti pirmas, vidurinis ar paskutinis skiemuo: dãktilis (I – –), amfibrãchis (– I –), anapèstas (– – I).

Taigi jambu parašytas eilėraštis yra sudarytas iš vienodo pėdų skaičiaus eilutėje, o pėdą sudaro vienas nekirčiuotas ir vienas kirčiuotas skiemenys:

Užtrauksme naują giesmę, broliai,
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ –
​Kurią jaunimas tesupras!
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I
​Ne taip giedosme, kaip lig šiolei:
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ –
​Kitas mąstysime dūmas.
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I

Maironis, „Užtrauksme naują giesmę“

Matome, kad norėdamas išlaikyti tikslų metrinį piešinį Maironis vienu skiemeniu trumpina kelis žodžius: vietoj užtrauksime rašo užtrauksme, vietoj giedosime – giedosme, bet, kai reikia, rašo visą veiksmažodžio formą – mąstysime.

Chorėjas silabotoninėje eilėdaroje yra dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas, o antras nekirčiuotas:

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –
​Vėjas žalią medį laužo
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –
​Nuliūdimas širdį spaudžia,
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –
​Lyg kad replėmis ją gniaužo.
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –

Maironis, „Miškas ūžia“

Neretai eilėraščiuose skirtingos posmų eilutės turi nevienodą metrinę schemą, arba atskirose eilutėse nežymiai nukrypstama nuo griežto ritminio piešinio.

Greta griežtų eilėdaros sistemų yra paplitusios ir laisvesnės. Tvarkingo kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų piešinio fone jos sukelia netikėto, impulsyvaus (arba uždelsto, arba pagreitinto) ritmo įspūdį. Taisyklingo metro atsisakymas laisvesnės sandaros eilėse dažniausiai kompensuojamas kitokio pobūdžio pakartojimais: kartojami tie patys arba panašiai skambantys žodžiai, sintaksinės konstrukcijos ir pan.

Modernioje poezijoje paplitusi eilėdara, vadinama verlibrù. Šia eilėdara parašytas eilėraštis neturi aiškaus metro, bet turi tokių ritminių ir intonacinių ypatybių, kurios atriboja jį nuo prozinės kalbos. Verlibras gali būti grindžiamas kylančia, stiprėjančia, o nuo tam tikros eilėraščio vietos – krintančia arba silpnėjančia intonacija. Kartais intonacijos banga gali būti netgi grafiškai pavaizduojama:

Jos eina ir eina –
​Per Neringõs klampų smėlį,
​Palinkusios nuo vėjo vakario,
​Aukštos, bežadės ir bešakės – pušys –
Su išsiūbuotom viršūnėm,​
​Su audrų nenumaldomo gausmo ir žuvėdrų
​Verksmo našta. –
​Kaip senos pažaliavusios vario statulos,
​Kaip didžiulė, tyli, įtempta minia –
​Eina palinkusios Neringos pušys
​Nuo jūros – per klampų smėlį –
​Mano seserys –
​Aukštos.

Janina Degutytė, „Neringos pušys“

Iki ilgiausios eilutės intonacija kyla, o po jos krinta. Bangavimą primenantis intonacinis piešinys temiškai siejasi su eilėraščio turiniu – kalbama apie pajūrio smėlį ir linguojančias pušis.