Vanda Juknaitė. „Išsiduosi. Balsu“ (ištraukos) (6.3 tema)

(ištraukos)

Mes buvom du įtariamieji. Ne. Gal du labai įtartini. Septynerių metų mažas berniukas, atrodantis kaip ketverių. Tamsiai mėlyna, vietomis įplyšusia striuke. Ir aš, padoriai apsirengusi, keturiasdešimties metų moteris. Ne močiutė ir ne mama. Buvo labai šalta. Nespėtas nuvalyti sniegas gulėjo gatvėje. Šaltas vėjas užsiausdamas pakeldavo jį kaip dulkes. Mes stovėjome susikibę rankom. Kitą ranką vaikas buvo įkišęs į striukės kišenę. Į mus žiūrėjo. Kiekvienas skubrus, bet nužvelgiantis abu nuo galvos iki kojų žvilgsnis veikė tarytum smūgis. Į paširdžius. Jo išvengti reikėjo nedaug. Leisti vaikui ir tą ranką įsikišti į kišenę, pasitraukti nuo jo per žingsnį, nutaisyti globėjišką veidą, kad visiems stotelėje būtų aišku – mes ne pora. Dėl to, kad vaikas neprižiūrėtas, aš nesu kalta. Jis ne mano. Liesas, murzinas jo veidelis, nors prausėsi išeidamas, buvo pamėlęs nuo šalčio. Mes stovėjom stotelėje tvirtai susikibę rankomis, ir aš žinojau, kad nepaleisiu jo rankos, net jei į mus imtų mėtyti ne tik žvilgsnius, bet ir akmenis.

Tačiau švelniai ir tvirtai spausdama vaiko ranką savojoje, aš tapau tos stotelės aferiste. Jei taip meiliai laikau jo ranką, tai kodėl vaikas perbalęs ir apiplyšęs? Jei jis iš patvorio, man svetimas, tai kodėl, taip beatodairiškai vienas kitu pasitikėdami, taip neišskiriamai laikomės už rankų? Ar aš tik kuo neapsimetu? Ar šitas vaikas nėra išnaudojamas? Tada nežinojau, kad paėmusi už rankos Vasią aš visiems laikams, o norėčiau sakyti, vienam dešimtmečiui, peržengiu saugaus pasaulio ribas. <…>

Jie atsirado gatvėje, tie vaikai, gal 1993-iaisiais. Jau be priežiūros. Bet dar iš namų. Lakstė apie kioskus. Trynėsi palei stotį. Nuo ryto iki vakaro. Bet dar neelgetavo. Nebuvo tokios patirties. <…>

Po eglutės. Tą žiemą. Apsisprendėme vasarą rengti stovyklą gatvės vaikams. Jų daugėjo. Jie atrodė labai varganai. Rausėsi šiukšlėse, ieškodami maisto. Valgė bananų žieves. Rinko butelius ir kartonus. Programą pradėjome vykdyti porą mėnesių prieš stovyklą. Pasiskirstę po du, eidavom du kartus per dieną į stotį. Rytą ir vakare. Stengėmės sukiotis prie vaikų, kad jie įsidėmėtų mūsų veidus. Elgėmės labai atsargiai. Nekalbinome. Užkalbinti, kodėl jie čia, ką jie čia veikia, vaikai žaibiškai dingdavo. Kelias dienas jų nesutikdavai toje vietoje. <…>

Stovykloje iš anksto pasirūpinome vaistų. Nuo niežų. Utėlių. Priemonių pūliniams gydyti. Žinojom, jog pirmomis dienomis teks griežtai riboti maistą. Kad išbadėję vaikai nesusirgtų. Reikėjo susitikinėti su jais kasdien. Jie neskyrė dienų. Nepažino valandų. Sutartą dieną – RYTOJ. Kai abi stoties laikrodžio rodyklės turėjo būti viršuje, prie autobuso atėjo dvidešimt šeši vaikai. Kelias mergaites atvedė sąvartyne uždarbiaujančios moterys. <…>

Pirmom dienom jie bėgo. Pabėgo pirmas, rodos, Stasiukas. Jį atvežė atgal miške uogavę žmonės. Staiga prasidėjo tikra bėgimo epidemija. Pabėgdavo iš karto po tris. Mes suplukę lėkdavom į visas puses. Su mašina šukavom mišką. Ir tai vaikams nepaprastai patiko. Epidemija tik augo. Mes nusiplūkėme negyvai, kol Jorūnė pasakė:

– Jie bėga todėl, kad mes juos vejamės. Nebesivykim – ir nebebėgs.

Tai buvo tiesa. Vieną pusdienį ištvėrėme, ir bėgimą nuėmė kaip ranka. <…>

Rytojaus rytą prie pusryčių stalo neatėjo nė vienas. Kviečiami jie nėjo iš palapinės. Keikėsi. Spjaudėsi. Stumdėsi. Gaudomi bėgiojo į visas puses. Vaizdavo, kad jie dedasi daiktus. Nors kokie gi galėjo būti jų daiktai. Elgėsi įžūliai, grubiai, atžariai. Kęstas fisharmoniją sulaužė, žinoma, netyčia. Bet išlūžusias lentas kažkur paslėpė, be jų nebebūtume galėję jos susitaisyti. Turėjome žūtbūt atgauti lentas. Teisybę pasakius, tuo metu nežinojom, nei kas tą fisharmoniją sulaužė, nei kur tos lentos. Visai pasimetę, nebežinodami, ko griebtis, sugalvojome institucinę egzekuciją, kokią visi atsiminėme iš pionierių stovyklų. Nieko geresnio neatėjo į galvą. Visai nebuvom pasiruošę juos bausti. O čia prireikė atgauti lentas. <…>

Taigi jau sutemus, po siaubingos isteriškos dienos ir dingusių fisharmonijos lentų, vakare išrikiavom juos į dvi eiles. Aš pasakiau prakalbą apie netinkamą elgesį. Būtinas mums lentas. Ir pasiūliau prisipažinti, kas tai padarė. <…> Iki Kęsto prisipažinimo dar buvo pora minučių. Ir kažkas iš tamsos riktelėjo:

– Kodėl jūs mums neleidžiat išvažiuoti?

– O ar jūs turit kur važiuoti?

– Mes čia nebenorim būti.

– Kodėl?

– Todėl, kad jums už mūsų buvimą moka pinigus.

– Kokius pinigus?

– Kuo mes čia ilgiau būsim, tuo jums daugiau mokės.

Visi mes buvom savanoriai ir niekas iš mūsų jokio atlyginimo už darbą apskritai negavo.

Dabar aš jau nebeapsimetinėjau pikta. Mane pagavo toks įtūžis, kad nedvejodama atsakiau:

– Gerai. Rytoj iškviesim autobusą, ir kur tik norit, ten ir važiuokit. Nors ir po velnių. O šiandien mums reikia atgauti lentas.

– Aš netyčia, aš nenorėjau… – Tamsoje nesimatė, kuris vaikas verkia.

– O kur lentos?

– Ten, fisharmonijoj. Aš jas įkišau.

– Autobusas bus rytoj trečią valandą.

Ir mes išsiskyrėm.

Rytojaus rytą vaikai pusryčiavo nepakeldami galvų. Kai kurie pavalgė, greitai pakilo ir nuėjo ruoštis. Erikas ėjo su jais, bet sakydamas:

– Kvailiai jūs, kvailiai. Ką jūs rasit stoty? Čia miškas, uogos, čia nors pavalgę.

Kiti sėdėjo prie stalo nuleidę galvas, ir visai neatrodė, kad jie trokštų kuo greičiau iš čia išvykti. Mes jų neįkalbinėjom. Nebematėm prasmės. Įkalbinėdami jau nebebūtume turėję galimybių kelti jiems nors nedidelius reikalavimus. Be kurių bendras žmonių buvimas yra visiškai neįmanomas. Vadinasi, mūsų planas žlugo, ir nebelieka nieko, tik su tuo susitaikyti.

Nors buvo baisu į juos žiūrėti, vis dėlto laikiausi to, kas įvyko. Tik paklausiau:

– Iš kur jūs ištraukėt, kad mums už darbą su jumis moka pinigus?

– Mums Tadas sakė.

O Dieve, Tadas! Tai jo duriančią galvą vakar glosčiau kelis kartus. Nors turėjo praeiti keletas metų, kad iki galo suprasčiau tos dienos vaikų agresijos priežastį. Rūpesčiu mes juos sužeidėm. Meile mes sužeidėm juos iki gyvuonies. Mes palietėm žaizdą, kurią taip skauda, kad gindamasis gali užmušti. <…>

Reikėjo viską mesti ir išeiti. Sėsti prie popierių. Bet buvo Vasia. Baltapūkis. Dar čiuplesnis už keturmetį Ruslaną. Jis su Artūru bandė rinkti kartonus, bet tai jiems sekėsi kur kas blogiau nei Erikui. Pirmąją stovyklą visi jį nešiojo ant rankų, dažniausiai ant sprando, menkutį, peršviečiamą. Mes su juo eidavom pas kaimynę Anelę Šukienę pieno. Kartą Vasia prisėdo ant malkų. Aplink malkų rietuvę vaikščiojo dvejų metų kaimynės anūkas, vis pakeldamas aukštyn galvą ir kalbėdamas:

– Dvasia… Dvasia…

Parėjusi į stovyklą, aš papasakojau šitą nutikimą, ir visi suūžė kvatodamiesi. Vasia tik susigūžė, pamačiau, kad vaiko akys pilnos ašarų. O, teta Vanda, pagalvojau, ne visiems taip linksma kaip tau. Pasilenkiau prie jo ir pasakiau tyliai:

– Vasia, tai nieko bloga. Dvasia yra tai, kas neturi kūno. Tai beveik kaip Dievas.

Nežinau, ar jis manim patikėjo, jis tik atkakliai įdėmiai žiūrėjo man į veidą. Kartą naktį, grįžtant nuo upės, Vasia pritykino prie šono. Pušų jaunuolynas augo kartu su mumis. Kai atvažiavom, prie upės pušelės buvo vaikų ūgio. Dabar jos siekė dangų. Ir dangus atrodė lyg žvaigždėta properša virš mūsų galvų. Supratau, kad jis nori man kažką sakyti. Paėmiau jo ranką. Ir jis tyliai paklausė:

– O Dvasia, ar jis iš tikrųjų yra?

– Yra, Vasia, tikrai yra.

Tada jis apvedė pirščiuku visą beribę nakties tamsą. Reikia pamatyti Inkūnų žvaigždes naktį. Kad suprastum. Ką reiškia toks tykus, klausiantis vaiko šnabždesys:

– Ir viskas čia jo?

Pamačius tą vaiką, man ištirpdavo širdis. Labai nedemonstravau, bet ir neslėpiau nuo vaikų savo meilės. Nors žinau, kad taip elgtis nepedagogiška, ir iki šiol nesuprantu, kodėl vaikai man tai atleido. Maniau, kad visų blogiausia bus, jei pradėsiu apsimetinėti. Apsimetinėti man sekasi prastai. Be to, tame fronte apsimetinėti nebelikdavo nei laiko, nei galimybių. <…>

Po didžiųjų stovyklų mes visada pasilikdavome nedidelį vaikų būrelį. Šį kartą buvome nusprendę bandyti įkalbinėti vaikus. Grįžti į normalų gyvenimą. Aiškinome, kas jų laukia beraščių. Ir dėl gyvenimo būdo. Kurį jie gyvena stotyje. Gatvėse buvo ir daugiau valkataujančių. Bet mūsų vaikai buvo stoties. Šis žodis reiškė labai daug. Mes aiškinome jiems, kad dėl nuodų, klijų, cigarečių ir alkoholio jie mirs nesulaukę trisdešimt metų. Kad taip gyvendami pateks į kalėjimą. Niekur kitur. Jie klausėsi. Klausėsi tylėdami. Neprieštaraudami. Buvo aišku, kad jie tai supranta ir be mūsų kalbų. Tačiau kai paskutinę dieną lydėjom juos mišku iki autobuso, Sania staiga kažkaip nenatūraliai garsiai, bravūriškai ištarė:

– Aš liksiu stoty!

– Aš tai eisiu iš stoties. – Mindaugas, nusikaltėlių atamanas, ėjo nuleidęs galvą.

– Aš ne, – atšovė jam Sania.

– Eikit jūs, durniai, – Mindaugas visą laiką kalbėjo su sprendžiančiojo teise. – Jei mes dabar neišeisim iš stoties, žinokit, mes niekada iš ten nebeišeisim.

Ir tikrai. Jis išvažiavo į Biržus. Pas močiutę. Nusipirko knygas ir pradėjo lankyti mokyklą. Jis paskambindavo kas savaitę. Kad mokslas sekasi gerai. Kad uždirbo 20 litų. Padėdamas kaimynams kasti bulves. Gal po poros mėnesių, kai jis paskambino, telefono ragelyje už jo nugaros išgirdau muziką.

– Tu skambini iš Vilniaus, Mindaugai?

– Ne, iš Biržų.

– Betgi aš girdžiu stoties muziką.

– Čia taip sau, radijas groja.

Tačiau grojo ne radijas.

Ak, Mindaugai! Drabužius stovykloje jis skalbdavosi kasdien. Ką ten drabužius. Mes dažnai klausdavome jo patarimo. Koks puikus iš jo galėjo išaugti premjeras. Apgalvojantis kiekvieną savo žingsnį. Pajėgus numatyti perspektyvą. Valingai eiti į priekį. <…>

Prapuolė Vasia. Kol buvome užsiėmę globos namais. Daugiau kaip mėnesį jo niekas nebuvo sutikęs. Net matęs. Nei stoty. Nei „Krasnuchoj“. Šitaip vaikai vadino Savanorių prospektą. Savaitgalį Gytis su Dalium nusprendė važiuoti jo ieškoti. Į sodus. Bijojom, ar vaikui nebus atsitikusi kokia nelaimė. Penktadienį, taip, tikrai penktadienį, po pietų kažkas paskambino. Prašė Gyčio. Kažkas iš mūsiškių. Bet aš nepažinau balso. Paaiškinau, kada bus Gytis. Ir vis dėlto paklausiau:

– O kas čia skambina?

Išgirdau ragelyje tą patį kietą, svetimą:

– Čia Vasia.

– Vasia! Vasia! Kur tu pasidėjai? Mes jau ruošiamės važiuot tavęs ieškoti į sodus.

Ragelyje buvo tylu. Ir aš pajutau. Kaip juokingai pakibo ore mano „Vasia, Vasia!“

– O ko jūs norėjot?

– Kaip ko mes norėjom? Ką čia tu dabar kalbi? Mes juk tavęs pasiilgom.

Tačiau iš ten, iš kur atskrido vaiko balsas, pasigirdo šaltas, nepaliekantis abejonių:

– Viso gero.

Nieko sau. O ko jūs norėjot. Ne, jau tikrai.

Jis paskambino kitą rytą. Paprastai. Kaip visada. Ir pasakė:

– Teta Vanda, aš noriu su jumis susitikti.

– Gerai, – atsakiau. – O kur?

– Prie baseino.

– O kelintą valandą?

– Trečią.

– Gerai, trečią prie baseino.

Baseine dirbo jo motina. Tėvai buvo išsiskyrę. Abu gėrė. Vaikas blaškėsi tarp abiejų. Nei vienam, nei kitam jis nebuvo reikalingas.

Nuėjau trečią valandą prie baseino. Vis žiūrėdama, kada pro jo duris išeis Vasia. Tačiau joks Vasia nesirodė. Palaukiau dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių. Prisiminiau vakarykštį pokalbį. Pagalvojau, tikriausiai vaikas pradėjo vyti iš manęs virves. Na, krėsti pokštus. Ir kaipgi jis galėtų ateiti trečią valandą, kai daugelis iš mūsų vaikų nepažįsta valandų. Pasidairiau dar dešimt minučių. Buvo jau pusė keturių. Pasukau namų pusėn link požeminės perėjos. Ir tą pačią akimirką jį pamačiau. Einantį. Prie buvusio kino teatro. Išblyškusį išblyškusį. Jei jis nebūtų buvęs toks murzinas, jo veidas būtų švietęs kaip popierius. Netardami nė žodžio, mes susiėmėm už rankų. Jis padavė man savąją. Ant jo pirščiukų nebuvo jokios mėsos. Oda kabėjo lyg paukščio. Tylėdami parėjome namo. Išviriau arbatos. Jis valgė labai nedaug. Buvo akivaizdu, koks jis išbadėjęs ir išsekęs. Ir kiek jam kainavo jėgų vakar nepasakyti:

– Teta Vanda, aš labai noriu valgyti. Aš atvažiuosiu pas jus.

Vakar jis mane patikrino. Pasitikslino, ar ne žaislas. Apsisprendęs nesisiūlyti, jei nėra reikalingas. Jis gynėsi. Ne. Sunykęs iš bado. Ne. Šitas vaikas. Nebeturėjo jėgų gyventi nemylimas.

<…> Jis išgyveno pas mus dvejus metus. Kol sutiko eiti į globos namus. Ateidamas. Negalėjome jo palikti vieno. Jis, kaip ir visi gatvėje augę vaikai, vagiliaudavo.

Kaip tik tą rudenį buvau pakviesta į Vilniaus licėjų. Pokalbio su paskutiniųjų klasių gimnazistais. Žinojau, ką jie man atsakys. Buvau tikra. Bet vis dėlto papasakojau apie Vasią. Apie jo keistą skambutį ir paklausiau:

– Kaip jums atrodo? Kodėl vaikas taip pasielgė?

Atsakė moksleivių prezidentas:

– Aš jumis netikiu. Jūs šitą istoriją paprasčiausiai išsigalvojot.

<…>

Aš nemačiau. Buvau virtuvėj. Kai ji atvažiavo. Ta mašina. Kaip iš jos, lyg kriminaliniame detektyve, iššoko žmonės. Ir puolė prie vaikų. Sania ir Mindaugas žaibo greitumu atskuodė į namą.

– Bliamba, teta Vanda, kokia komisija! Jie klausia mūsų, vaikai, gal jums čia valgyt neduoda?

– Taip ir klausia?

– Taip.

– Meluojat.

– Nemeluojam. Ir dar klausė, kuris iš jūsų auklėtojų yra blogiausias.

– O kuris geriausias, neklausė?

– Ne, neklausė.

– Eikit jūs, eikit.

– Ne, tikrai.

Aš išėjau su vaikais ant laiptų. Ir mes susitikom. Niekas man neprisistatė. Niekas nepaklausė mano vardo nei pavardės. Kažkas iš jų, taip, ta moteris juodais akiniais. Atkreipė dėmesį į kabančią prie durų darbotvarkę.

– Čia darbotvarkė? Tik parašyta, ar pagal ją tikrai dirbama?

– Štai prieš jus stovi dvi gyvos darbotvarkės, – parodžiau į Sanią ir Mindaugą. – Klauskit vaikų, ką jie veikė iš ryto, ką veiks po pietų. Ir sužinosit.

Kažkas iš jų pamatė, kad vaikai prie pirties kapoja malkas.

– Jūs duodate vaikams kirvį?

– O kodėl gi neduoti?

– Kirvį?!

– O peilį tarpuvartėje į rankas jiems imti galima?

<…>

Buvo pietų metas ir aš pakviečiau komisiją į pietų palapinę.

– Prašom prie stalo. Ir jūs galėsite savo akimis įsitikinti, kaip mes vaikus mariname badu. Komisijos nelaukėm. Specialių pietų neparuošėm.

Tačiau jie nėjo į palapinę. Kodėl nėjo? Jei buvo atvažiavę tikrinti. Jeigu to klausė vaikų. <…> Komisija paklausinėjo apie kariuomenę. Apie Giruliùs. Paklausė, kur geriau valgydina.

– Visur gerai, – atsakė Raimondas, – bet Giruliuosè yra porcijos, o čia valgai kiek nori.

Jo žodžių niekas neišgirdo. Ir net tada. Nesupratau. Jog tai jokia komisija. Jie atvažiavo mūsų likviduoti.

<…>

Vieną vasarą reikėjo Gytį išleisti į kelionę. Aš likau viena su jais. Penkiais vaikais. Padariusiais nusikaltimus. Mes žaidėme kvadratą. Nugriūdami iš juoko. Kepėm cukinijų blynus. Su Ženia. Jis „mokė“ mane. Kepti dviem keptuvėm. Ir ne tik. Mokė apversti blyną ore. Krestelėjus keptuvę aukštyn. Man nepavyko. Tai buvo vaikas, kurio per pusantrų metų nė karto niekas nebuvo atėjęs aplankyti. Ir dėl „bjaurumo“ neėmė į jokią stovyklą. Ženia pasakojo man viską. Apie save. Geriantį tėvą. Mirusią mamą. Dvi suaugusias seseris. Kaip jis iš kaimynų pavogė du indelius troškinio. Iš dujinės. Nepatikėjau.

– Taigi buvo labai karšta.

– Aš taip, – jis užvertė marškinių sterblę.

Pasakojo man savo vaikišką tikrovę. Kitokios neturėjo.

Kartą mes išėjome uogauti. Aš, Sania ir Ženia. Visas avietes iš artimiausių pakraščių buvom jau nurinkę. Nuėjom gal penkis kilometrus. Susėdome kalvelėje. Šnekėjomės. Ir staiga išgirdome, kad mūsų žodžius kartoja aidas.

– Teta Vanda!

– Ženia!..

– Sania!..

– Kas tu?

– Kur tu?

– Atnešk ledų!

Sania suplojo rankomis į smėlėtą žemę ir staiga atsistojo.

– Aš nekaltas!..

Aš krūptelėjau. Tačiau per daubą atgal jau skriejo jo žodžių aidas.

Ženia pakartojo tuos pačius žodžius. Nors licėjaus prezidentas vis tiek manimi nepatikės.

Mes neatsisakėme svajonės įkurti centrą. Alternatyvą vaikų įkalinimui. Gal kas nors panorės mums padėti. Kad nusikaltę vaikai turėtų nors nedidelę galimybę pasirinkti. Tie, kurie norės kabintis gyvenimo. Kaip mažas Mindaugas. Aš negaliu pamiršti.

Nors Gytis sako. Mūsų vaikai buvo vargo vaikai. Dabar jau dirbi su tuo, kas žmoguje iš tiesų yra pikta. Teisybė. Mes vis dažniau išgirstame. Apie nebesuvokiamą vaikų žiaurumą. Nenoriu nieko supaprastinti. Protu aš suprantu. Bet širdimi. Tosios. Kuria jie prisiekdavo. Žinau. Tai neadekvatus. Iškreiptas. Ir vis tiek. Pagalbos šauksmas.