Liutauras Degėsys. „Tvarka yra netvarka“
Liutauras Degėsys (gimė 1953 m.) – poetas, eseistas, filosofas. 1976 m. baigė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą. Aukštosiose mokyklose dėsto filosofiją. Poezijos ir esė rinkinių, monografijų, mokslinių straipsnių, vadovėlių vidurinei mokyklai autorius.
L. Degėsio eseistikai būdingas ironiškas, paradoksalus pasakojimas apie visuomenės gyvenimą, politiką, mokslą, meną, švietimą. Pabrėžiama skaitymo svarba ir su juo tiesiogiai susijusi būtinybė nuolatos gilintis į save, pažinti save. Nesigilindami į save, nesuprasime ir kitų žmonių, nemokėsime su jais bendrauti.
TVARKA YRA NETVARKA
Klausimas lyg ir nesusijęs su tvarkos problema: kažin, kodėl žmonės taip nemėgsta mokytis? O kai kurie iš jų net ir kitų mokyti nemėgsta. Štai šis nepasitenkinimas mokymo procesu ir galėtų paaiškinti, kodėl žmonės neina į mokytojus – pabandykite kiekvieną dieną susidurti su pasipriešinimu: mums to nereikia, kam čia reikia mokytis, kokia viso to prasmė. Gydytojai, aišku, irgi susiduria su pacientų nenoru gydytis. Daugumas ligonių patys sau atrodo visiškai sveiki. Bet anksčiau ar vėliau jie ateina. Arba juos atveda, arba atneša – kartais net pririštus prie neštuvų. Gydytojams lengviau paaiškinti, kad jie per jėgą jūsų negydys. Na, nebent nuo visiems žmonėms pavojingų ir užkrečiamų ligų. O ir gydydami jie gali pareikšti, kad jų tikslas – padėti pamatyti, kad sergi, padėti gydytis ir rūpintis pačiam savimi.
Mokytojai irgi galėtų problemą suformuluoti panašiai: niekas negali ir neprivalo kito žmogaus mokyti prieš jo valią ir norą. Galima žmogui padėti pamatyti save ir padėti jam pačiam mokyti save. Ir tada išaiškėtų, kad mokymosi proceso žmonės nemėgsta todėl, kad jame reikia prisiimti atsakomybę už save, o tam teks kiekvieną akimirką susidurti su savimi. Būsi priverstas sužinoti apie save ne visai malonius dalykus, būsi priverstas nuolat tikrinti, vertinti save ir visi vertinimai ne visuomet bus tau palankūs. Štai tai ir yra nemaloniausia bet kuriame mokymosi procese. Anksčiau ar vėliau supranti, kad, atėjęs mokytis apie molekules, kosinusus ir Antarktidą, iš tiesų sužinai apie save: kas tu, koks tu, ko tu nori ir ką tu gali.
Tas nuolatinis vertinimo (ir įsivertinimo) procesas besimokant atrodo labai jau nenatūralus, bet iš tiesų tai jis niekuo nesiskiria nuo gyvenimo kasdienybės. Žmonės nuolat vertina save ir kitus, vertina kitų vertinimus ir vertina daug griežčiau ir žiauriau nei kokioje nors mokymo įstaigoje. Na, gal ne visuomet rašo pažymius, bet argi nebūna, kad vaikinas, praleidęs vakarą su mergina, grįžta namo ir nusivylęs galvoja: ir jai keturi, bet ir man ne daugiau kaip penki dešimties balų sistemoje. O sportininkų arba politikų, arba „Eurovizijos“ dainininkų vertinimai? Tik jau nesakykite, kad ir jiems nerašote pažymių. Taip norėtųsi kartais, kad ir santechnikas arba padavėjas, arba kelionių vadybininkas turėtų pažymių knygelę. Pažiūrėtume, koks būtų jo trimestro pažymys!
Taigi vertinimas čia lyg ir niekuo dėtas: žmonės pažymiais vertinami ne tik mokyklose. Tik blogų pažymių niekas nemėgsta.
Dar viena mokymosi problema iškyla, jei įsivaizduojate, kad mokymosi tikslas – tikrovės išaiškinimas ir sutvarkymas. Jau savaime noras sutvarkyti tikrovę ir nusiraminti, pailsėti nėra toks humaniškas ir teisingas. Kodėl taip skubate ką nors tvarkyti? Ar tik ne iš tinginystės? Ar tik nenorite kuo greičiau kažką sutvarkyti ir pamiršti, nusiraminti ir pailsėti?
O kai įvedinėjate savo tvarką prieš kitų valią? Ar norėtumėt patys būti sutvarkyti? Ką jaučiate, kai koks nors tipas nemaloniai šypsodamasis sako: „Tuoj aš tave sutvarkysiu.“ Ar jaučiate laimę ir laisvę? Tvarka yra visada prievarta kažkokios (nesutvarkytos) tikrovės atžvilgiu.
Dar blogiau, kad šis noras sutvarkyti tikrovę yra neįgyvendinamas ir logiškai prieštaringas. Tikrovė nesutvarkoma, nes racionalumas ir tvarka nebūtinai yra tikrovės bruožai. Tvarka gali būti įvedama vienu arba keliais aspektais, bet jau tikrai ne visais požiūriais. Todėl tikėjimas galimybe racionaliai sutvarkyti tikrovę pats yra neracionalus. Pavyzdžiu galėtų būti lošėjo viltys išlošti. Atskira tema galėtų būti lošėjų kuriamos lošimo (atsitiktinumo) sistemos. Tačiau prieštaravimas dar didesnis: šiuo atveju aiškiai matoma, kad išlošimo (tvarkos) būtina sąlyga yra netvarka (pralošimas). Kas nors gali išlošti, tik jei kas nors pralošia. Kas nors vienas gali išlošti daug, tik jei daug kas pralošia. Nes lošėjai, žinia, (nors taip neatrodo) išlošia vieni iš kitų, o visai ne iš lošimo namų. Lošimo namai nedalija pinigų. Jie tik paima lošėjų pinigus, blogiausiu atveju, vienų praloštus pinigus atiduoda kitiems, išlošusiems.
Taigi tvarkantis vieną sritį (vienu aspektu) būtinai sukelia netvarką – ir gal dar didesnę. Besitvarkantis savo namus, pavyzdžiui, dulkinantis kilimus, taip ir galvoja: dabar mano kambario dulkes suvalgysite jūs visi, kurie gyvenate mano kaimynystėje. Deginantys šiukšles priverčia visą rajoną susidėti jo šiukšlių dūmus į plaučius.
Net ir tas, kuris, atrodo, taip racionaliai ir protingai įvedinėja savo tvarką – slopina, griauna kitas tvarkas. Ir tada, kai susiduria dvi, trys arba keturios tvarkos – religinės, politinės, moralinės, iškyla ne tik tokie klausimai, kuria kelio puse važinėti, bet ir kurį Dievą ir kuria tvarka tikėti. Iškyla prievartos problema, nes tvarkos įvedinėjimas visada prievarta: šeimoje, kolektyve, valstybėje. Tvarka – tai yra savotiškas susitarimas, kad reikės laikytis tam tikrų bendrų taisyklių. O tai reiškia, kad tose srityse, kuriose bus susitarta dėl tvarkos taisyklių, nebebus galima vadovautis savo taisyklėmis. Aišku, kad kuo daugiau tokių bendro susitarimo – bendros tvarkos sričių, tuo mažiau vietos žmogaus laisvei.
Turbūt būtų galima pabandyti įvesti tvarką visur – susitarti dėl visko, kad nebūtų jokių neaiškumų, bet tikriausiai tai būtų visiškai totalitarinė visuomenė, kurioje žmogaus apsisprendimui ir laisvei nebūtų vietos. Viskas būtų taip tvarkinga, kad kiekvieną veiksmą reikėtų derinti su tvarka, nes kiekvienas nesankcionuotas, nenumatytas poelgis tuoj pat sukeltų netvarką ir sugriautų tvarką.
Ir kaip gerai, kad žmogaus gyvenime yra aiškiai neracionalizuojamų ir nesutvarkomų dalykų. Meilė, laimė, paslaptis, moralė, menas, sportas – visi jie remiasi tam tikra tvarka, bet egzistuoja tik todėl, kad yra neracionalizuojami iki galo. Paklausykite, kaip absurdiškai skamba: sutvarkyta meilė, protinga laimė, išaiškinta paslaptis, praktiška moralė, racionalus menas, neklystantis sportas.
Visi šie dalykai yra tik todėl, kad visuose juose yra neprotingų ir nesuprantamų dalykų, visuose slypi klaidos ir netvarkos galimybė. Pats žmogus yra iki galo neracionalizuojamas, nesutvarkomas tikrovės elementas. Net jei pavyktų žmogų „sutvarkyti“, matyt, tai jau būtų ne tas žmogus, o gal net ir ne visai žmogus. Ypač jei tartume, kad žmogaus – kaip žmogaus – esminė sąlyga ir pagrindinė kokybė yra autonomiškas, neretai klystantis, nežinantis absoliučių taisyklių ir receptų – nepabaigiamas savęs kūrimo, savęs tvarkymo procesas.
Dar reikėtų pridurti, kad šis nepaliaujamas, asmeniškas, unikalus savęs kūrimo ir tvarkymo procesas ir yra ne priemonė, o aukščiausias tikslas.
Ir šitas procesas, kuris yra tikslas pats savaime, paprastai vadinamas gyvenimu…
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Su kokiomis problemomis susiduria mokytojai ir gydytojai?
- Kodėl žmonės nemėgsta mokytis?
- Kaip pasakotojas supranta vertinimą?
- Ar galima „tikrovę sutvarkyti“? Kaip suprantamas tas „sutvarkymas“?
- Kaip svarstoma apie tvarką ir žmogaus laisvę?
- Kaip tvarkomi „nesutvarkomi dalykai“?
- Kaip suprantate, kad žmogaus neįmanoma „sutvarkyti“, o aukščiausias žmogaus tikslas yra nuolatinis savęs kūrimas?
- Ar pritariate L. Degėsio mintims apie tvarką ir netvarką? Atsakymą argumentuokite.
Diskutuojame
Pasvarstykite, kaip savęs kūrimas susijęs, viena vertus, su žmogaus laisve, kita vertus, su poreikiu tvarkyti savo gyvenimą.
Apibendriname
- Iš skaitytų esė pasirinkite ištrauką, kurioje autorius svarsto kokią nors temą, ir pakomentuokite šį svarstymą: ar tema yra vertinama iš skirtingų pozicijų, ar ji siejama su platesniu istoriniu, kultūriniu kontekstu, ar elgiamasi dar kitaip.
- Kurioje iš skaitytų esė akivaizdu, kad autorius aptaria savo gyvenamojo meto problemas?
- Kuriose iš skaitytų esė autorius remiasi savo gyvenimo patirtimi?
- Pateikite keletą pavyzdžių iš jūsų skaitytų esė, kuriose yra citatų – galbūt paslėptų, bet jūsų atpažintų užuominų į literatūros ar kultūros kontekstus.
- Jeigu skaitėte kelias vadovėlyje pateiktas esė, pasakykite, kuri jums patiko labiausiai. Argumentuokite, kodėl.
- Pasirinkite iš dabartinių periodinių leidinių (spausdintų ar skelbiamų skaitmeninėje erdvėje), knygų jums patikusią esė ir ją pristatykite: papasakokite turinį, autoriaus keliamas problemas ir visa tai įvertinkite.
Rašome
- Raštu pasamprotaukite, ar galioja kokia nors tvarka, taisyklės žmonių tarpusavio santykiuose, meilėje. Kaip jas reikėtų vertinti?
- Parašykite esė pasirinkę kokį nors konkretų įvykį, kurio liudininku buvote. Aprašykite, kokių minčių tas įvykis jums sukėlė, kokius išgyvenimus, skaitytus ar matytus dalykus priminė, gal padėjo ką nors suprasti, netikėtai ką nors pamatyti, pakeisti savo ankstesnį vertinimą ir pan. Surenkite klasėje parašytų esė konkursą, išrinkite labiausiai patikusius kūrinius.