Tema 6.2 (Literatūra 11)

Romantizmo kontekstas, pasaulėjauta ir estetika (6.1 tema)

Romantizmo kontekstas, pasaulėjauta ir estetika

„Proto miegas gimdo pabaisas“, dail. Fransiskas de Goja. Apie 1797–1799 m.

UŽDUOTIS

Baigiantis XVIII a., genialus ispanų dailininkas Fransiskas de Goja (Francisco de Goya) sukūrė garsiąją graviūrą „Proto miegas gimdo pabaisas“. Pabandykite ją interpretuoti kaip Šviečiamojo amžiaus simbolinį paveikslą, o paskui – kaip gimstančio romantizmo kūrinį. Kokią esminę žmogaus galią akcentuotų švietėjas, o kokią – romantikas?

Romantizmù vadinama literatūros ir meno kryptis, kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX a. sandūroje, vėliau, XIX a. pirmoje pusėje, plito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Romantizmas išreiškė modernėjančios visuomenės mentaliteto kaitą.

Istorinis kultūrinis kontekstas

Romantizmas kilo iš pasipriešinimo Šviečiamojo amžiaus idėjoms, klasicizmui: XVIII a. antroje pusėje stiprėjo nepasitenkinimas racionalizmù, griežtomis estetikos normomis. Literatūroje susiformavusi sentimentalizmo srovė buvo žingsnis tolyn nuo klasicizmo. Sentimentalistai vertino jausmų natūralumą, gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, kreipė literatūrą subjektyvaus vaizdavimo, jausmingo kalbėjimo linkme. Dar artimesnis Romantizmui buvo „Audros ir veržimosi“ sąjūdis Vokietijoje. „Audrininkai“ siekė originalumo ir gyvenime, ir literatūroje, maištavo prieš kūrybos taisykles.

Klasicistai sektinu pavyzdžiu laikė Antikos meną, žavėjosi jo tobulumu, harmonija. Jie tęsė mimetinio (gr. mimēsis – sekimas, mėgdžiojimas) vaizdavimo tradiciją. Bet XVIII a. antroje pusėje šviesuomenė ima domėtis liaudies kūryba, viduramžių istorija ir menu – čia ieškoma savos literatūros ištakų. Pradedama skelbti liaudies poezija, ji suvokiama kaip estetinė vertybė, žavimasi jos turinio ir raiškos natūralumu, paprastumu. Liaudies poezijos vertę iškėlė Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), jis skatino tautos dvasios apraiškų ieškoti kalboje ir liaudies kūryboje.

Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurios atgarsiai nusirito per Europą, sugriovė šimtmečius gyvavusią feodalinę sistemą. Įvairių kraštų žmonėms ji tapo pavyzdžiu, kad reikia kovoti už pilietines ir žmogaus teises, imtis praktinių reformų. Bet optimistinės idėjos kurti laimingą, laisvės ir lygybės principais grįstą visuomenės santvarką neatnešė norimo rezultato. Išblėso švietėjų viltys racionaliai pertvarkyti žmogaus ir visuomenės gyvenimą. XIX a. pradžioje stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos. Šios skausmingos būsenos, pavadintos „pasaulio sielvartu“, „amžiaus liga“, buvo atskleistos ir romantizmo literatūroje.

Prancūzų revoliucija ir Napoleono žygis per Europą išjudino pavergtas tautas. XIX a. pirmoje pusėje budo didžiosioms valstybėms (Áustrijai, Rùsijai) priklausantys kraštai, kilo nacionalinio išsivadavimo judėjimai Ispãnijoje, Graikijoje, Itãlijoje, Lénkijoje, Veñgrijoje. Bundančių tautų literatūroje romantizmas įgavo ryškų tautinį atspalvį: rašytojai skelbė Tautų pavasario idealus ir kartu ugdė tautinę savimonę, savigarbos jausmą.

„Du žmonės, stebintys mėnulį“, dail. Kasparas Davidas Frydrichas. Apie 1825–1830 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Įsižiūrėkite į Kasparo Davido Frydricho paveikslą: kokios peizažo detalės kuria romantišką atmosferą? Pavadinimas nurodo du žmones, bet juos matome iš nugaros. Ar galime numanyti jų būseną, nuotaiką?
  2. Kaip manote, ar XXI a. pasaulyje esama romantikų? Koks žmogus šiandien gali būti taip vadinamas?

Romantizmo pasaulėjauta ir estetika

Kaip teigiama „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, 1948 m. anglų rašytojas Frankas Lorensas Lukasas (Frank Laurence Lucas) paskelbė 11 396 romantizmo apibrėžimus. Iš tiesų romantizmas kiekvienoje šalyje formavosi veikiamas skirtingų aplinkybių ir kultūrinių tradicijų, todėl vokiečių, prancūzų ar anglų romantizmas turi savitų bruožų. Kokie pasaulėžiūros ir estetikos principai, bendri skirtingoms literatūroms, sudaro šios krypties branduolį?

Kitokio pasaulio ilgesys

Blėstant švietėjų optimizmui, vis mažiau pasitikima žmogaus proto galia. Gamtamokslinis pasaulio aiškinimas neapėmė paslaptingų, iracionalių dalykų, o romantikus, priešingai, žavėjo pojūčiams neprieinama, racionaliai nepaaiškinama, tik nujaučiama anapusinė pasaulio sritis. Jie troško to, kas nekasdieniška, kas gyva tik svajonėse, nuojautose. Taigi romantinei pasaulėjautai būdinga ribotos išorinės tikrovės ir idealaus, svajojamo, beribio pasaulio priešprieša.

Romantikai tikėjo, kad tikrąjį, begalinį ir amžiną pasaulį atveria intuicija, sapnas, vaizduotė. Meninė ar religinė intuicija vertinama kaip būdas patirti pasaulio gelmę, meninis tikrovės suvokimas iškeliamas aukščiau nei mokslinis, filosofinis. Antai vokiečių kūrėjas Novalis teigė, kad poetas suvokia gamtą geriau nei mokslininkas, nes poetas yra visažinis, jis įkūnija visą visatą. Romantikų požiūriu, už daiktų paviršiaus slypinčią esmę iš menų geriausiai praskleidžia poezija ir muzika.

Begalybės atspindį, dvasinio, dieviško prado įsikūnijimą romantikai įžvelgė gamtoje. Beribė, didinga gamta: naktį nuščiuvęs miškas, žemę gaubiančios sutemos, audringa jūra, gali atskleisti daug nuostabių, paslaptingų dalykų. Gyva gamta jaučiama kaip anapusybės raiškos vieta. Todėl menininkai pamėgo paslaptingus nakties, kalnų, jūros peizažus, vaizdavo kerinčią, mistišką, kartais baugią, net grėsmingą gamtą.

Paslaptingumu viliojo ir praėjusių amžių kultūros, tolimos šalys. Stebuklingi, egzotiški romantikams atrodė esą Rytų kraštai: ten pinasi pasaka ir tikrovė, ten dar nesunaikintas pirmapradis natūralumas. Juos žavėjo Viduramžiai: tada krikščioniškosios Europos gyvenimas buvęs laimingas, darnus. Romantikams imponavo gotikos menas, Viduramžių mistika, riterių žygiai, meilės poezija, tikėjimo stebuklai.

Individualumo vertė

Romantikams gyvenimo tikrovė atrodo neteisinga, chaotiška, slopinanti asmenybės individualumą. O romantizmo filosofija pabrėžia individo unikalumą, vidinio gyvenimo išskirtinumą. Taigi keičiasi žmogaus ryšiai su kitais, vidinis pasaulis darosi svarbesnis už išorinį. Romantikai tikėjo, kad kūrybinga, turtinga asmenybė aprėpia visą makrokosmą. Todėl jiems rūpėjo pažinti ir vaizduoti unikalų, nepakartojamą sielos gyvenimą. Vidinės tikrovės reikšmingumą vokiečių tapytojas Kasparas Davidas Frydrichas (Caspar David Friedrich) nusakė taip: „Dailininkas turi tapyti ne tik tai, ką mato priešais save, bet ir tai, ką jis mato savyje. Tačiau jeigu jis nieko nemato savyje, tuomet neturėtų tapyti ir to, ką mato priešais save.“

Makrokòsmas (gr. makrokosmos – didelis pasaulis) – visas žmogaus jutimų apčiuopiamas pasaulis.

Atsisakę gamtos mėgdžiojimo principo romantikai pagrindiniu meno tikslu laikė nepakartojamo vidinio pasaulio raišką. Kai kuriems filosofams vidinis menininko pasaulis ir buvo siekiama patirti aukštesnė būtis. Todėl asmenybė įgijo neįkainojamą vertę. „Pats nuostabiausias ir amžinas fenomenas, – rašė poetas Novalis, – tai mūsų asmeninė būtis. Didžiausia paslaptis žmogui yra jis pats.“

Romantizmo literatūra sukūrė naujo tipo veikėją – dvasiškai laisvą, neramios ir išdidžios sielos žmogų, prieš visuomenę ir prieš pačią lemtį maištaujantį individualistą. Savo individualumą suvokęs žmogus nesitaiko su išorinio pasaulio niekingumu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą, todėl dažnai lieka nesuprastas, vienišas, nepritampa prie visuomenės arba yra jos atstumiamas. Romantikas tiki susikurta svajone, ilgisi „mėlynų tolių“, trokšta ko nors amžino ir tikro, ko negali pasiekti, todėl išgyvena liūdesį, melancholiją, sielvartą. Tik religinis jausmas ir meilė leidžia pajusti tai, kas slypi už tikrovės, susijungti su pasauliu ir Dievu. Tokį prie bendruomenės nepritampančio, atsako į savo jausmus nerandančio, nesuprasto individo paveikslą sukūrė J. V. Gėtė romane „Jaunojo Verterio kančios“.

XIX a. pr. europiečiams imponavo ne tik literatūriniai herojai – juos žavėjo ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Įspūdį darė neturtingo korsikiečio karininko iškilimas iki pirmojo konsulo ir imperatoriaus (iškalbinga detalė: per vainikavimo ceremoniją popiežiaus palaimintą karūną Napoleonas pats užsidėjęs ant galvos). Napoleono triumfas, pergalės mūšiuose ir toks pat netikėtas žlugimas tapo ne tik istorikų tyrinėjimų, bet ir menininkų fantazijų objektu.

Originalumo siekis

Romantizmo filosofijoje ir mene atgimė Renesanso tikėjimas neišsemiamomis žmogaus kūrybinėmis galimybėmis. Genialumas, romantikų požiūriu, yra Dievo dovana, todėl genijus, laisva būtybė, turi paklusti tik savo dvasios impulsams. Dieviškasis įkvėpimas iškeliąs menininką aukščiau minios, tad jis paprastiems mirtingiesiems galįs atskleisti aukštesnę, idealiąją būtį. Tikras menininkas yra išminčius ir pranašas, net prilygsta pasaulio kūrėjui. Taip ėmė formuotis naujas požiūris į menininką genijų kaip unikalią asmenybę, dvasios aristokratą, aiškiaregį, iškilusį virš primityvios sąmonės.

Atmetę klasicizmo taisykles, romantikai vertino kūrėjo talentą, kūrybos spontaniškumą, originalumą, natūralumą. Jie pasikliovė poetinės vaizduotės laisve – tik vaizduotė padeda menininkui iškilti virš tikrovės. Beribio pasaulio, žmogaus sielos gyvenimo neįmanoma įsprausti į jokias taisykles. Todėl ne universalūs dėsniai, o įkvėpimas, pats kūrybos procesas yra svarbus. Netaisyklingumą, priešingai nei klasicistai, romantikai laikė vaizdingumo požymiu: gražu tai, kas neapibrėžta, paslaptinga, individualu. Šis neapibrėžtumas vertinamas kaip kūrybinės asmenybės laisvės apraiška. Klasicistai griežtai laikėsi žanro reikalavimų, o romantikai griovė žanrų ribas, siekė skirtingų meno rūšių bei formų sintezės.

Romantinė literatūra gana įvairi – ir lyriška, melancholiška, svajinga, ir maištinga, kovinga. Literatūroje romantikai įteisino fantastiką, groteską, simbolius, kūrė fantastinius ir siaubo romanus, noveles (amerikiečių rašytojas Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe) – detektyvinių, psichologinių, siaubo apsakymų autorius). Iš liaudies kūrybos žanrų šiems kūrėjams itin tiko baladė ir pasaka, kurios jungia realų ir fantastinį pasaulius.

Romantizmo menas, išsilaisvinęs iš klasicizmo taisyklių, paskatino moderniojo meno raidą. Įvairiems XIX a. pab. XX a. pr. modernizmo sąjūdžiams (simbolizmui, impresionizmui ir kt.) svarbūs romantikų atradimai: iracionalaus pasaulio vaizdavimas, susitelkimas į subjektyvų pasaulį, jausmų aukštinimas, metaforų, užuominų, simbolinių vaizdų poetika, fantazijos žaismė. Romantizmo pasaulėjauta ir stilistika vėlesniais laikais traukė menininkus kaip realizmo priešingybė.

Tautinis įsipareigojimas

Šviečiamojo amžiaus žmogus buvo pirmiausia valstybės ir pasaulio pilietis, o vienišas, nesuprastas romantikas ieško ryšių su tautine bendruomene. Romantizmas iškėlė ne tik asmens, bet ir tautos savitą charakterį, unikalią dvasią. Ji formuojasi ilgus amžius gyvenant vienoje vietoje, puoselėjant savo papročius, kaupiant patirtį. Tautos dvasią geriausiai išreiškia tautos kalba ir kūryba: mitologija, liaudies dainos ir pasakos. Noras pažinti tautos dvasią skatino atsigręžti į praėjusius amžius, tyrinėti istorinį tautos likimą. Tautos išskirtinumo suvokimas ir vertinimas buvo pagrindas skleistis nacionalizmo pasaulėžiūrai.

Tautosaką, laisvą, taisyklių nesuvaržytą liaudies kūrybą, romantikai vertino ir kaip originalios kūrybos šaltinį. J. G. Herderis aukštino liaudies dainas kaip tikros poezijos pavyzdžius, iš kurių galima mokytis natūralios jausmų kalbos.

Romantikams, ypač pavergtuose kraštuose, tapo svarbu ne tik pažinti, bet ir gaivinti tautos dvasią, skurstančią nelaisvėje. Jie laikė save dvasiniais tautos vadovais, asmeninę laisvę aukojo kilniai pareigai – ginti tautos kalbą, kelti iš užmaršties jos istoriją. Romantinis maištas prieš pavergimą žadino laisvės viltis.

„Laivo sudužimas“, dail. Žozefas Vernė, 1763 m.
„Trys žmogaus amžiai“, dail. Kasparas Davidas Frydrichas, 1835 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Palyginkite du jūros tematikos paveikslus (p. 109 ir p. 110). Kuo jie skiriasi ir kuo panašūs?

    ​​Paveiksle „Laivo sudužimas“ vaizduojama romantizmo laikais populiari tema. Audra jūroje pribloškia itin sutirštintomis spalvomis. Tai didingas romantiškas reginys, kuris turėjo išreikšti dramatišką šios epochos žmogaus savijautą.

    ​​Paveiksle „Trys žmogaus amžiai“ siekiama apibendrinti, apmąstyti žmogaus gyvenimą. Čia pavaizduota dailininko šeima Báltijos pajūryje. Vaizdas simboliškas, turi savą interpretavimo tradiciją. Lazda pasirėmęs vyriškis – pats autorius, vyras su cilindru – jo sūnėnas, kiti trys personažai – tapytojo žmona ir vaikai. Burlaivis centre ir vaikų figūrėlės simbolizuoja gyvenimo tęstinumą, o išmestas į krantą laivas tarsi primena apie neišvengiamą mirtį. Prieblanda, kurioje švyti dangus, aliuzija (lot. allusio – užuomina) į tai, kad siela nemirtinga.
  1. Įsivaizduokite, kad abu paveikslai metaforiškai perteikia tam tikras dvasines žmogaus būsenas. Pabandykite jas aprašyti.

Apibendriname

  1. Aptarkite ryškiausius romantinės pasaulėjautos bruožus.
  2. Švietimo amžiaus pasaulėvaizdžio esmę atskleidžia dienojančio pasaulio vaizdai, ryto šviesos simboliai, romantizmo – nakties, sutemų. Paaiškinkite, kodėl tokie simboliniai vaizdiniai tampa šių epochų ženklais. Paieškokite tokią mintį iliustruojančių dailės kūrinių.
  3. Kaip ir kodėl romantikai vertina tautos kalbą ir kūrybą?
  4. Pabaikite ir paaiškinkite teiginį: „Švietimo amžiaus žmogus yra savo valstybės ir pasaulio pilietis, o romantizmo...“
  5. Pakomentuokite anglų romantiko Persio Bišo Šelio (Percy Bysshe Shelley) mintį: „Poetai – nepripažinti pasaulio kūrėjai, žmonijos vedliai.“

Tiriame

Jauni žmonės linkę maištauti prieš gyvenimo tikrovę, vyresnės kartos vertybes. Daugeliui iš jūsų žinomi subkultūrų pavadinimai: pankai, skustagalviai (jaunimo dar vadinami skinhedais), gotai, metalistai ir kt. Antai metalistai išsiskiria apranga, aksesuarais, dėmesiu metalo muzikai, bet XXI a. pr. jų maištas primena XIX a. pr. romantikus. Pasidomėkite kuria nors jums patrauklia ar žinoma jaunimo subkultūra ir parenkite trumpą jos pristatymą. Išryškinkite ne tik būdingus išorės požymius, bet ir grupės pasaulėžiūrą, vertybes, paieškokite sąsajų su romantikais.

Vilniaus pankai, 1986 m.
Prašau palaukti