„Pavasario balsai“ (10.3 tema)

Kuriantį žmogų visada domina bendrieji kūrybos klausimai: kas yra kūryba, iš ko ji kyla, kam ji? Maironis irgi mąstė apskritai apie literatūrą ir apie savo kūrybą, poetui rūpėjo jos likimas.

Eilėraščiuose „Taip niekas tavęs nemylės“ ir „Poezija“ Maironis atskleidžia poetinio įkvėpimo šaltinius. Viename eilėraštyje tai – meilė tėvynei, kuri atrakina širdį „skaisčia savo skausmo gilybe“, kitame – estetinis išgyvenimas, idealaus, užburto pasaulio atsivėrimas, kūrybos stebuklas, patiriamas įkvėpimo akimirką.

Patriotinių jausmų įkvėpta poezija vienija tautą, tampa jos savastimi, bet ir pati yra maitinama tautos kultūros, istorijos. Maironiui svarbu „Išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų“ („Aš norėčiau prikelti“). Būtent remdamasi savo tautos dvasia, kuri gyva kalboje ir kultūroje, gali augti ir skleistis individuali kūryba – tokia yra romantikų nuostata. Ją išreiškė A. Mickevičius (prisiminkite „Vėlinių“ III dalies poetą), jai skleistis buvo palanki ir tautinio atgimimo aplinka.

Antra vertus, romantikai iškėlė kūrybinės vaizduotės galią, įkvėpimo svarbą. Dieviškasis įkvėpimas išskiria poetą iš minios, atveria jam pasaulio paslaptis. Aukščiausiojo valia poetui leista patirti „aukštus, dangiškus jausmus“ („Taip maža paramos“). Kelias į stebuklingą poezijos pasaulį yra ypatingas – juo „retai kas eiti gali“. Tai sunkus kelias – kūrėjas dažnai lieka vienišas ir nesuprastas, bet jo skausmą atperka nujautimas, kad įkvėpta giesmė lemia amžiną garbę. Maironis jau kelio pradžioje pranašiškai nujautė: „Maironis bus giesme garsus!“ (poema „Tarp skausmų į garbę“).

Kūrėjo išskirtinumo ženklai – jausminga širdis ir svajonės, vedančios už šio pasaulio apybrėžų, į užburtą grožio šalį:

Apie idealybės ilgėjimąsi Maironis yra užsiminęs ir laiškuose:

Monotoniškame, kartais ir pilkame žmogaus gyvenime būna valandėlių, deja, per trumpų, kai tau švysteli kažkoks naujas spindulys, atskrenda kažkoks šnibždesys iš nežinomos, tolimos, šviesios šalies. Valandėlei pabusi ir imsi ilgėtis kažko... ko nėra čia, pasaulyje, geriau suprasi savo aukštesnį, kilnesnį negu šis žemiškasis, diena iš dienos, laikinas gyvenimas, pajusi savyje lyg kokį naują atgimimą, naujas jėgas. Ach, kad tai nebūtų vylingas sapnas arba apgaulingas regėjimas, kuris taip greitai išnyksta drauge su tuo širdies skausmu, lyg arfos stygai nutrūkus.

Poeto misija be galo svarbi. Jo kūryba susijusi su skausmu, kančia, bet ji ramina, guodžia, neša išganymą kitiems („Poeta“). Poezija turi ir kitą svarbią paskirtį – vienyti, kelti tautą. Romantinis poeto pranašo (A. Baranausko kūryboje – keliavedžio) vaidmuo neretai verčia pamiršti asmeninės egzistencijos rūpesčius, gyventi bendrais tautos reikalais. Tokia nuostata būdinga daugeliui XIX a. tautinio atgimimo kūrėjų.

Taigi, pasak Vandos Zaborskaitės, „Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo tradiciją“.

MANO GIMTINĖ

Ten, kur Nemunas banguoja
​Tarp kalnų, lankų,
​Broliai vargdieniai dejuoja
​Nuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavo
​Raudomis mane,
​Į krūtinę skausmą savo
​Liejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjo
​Praeities laikus,
​Kai lietuvis netikėjo,
​Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūva
​Ant kalnų aukštai;
​Milžinų ten kaulai pūva,
​Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjau
​Aš kančias visas
​Ir pamėgau, pamylėjau
​Vargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninės
​Griaužia kai kada,
​Tartum rūdys geležinės
​Amžina žaizda.

KUR BĖGA ŠEŠUPĖ

Kur bėga Šešùpė, kur Nẽmunas teka,
​Tai mūsų tėvynė, graži Lietuvà;
​Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
​Čia skamba po kaimus Birutės daina.
​Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
​Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja
​Ir mūsų sesučių dabina kasas,
​Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
​Ten mūsų sodybas keleivis atras.
​Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
​Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Ar giedros išaušta pavasario dienos,
​Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
​Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, –
​Mums savo tėvynė graži visados.
​Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,
​Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!

Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,
​Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!
​Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
​Čia tiek atminimų atranda širdis!
​Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
​Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
​Ties Žálgiriu priešus nuveikęs piktus;
​Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
​Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.
​Čia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
​Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvõs tėvynė!

Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,
​Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!
​Juk tėviška Tavo malonė daug gali!
​Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.
​Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,
​Maloningas ir galingas per visas gadynes!

Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų laiką: po ilgų miego, apmirimo amžių tauta bunda aktyviai, prasmingai būčiai. Poetas tiki, kad ji įsijungs į laisvų Europos tautų bendriją. Didžiojo lūžio laikas – jau ne svajonė, o tikrovė („rytuose aušra jau teka“).

Džiaugsmingą patriotinių eilėraščių toną lemia pasitikėjimas pasaulio tvarka, Aukščiausiojo palaikoma teisingumo idėja. Apie tautos atgimimą Maironis dažnai kalba gamtos vaizdais. Asociacijos su tikslinga ir kryptinga gamtos kaita (po nakties visada išaušta rytas, po žiemos ateina pavasaris) įkvepia vilties. Žemdirbių kultūrai būdingą pasitikėjimą gamtos pasauliu, jo tvarka paremia ir krikščioniškoji mirties ir prisikėlimo idėja:

Mąstydamas apie tautinį atgimimą, Maironis pabrėžia ne vien savaiminį istorijos vyksmą („Nesustabdysi bėgančio laiko“), nes suvokia, kad tėvynės ateitis priklauso nuo pačios tautos. „Naujo kilimo“ laikas reikalauja žmonių susipratimo, ryžto, kurį įkvepia tėvynės meilė (romantiškai pasitikima jausmo galia). Maironio sampratoje meilė tėvynei yra veikli – tai darbas, kova, „karionė“. Tokiai meilei kviečiama, raginama, todėl eilėraščiuose daug aistringų šūkių, įtaigių aforistinių tezių: „Į darbą, vyrai! Šalį jauną / Prižadins meilės rytmetys“ („Užtrauksme naują giesmę“), „Pavargti už brangią tėvynę – gražu!“ („Pasitikėjimas savimi“). Maironis ne kartą poezijoje formuluoja programą, kaip siekti išsvajotos laisvos ir teisingos būties. Tautos dvasia, jos gyvybė skleidžiasi per kultūrą, vadinasi, darbas tautinės kultūros baruose yra kelias į ateitį: „Paimsme arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu!“ („Užtrauksme naują giesmę“).

Gebėjimas aukotis rodo žmogaus dvasinę brandą, ištikimybę tautos vertybėms. Pasirinkimas gyventi ir vargti dėl tėvynės nėra lengvas žmogui: kyla abejonių, ar supras, ar įvertins ateinančios kartos, juntama įtampa tarp pareigos ir asmeninių siekių, bet šis nerimas valingai užgniaužiamas:

Žmogaus egzistencijos prasmingumą Maironis matuoja veiklios, net herojiškos tėvynės meilės matu („Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai / Vainiką iš diemantų pina“; eil. „Oi neverk, matušėle!“). Taigi „Pavasario balsų“ žmogaus būtis skleidžiasi ir įgyja prasmę tik tėvynės erdvėje.

Maironio visuomeninės tematikos eilėraščiai skamba pakiliai, entuziastingai, kalbama „mes“ vardu, iš tautos keliavedžio pozicijų. Patriotinė retorika gali pasirodyti nuobodoka, bet poetas randa meniškai įtaigių būdų idėjoms reikšti. Itin paveikūs tie eilėraščiai, kuriuose deklaruojamos išgyventos, iškentėtos tiesos, užsimenama apie dramatiškas savo abejonių ar prieštarų įveikas.

Iš idealo aukštybių žvelgdamas į tautiečių gyvenimą, Maironis negailestingas visokiems „tautos pabėgėliams“, kurie pažadus „vargti už žemę mylėtą“ pamiršo dėl asmeninės gerovės, sotaus egzistavimo. Tokių žmonių menkumą, jų gyvenimo tuštybę Maironis išjuokia satyrose „Skausmo balsas“, „Mano moksladraugiams“, „Spjauki, drauguži, į viską!“, „Kai kam“. Entuziastingą toną čia keičia pasipiktinimas, ironija, sarkazmas.

SKAUSMO BALSAS

Giedojau meilę, jauną viltį,
​Skambėjo stygos man saldžiai;
​Šiandieną tenka ar nutilti,
​Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Gana svajojus! Meilės vietą
​Užims rūstybės skaudulys!..
​Prašneks žaibais!.. Bet širdį kietą
​Vargiai pajudins, atgaivins…

O jūs, kurie krūtinę jauną
​Kas dieną šaldote ledais!
​Kuriems madera gerklę plauna,
​Kurie vien augate pilvais!..

O jūs, išlepę ir atšalę,
​Apkurtę žiovaunat paikai,
​Kai, nuo darbų-vargų išbalę,
​Gal jūsų miršta kur draugai!..

O jūs, kurie taip daug žadėjot
​Ir norus skelbėte gražius,
​Kur šventą ugnį tą padėjot
​Ir tuos sumanymus plačius?

Žinau, dabar jums daug nereikia:
​Pavalgius atilsio saldaus;
​Ir, nieko pikto kaip neveikę,
​Kai mirste, tikitės Dangaus.

Apakę! Savo kelią matot
​Tarp rožių, pokylių, juokų!..
​O nelaimingi, nesupratot,
​Jog žemė – tai šalis vargų!

Jog žemė – ašarų vietovė!
​Ir nelaimingas tas žmogus,
​Kurs veido ašara neplovė:
​Jam uždarytas bus Dangus!

MANO MOKSLADRAUGIAMS

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
​Žemės išmintį gilią suprato;
​Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
​Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,
​Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
​Uždainuodavom Lietuvą. Gerklės mums džiūvo,
​Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!
​Kaip didvyriai tik laukėm karionės.
​Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą
​Buvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto
​Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!
​Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!
​Viską sprendžia iš aukšto… ir peikia!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;
​Važinėjas po vaišes kaštanais;
​Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,
​Jį vadina „gudriai“ litvomanais.

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
​Žemės išmintį gilią suprato:
​Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,
​Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

VAKARAS

Ant ežero Keturių Kantonų

Ežero skaisčios bangos liūliavo
​Žaliu smaragdu;
​Laivą be irklo varė, lingavo
​Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sustingus;
​Varpai Liucernos
​Dievui aukojo darbus vargingus
​Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas
​Nuspindo rasa;
​Rožių iš kalnų papūtė kvapas
​Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones
​Aušros spinduliais;
​Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
​Padangių keliais.

Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,
​Lydėjo širdis
​Į tolimąsias, į numylėtas
​Tėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų,
​Gyvų kitados,
​Vienas už kito brėško ir švito
​Anapus ribos!

Ten, kur palangėms stiepias sužiurę
​Žemčiūgų žiedai,
​Kur raudonmargę kreipia kepurę
​Jurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabina
​Kasas nuo mažens,
​Kur juodbėrėlį brolis augina
​Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta
​Banguoja plati!..
​Ko, ašarėle, ko tu per skruostą
​Kaip perlas riedi?

Ten tai prabėgo mano brangiausi
​Jaunystės laikai,
​Ir po tiek metų pats savęs klausi:
​Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų,
​Gyvų kitados,
​Vienas už kito brėško ir švito
​Anapus ribos!

PASITIKĖJIMAS SAVIMI

Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
​Jaunatvė ir jos vėsulai,
​Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
​Tik jaukūs ir gražūs sapnai.

Bet man tų dabar nebegaila dienų,
​Kai vien tik svajoti mokėjau,
​Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,
​Dėl ko nežinodams kentėjau.

Negaila vaidentuvės, norais keistos:
​Jaunatvėje mirti saldžiai;
​Netrokštu ant savo duobės užkastos,
​Kad verktų sesutės griaudžiai.

Dabar ne mirties, aš gyvatos prašau:
​Aš noriu gyventi, kariauti!
​Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,
​Ne ašaroms veidą beplauti.

Krūtinėje dega, liepsnoja ugnis,
​Ir veikalo ilgis dvasia.
​Ką vargas? nelaimės? ar šiaurio naktis,
​Kas gimė su meile didžia!

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,
​Kaip milžinas stosiu į kovą.
​Pavargti už brangią tėvynę – gražu!
​Aukščiausią turėti vadovą!

Į darbą, į darbą, lig kolei mirtis
​Jaunos neatkirto galvos!
​Juk dienos ir jėgos kaip upės vilnis
​Vis bėga ir bėgt nesustos.

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
​Praeisiu kaip verdą verpetai;
​Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,
​Bet mano – išauštančiai metai!

NUO BIRUTĖS KALNO

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
​Man krūtinę užliek savo šalta banga
​Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
​Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltijà!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
​Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
​Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
​Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;
​Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
​Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
​Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
​Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
​Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
​Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

KO SIEKIU IR ALKSTU

Sapnų be kančios ir ramumo saldaus
​Taip alksta pavargėliai žmonės,
​O man tie šešėliai širdies neprigaus:
​Aš noriu verpetų, karionės.

Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis,
​Plačiau man siūbuoja krūtinė;
​Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis,
​Ir nori apimt begalinę!

Man meilės nereikia, kai siūlos pati;
​Neapkenčiu jausmų silpnybės;
​Vien žavi bekalbė širdis paslapti,
​Kurios nepasieksi gilybės!..

Einu nesuprantamas vienas keliu
​Be draugo, ir nieks nepalydi;
​Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu,
​Ir kūdikiai laimės pavydi.

Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau!
​Pasiekt nepasiekiamą šalį?
​Tik atilsio vieno kaip maro bijau,
​Tik norai užmigti negali.

ANT DRŪKŠĖS EŽERO

Man liūdna buvo ir sunku
​Keliaut gyvenimo taku
​Be draugo dar jaunam:
​Kame pažvelgsi akimi,
​Aplinkui žmonės svetimi;
​Taip liūdna vien vienam.

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
​Žiedai kvepėjo jazminų,
​Žavėdami jausmus;
​Tarp žalio ežero bangų,
​​Toli nuo triukšmo, nuo vargų
​Laivelis supa mus.

Man ranką padavei jautriai
​Ir jauną širdį atdarei
​Bendros žvaigždės vardu:
​Dabar ar juokias ateitis,
​Ar sopa, verkia mums širdis –
​Jaučiu ašai už du.

Maironis lietuvių poezijoje yra tokia pat aukštuma kaip A. Mickevičius lenkų, J. V. Gėtė ir F. Šileris vokiečių literatūrose (šie kūrėjai Maironiui buvo „nepeiktini pavyzdžiai“). Vienu metu Maironis kūrė poeziją ir poetinę kalbą, ieškojo tinkamų žodžių įvairialypei asmeninei patirčiai atskleisti. Jis jautė einąs visai nauju ir neišmintu keliu: „Lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas.“ Prieš gerą šimtmetį, kai dar tik formavosi lietuvių bendrinė kalba, Maironis atkakliai stengėsi kurti klasiškai skaidrų, paprastą ir tuo paprastumu tobulą eilėraštį. Šios jo pastangos gerokai išplėtė eiliuotinės kalbos galimybes.

Maironis išbandė įvairius poetinio kalbėjimo tipus: oratorinį, dainiškąjį, išpažintinį, meditacinį, parašė satyrų, sonetų, baladžių. Jis sukūrė savitą aukštąjį poezijos stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai (pavyzdžiui, širdis, žvaigždė, kančia, viltis, dvasia), iškilminga retorika, sklandus sakinys, darni visuma. Tai klasikinio grožio principus atitinkanti raiška. Lyrikoje Maironis įtvirtino silabinę toninę eilėdarą – lietuviškas žodis suskambo sklandžiai, melodingai. Tai buvo svarbus žingsnis atsiribojant nuo svetimų (pirmiausia nuo lenkų literatūros) įtakų. Prabilęs įtaigiai, emocingai, sukūręs savitą poetinių įvaizdžių klodą sielos gyvenimui išreikšti, Maironis atvėrė kelius moderniai XX a. poezijai.

Maironio lyrika atskleidė subjektyvaus pasaulio vertę. Šiuo požiūriu Maironis gerokai modernizavo lietuvių poeziją – žmogaus vidinį pasaulį iškėlė į centrą. Asmens santykiai su pasauliu ir su pačiu savimi, tų santykių apmąstymas ir išgyvenimas yra Maironio kūrybos temos. Nuo išorinio pasakojimo, aprašymo poezija kreipiama lyrinio išsisakymo, išpažintinio atsivėrimo, meditacinio susikaupimo linkme. Individualios egzistencijos rūpesčiai, jausminis atvirumas, asmeniškos patirties atspindėjimas bus pomaironinės poezijos gairės (pavyzdžiui, Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino lyrika).

XIX a. brandintos tautinio romantizmo idėjos Maironio eilėraščiuose ir poemose suskambo išraiškingai, įtikinamai. Poetas ne tik prisiėmė keliavedžio misiją, bet ją ir realizavo. „Pavasario balsai“ atskleidė ir kartu ugdė lietuvio dvasią, pateikė tokių meniškai įtaigių gimtojo krašto, jo herojiškos istorijos vaizdų, kurie ir dabar tebeveikia mūsų savimonę. Maironis įpratino justi istorinio laiko tėkmę, gėrėtis ne tik praeitimi, bet su pasitikėjimu žvelgti į ateitį, pažadino, anot Marcelijaus Martinaičio, „mąstyti istoriškai labiau, negu tai galėjo padaryti pati istorija“. Ne veltui Maironio patriotinė lyrika tampa ypač aktuali nelaisvės ar kovų už laisvę laikais.

Tomas Venclova

Laimei, Maironis

Sakome, kad Maironis buvo tipiškas konservatorius – tiek savo buitiniais įpročiais, tiek socialinėmis bei etinėmis pažiūromis, tiek literatūriniu skoniu. Bet mūsų poezijoje jis radikaliausias iš radikaliausių. Didesnis revoliucionierius už simbolistus, už keturvėjininkus, žemininkus (visiems po Maironio buvo jau žymiai lengviau). Jis sukūrė tobulus poetinio pasakymo būdus ten, kur jų praktiškai nebuvo.

<...>

Prisimenant Maironio poveikį jo bendralaikiams, dažnai cituojamas sakinys iš Šatrijos Raganos „Viktutės“: „Pirmą sykį išgirdau tokią gražią lietuvių kalbą, ir pasirodė ji man šimtą sykių gražesnė už lenkišką ir visas kitas.“ Gal ne visada pastebime, jog čia atkreiptas dėmesys kaip tik į kalbą (ne į Maironio tautines idėjas, ne į jo etinę programą, ne į religinį jausmą, o į kalbą – į tai, kas yra poezijos esmė). Kaip tik šiuo atžvilgiu Maironis iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Jis nesijautė mažas, ir su juo lietuviai jau nebegalėjo jaustis atsilikę, pasmerkti nutausti ir išnykti. Kaip tik todėl Maironis buvo ne tik poetas, bet ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau (gal daugiau) už Basanavičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau užtikrina visavertį dvasinį gyvenimą, ji jau yra nepriklausoma: okupacijos tada virsta tik praeinančia istorine nelaime. Visavertis mūsų tautos dvasinis gyvenimas prasideda su Maironiu (nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios brandumą). Ir po Maironio tas visaverčio dvasinio gyvenimo siūlas jau niekada nebenutrūko. Tiesa, tai ne vien jo, bet ir bendrosios krašto plėtotės nuopelnas; tačiau didele dalimi ir jo.

Dėl to ne kas kitas, o Maironis yra centrinė mūsų literatūros figūra, tai židinys, į kurį sueina ir kuriame persilaužia visi spinduliai. Mažvydas, Donelaitis, Baranauskas yra dar vieniši. Jie dideli, bet jie dar nesukuria visuotinės kultūrinės normos, „atskaitos sistemos“. Po jų pasirodymo lietuvių kultūra ir vėl ištisus dešimtmečius, netgi šimtmečius vos vegetuodavo, netgi nykdavo. Po Maironio ji nebenyksta ir nebeišnyks.

Maironio eilėmis ir šiandien gali alsuoti; ir šiandien gyvas malonumas skalauti gerklę jų garsais, pasiduoti jų ritmui, sekti jų atbalsį ore. Jų struktūra stebėtinai nepajudinama ir atspari: ne tik nesukeisi vietomis eilučių, neišmesi šio ar kito fragmento (ką palyginti lengva padaryti modernistui), bet netgi poeto pavartoto žodžio dažniausiai nepavaduosi jokiu kitu. Pasakyta taip, kaip turėjo būti, ir geriau pasakyti negalima. Šiuo požiūriu gal tik Radauskas mūsų poezijoje prilygsta Maironiui. Maironio meistriškumas toks, jog jis nelyginant Midas įstengia bet ką paversti auksu. „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ daugeliui atrodo poetiškas – ir tikrai yra poetiškas – savo sinesteziniais vaizdais, savo dinamiškomis, persiliejančiomis viena į kitą metaforomis, savo priebalsių ir dvibalsių harmonija:

Bet lygiai su tokiu pat pavydėtinu laisvumu Maironis kuria poeziją „iš nulio“ – iš pavardžių sąrašo; kaip šiandien pasakytume, iš telefonų knygos. Jo rankose tas sąrašas išeina griežtas lyg formulė, įsimenantis lyg aforizmas, grakštus tarytum muzikinė frazė:

Maironis parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašyti lietuvių kalba. Su juo mūsų literatūra, sakytum, visam laikui atgavo amą: jis pademonstravo puikią dikciją ten, kur kitiems dar gerokai pynėsi liežuvis. Jis pateikė lietuvių poezijai pirmąjį išbaigtą ženklų, simbolių, frazeologizmų repertuarą. Galima dar pridurti: jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos būtį.

Savo mitologiją, istoriją, net geografiją dažniausiai tebematome pro Maironio prizmę. Kaip ir dera pirmajam tikrai tautiniam poetui, Maironis buvo enciklopediškas, universalus. Donelaitis ir Baranauskas dar ribojasi savuoju kampu, savuoju regionu, nors ir daug pasako. Maironis supoetina, pasisavina, paverčia visų mūsų namais ir palikimu Lietuvą nuo Drūkšės ežero ligi Minijos, nuo Trãkų pilies ligi „Žemýgalos medžių trijų“, ir dar pasižvalgo už Lietuvõs ribų, leidžia pajusti, jog Lietuvà yra Europos dalis. Čia simboliška ir tai, kad jis gimė geografiniame Lietuvos centre, ir tai, kad nemėgdavo pabrėžti savo žemaitiškumo. Lygiai taip pat jis valdo, apgyvendina visą mūsų istorinį laiką. Jo poetinis mostas aprėpia pirmykščius archetipus (ligi seniausiojo indoeuropietiško ir ne tik indoeuropietiško įvaizdžio – pasaulio medžio eilėraštyje „Uosis ir žmogus“), vėlesnę rafinuotesnę mitologiją („Jūratė ir Kastytis“), kunigaikščių epochą („Eina garsas“), unijos laikus („Čičinskas“), stagnaciją carinės Rùsijos globoje („Spjauki, drauguži“), tautinį sąjūdį, Pirmąjį pasaulinį karą, nepriklausomojo gyvenimo problemas, nusivylimus ir galimybes. Kaip tik Maironio dėka visa tai virto mūsų kolektyvinės pasąmonės dalimi. Kritikų, rodos, jau pastebėta, kad Maironio laiko medis yra ne tik visa apimantis, bet ir kryptingas. Donelaičio laikas – statiškas žemdirbio laikas, kuriame amžinai atsikartoja tie patys ritualai; Baranausko laikas – tragiškas žengimas iš aukso amžiaus į bevaisę žemę, „išgriuvusią pūstynę“, ir tik Maironio laikas yra tikrojo istorinio proceso laikas su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, įnešė į ją europietiško platumo. Ir nenuostabu, kad jis vos ne pirmasis Lietuvojè suvokė literatūrą kaip reikšmingą nepavaduojamą misiją. Rašytojas pagal Maironį yra charizmatinė esybė, šauklys ir pilietis, pilnutinis ir harmoningas žmogus. Kaip mitinis mediatorius, jis suvienija priešingybes ir išsprendžia prieštaravimus. Turbūt ne atsitiktinis dalykas, kad dažniausias „Pavasario balsų“ daiktavardis – širdis. Tai ne vien romantiškas štampas. Širdis logiškai ir etimologiškai siejasi su centru, harmonija, pusiausvyra: joje susitinka, per ją persilaužia mikrokosmas ir makrokosmas. Poetas, tapdamas pasaulio širdimi – ar šerdimi, – paverčia visą savo egzistenciją mitologema, ženklu būsimajam laikui.

Tokie dalykai, be abejo, nepakartojami. Jiems reikia ypatingai susidėjusių aplinkybių – ir istorinių, ir grynai biografinių. Dažnas mūsų literatūroje pretendavo ar pretenduoja būti „antruoju Maironiu“, tačiau tokios pretenzijos yra visai beviltiškos: geriausiu atveju pretendentas lieka savimi, blogiausiu – virsta netikru epigonu. Tiesioginis Maironio poveikis labai pavojingas. Jo ženklai lengvai išvirsta banaliomis klišėmis ir štampais, jo patosas – tuščia retorika, jo emocijos – sentimentais, jo harmonija – lėkštumu. Bet panašiai atsitinka kiekvienam tikram klasikui, ir gal tai netgi yra vienas iš didybės požymių.

André Gide (ar Jean Toulet), paklaustas, kas yra geriausias prancūzų poetas, atsakė: „Victor Hugo, hélas!“ (Deja, Victor Hugo). Atsimindami neabejotiną Maironio didybę, o drauge šį sunkų, pavojingą ir reiklų jo šešėlį, galėtume panašiai pasakyti. Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis. Laimei, Maironis.

Vanda Zaborskaitė

Tikėjimo ir vilties poezija

Maironio kūryba – tai tikėjimo ir vilties poezija. Bet jos optimizmas nei lengvas, nei vienaspalvis. Maironis mato tikrovę dramatišką, įtemptą ir skaudžią. Tačiau netilstančioje priešingų jėgų kovoje jis visados teigia teisingumo, gėrio ir istorinės pažangos pergalę. Naktis, žiema, miegas, mirtis jam nėra dominuojančios pasaulio jėgos – jis džiaugsmingai sveikina aušrą, pavasarį, atbudimą ir prisikėlimą. Jo poetiniai įvaizdžiai remiasi esminiais agrarinės kultūros pradais. Į dirvą mesto grūdo mirtis yra augimo, žydėjimo ir derliaus sąlyga. Kančia yra kelias į džiaugsmą, mirtis – į prisikėlimą:

Taip rašė Maironis pačioje jaunystėje – kaip tikras romantikas, Adomo Mickevičiaus ir jaunojo Goethe’s (Gėtės) dvasia. Iš tokio nusiteikimo kyla ir visa jo poezija – energinga, gyvybinga, nemėgstanti išglebimo, pasyvaus svaičiojimo, aukštinanti žmogaus pastangas nesitaikyti su smukdančiomis aplinkybėmis; ji veria perspektyvas, skatina veiklą ir kūrybą. Visa, kas joje svarbiausia, poetas sėmėsi iš savo jaunystės – iš XIX a. pab. lietuvių tautos situacijos, iš viso dvasinio gyvenimo – jo idėjinių ir literatūrinių srovių. <…> Iš XIX a. jis atsinešė optimizmą, pasitikėjimą gyvenimu ir ateitimi. Iš ten aukštas pareigos suvokimas, moralinės nuostatos rimtumas, aukšti ir aiškūs doroviniai kriterijai, kuriais jis matuoja savo paties ir kitų gyvenimą.

Maironio poezijoje labai stiprus vidinis balsas – vadinkime jį sąžine ar kantiškuoju moraliniu imperatyvu. Tas balsas liepia visuomenės, tautos interesus kelti aukščiau už savuosius, jis smerkia savanaudiškumą ir konformizmą, jis įsako nebijoti „vargo kieto“, kai to reikalauja ištikimybė idealams, draugams, vienminčiams. Šiam balsui paklusti nėra lengva, tačiau būtina. Maironio poezijos žmogus čia nepripažįsta jokių savęs teisinimų. Maironis poetizuoja žmogų, kuris laimi kovą su savo silpnybėmis ir pagundomis, neieško lengvatų, išlygų ir nuolaidų.

Kokius saitus mes šiandien galime rasti su Maironio kūryba, perėję XX a. patirtį, kai įsigalėjęs dorovinis reliatyvizmas, kai ironija ir skepticizmas yra būdingiausia dvasinė laikysena, o formos sudėtingumas ir painumas – būdingiausias dabarties literatūros bruožas? Manau, kad dabarties situacijoje Maironis traukia kontrasto jėga. Jis yra mūsų nostalgija, mūsų pasiilgimas. Jo poezijos taurus paprastumas, skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti patiems save. Maironio žodis paliečia mus, jaudina, įtikina, sujungia mus su pagrindiniais mūsų istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Jis iš tikrųjų yra šaltinis, prie kurio grįžtame nuvargę, išsekę, ištroškę ir kuris visada atgaivina, grąžina mus prie tikrųjų, amžinųjų vertybių.

Brigita Speičytė

Maironis. Ištaręs mums Lietuvą

Iš Maironio daug ko galėtume pasimokyti – asmenybės laikysenos, kūrybingo, ryžtingo, aktyvaus santykio su savuoju laiku, su savąja valstybe, su amžinaisiais dalykais… Bet svarbiausia – iš jo galėtume pasimokyti orumo – oraus santykio su tautos savastimi. Maironio laikais priežasčių lietuviams savęs gėdytis ir save menkinti buvo nepalyginti daugiau nei šiandien, tačiau Maironis paveldėtą savastį, kalbą, kultūrą, mentaliteto išskirtinumą iškėlė kaip vertybę. Tautos savastis neturėtų būti radikaliai sureikšminta, tačiau gėdytis jos ir mėginti pakeisti taip pat nereikia. Maironis savo poezija mus tikina, kad patys turime kurti savąją šalį, patys turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol mums jas nurodys kiti, ir svarbiausia – mes patys turime pakankamai jėgų, intelektualinio bei dvasinio potencialo tai padaryti.