Gyvenimo kelias
Tiriame
Į klausimus apie J. Biliūno gyvenimo istorines, politines, kultūrines aplinkybes padeda atsakyti istorinio laiko pažinimas. Paieškokite medžiagos apie J. Biliūno gyvenamojo laiko kontekstą ir ją pristatykite.
- Kodėl rašytojas galėjo liudyti tik pavergtos lietuvių tautos istoriją? Kodėl jo biografijoje neminima nė viena lietuviška mokykla (net pradžios!), bet randame Liepoją ir Dorpatą (Tartu), Leipcigą ir Ciurichą?
- Koks istorinis įvykis J. Biliūnui galėjo suteikti daug džiaugsmo ir galbūt paskatinti jį imtis literatūros?
- Kodėl rašytojas mirė taip anksti, nesulaukęs nė trisdešimties metų?
Anykščiuose
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių̃ kaime, netoli Anykščių̃, valstiečių šeimoje. Tėvai buvo religingi žmonės ir vaikus auklėjo krikščioniško tikėjimo dvasia. Nusprendę, kad jauniausias sūnus Jonas dėl silpnos sveikatos netinkąs sunkiam darbui, nutarė jį leisti mokytis, o po keturių klasių – studijuoti kunigystės. Numatydami savo vaikų ateitį, tais laikais tėvai svajodavo bent vieną iš sūnų išmokslinti kunigu, nes tai buvo ir patikimiausias iš realiai pasiekiamų būdų patogiai ir aprūpintai gyventi, be to, garantuojantis tėvams ir visai giminei garbę. Tad J. Biliūno laukė panašus kelias, kuriuo ėjo ne vienas XIX a. lietuvių rašytojas: Antanas Strazdas, Motiejus Valančius, Antanas Vienažindys, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti rašytojai publicistai, redaktoriai, visuomenininkai, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojai. Tačiau paskutiniais XIX a. dešimtmečiais atsiranda kultūros darbininkų, išdrįsusių pasipriešinti šiai tradicijai. Pasak kultūrologo Vytauto Kavolio, tuo metu lietuviškai kalbančio žmogaus charakterį pradeda ryškiau formuoti konservatyvių tėvų ir radikalių sūnų konfliktas – tradiciniai autoritetai nebepajėgia tvarkyti pasaulio, į kurį jaunasis inteligentas ruošiasi išeiti. Kitaip tariant, susikerta idealistų sūnų ir pragmatiškų tėvų vertybės, požiūriai. Taigi kurį laiką pasimokęs pas buvusį dvaro prievaizdą, tėvų priglaustą laikinai pagyventi, keletą mėnesių palankęs Anykščių carinę pradžios mokyklą, daraktoriaus parengtas J. Biliūnas išvyko į Liepojos gimnaziją, nes Kaunè ir Vilniuje buvo draudžiama priimti katalikų tikėjimo mužikų vaikus. Tačiau kunigu tapti jam nebuvo lemta.
Liepojoje ir Dorpate
Liepojos gimnazijoje J. Biliūnas mokėsi 1891–1899 metais. Ten iš esmės pradėjo savarankišką gyvenimą. Pirmaisiais mokslo metais dar buvo globojamas tėvų, tačiau jie abu greitai mirė.
Baigęs keturias klases ir atsisakęs stoti į kunigų seminariją, Jonas papiktino brolius: „<...> išlojojo bedieviu, žuliku ir iš namų mažne išvijo“. Žinoma, vėliau viskas užsimiršo ir buvo atleista, broliai kvietėsi į svečius, sušelpdavo, tačiau tikėtis paramos tolesniam mokymuisi buvo maža vilties, o ir pats nenorėjo būti namiškių išlaikomas. Nepaisydamas užklupusių negandų, jis atkakliai tęsė mokslus, nors gyveno skurdžiai, šiaip taip versdamasis iš privačių pamokų.
J. Biliūno smalsumą kėlė gamtos ir visuomenės mokslai, ypač pažintis su Čarlzo Darvino (Charles Darwin), Karlo Markso (Karl Marx) teorijomis. Tad kaimietišką pamaldaus vaiko pasaulėžiūrą gimnazijoje greitai pakeitė tuomet populiarios mokslo naujovės. Jų pasisemdavo slapta skaitydamas iš knygnešių gaunamą literatūrą, nes mokykloje tokių žinių niekas neteikė, o jos programas J. Biliūnas drąsiai kritikuodavo. Be to, jo atmintyje dar nebuvo išblėsę tėvų pasakojimai apie sunkią baudžiauninkų lemtį, pats matė streikuojančius darbininkus, demonstracijas. Tokia gyvenimo patirtis vis labiau kurstė protestuoti prieš politinę ir socialinę neteisybę, įsitraukti į socialdemokratų judėjimą.
1901–1903 m. J. Biliūnas sukūrė keletą novelių darbininkų gyvenimo temomis („Per sapnį“, „Pirmutinis streikas“, „Be darbo“), bet vėliau prie šių temų negrįžo. Dėl carinei valdžiai nepriimtinų pažiūrų, aštraus ir tiesaus žodžio J. Biliūnas, kaip ir daugelis kultūros veikėjų, buvo žandarų sekamas, todėl pasirašydavo slapyvardžiais: Jonas Barzdyla, Jonas Bežemis, Jonas Žaltys, Jonas Anykštėnas, Jonas Gražys (pagal mergautinę motinos pavardę), Jonas Niūronis ir kt.
Leipcige ir Ciuriche
Negavęs leidimo studijuoti ne tik Dorpato, bet ir apskritai Rùsijos imperijos universitetuose, J. Biliūnas išgyveno sunkų metą, vis dėlto jam pakako valios ir ryžto įveikti lemties išbandymus.
Tikra atgaiva rašytojo dvasiai tapo Leipcigas, kur J. Biliūnas 1903 m., remiamas „Žiburėlio“ (slaptai veikusios lietuvių šalpos draugijos), atvažiavo mokytis prekybininko profesijos, nors ji ir netraukė. Laisvės pojūtis, muziejai, knygynai, bibliotekos, teatrai kėlė nuotaiką. Teigdamas, kad kultūros darbas yra toks pat garbingas kaip visuomeninis, ir vildamasis, kad po spaudos atgavimo inteligentija galės pragyventi „plūksna mintanti“, J. Biliūnas pasirinko literatūrą ir perėjo į Leipcigo universitetą. „Tik viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį, šiek tiek jos skausmus nutildo; daila visados šlifuoja žmogų, <...> vėl pradedi linksmai žiūrėti aplinkui, vėl pradedi tikėti…“ – rašė artimiausiam draugui Povilui Višinskiui. Universitete studijavo visuotinę literatūrą, literatūros teoriją, filosofiją, psichologiją, lavino vokiečių kalbos įgūdžius, stengėsi pramokti prancūzų, italų, anglų kalbų. Klausydamasis vokiečių kalbininko, baltisto Augusto Leskyno (August Leskien) paskaitų, susipažino su lietuvių kalbos teorija. J. Biliūnui magėjo kuo geriau išmokti gimtąją kalbą, todėl jis buvo dėmesingas ir savo raštams, netgi sutiko pigiau atiduoti raštus tai bendrovei, kuri galėjo garantuoti gerą rašybą ir korektūrą. Kaip literatūros kritikas jis buvo numatęs tyrinėti Jono Bretkūno raštus, tikėjosi parašyti literatūros istoriją. Studijuodamas literatūrą, J. Biliūnas aiškiau už kitus XX a. pradžios šviesuolius suprato Kristijono Donelaičio, kurį siejo su Euròpos literatūros procesu, reikšmę mūsų kultūros raidai ir svajojo parašyti monografiją apie jį. Iš laiškų matyti, kad, mąstydamas apie Žemaitę, realizmą aiškino plačiau, vertinant rašytojos kūrybą kritikus ragino netaikyti šablonų, realistiniame kūrinyje pateisino sąlygiškus vaizdus.
Deja, toks mielas širdžiai literatūrinis darbas J. Biliūnui nešė vien skurdą ir badą. Nedideli honorarai, kuklios šalpos stipendijos vėluodavo, pinigų vos pakakdavo skoloms padengti. Paūmėjo džiova. Tai dar labiau jį alino, trukdė susikaupti kūrybiniam darbui.
Vildamasis pagyti, J. Biliūnas išvažiavo į Ciurichą, ten žavėjosi gražia gamta, sekė kultūrinį gyvenimą. Ten jis įstojo į universitetą, Filosofijos fakultete toliau studijavo literatūrą; prisipažino, kad Šveicãrija teikia įkvėpimą, bet „medega beletristui guli“ Lietuvojè. Atvykusi žmona Julija stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas kūrybai. Jos padedamas ir globojamas, J. Biliūnas sukūrė nemažai novelių: „Žvaigždė“, „Nemunu“, „Lazda“, „Vagis“, „Laimės žiburys“, parašė straipsnius „Apie lietuviškos literatūros pradžią“, „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“, pradėjo atsiminimų ciklą „Kūdikystės sapnai“. Deja, liga progresavo, trukdė lankyti paskaitas universitete, ir J. Biliūnas grįžo į Lietuvą.
Lietuvoje ir Zakopanėje
Pasisvečiavęs Niūronysè, gydėsi Rozalimè, Kačerginėje, vėliau išvyko į kalnų kurortą Zakopãnę (Lénkijoje). Tuo metu sukūrė noveles „Kliudžiau“, „Ubagas“, „Joniukas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“, sulaukė savo knygelių: Tilžėje buvo išleista pirmoji – „Įvairūs apsakymėliai“, dar dvi – Vilniuje, pasidžiaugė ir „Liūdnos pasakos“ leidiniu.
1907 m. gruodžio 8 d. J. Biliūnas mirė Zakopanėje. Ten buvo ir palaidotas, nes žmona neišgalėjo parvežti į Lietuvą. Tik 1953 m. rašytojo palaikai buvo perlaidoti Anykščiuosè, ant Liùdiškių kalvos.
Tiriame
Pasipriešinti tėvų valiai ir atsisakyti kunigystės reiškė netekti jų paramos, užsitraukti ne vien namiškių, bet ir apylinkės gyventojų rūstį. Tam galėjo ryžtis tik valingi jaunuoliai, nebijantys savarankiškai ir atkakliai grumtis dėl savo būties. Juos dažniausiai lydėdavo skurdas – palankiausia dirva tapti, kaip sakė J. Biliūnas, „kandidatu į džiovininkus“. Tačiau tokių atsirasdavo.
- Remdamiesi istoriniu kontekstu parenkite to meto rašytojų, atsisakiusių kunigystės ir pasirinkusių pasaulietinę profesiją bei apsisprendusių darbuotis atgimstančios Lietuvõs labui, pristatymą.
- Pasvarstykite, kokią įtaką literatūrai galėjo daryti ar darė šios aplinkybės.