Modernizmo kilmė ir bruožai (14.1 tema)

XIX a. antroje pusėje Parỹžiaus parkuose ir mažose gatvelėse, Senos upės pakrantėse ėmė rastis dailininkų, valandų valandas stovinčių prie molbertų ir bandančių drobėje perteikti praeivių veidus, gestus, miesto parkų, priemiesčio laukų grožį ar burių atspindį prieplaukų vandenyje. Kai šie menininkai ėmė rengti parodas, publika tiesiog įtūžo, o dailininko Eduaro Manė (Édouard Manet) paveikslą „Olimpija“ parodos prižiūrėtojams teko skubiai nukabinti, kad jo neapspjaudytų ir nesubadytų skėčiais. Paryžiaus meno muziejuose buvo apstu nuogų kūnų atvaizdų, išlikusių Antikos skulptūrų, Renesanso paveikslų. Tad ko taip įsiaudrino parodos lankytojai, žiūrėdami į jauną nuogą moterį, ramiai žvelgiančią iš paveikslo?

Tuo metu Prancūzijos dailėje vyravo saloninė, akademinė kryptis. Paveikslus parodoms atrinkdavo Meno akademija. Buvo vertinami kūriniai, mėgdžiojantys antikinį ar Renesanso meną. Todėl dailėje vyravo mitologinių herojų ar to meto kilmingų buržua, aristokratų ir jų šeimos narių portretai, primenantys padailintas fotografijas. Kiekviena prabangaus drabužio klostė buvo taip nutapoma, kad galėjai numanyti medžiagos kainą. Greta tokių panašių vienas į kitą didikų portretų atsiranda paveikslas, kuriame gėrimasi ne Olimpo deivės kūnu ar patobulintu kilmingos ponios veidu, o paprastos paryžietės pozuotojos grožiu. „Olimpijos“ siužetas ir kompozicija priminė garsaus Renesanso dailininko Ticiano (Tiziano) paveikslą, tik grožio idealas čia buvo ne meilės deivė Venera, o mergina, kokių šimtai vaikščiojo Paryžiaus gatvėmis. Dailininkas E. Manė ragino ieškoti grožio ne tolimoje praeityje ar aristokratų gyvenime, o kasdienybėje.

Netrukus ėmė rastis vis daugiau dailės kūrinių, kuriuose buvo vaizduojamos šokėjos, aktorės, baro padavėjos, kavinių lankytojai. Naujieji menininkai mėgo vaizduoti pramogaujančią minią, žmonių ir vėliavų pilną šventišką gatvę, grojantį orkestrą ar repetuojančias šokėjas. Jokių dirbtinių, specialiai nustatytų pozų ar veido išraiškų. Nesvarbu, kad paveikslo rėmas užstoja pusę žmogaus veido ar iš po scenos uždangos kyšo tik šokėjos kojos ir suknelės kraštas. Pasaulis pilnas judėjimo, aplinkui verda gyvenimas, todėl svarbu pagauti kuo daugiau to gyvenimo akimirkų, daug gyvesnių ir įdomesnių už senovės siužetus.

Neatsitiktinis ir Š. Bodlero knygos pavadinimas. Tradiciškai mene, literatūroje buvo įprasta kalbėti apie grožį, ginti gėrio, tiesos idealus. Dabar viskas susijaukė, modernistas kalba apie bjaurumo grožį. Š. Bodlerui gražu tai, kas netaisyklinga, kas iškreipia idealą. Poetas sako, kad „tai, kas nelaukta, kas yra staigmena, kas kelia nuostabą, yra pamatinė ir būdingoji grožio dalis“. Š. Bodleras kviečia įsižiūrėti į tuos dalykus, kurie neatrodo patrauklūs, ir pamatyti, kas juose yra gražu.

Iš esmės keičiasi rašytojo, apskritai kūrėjo padėtis visuomenėje, pabrėžiamas kūrybinio akto išskirtinumas, kalbama apie „įtemptąją sielos būseną“. Štai kaip apie šį pasikeitimą rašo Algirdas Julius Greimas:

„Poetas – nebe klasicizmo klounas, linksminantis publiką, jis – nebe romantizmo lakštingala, giedanti visam pasauliui savo liūdesius ir džiaugsmus. Poetas yra filosofas, norintis suprasti pasaulį, jis jūreivis, ieškąs naujų amerikų, naras, atidengiąs mums povandenines gelmes. Jo darbas, jo užduotis rimta, sunki ir, svarbiausia, pavojinga: sapnų karalijos <…> aukštos ikarų erdvės, povandeniniai žemynai ir sirenų balsai šaukia, pritraukia, nebepaleidžia. <...> Poezija nėra žaidimas, nėra išpažintis, poema [t. y. eilėraštis – S. Ž.] privalo turėti universalią žmogišką prasmę, išreikšti vieną žmogaus buvimo pasaulyje aspektą, vieną kurią vitalinę jo buities temą. Įvykis, dvasinis ar fizinis, gali įeiti į literatūrą tiktai kaip pretekstas, tik tiek, kiek jis reikšmingas, kiek jis ką nors simbolizuoja, kiek jis prikrautas, nelyginant elektros, – prasmingumo.“

Apie žmogaus aplinkos simboliškumą jau ne kartą kalbėjome. Nuo Viduramžių į pasaulį buvo žiūrima kaip į alegorinį Dievo galios pasireiškimą. Toks požiūris skatino pasaulio reiškiniuose įžiūrėti anapusybės atspaudus; vienas svarbiausių tokio žiūrėjimo bruožų – aiškus moralinis reiškinių vertinimas. Romantikai savo kūryboje taip pat vertina, bet jų vertinimas sudėtingesnis, pavyzdžiui, audringos jūros vaizdas alegoriškai reiškia ne ką kita kaip žmogaus sielos nerimą, kurio keliais žodžiais neįvardysi. Todėl šiuo atveju kalbama ne apie alegoriją, bet apie neapibrėžtą daugiareikšmį simbolį. Romantikų žvilgsnis nukreiptas į tam tikras gyvenimo sritis, net būtų galima sudaryti romantizmo menui, literatūrai būdingų temų, vaizdų, konfliktų sąrašą. Romantikas žvelgia originaliai, bet neperšoka romantinės pasaulėžiūros, jis stengiasi suprasti, ką reiškia matomi dalykai, ir prasibrauti pro regimybę prie tikrojo reiškinio turinio. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į pilies griuvėsius, jis mato praeities didvyrių galybę.

Modernisto žvilgsnis tuo nesitenkina. Moderniojoje poezijoje jau nebėra iš anksto duoto ir visuomet stabilaus turinio peizažų; nėra jokios garantijos, kad rami jūra išreikš tik į ją žvelgiančio žmogaus dvasios ramybę. Peizažo ar kito objekto reikšmė atsiskleidžia tuo metu, kai į jį žvelgiama, ir priklauso nuo žiūrinčiojo nuotaikos, jausmų, pagaliau nuo jo gebėjimo įsižiūrėti. Iki modernizmo laikų žmogaus aplinkos reikšmės būdavo daugiau ar mažiau žinomos, o į pasaulį žvelgiant moderniu žvilgsniu nuolat klausiama, reikšmes reikia rasti, stebimą dalyką perprasti, atidžiai įsižiūrėti. Tuomet neretai tenka nustebti, kai pro gyvenimo grimasas, išdarkytus bruožus ima ryškėti tobulybės kontūrai.

Tokios pasaulėjautos pavyzdys galėtų būti Š. Bodlero sonetas „Praeivei“, kurį prancūzų literatūros istorikai laiko vienu žymiausių moderniosios literatūros tekstų.

PRAEIVEI

Aplink mane apkurtinanti gatvė staugė.
​Aukšta, liekna, su gedulu sunkiu, didingame skausme,
​Praėjo moteris, savo puošnia ranka
​Pakeldama ir supdama sijono palanką ir gėlių pynę.

Gracinga ir vikri, – jos blauzdos buvo kaip skulptūros.
​Aš, įsitempęs lyg pakvaišėlis koks, gėriau
​Iš jos akių, blyškaus dangaus, kur mezgas uraganai,
​Švelnumą, kuris užburia, ir malonumą, kuris žudo.

Žaibas... ir po to naktis. – Praeinanti grožybė,
​Nuo kurios žvilgsnio aš atgimiau staiga,
​Ar aš tavęs nepamatysiu amžinybėj?

Kitur, toli, toli nuo čia! Bet per vėlai! Gal niekad!
​Aš nežinau, kur tu dingai, tu nežinai, kur aš einu,
​O tu, kurią mylėjęs būčiau aš, o tu, kuri tatai žinojai?

Šis tradicinės formos sonetas, atrodo, yra paprastas pasakojimas apie netikėtą prasilenkimą gatvėje su gedulo drabužiais vilkinčia didinga moterimi. Taurus moters judesys provokuoja lyrinį subjektą įsivaizduoti jos slaptą aistrą; tai šviesos tvykstelėjimas, akimirką pasirodęs idealo pavidalas ir suvokimas, kad visa tai nepasiekiama.

Susitikimas minioje ir apsikeitimas žvilgsniais labai trumpas, bet realybės akimirka yra perpildyta, ją pratęsia kito žmogaus įsivaizdavimas ir kartu skaudus savęs pajutimas. Š. Bodlero eilėraštyje moteris nieko netarusi dingsta minioje, bet ji švysteli kaip žaibas. Netikėtas nutikimas realybėje yra eilėraščio impulsas. Būti minioje ir jausti vienatvę, o greta gebėti persikūnyti į kitą. Šis įsivaizduojamas kito žmogaus jautimas kvaitina – juk paskutinėje soneto eilutėje lyriniam subjektui nekyla abejonių, ką pagalvoja praeivė. Galimybei persikūnyti, jausti kitą žmogų teikiama ypatinga reikšmė, ji paskelbiama aukščiausia vertybe, nes tai kiekvieną kartą nustebina, yra netikėta, nelaukta. Matymas ir įsivaizdavimas nutrina ribas tarp tiesiogiai patiriamos realybės ir vaizduotės. Tai vienas kertinių Š. Bodlero kūrybos ir apskritai moderniosios literatūros bruožų.

Bevardėje ir beveidėje minioje įžiūrėti idealą galima tik labai įtempus žvilgsnį, nesusiliejant su minia, kaip susiliejama su bekraščiu ramios jūros peizažu. Beje, Š. Bodlero įvardyti idealo bruožai šiek tiek girdėti: tai vis tas pats aristokratiškas kilnumas, atpažįstamas iš laikysenos, iš statulą primenančios rankos judesio ar apnuogintos kojos kilstelint sijono kraštą.

Štai dar vienas idealo miražas eilėraštyje proza „Našlės“.

<...> Bet tą dieną pro šią visą palaidinėmis ir kartūno suknelėmis apsirengusią minią aš pastebėjau žmogystą, kuri savo kilnia povyza taip aštriai skyrėsi iš ją supančios aplinkos banalybės.

Tai buvo aukšta, didinga moteris, ir tokia kilni visa savo laikysena, jog aš neatsimenu, kad būčiau kada nors matęs panašią į ją aristokratiškų praeities gražuolių kolekcijose. Iš visos jos asmenybės sklido išdidžios dorybės aromatas. Jos liūdnas ir sulysęs veidas tobulai derinosi su jos nešiojamu gedulu. <...>

Idealas turėtų būti laimingas ir gražus, o dabar matome liūdnus, laiko, audringo gyvenimo ar nepriteklių pažymėtus veidus. Be to, abiejuose eilėraščiuose paminėtas gedulo drabužis, simbolizuojantis netektį, skausmą, disonuoja su šios dienos kiek nerūpestinga aplinka: sonete „Praeivei“ moteris sutinkama gatvės minioje, „Našlėse“ moteris gedulo rūbais pamatoma Paryžiaus parke. Pastaroji „savo giliomis akimis žiūrėjo į švytintį pasaulį ir pamažu linguodama galvą klausėsi muzikos“.

Š. Bodlero požiūriu, menininku laikytinas tas, kas praeinančioje kasdienybėje atpažįsta amžinus dalykus, kas aistringai ieško naujo, kas savo žvilgsniu ir galvojimu bando aprėpti priešingybes.

Š. Bodlero eilėraštis „Praeivei“ parašytas tradicine soneto forma, pabrėžiamas stebimos moters, jos judesių ir aprangos kilmingumas, ji lyginama su skulptūra – visa tai ateina iš ankstesnės literatūros, bet žvelgimo būdas, lyrinio subjekto savijauta, akimirkos įspūdžio fiksavimas ir jo sureikšminimas jau tiesia kelią modernistiniam požiūriui į pasaulį.

Beje, metai prieš pasirodant „Piktybės gėlėms“, 1856-aisiais, prancūzų rašytojas Giustavas Floberas (Gustave Flaubert) išspausdino savo žymųjį romaną „Ponia Bovari“, už kurį ir jis susilaukė teismo proceso. Svarbiausia romano naujovė – dėmesys provincijos moters gyvenimui, gilinimasis į paprasto žmogaus likimą, jo charakterį. Pasakojimo būdas romane neretai artimas tam, kas netrukus bus pavadinta impresionistiniu stiliumi.

Priešintis tradicijai, eksperimentuoti, siekti originalumo, net pakeisti visuomenės mąstyseną – tokius tikslus kėlė naujieji menininkai ir rašytojai. Jie nepritarė iki tol vyravusiam požiūriui, kad menas turi ugdyti žmonių moralę, juos auklėti, skleisti žinias. Menas niekam netarnauja – teigė jie ir iškėlė šūkį „Menas menui!“. Menas turi ne mokyti ar linksminti, o stengtis suprasti pasaulį, atrasti jame naujų, nepažintų sričių. Pavienis žmogus tampa įdomesnis ir svarbesnis nei visuomenės problemos, todėl siekiama įsigilinti į individo vidinį pasaulį ir jį atskleisti.

XIX a. pabaigoje Vakarų Europoje susiformuoja kelios modernizmo stilistinės kryptys: simbolizmas, impresionizmas. Lietuvių literatūra modernėja pamažu, šie procesai kiek vėluoja – minėtas stilistines kryptis Lietuvõs menas ir literatūra perima XX a. pradžioje. Antrajame šio amžiaus dešimtmetyje Europoje ryškėja ekspresionistinis vaizdavimo būdas, kyla triukšmingas futuristų judėjimas. Jų idėjos Lietuvą pasiekia trečiojo dešimtmečio pradžioje. Skirtingos stilistinės kryptys neretai susipina vieno autoriaus kūryboje ar net viename kūrinyje, daro poveikį įvairiems literatūros žanrams.

NUO BIRUTĖS KALNO

Sigitas Parulskis

TRYS SEKUNDĖS DANGAUS

(ištrauka)

I skyrius