Francas Kafka (17.1 tema)

Francas Kafka (Franz Kafka, 1883–1924) – žymus austrų rašytojas, vienas iš moderniosios prozos autorių ir savičiausių XX a. kūrėjų. 

Viešasis F. Kafkos gyvenimas nebuvo turtingas įvykių, kelionių, permainų. 1893–1901 m. jis mokėsi vokiškoje gimnazijoje, po jos – Prãhos vokiečių universitete. Iš pradžių studijavo germanistiką, vėliau – teisę. 1906 m. baigė studijas, apgynė teisės daktaro disertaciją. Dirbo juridinėse įstaigose, Darbininkų draudimo agentūroje. Rašė laisvalaikiu ir naktimis.

Kilęs iš pasiturinčių žydų šeimos, F. Kafka augo Prãhoje, tada dar priklausiusioje Áustrijos-Veñgrijos imperijai. Dauguma gyventojų čia buvo čekai ir vokiečiai. Rašytojas ne kartą buvo politinių riaušių ir antisemitinių manifestacijų liudininkas. Miesto gatvėse nuolat vyko čekų ir vokiečių susidūrimai, buvo mušami žydai, daužomos jų krautuvės. Nors politika F. Kafkos nedomino, o kaip draudimo agentūros tarnautojas jis turėjo bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis, šį priešiškumą jautė visą gyvenimą, kaip pats rašo, išgyveno atskyrimo būseną. Įtempti santykiai šeimoje (ypač su tėvu), nuolatiniai baimės ir savigraužos išgyvenimai mokykloje, neįdomios studijos, nuobodus draudimo agento darbas, didelis noras išeiti iš tėvų namų ir ryžto kurti šeimą stoka alino rašytojo sveikatą, vertė užsisklęsti. Jis nebuvo atsiskyrėlis, apie savo problemas daug pasakodavo artimiausiems žmonėms, tačiau patikimiausi jo nuodėmklausiai buvo laiškai ir dienoraščiai. F. Kafka rašė daug, nesilaikydamas chronologijos, nesistengdamas pasakoti nuoseklios vidinių išgyvenimų istorijos, nuolat aprašinėjo žmonių, kuriuos sutikdavo traukinio kupė, poilsio namuose arba darbe, gestus, mimiką, žvilgsnius. Dienoraštis tapo lyg stiliaus pratybomis, o rašytojas priminė dailininką, kuris niekur nesiskiria su eskizų bloknotu, tačiau vis niekaip nesiryžta nutapyti paveikslo. Užrašai, F. Kafkos manymu, turėję išprovokuoti jį kūrybai ir atverti akis į pasaulį, dar labiau sustiprino savianalizės poreikį. Vis dažniau radosi įrašų apie tarnybos pareigų ir kūrybos nesuderinamumą, santykių su tėvu šaltumą, pasibjaurėjimą kasdienybės rutina:

Esu visiškai susitelkęs kūrybai. Kai mano esybė pajuto, jog rašymas man yra vaisingiausia gyvenimo kryptis, viskas pakrypo tik į tai, „atsijungė“ visi sugebėjimai, susiję su kūno, valgymo, gėrimo, filosofinių apmąstymų ir pirmučiausia su muzikos džiaugsmais. Visose šiose srityse ėmiau nykti. Tai buvo būtina, nes mano jėgos apskritai buvo tokios menkos, jog tik smarkiai sutelktos galėjo tarnauti rašymui. Tikslą rašyti, žinoma, atradau ne savarankiškai ar kaip nors sąmoningai; jis pats atsirado, ir dabar jam kliudo tik kontora, bet kliudo jau iš esmės.

Dienoraščio puslapiai liudija itin skausmingus F. Kafkos ieškojimus. Pavyzdžiui, jis svarsto kalbos ir tiesos problemą. Bet kuri kalba, rašo F. Kafka, yra melas. Bet ar šis melas, slypintis kalboje, nėra vienintelė žmogaus priebėga? Tiesa, kurios mes ieškome ir kuri vis tolsta nuo mūsų, gali būti pasiekta tik kartu, tik bendrame „chore“, kai ji taps visų religija, gelbstinčia žmogų nuo vienatvės. Mūsų nelaimės priežastis – šio tarpusavio ryšio trūkumas, šio vieningo „choro“ nebuvimas.

Literatūrą F. Kafka laiko svarbiausiu dalyku dėl to, jog yra įsitikinęs, kad tikėjimas yra žlugęs. Jeigu Abraomas panorėtų šiandien vėl paklusti Dievo valiai, jis nesukeltų nei baimės, nei pagarbos, o tik juoką. Tikėjimo epocha baigėsi. Tik kūryboje dar yra vietos religiniams apmąstymams. Todėl „rašymas yra maldos forma“.

Visą savo gyvenimą F. Kafka jaučiasi tremtyje, dykumoje. Jis skirtas vienatvei, kurios geidžia ir kartu neapkenčia. Visi bandymai „gyventi kaip kiti“ žlunga. Jis gyvena „kitame pasaulyje“, kurį įkūnija vaizduose, – tai literatūra. 

F. Kafka į literatūrą atėjo peržengdamas XIX a. pabaigos slenkstį. Pirmuosius savo kūrinius jis išspausdino apie 1908 metus. To meto Europos literatūroje ir mene vyravo įvairios modernistinės kryptys; dažnas kūrinys labai fragmentiškas, vengiantis tradicinio nuoseklaus pasakojimo arba deformuojantis vaizdą. Skaitytojas ar žiūrovas nebeatpažįsta gyvų tikrovės formų, nebegali kaip anksčiau tapatintis su vaizduojamu personažu. Pasisakoma už meno iracionalumą, stipriausia kūrybine jėga laikomi pasąmonės impulsai. Meno kūrinys ima labiau šokiruoti, o ne žadinti savęs ir pasaulio pažinimo jausmą. XIX a. pabaigoje nutapytas norvegų dailininko Edvardo Munko (Edvard Munch) paveikslas „Šauksmas“ sukrečia sočią ir savimi patenkintą publiką: paveikslo centre rėkiančio žmogaus galva labiau primena kaukolę arba elektros lemputę nei žmogų. Išgąstis sklinda ne tik iš perkreipto veido išraiškos, bet ir iš visos aplinkos. Akivaizdu, kad dailininkas kūrinyje sąmoningai vengia visko, kas primena grožį ir tobulumą

Šiuo metu Europoje gimsta nauja meno kryptis – ekspresionizmas, gyvuosiantis pirmuosius trejetą XX a. dešimtmečių. Ekspresionistai sąmoningai vaizdavo iškreiptą, karikatūrišką tikrovę, patologines gyvenimo situacijas, paslaptingus, fantastinius, dažnai šiurpius įvykius. Literatūros dėmesio centre – vidinių būsenų analizė; mėgstama pasakojimo pozicijų įvairovė: pasaulis matomas jau nebe visažinio pasakotojo akimis, bet ir iš kitų personažų regėjimo taško.

Daugelis šios krypties menininkų aktyviai diskutuoja meno klausimais, reiškia savo politines pažiūras, bet F. Kafka eina kitu keliu. Į literatūros pasaulį rašytojas įžengė vienas – be sąjūdžių ir manifestų, tyliai ir be pretenzijų. Jo novelė „Metamorfozė“ pirmą kartą buvo publikuotas Leipcige, pagrindiniame ekspresionistų žurnale, tačiau rašytojas nemanė priklausąs kokiai nors literatūros krypčiai. Jo kūrybą, be abejo, veikė to meto nuotaikos, rašytoją jaudino tradicinių vertybių žlugimas, nykaus ir bedvasio pasaulio įtaka žmogaus individualybei. Šie bruožai leido literatūros istorikams gretinti F. Kafką su ekspresionistais. Savo valia rašytojas publikuoja tik nedidelę kūrybos dalį: noveles „Nuosprendis“ (1913), „Metamorfozė“ (1915), „Pataisos darbų kolonijoje“, „Kaimo gydytojas“, „Pranešimas akademijai“ (1919), „Bado meistras“ (1924) ir kita. Stambiausi, vėliau išgarsinę F. Kafkos vardą pasaulyje kūriniai – romanai „Pražuvėlis“ (1913), „Procesas“ (1914), „Pilis“ (1922) – pasirodė tik po rašytojo mirties. Pats F. Kafka ne itin palankiai vertino ir išspausdintus savo kūrinius, testamente prašė jų neleisti pakartotinai: „Jiems visiškai dingus, būtų išpildytas mano tikrasis pageidavimas.“ Tokia F. Kafkos laikysena išsiskiria to meto Europos literatūroje. Triukšmingoje ir ryškioje literatūros krypčių arenoje apie jį žinojo nedaugelis – tik siauras draugų ir Prãhos intelektualų ratelis. XX a. pradžios manifestų ir sąjūdžių idėjos išsikvėpė, o F. Kafkos kūryba buvo domimasi vis labiau.