Tema 6.3 (Literatūra 7)

Burtų ir magijos pasaulis

Anglų rašytojas Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (John Ronald Reuel Tolkien, 1892–1973 m.) – visame pasaulyje žinomas knygų ,,Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“ autorius, pagal jas pastatyti garsūs filmai. Šiose knygose jo sukurtas su mitologija susijęs pasaulis tapo net mokslinių tyrinėjimų objektu. Autorius dažnai pavadinamas literatūros milžinu, o pirmasis ,,Hobito“ leidimas neseniai viename aukcione parduotas už didžiulę sumą 43 tūkst. svarų sterlingų. Kai Dž. R. R. Tolkino kūriniai išgarsėjo, jis su malonumu pusiau juokais pareiškė, kad yra hobitas.

Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas

Garsus biografas Maiklas Vaitas (Michael White) knygoje „Tolkinas. Biografija“ pasakoja mažai kam žinomus rašytojo gyvenimo faktus, atskleidžia jo asmenybės bruožus. Perskaitykite pateiktą biografijos ištrauką ir ją aptarkite.

Tolkino darbo kambarys jaukus, apstatytas knygų lentynomis, vos įėjus jos panėši į tunelį, kuris einant gilyn išplatėja. Profesoriaus stalas stovi taip, kad priešais save matytų pietų pusėje plytintį kaimynų sodą, jam iš dešinės – kitas didelis langas, išeinantis į kelią, kertantį dailiai nupjautos vejos platybes. Ant Tolkino stalo guli užrašų knygelė ir rašiklių pilna dėžutė, o iš abiejų pusių – po popierių šūsnį. Kairėje – egzaminų užduočių krūva, kurią dar reikia perskaityti (didelė), o dešinėje – jau patikrinti užduočių lapai (gerokai mažesnė).

Tolkinas patogiai įsitaiso prie stalo, iš švarko kišenės išsitraukia pypkę, prikemša ją šviežio tabako ir nepaprastai rūpestingai prisidega. Papsėdamas pypkę pasilenkia, paima viršutinį popieriaus lapą nuo krūvos iš kairės, pakelia prieš akis ir ima skaityti.

Taisyti mokyklinių egzaminų užduotis, šešiolikmečių darbus, varginantis ir beveik visada nuobodus darbas, bet tai padeda apmokėti sąskaitas. Norėdamas išsiversti su žmona ir keturiais vaikais, Tolkinas privalo prisidurti prie savo profesoriaus algos. Nors šis darbas paprastai būna nykus, Tolkinas jaučia savotišką pasitenkinimą, rūpestingai skaitydamas kiekvieną lapą, nepraleisdamas nė vienos detalės. Tad likusį pusvalandį jis praleidžia susikaupęs prie vienui vieno rankraščio. Kartais paraštėje brūkšteli pastabą, kada ne kada padeda paukščiuką pastraipos pabaigoje. Lėtai perverčia lapą, o aplink tvyro tyla ir ramybė, drumsčiama tik ant palangės nutūpusio paukščio ir lengvo vėjelio, šiurenančio medžio lapus už kambario lango.

Po kiek laiko Tolkinas lieka savim patenkintas, įvertina egzamino darbą ir padeda jį į krūvą dešinėje, paskui siekteli dar vieno iš krūvos kairėje. Kelias minutes skaito naują darbą, perverčia paskutinį puslapį ir nustebęs žiūri į tuščią popieriaus lapą. Akimirką stabteli, priimdamas tai tarsi apdovanojimą už šios dienos triūsą, – vienu lapu taisyti mažiau, – atsilošia krėsle ir apsidairo po kambarį. Staiga jo akį patraukia kilimas prie stalo kojos. Pastebi nedidelę skylę audinyje ir ilgai užsigalvojęs žiūri į ją. Tada pažvelgia į popieriaus lapą priešais save ir ima rašyti: „Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas...“

Nors Tolkinas nė nenutuokė, kodėl jis tai parašė ir kaip šis iš jo pasąmonės gelmių iškilęs žodžių srautas paveiks jį, jo šeimą ir visą anglų literatūrą, tai jam pasirodė taip įdomu, kad užsidegė, kaip pats vėliau sakys, „sužinoti, kas tokie yra hobitai“.

Tą akimirką vienas sakinys, sugalvotas veikiausiai iš nuobodulio, sakinys, brendęs galvoje galbūt jau seniai, tapo impulsu sukurti „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“. Kartu su „Silmarilionu“ ir didžiule kolekcija įvairiausių užrašų apie Viduržemio mitologiją, atėjus laikui, šie jo darbai išgarsės visame pasaulyje, džiugins bei įkvėps milijonus ir atliks lemiamą vaidmenį įtvirtinant naują literatūros žanrą – maginę fantastiką. Praėjus keleriems metams nuo tos lemtingos popietės, tūkstančiai žmonių apie hobitus žinos ne taip jau mažai, o iki 1960 metų hobitų pasaulį išmanys ne ką prasčiau kaip bet kurios Holivudo žvaigždės ar Britanijos karališkosios šeimos nario gyvenimą. Daugeliui Viduržemis taps kur kas daugiau nei vien fantazijų pasauliu. Taip iš vienos eilutės, suraitytos ant popiergalio mažai žinomo profesoriaus darbo kambaryje, gimė visa Tolkino kūryba, išaugusi į savarankiškus, vientisus ir nepaprastai įtaigius herojinius epus, moderniosios sąmonės mitologiją.

Aptariame tekstą

  1. Trumpai apibūdinkite rašytojo Dž. R. R. Tolkino darbo kambarį. Kas jame kuria ypatingą įspūdį? Ką apie šį žmogų sako jo kambaryje esantys daiktai ir jų tvarka?
  2. Ką ir kaip skaito Dž. R. R. Tolkinas?
  3. Kodėl jis imasi tai skaityti?
  4. Kas sudaro rašytojo šeimą?
  5. Kas pastūmėjo Dž. R. R. Tolkiną parašyti pirmąjį sakinį apie hobitą? Pacituokite.
  6. Kaip pasakotojas įvardija šio sakinio atsiradimo priežastį?
  7. Kuo virto šis tarsi nejučia parašytas sakinys?
  8. Kokios svarbiausios Dž. R. R. Tolkino knygos? Kaip vadinamas jo knygose sukurtas pasaulis?

Tyrimas

Dž. R. R. Tolkino populiarumas

  • Kokias dar knygas parašė Dž. R. R. Tolkinas? Kurios iš jų populiariausios?
  • Gal jūsų tėvai, seneliai ar kiti pažįstami suaugusieji yra šio autoriaus gerbėjai? Jei taip, paklauskite, dėl ko jiems patinka Dž. R. R. Tolkino knygos ar pagal jas sukurti filmai.
  • Dž. R. R. Tolkino gerbėjai buriasi į grupes. Pasidomėkite, į kokias. Kaip manote, kodėl jie buriasi?

Aptariame tekstą

  1. Su kuo biografas palygina hobitų pasaulio populiarumą?
  2. Nurodykite, kokį literatūros žanrą įtvirtino rašytojo Dž. R. R. Tolkino kūriniai.

Tyrimas

Dž. R. R. Tolkino įtaka

  • Dirbdami poromis ar grupėmis, aptarkite maginės fantastikos žanrą. Literatūros mokslininkų teigimu, Dž. R. R. Tolkino kūriniai padarė didelę įtaką vėlesnių laikų literatūrai, kinui. Pasirinkite žymų fantastinį kūrinį (pavyzdžiui, kurią nors Džoanos Ketlinos Rouling (Joanne Kathleen Rowling) „Hario Poterio“ dalį ar filmą „Žvaigždžių karai“) ir raskite sąsajų su jums žinomais Dž. R. R. Tolkino kūriniais. Palyginkite teigiamus ir neigiamus veikėjus, veiksmo vietą, laiką, stebuklų reikšmę. Darbo rezultatus pristatykite bendraklasiams.
  • Kad būtų lengviau atlikti užduotį, įsidėmėkite pagrindines Dž. R. R. Tolkino kūrybos temas: didvyriškumo galia; nuoširdumo ir ištikimybės svarba; gamtos viršenybė prieš technologijas; tikėjimas, kad kiekviena pergalė turi savo kainą; gėrio ir blogio kova kaip varomoji visatos egzistavimo jėga.

Aptariame tekstą

  1. Apibūdinkite skaitytos ištraukos teksto tipą – tai grožinis ar negrožinis kūrinys? Nuomonę pagrįskite. Įvardykite kūrinio žanrą.

Kuriame tekstą

Aprašykite įsivaizduojamą rašytojo darbo kambarį. Prie ištraukoje paminėtų dalykų pridurkite daugiau detalių: koks kilimas, kokios užuolaidos, kas kabo ant sienų ir pan. Svarbu, kad tai būtų „Hobito“ autoriaus kambarys.

J. R. R. Tolkienas, pabėgimas nuo tikrovės ir laiko provincialumas

Augminas Petronis – jaunas rašytojas, publicistas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtame „Pirmosios knygos“ konkurse 2023 m. A. Petronis laimėjo pirmąją vietą prozos kategorijoje – išleista jo knyga „Nedetektyvai“.

Augminas Petronis

Skaitydami straipsnio ištrauką, atkreipkite dėmesį, kokius Dž. R. R. Tolkino kūrybos bruožus įvardija autorius.

J. R. R. Tolkienas, pabėgimas nuo tikrovės ir laiko provincialumas

1

Viename laiške atsakydamas skaitytojai Johnas R. R. Tolkienas pasakoja, jog kadaise jo bičiulis C. S. Lewisas pasakė: „Jei jie neparašys knygų, kurias norėtume skaityti, mums teks parašyti jas patiems – bet tai varginantis darbas.“ Laiške Tolkienas džiaugiasi, kad pastangos nenuėjo veltui – didžiulė, anot jo paties, „badaujanti“ auditorija čiupo Tolkieno sukurtą pasaką.

2

Tolkienas skaitė nedaug jo gyvenimo laikotarpiu populiarių knygų – viduramžių Anglijoje parašyta poema „Beovulfas“, islandų Edos ar suomių „Kalevala“ jį domino kur kas labiau. Apskritai jis nebuvo itin modernus žmogus. <...> Jį piktino industrializacijos – rūkstančių fabrikų ir asfaltuotų kelių – kraštovaizdžiui ir gamtai keliama žala.

Laiškuose Antrąjį pasaulinį karą jis su siaubu vadina „mašinų karu“, kuriame „mašinų tarnai virsta privilegijuotąja klase“, o technika lieka vieninteliu nugalėtoju. Sklando istorija apie pirmąjį Tolkieno susidūrimą su diktofonu – jis lankėsi pas savo bičiulius Moirą ir George'ą Sayerius, kurie parodė jam nematytą prietaisą. Diktofonas galėjo ir įrašyti, ir pakartoti žmogaus balsą, tad Tolkienas pajuokavo, jog aparatas gali būti apsėstas piktųjų dvasių, ir atliko savotišką egzorcizmą – įrašė „Tėve mūsų“ maldą gotų kalba.

3

Jo skeptiškas požiūris į modernybę atsispindi ir kūryboje: hobitai gyvena ramiu, ekologinio ūkio ritmu, idiliškoje gamtos – miškų, laukų, pievų ir upių – apsuptoje šalyje. Elfai tam tikra prasme yra žmogiško gebėjimo siekti tobulos meninės išraiškos įkūnijimas. Fabrikus ir mašinas valdo orkai – pikti tamsos padarai. Jie atstovauja barbariškajai civilizacijos pusei – orkai „nemoka dirbti gražių daiktų, bet padaro daugybę gudrių dalykų“; „Visokie mechanizmai, motorai ir sprogimai“ juos „visada domina ir žavi“; jie nekenčia „visų be išimties“, bet ypač „dorųjų ir tvarkingųjų“.

4

Tolkieno sukurta pasakų šalis skiriasi nuo daugumos šiuolaikinių knygų. Viena vertus, joje nuo pat pradžių aišku, kad vienoje pusėje – gėris, kitoje – blogis ir kad galų gale blogis vienaip ar kitaip pralaimės. Kita vertus, pasaulis, atsiveriantis su pirmaisiais „Žiedų valdovo“ ar „Silmariljono“ puslapiais, turi su niekuo nepalyginamą, įtraukiančią atmosferą – tolimos, nesugrąžinamos, prarastos didingos senovės, herojiško ryžto ir vilties, net kai visa atrodo beviltiška, taip pat kasdienio džiaugsmo dėl paprastų dalykų – poilsio akimirkos ar gero maisto. Žinoma, nuotykių ir pavojų kupinas pasakojimas įtraukia, bet ne mažiau įtraukia ir atmosferos teikiamas estetinis išgyvenimas.

<...>

5

Tolkieno kūryba, kaip ir visas grožio patirtį siekiantis perteikti menas, gali būti kritikuojama – ar nesiūlo pabėgti nuo realybės? <...>

Tačiau Tolkienas turi ką atsakyti. Esė „Apie pasakas“ jis gina visų pirma pasakojimo, tačiau ir meninės išmonės apskritai galią teikti atgaivą ir paguodą: „Už ką niekinti žmogų, kuris mėgina pabėgti iš kalėjimo ir grįžti namo?“ Tolkienas pateikia gyvenimišką pavyzdį: vienas Oksfordo, kuriame gyveno rašytojas, valdininkas džiaugėsi prie miestelio įsikūrusiomis gamyklomis ir gatvėse didėjančiu automobilių eismu, nes tai neva suteikia „kontaktą su tikru gyvenimu“. O kas yra „tikras gyvenimas“? „Negaliu savęs įtikinti, kad Blečlio stoties stogas realesnis už debesis“, – rašo Tolkienas.

Taigi, ne grožio paieška yra bėgimas nuo tikrovės – atvirkščiai, jo atsisakymas yra realybės vengimas. <...>

6

Tarp jo susirašinėjimų yra atsakymas skaitytojui, parašiusiam kritišką laišką, kuriame priekaištavo dėl iškilmingo, senoviško stiliaus, rašytojo vartoto kai kuriose „Žiedų valdovo“ vietose. Po ilgo skirtingų kalbėjimo stilių demonstravimo ir lyginimo Tolkienas išreiškė nuomonę, jog viduramžišką herojinę legendą primenantis stilius jo kūriniui buvo tinkamiausias, ir pabaigė: „Išpurtyk iš savęs šitą laiko provincialumą!“ Mintį, jog visa, kas šiuolaikiška, – savaime gera, Tolkienas išjuokė kaip „neįtikėtiną XX amžiaus kliedesį“. Nėra jokios laiko dvasios, kuriai privalėtume paklusti. Atvirkščiai, jei mados pasidaro per ankštos, galime joms pasipriešinti.

<...>

Aptariame tekstą

  1. Kokią galimą Dž. R. R. Tolkino knygos parašymo priežastį galima įžvelgti dviejų rašytojų susirašinėjime? [1]
  2. Kokiam žanrui priskiriamas jo kūrinys? [1]
  3. Išsiaiškinkite, kada buvo parašyti „Beovulfas“ ir „Kalevala“. Kaip juos vertino Dž. R. R. Tolkinas? [2]
  4. Kuo piktinosi Dž. R. R. Tolkinas? Kaip jo požiūrį į modernybę atskleidžia mintys apie karą? [2]
  5. Kuo juokingas pasakojimas apie diktofoną? Kokią mintį jis pagrindžia? [2]
  6. Kaip skeptiškas Dž. R. R. Tolkino požiūris į modernybę atsispindi jo kūryboje? Kokios dvi priešingos jėgos jo knygose tai atskleidžia ir kaip? [3]
  7. Kokiais dviem bruožais Dž. R. R. Tolkino pasaulis skiriasi nuo šiuolaikinės literatūros? [4]
  8. Kuo patraukia Dž. R. R. Tolkino pasaulis? [4]
  9. Kokį klausimą užduoda straipsnio autorius? Ką į jį atsako ir kaip paremia savo mintį? [5]
  10. Dėl ko Dž. R. R. Tolkinui kritiškame laiške priekaištavo skaitytojas ir ką į tai atsakė rašytojas? [5]

Apibendriname

  1. Koks Dž. R. R. Tolkino santykis su praeitimi atskleidžiamas straipsnio ištraukoje? Kam priešinama praeitis?
  2. Kokiais pavyzdžiais autorius pagrindžia savo mintis?
  3. Ką apie Dž. R. R. Tolkino kūrinių kalbą sužinojote skaitydami šią straipsnio ištrauką?
  4. Dž. R. R. Tolkinas buvo filologas. Sakoma, kad legendas jis sukūrė tam, kad panaudotų savo sukurtas kalbas. Kaip manote, ko reikia, kad sukurtum kalbą?
  5. Įvardykite bent tris Dž. R. R. Tolkino kūrinių bruožus, atskleistus šiame tekste.
  6. Prisiminkite N. Dangvydės tekstą apie fantastinę literatūrą. Kokiam iš jame įvardytų fantastinės literatūros žanrų priskirtumėte Dž. R. R. Tolkino kūrinius?
  7. Kuo panašūs ir kuo skirtingi N. Dangvydės mokslinis ir A. Petronio publicistinis tekstai?

Hobitas, arba Ten ir atgal

Knygoje pasakojama apie hobito Bilbo Beginso, išminčiaus Gendalfo ir nykštukų nuotykius. Jie siekia iš slibino Smogo atgauti nykštukų lobį ir valdas. Ištraukoje pasakojama, kas nutiko hobitui, kai jis su Gendalfu ir trylika nykštukų išvyko iš namų. Jie pakliuvo į goblinų urvus ir su jais susikovė, o hobitas neteko sąmonės ir atsiskyrė nuo bendražygių.Skaitydami stebėkite, kokia yra požemio karalystė, su kokiais jos gyventojais susiduria hobitas, kuo jie ypatingi. Kuo ši ištrauka primena pasaką?
Dailininkas Michailas Belomlinskis

Hobitas, arba Ten ir atgal

1

Kai Bilbas pagaliau pravėrė akis, net suabejojo, ar tikrai atsimerkė: tokia tamsybė buvo aplinkui. Niekur nė gyvos dvasios. Įsivaizduojat, kaip jis išsigando! Jis nieko negirdėjo, nieko nematė ir nieko nejuto, tik šaltas akmenines grindis.

Vargais negalais atsistojo keturpėsčias ir ėmė grabaliotis aplinkui, kol užčiuopė tunelio sieną, bet nei aukštai, nei žemai nieko nerado: tuščia – nei goblinų, nei nykštukų. Jam sukosi galva ir jis neįstengė net susivokti, į kurią pusę jie tada bėgo, kai jis nugriuvo. Nuspėjęs, jo nuomone, tikrą kryptį, keturpėsčias nurėpliojo gerą galą, kol ranka sugraibė ploną šaltą metalinį žiedelį, gulintį ant tunelio grindų. Tas radinys nulėmė tolesnę jo būtį, bet jis to dar nežinojo. Nieko negalvodamas įsikišo žiedelį į kišenę – dabar jis atrodė niekam nereikalingas. Netoli tenukeliavęs, atsisėdo ant šaltų grindų ir apniktas liūdnų minčių susimąstė. Jis svajojo, kaip dabar namuose savo virtuvėje keptųsi kiaušinienę su kumpiu, – pilvas jau seniai urzgė, kad metas pasistiprinti, ir Bilbas pasijuto dar nelaimingesnis.

2

Jis neišmanė, ką toliau daryti, neprisiminė, kas atsitiko, kodėl jį paliko vieną ir kodėl jo tada nesugavo goblinai, ir ko taip skauda galvą. O atsakymas buvo labai paprastas – jis ilgai be dvasios išgulėjo tamsiame kampe, kitaip tariant, buvo pamirštas.

Po kurio laiko kišenėje sugraibė pypkę, ji nebuvo sulūžusi – tai jau šis tas. Paskui išsitraukė kapšiuką, jame dar buvo likę tabako – dar geriau. Tada ėmė ieškoti degtukų, bet nerado nė vieno – visos jo viltys sudužo. Kiek pasvarstęs, nusprendė, kad taip dar geriau. Dievai žino, ką gali prišaukti degtuko čirkštelėjimas ir tabako kvapas, kas gali šokti ant jo iš tų baisių juodų landų. Ir vis dėlto valandėlę pasijuto labai prislėgtas. Plekšnodamas per kišenes ir čiupinėdamasis aplink save degtukų, jis užkliuvo už durklo rankenos – tą mažytį durklą buvo pasiėmęs iš trolių urvo ir visiškai pamiršęs. Laimė, goblinai jo nerado, nes buvo užkištas už juostos.

Dabar Bilbas išsitraukė durklą – tas blyškiai sušvito jam prieš akis. „Vadinasi, durklas irgi elfų darbo, – pagalvojo jis. – O goblinai nors ir ne čia pat, bet ir nelabai toli.“

Bet kažkodėl pasidarė ramiau. Vis dėlto kaip puiku turėti ginklą, nukaltą Gondoline karui su goblinais, – apie tą karą tiek dainų girdėta. Jis jau buvo patyręs, kad elfų ginklai goblinams darė didelį įspūdį – jie tuoj išsigąsdavo.

„Grįžti atgal? – svarstė jis. – Kas iš to? Eiti į šalį? Beprasmiška! Į priekį? Vienintelė išeitis! Tad pirmyn!“

Jis atsistojo ir nuturseno į priekį, viena ranka atkišęs durklą, kita prisilaikydamas sienos, o jo širdelė krūtinėje daužėsi ir blaškėsi.

3

Iš tiesų Bilbas atsidūrė labai keblioje padėtyje. Tačiau nepamirškite, kad jam ši padėtis nebuvo tokia kebli, kokia būtų buvusi man ar jums. Šiaip ar taip, tai hobitai, ne žmonės: be to, nors jų olos mielos, jaukios, gerai vėdinamos ir visai nepanašios į goblinų tunelius, vis dėlto jie labiau pratę prie požeminių galerijų negu mes, lengviau orientuojasi po žeme – ypač kai jau būna atsipeikėję nuo galvos sutrenkimo. Jie vaikšto labai tyliai, vikriai slepiasi ir greit atsigauna, jeigu parkrinta ir susimuša. Jie turi begales išmintingų patarlių ir priežodžių, kurių žmonės niekad nėra girdėję arba kuriuos seniai jau pamiršo.

Ir vis dėlto nenorėčiau atsidurti misterio Beginso vietoje. Atrodė, kad tuneliui niekad nebus galo. Kiek prisimena, Bilbas vis ėjo ir ėjo lygiu žingsniu ta pačia kryptimi, nepaisydamas vingių ir vieno ar poros posūkių. Vienur kitur į abi puses šakojosi šoninės landos, jis matė jas durklo šviesoje arba užčiuopdavo ranka. Bet nesižvalgė į landas, tik skubinosi tolyn, būgštaudamas, kad iš ten neišlįstų goblinai ar dar kokie nors tamsybių gaivalai. Jis ėjo ir ėjo, vis gilyn ir gilyn. Kaip ir pirma, negirdėjo jokio garso, tik retkarčiais prašvilpdavo pro šalį šikšnosparnis. Iš pradžių jis krūptelėdavo, bet greit šikšnosparniai jam net įgriso – taip dažnai jie skraidė. Jau nebežinau, kiek jis taip ėjo, nedrįsdamas sustoti, kol baisiausiai išvargo. Atrodė, tarytum jau būtų perėjęs ribą ir keliavęs į aną pasaulį.

4

Staiga nieko nenujausdamas pūkštelėjo tiesiai į vandenį. Brr! Vanduo buvo šaltas kaip ledas. Bilbas tuoj atsikvošėjo. Jis nesuprato, ar čia tik klanas ant tako, ar atsidūrė prie kertančio tunelį požeminio srauto, o gal ant juodo gilaus slėpiningo ežero kranto. Durklas vos vos bešvytėjo. Bilbas apmirė ir įsiklausė – tekšt, tekšt tekšnojo į vandenį lašai nuo nematomo skliauto. Daugiau jokio garso.

„Vadinasi, čia bus klanas arba ežeras, bet ne požeminė upė“, – pamanė Bilbas. Bristi tamsoje į vandenį jis vis dėlto nesiryžo. Plaukti nemokėjo, be to, vaizduotėje išvydo begales visokiausių bjaurių ir gličių padarų su didžiulėmis baltomis išverstomis akimis, besirangančių vandeny. Kalnų gilumoje, požeminiuose ežeruose, gyvena keisti padarai: žuvys, kurių protėviai suplaukė čionai dievai žino kada, bet taip ir nebeišplaukė į dienos šviesą, todėl jų akys vis pūtėsi pūtėsi, kol visai išsprogo besistengiant peržvelgti tamsą. Yra ten padarų, dar slidesnių už žuvis. Net ir tuneliuose bei urvuose, kuriuos goblinai išsirausė sau, įslinkę glūdi tamsybėse kažkokie šliužai. Daugelis olų atsirado dar prieš goblinus, tie jas tik išplatino ir sujungė landomis, todėl pirmieji tų olų gyventojai ir dabar lindi tamsiausiuose užkaboriuose, visur šliaužioja ir šniukštinėja.

5

Čionai, kalnų gelmėje ir tamsybėse, prie pat vandens gyveno senasis Golumas – nedidelė slidi būtybė. Nežinau, nei iš kur jis atsirado, nei kas jis toks buvo. Golumas – ir tiek, juodas kaip naktis, tik dvi apskritos akys bolavo siauroje jo marmūzėje. Jis turėjo valtelę ir tyliai irstėsi po ežerą. Tai iš tikrųjų buvo ežeras, platus, gilus ir klaikiai šaltas. Golumas irdavosi didžiulėmis letenomis, iškišęs jas per valties kraštus, irdavosi tyliai, nė nepliaukštelėdavo. Baltomis apvaliomis akimis dairydavosi vos įžiūrimų žuvų ir žaibo greitumu išsitraukdavo jas iš vandens ilgais savo pirštais. Jam gardu buvo ir mėsa. Būdavo didžiai patenkintas, jei pasigaudavo gobliną, – bet pats buvo atsargus, stengėsi nepakliūti jiems į akis. Paprastai jis užpuldavo gobliną iš užpakalio ir pasmaugdavo, jeigu kuris jų vienas pats atsidurdavo prie ežero, kur šliaužiojo Golumas. Tačiau jie retai čion atklysdavo: jautė, jog apačioj, prie pat kalnų pradžios, tyko kažkas negera. Jie atsidūrė prie ežero labai seniai, kai rausė tunelį, ir įsitikino, jog toliau nepraeisi: todėl jų kelias čia baigėsi ir vaikščioti nebuvo ko – nebent Didysis Goblinas kurį nors pasiųsdavo prie ežero, užsimanęs šviežios žuvies. Tiktai kartais nesulaukdavo nei žuvų, nei žvejo.

Dailininkas Michailas Belomlinskis
6

Golumas gyveno vidury ežero, nuslidintų akmenų salelėje. Jis jau seniai pamatė Bilbą ir įsmeigė į jį savo baltas akis. Bilbas jo nematė, bet Golumas gerai jį regėjo ir nesitvėrė iš smalsumo, supratęs, jog tai ne goblinas.

Jis įlipo valtelėn ir atsistūmė nuo salos, o Bilbas sėdėjo ant ežero kranto visiškai suglumęs – jis pametė ir kelią, ir galvą. Netikėtai priplaukęs sušnypštė Golumas:

– Po š-šimts-s, mano mieliaus-sias-s! Bus-s rinktinės-s vaiš-šės-s. Gardus-s kąs-snelis-s pagaliau pas-sitaikė Golumui!

Kai jis sakė „Golumui“, bjauriai gurktelėjo visa gerkle, lyg rydamas. Dėl to jis ir vadinosi Golumas, nors pats save šaukdavo „mano mieliaus-sias-s“.

Hobitui vos širdis į kulnis nenukrito, kai išgirdo tą šnypštimą ir netikėtai išvydo dvi baltas įsistebeilijusias į jį kukulaines.

– Kas tu toks? – paklausė jis, atkišdamas į priekį durklą.

– O jis-s kas-s toks-s, mano mieliaus-sias-s, – sušvilpė Golumas (jis visuomet kreipdavosi tik į save, nes daugiau neturėjo su kuo šnekėtis). Kaip tik šito sužinoti jis ir atplaukė, mat dabar nebuvo labai išalkęs, tik degė smalsumu; kitaip jis būtų pirma Bilbą nutvėręs, o tik paskui ėmęs šnypšti.

– Esu misteris Bilbas Beginsas. Aš atsilikau nuo nykštukų ir nuo burtininko, o dabar nebežinau, kur esu. Ir nenoriu žinoti, kad tik kaip nors iš čia išsikapstyčiau.

– Ką jis-s laiko rankos-se? – susidomėjo Golumas, žiūrėdamas į durklą, kuris jam kažkodėl nelabai patiko.

– Tai durklas, nukaltas Gondoline!

– Ž-žiū! – nusistebėjo Golumas ir pasidarė labai mandagus. – Gal pris-sės-sk ir pas-siš-šnekėk s-su juo, mano mieliaus-sias-s. Kaž-žin ar jis-s mėgs-sta mįs-sles-s, gal mėgs-ta?

Golumas stengėsi elgtis kuo maloniau, bent iki to laiko, kol kuo daugiau išgirs apie durklą ir hobitą – ar jis tikrai čia atėjo vienas ir ar jį gardu suėsti, – ir kol pats gerai išalks. Jam šovė į galvą minti mįsles. Minti mįsles ir jas spėti – vienintelis žaidimas, kurį kitados, be galo seniai, jam buvo tekę žaisti su kitais keistais padarais, tupinčiais savo urveliuose. Vėliau jis prarado visus savo draugus, liko vienišas ir nulindo gilyn po kalnais, į juodų juodžiausias tamsybes.

– Gerai! – atsakė Bilbas, kuris buvo greitas su viskuo sutikti, kol pavyks daugiau sužinoti apie šį keistą padarą – ar jis čia gyvena vienas, ar jis piktas ar alkanas ir ar bičiuliaujasi su goblinais. – Užmink tu pirmas, – pridūrė, nes pats nespėjo mįslės sugalvoti.

7

Ir Golumas sušnypštė:

Kas-s turi š-šaknis-s, kurių nematot jūs-s,
​Ir pats-s yra aukš-štes-snis-s už-ž ​medž-žius-s,
Aukš-štyn jis-s kopia, auga,
​Bet niekad neuž-žauga?

– Čia lengva! – pasakė Bilbas. – Aš manau, kalnas.

– Mat kaip lengvai ats-spėjo! S-surengs-sime varž-žybas-s! Jeigu mano mieliaus-sias-s už-žmins-s, o jis-s neats-spės-s, mes-s jį s-su-ės-sime, mano mieliaus-sias-s. Jeigu jis-s už-žmins-s, o mes-s neats-spėsime, padarys-sime, ko jis-s praš-šo, gerai? Mes-s parodys-sime jam kelią iš-š č-čia!

– Gerai! – sutiko Bilbas, nedrįsdamas atsisakyti ir beviltiškai krutindamas smegenis bei stengdamasis sugalvoti mįslę, kuri išgelbėtų jį nuo Golumo dantų.

Trisdešimt baltų žirgų ant kalvų raudonų.
​Baisūs – nenustygsta,
​Viską trempia, pyksta,
​Paskui – ramūs, sotūs.

Tai buvo viskas, ką jis įstengė suregzti, – mintis, kad bus suėstas, nėjo jam iš galvos. Mįslė buvo sena, ir Golumas, aišku, žinojo atsakymą ne blogiau už mus.

– Š-šlamš-štas-s! – sušnypštė jis. – Dantys- s! Dantys-s, mano mie-liaus-sias-s! Bet mes-s jų turime tik š-šeš-šis-s!

Paskui jis užminė kitą mįslę:

Bebals-sis-s, bet š-šaukia,
​Bes-sparnis-s, bet s-skrenda,
​Belūpis-s, bet š-švilpia,
​Bedantis-s, bet kanda.

– Valandėlę! – sušuko Bilbas, kuris vis dar bijojo būti suėstas. Laimė, kažką panašaus jis sykį jau buvo girdėjęs, tad, sukaupęs visą savo išmintį, įminė mįslę:

– Vėjas, na, žinoma, vėjas!

8

Bilbas buvo taip savimi patenkintas, jog kitą mįslę tuoj pat sukūrė pats. „Pala, pasuksi dabar makaulę, bjaurus požemių padare!“ – pagalvojo jis.

Akis mėlyname veide
​Pamatė akį žaliame veide.
​„Ana akis, – pasakė ji,
​Į mane pačią panaši,
​Tik ji žemai,
​O aš aukštai.“

– S-s-s, – švilptelėjo Golumas. Jis taip seniai gyveno po žeme, jog buvo visai užmiršęs, kaip tokie daiktai atrodo. Bet kai Bilbas jau vylėsi, kad tas bjaurybė bus pralaimėjęs, Golumas prisiminė tuos senus laikus, kai prieš daugelį šimtmečių abu su senele gyveno oloje ant upės kranto.

– S-s-s, mano mieliaus-sias-s, – sušvilpė jis, – tai s-saulė ir s-saulutė, š-štai kas-s.

Tačiau tokios paprastos žemiškos mįslės jam nusibodo. Be to, jos priminė jam tuos laikus, kai jis dar nebuvo toks vienišas, toks bailus ir šlykštus. Ir Golumas supyko, be to, dar pasijuto išalkęs. Todėl šį sykį užminė sunkesnę ir painesnę mįslę:

Jos-s nepajus-si ir neregės-si,
​Jos-s nes-suuos-si ir negirdės-si.
​Ji nuo kalvų iki ž-žvaigž-ždž-žių,
​Gyventoja olų tuš-šč-čių,
​Jinai – pradž-žia ir pabaiga,
​Ir juoką s-stingdanti ranka.

Golumo nelaimei, Bilbui kažką panašaus buvo tekę girdėti; šiaip ar taip, atsakymas supo jį iš visų pusių.

– Tamsa! – išpoškino jis, net nepasikasęs pakaušio ir nė kiek nepagalvojęs.

Skrynia be dangčio, neužrakinta,
​Viduj jos aukso gabalas spindi,

pasakė, norėdamas sugaišti kiek laiko, kol prisimins tikrą galvosūkį. Jis manė, jog mįslė gerokai nuvalkiota, tad pasistengė nors pasakyti ją kitais žodžiais. Bet Golumui ji netikėtai pasirodė sunki. Jis šnypštė, švilpė, pūkštė, bet niekaip negalėjo įminti.

Bilbas ėmė netekti kantrybės.

– Na, tai kas gi? – paklausė jis. – Tik jau ne šnypščiantis arbatinukas, nors iš tavo šnypštimo taip atrodo.

– Leis-sk dar pas-sukti galvą. Tegu leidž-žia mums-s dar pas-sukti galvą, mano mieliaus-sias-s.

– Na? – pakartojo Bilbas, leidęs jam dar gerokai pasukti galvą. – Įspėjai?

Bet čia Golumas staiga prisiminė, kaip vaikystėje švarindavo lizdus ir paskui sėdėdamas ant upės kranto mokydavo savo senelę čiulpti...

– ...kiauš-šinius-s! – sušnypštė jis. – Kiauš-šinis-s, š-štai kas-s! – Ir nieko nelaukęs užminė mįslę pats:

Nors-s be oro, bet gyva,
​Kaip mirtis-s jinai š-šalta.
​Neiš-štroš-škus-s, bet vis-s geria.
​Š-šarvai jos-s s-skirti ne karui.

Dabar jau Golumas manė, jog mįslė baisiai lengva, nes įminimas visą laiką neišėjo jam iš galvos. Bet šią akimirką jis neįstengė sugalvoti nieko geresnio – taip jį sujaudino mįslė apie kiaušinį. Tačiau vargšui Bilbui ji pasirodė neatspėjama, juk jis visada kiek galėdamas vengdavo vandens. Jūs, be abejo, jau seniai atspėjote, juk sėdite sau patogiai namuose, kur niekas nesikėsina jūsų suėsti ir baimė netrukdo galvoti. Bilbas atsikrenkštė sykį, antrą, bet įminimas neatėjo į galvą.

Netrukus Golumas ėmė švilpauti iš pasitenkinimo:

– Kaž-žin, ar jis-s gardus-s, mano mieliaus-sias-s? Ar s-sultingas-s? O gal traš-škus-s?

Ir vėl įsispoksojo iš tamsos į Bilbą.

– Palūkėk, – šūktelėjo hobitas visas tirtėdamas. – Aš tai leidau tau ilgokai pasukti galvą.

– Tegu jis-s pas-skuba, pas-skuba! – ragino Golumas, jau kopdamas iš valtelės į krantą, arčiau prie Bilbo. Bet vos jis įkišo į vandenį savo ploną kaip voro leteną, iššoko išsigandusi žuvis ir šleptelėjo tiesiai Bilbui ant kojos.

– Uch! – šūktelėjo jis. – Kokia šlapia ir šalta! – Ir staiga jam šovė į galvą. Žuvis! – sušuko jis. – Žuvis, žuvis!

Golumas baisiausiai nusivylė, o Bilbas kuo greičiausiai užminė naują mįslę, taigi Golumui nori nenori teko lipti atgal į valtį ir vėl sukti galvą.

– Bekojė guli ant vienkojo, dvikojis sėdi ant trikojo, keturkojui irgi teko, – užminti šiai mįslei dabar nebuvo pats geriausias laikas, bet Bilbas labai skubėjo. Kitą sykį Golumui būtų tekę gerai pasukti galvą, kol būtų atspėjęs. O dabar, kai ką tik buvo kalbėta apie žuvis, nebuvo sunku susigaudyti, kas ta bekojė, o toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta: „Žuvis padėta ant staliuko, prie jo ant kėdutės sėdi žmogus, atbėgo katė ir gavo kaulų.“ Golumas tuoj pat ir įminė, o paskui nusprendė, jog atėjo metas užminti nepaprastai sunkią ir baisią mįslę. Ir užminė:

Kas-s visus-s praryti daiktus-s
​Paukš-štį, ž-žvėrį, medį – greitas-s,
​Krims-sti varį, grauž-žti plieną,
​Gludint akmenį kiekvieną,
​Praž-žudyt karalių, mies-stą,
​​Kalną pamaž-žu s-suės-sti?

Vargšelis Bilbas sėdėjo tamsoje ir stengėsi prisiminti visokiausias pabaisas, milžinus ir žmogėdras, apie kuriuos tik buvo girdėjęs pasakose, bet nė vienas iš jų nebuvo pridaręs tiek baisybių iš karto. Jis jautė, kad įminimas turi būti visai ne apie pabaisas ir kad žino jį, bet galva visai nebeveikė. Jis įpuolė į paniką ir nieko nebesuvokė. Golumas vėl išlipo iš valties, plekštelėjo į vandenį ir nušlepsėjo į krantą. Bilbas regėjo, kaip artinasi jo akys. Liežuvis jam prikepo prie gomurio, jis dar norėjo sušukti: „Duok man dar laiko! Duok laiko!“ Bet jam ištrūko tik cyptelėjimas:

– Laiko! Laiko!

Bilbą išgelbėjo laimingas atsitiktinumas: juk tai ir buvo atsakymas.

9

Golumas vėl nusivylė ir ėmė pykti, žaidimas jam įkyrėjo. Jis iš tiesų labai išalko. Šįkart jis nebegrįžo į valtį, o atsisėdo tamsoje greta Bilbo. Tai hobitą visai išmušė iš vėžių, ir jis nebeįstengė nieko suvokti.

– Tegu paklaus-sia mus-s ko nors-s, mano mieliaus-sias-s. Dar vieną mįs-slę, – sušnypštė Golumas.

Tačiau Bilbas paprasčiausiai nebegalėjo galvoti, kai greta sėdėjo toks šlykštus, šaltas ir šlapias padaras ir visą laiką jį grabaliojo bei čiupinėjo. Bilbas pasikasė pakaušį, net įsignybo – niekas negelbėjo.

– Klaus-sk mus-s, klaus-sk! – šnypštė Golumas.

Bilbas gnybtelėjo sau dar sykį, pasitapšnojo per šonus, sugniaužė savo mažąjį durklą ir net kyštelėjo kitą ranką į kišenę. Ten jis užčiuopė žiedą, kurį buvo radęs tunelyje ir visai užmiršęs.

– Kas yra mano kišenėje? – paklausė jis garsiai. Jis paklausė tik šiaip sau, bet Golumas pamanė, jog tai yra mįslė, ir baisiausiai susirūpino.

– Nes-sąž-žininga! Nes-sąž-žininga! – ėmė šnypšti jis. – Juk nes-sąž-žininga, ar ne, mano mieliaus-sias-s, klaus-sti, kas-s yra jo š-šlykš-š-č-čioje kiš-šenpalaikėje?

Bilbas, jau susigaudęs, kas įvyko, nesugalvojo nieko geresnio, kaip dar garsiau pakartoti savo klausimą:

– Kas yra mano kišenėje?

– S-s-s, – šnypštė Golumas. – Tegu leidž-žia mums-s s-spėti tris-s kartus-s, mano mieliaus-sias-s, tris-s kartus-s.

– Gerai, spėk! – leido Bilbas.

– Ranka! – pasakė Golumas.

– Ne, – atsakė Bilbas, laimė, jau spėjęs ištraukti ranką. – Spėk dar sykį!

– S-s-s, – šnypštė dar labiau susijaudinęs Golumas. Jis stengėsi prisiminti, ką pats nešiodavosi kišenėse: žuvų kaulus, goblinų dantis, šlapias kriaukleles, gabalėlį šikšnosparnio sparno, akmenuką iltims galąsti ir kitokias bjaurybes. Pabandė prisiminti, ką kišenėse laiko kiti.

– Peilis-s! – tarė galų gale.

– Neatspėjai! – atsakė Bilbas, kuris jau seniai buvo peilį pametęs. – Paskutinį sykį!

Dabar Golumas atsidūrė dar keblesnėje padėtyje negu tada, kai Bilbas buvo jam užminęs mįslę apie kiaušinį. Jis šnypštė ir taškėsi seilėmis, lingavo pirmyn ir atgal, šlepsėjo po žemę letenomis, vyniojosi ir rangėsi, bet niekaip nesiryžo spėti trečią kartą.

– Greičiau! – ragino Bilbas. – Aš laukiu!

Jis stengėsi kalbėti linksmai ir drąsiai, bet bijojo net pagalvoti, kas bus, kai žaidimas baigsis, nesvarbu, kaip.

– Viskas, laikas baigėsi! – pasakė jis.

– Raiš-štis-s arba tuš-š-č-čia! – sucypė Golumas, jis irgi pasielgė nelabai sąžiningai – negražu sakyti du spėjimus.

10

– Nei viena, nei kita! – su palengvėjimu suriko Bilbas. Jis akimirksniu pašoko ant kojų, atsirėmė nugara į sieną ir atkišo į priekį savo mažąjį durklą. Jis, suprantama, žinojo, kad mįslių minimas – labai senas ir šventas žaidimas ir kad net labai pikti padarai, spėdami mįsles, nedrįsta sukčiauti. Bet jis nepasitikėjo šita slidžia patamsių išpera: iš nevilties Golumas gali ir neištesėti pažado, menkiausia dingstimi pažeisti susitarimą. Pagaliau ir paskutinis klausimas pagal senas taisykles nebuvo tikra mįslė.

Tačiau, šiaip ar taip, Golumas dar jo nepuolė. Jis matė Bilbo rankoje durklą ir sėdėjo ramiai, tirtėdamas ir kažką šnabždėdamas. Galų gale Bilbas nebeištvėrė:

– Na? – pasakė jis. – Kur tavo pažadas? Man jau metas. Rodyk kelią.

– Argi mes-s ž-žadėjome, mano mieliaus-sias-s? Parodyti niekš-šeliui Begins-sui kelią? Galbūt, galbūt. Bet kas-s gi tos-se jo kiš-šenpalaikės-se, a? Ne raiš-štis-s, mano mieliaus-sias-s, bet ir ne tuš-š-č-čia. Tai kas-s gi?

– Ne tavo reikalas, – atsakė Bilbas. – O pažadas yra pažadas, jį reikia tesėti.

– Koks-s jis-s piktas-s ir nekantrus-s, mano mieliaus-sias-s, – sušnypštė Golumas. – Bet teks-s palaukti, teks-s. Mes-s pas-skubomis-s nes-sileis-sime į tunelius-s. Pirma pas-siims-sime vieną s-svarbų daiktą.

– Tik gyviau! – paragino Bilbas, pamanęs, kad Golumas nori pasprukti. Jis manė, kad Golumas ieško dingsties nuplaukti ir nebeketina sugrįžti. Ką gi jis sakė? Kokį svarbų daiktą jis ten turi, tame juodame ežere? Bet Bilbas klydo. Golumas ketino grįžti. Dabar jis buvo labai piktas ir alkanas. Toji pasigailėtina nedora būtybė jau seniai buvo surezgusi planą.

11

Savo salelėje, apie kurią Bilbas ničnieko nežinojo, Golumas laikė visokiausią šlamštą, bet ten iš tiesų buvo vienas nepaprastai gražus ir stebuklingas daiktas. Tai buvo žiedas – labai brangus aukso žiedas!

– Gimtadienio dovaną! – sušnibždėjo jis pats sau, kaip kad dažnai darydavo tomis be galo ilgomis ir tamsiomis dienomis. – Š-štai ką mes-s dabar pas-siims-sime, š-štai ką!

Mat tas žiedas buvo ne paprastas, o stebuklingas: kas jį užsimaudavo ant piršto, pasidarydavo nematomas, ir tik labai šviesią dieną saulėje galėjai įžiūrėti šešėlį, ir tai labai neaiškų ir menką.

– Dovaną! Ją gavome per s-savo gimimo dieną, mano mieliaus-sias-s!

Taip jis visada sau sakydavo. Bet kas žino, kaip Golumas jį buvo įsigijęs tais senais laikais, prieš daugybę šimtmečių, kai tokių žiedų pasaulyje dar buvo daug? Ko gero, to nepasakytų net pats Meistras – žiedų valdovas. Golumas iš pradžių mūvėjo jį ant piršto, kol nusibodo, tada ėmė nešioti jį kapšiuke ant kaklo, kol tas nutrynė odą. Dabar Golumas laikė žiedą savo salelėje, plyšyje tarp akmenų, ir vis lėkdavo pažiūrėti, ar jis dar tebėra. Užsimaudavo jį retkarčiais, kai pasidarydavo nepakeliamai sunku gyventi be jo arba kai labai išalkdavo, o žuvis jau būdavo baisiausiai įgrisusi. Tada jis sėlindavo aukštyn tamsiais tuneliais, dairydamasis nuklydusių goblinų. Kartais net įsidrąsindavo pažvelgti ten, kur liepsnodavo deglai, jam tuoj įskausdavo akis ir jis imdavo mirksėti, bet jausdavosi saugus. Taip, visiškai saugus! Niekas jo nematydavo, niekas negirdėdavo, kol jo pirštai užgniauždavo kuriam nors gerklę. Vos prieš kelias valandas jis buvo užsimovęs žiedą ir pasigavęs išdykėlį goblinuką. Kaip tas ėmė kliegti! Golumas dar turėjo pasidėjęs vieną kitą kaulelį, bet jam norėjosi ko nors minkštesnio.

– Vis-siš-škai s-saugus-s, – šnarpštė sau po nosimi. – Jis-s nematys-s mūs-sų, ar ne, mano mieliaus-sias-s? Ne, nematys-s, ir jo š-šlykš-štus-sis-s durklas-s mums-s nebus-s pavojingas-s, taip, nebus-s pavojingas-s.

Štai kokios mintys kirbėjo nedoroje jo galvoje, kai jis slystelėjo Bilbui pro šoną, nušlepsėjo atgal į valtį ir išnyko tamsoje. Bilbas nusprendė, jog tiek jį ir tematė. Dėl viso pikto luktelėjo valandėlę: vis tiek jis neturėjo supratimo, kaip vienam iš čia išsikapstyti.

12

Staiga išgirdo veriantį klyksmą. Šiurpuliai jam per kūną nubėgo. Kažkur nelabai toli tamsoje plūdosi ir aimanavo Golumas. Jis buvo savo salelėje, naršė čia vienoje vietoje, čia kitoje, kažko ieškojo ir kuitėsi, bet veltui.

– Kur jis-s? Kur jis-s praž-žuvo? – Bilbas išgirdo jį šaukiant. – Pametėme jį, mano mieliaus-sias-s, pametėme! Vargas-s mums-s, praž-žuvome, mano mieliaus-sias-s, jis-s prapuolė!

– Kas atsitiko? – šūktelėjo jam Bilbas. – Kas prapuolė?

– Tegu jis-s mūs-sų neklaus-sia! – suspigo Golumas. – Ne jo reikalas-s! Praž-žuvo!

– Ir aš prapuoliau! – sušuko Bilbas. – Ir noriu atsirasti. Aš laimėjau, o tu juk davei žodį. Tad eikš čionai! Eikš ir išvesk mane, o paskui galėsi sau ieškoti, ką pametęs!

Kad ir kaip aimanavo Golumas, Bilbas širdyje vis tiek neįstengė jo gailėtis, be to, nujautė, jog iš to daikto, kurio taip gailauja Golumas, nieko gero nelauk.

– Eikš čionai! – vėl sušuko jis.

– Ne, ne, dar ne, mano mieliaus-sias-s! – atsakė Golumas. – Mes-s dar paieš-škos-sime, jis-s pradingo!

– Bet juk tu neįminei paskutinės mano mįslės, tu žadėjai, – spyrėsi Bilbas.

– Mįs-slės-s? – pakartojo Golumas. Ir staiga iš tamsos pasigirdo piktas šnypštimas: – Kas-s toje jo kiš-šenpalaikėje? Tegu pas-sako. Pirma tegu pas-sako.

Apskritai Bilbui nebuvo jokios priežasties slėpti įminimo. Bet Golumo mintys labai greit peršoko prie atsakymo, ir suprantama: Golumui per ištisus amžius rūpėjo tik tas vienas daiktas, ir jis baisiai bijojo, kad jo kas nepavogtų. O Bilbą jau pradėjo erzinti ši gaišatis. Galų gale jis vis dėlto laimėjo žaidimą, ir visai garbingai, be to, dar rizikuodamas gyvybe.

– Mįsles reikia minti, o ne klausinėti atsakymo, – tarė jis.

– Bet tai nebuvo tikra mįs-slė, tai buvo tik klaus-simas-s, – atsakė Golumas. – Klaus-simas-s, o ne mįs-slė, mano mieliaus-sias-s!

– Na gerai, tegu tik paprastas klausimas, – pasakė Bilbas, – bet aš paklausiau pirmas. O ką tu pametei?

– Kas-s yra jo kiš-šenpalaikėje? – Šnypštimas pasidarė garsesnis ir šaižesnis, o kai Bilbas atsisuko į jo pusę, o siaube! – išvydo du degančius taškus, įsmeigtus tiesiai į jį. Golumo įtarimas didėjo, ir jo akys ėmė liepsnoti blyškia liepsna.

– Ką tu pametei? – neatstojo nuo jo Bilbas.

13

Bet dabar Golumo akys užsidegė žalia liepsna ir ėmė grėsmingai artėti. Golumas vėl įlipo į valtį ir pašėlusiu greičiu nusiyrė į tamsų krantą; įtarimas sukėlė jam tokį įniršį, kad joks durklas dabar nebeatrodė baisus.

Bilbas, savaime aišku, nežinojo, kas sukėlė tokį baisų įtūžį tam šlykščiam padarui, bet suprato, kad viskas žuvę – Golumas jį dabar tikrai pribaigs. Jis apsisuko ir leidosi bėgti kur akys veda tamsiu koridoriumi, kuriuo buvo čionai atėjęs, laikydamasis arčiau sienos.

– Ką jis-s ten turi s-savo kiš-šenpalaikėje? – išgirdo garsiai šnypščiant. Pliaukštelėjo vanduo, kai Golumas lipo iš valties.

– Įdomu, ką aš ten turiu? – paklausė pats save Bilbas, pūškuodamas tuneliu ir klupinėdamas. Jis įsibruko kišenėn kairę ranką. Ant ištiesto smiliaus jam slystelėjo šaltas žiedas.

Šnypštimas pasigirdo visai čia pat, už nugaros. Bilbas atsigręžė ir pamatė žalias Golumo akis, nelyginant žibintuvėliai artėjančias nuokalne. Persigandęs pasileido kiek kojos neša, bet staiga užkliuvo už kažkokio gumbo ir kaip ilgas išsitiesė ant grindų, priguldamas durklą.

Golumas akimirksniu jį pasivijo. Tačiau Bilbas nespėjo nei atgauti kvapo, nei pašokti, nei išsitraukti durklo, – o Golumas pralėkė pro šalį, nekreipdamas į jį dėmesio, tik pašnibždomis plūsdamasis.

Ką tai galėjo reikšti? Juk Golumas tamsoje regėjo kuo puikiausiai. Net dabar iš užpakalio Bilbas matė blyškią Golumo akių šviesą. Vargais negalais jis atsikėlė ir įsikišo į makštis durklą, kuris dabar vėl ėmė švytėti, ir atsargiai patraukė paskui Golumą. O ką turėjo daryti? Negi slinksi atgal prie Golumo ežero? Jeigu seksi iš paskos, Golumas, žiūrėk, norom nenorom išves į tikrą kelią.

14

– Kerš-štas-s! Kerš-štas-s! Kerš-štas-s! – šnypštė Golumas. – Kerš-štas-s Begins-sui! Jis-s dingo! Kas-s toje kiš-šen-palaikėje? Oi, mes-s ats-spėjome, mano mieliaus-sias-s, mes-s ats-spėjome. Begins-sas-s jį rado, jis-s turi mano gimimo dienos-s dovaną.

Bilbas pastatė ausis. Jis pagaliau ir pats pradėjo susivokti. Tad pagreitino žingsnį, išdrįso pasivyti Golumą, kuris vis dar greitai šlepsėjo pirmyn, nesižvalgydamas atgal, tik dairydamasis į šalis, – Bilbas matė ant sienų blausius atšvaitus.

– Mano dovana! Piktadarys-stė! Kaip mes-s ją pametėme, mano mieliaus-sias-s? Aiš-šku! Kai mes-s anąs-syk nus-sukome s-sprandą tam c-cypliui. Taip, taip ir bus-s! Kerš-štas-s! Jis-s iš-šs-slydo mums-s iš-š rankų po š-šitiekos-s metų! Jis-s praž-žuvo!

Netikėtai Golumas atsisėdo ir ėmė raudoti, taip švilpdamas ir gurguliuodamas, kad net klaiku buvo klausytis. Bilbas sustojo ir prisispaudė prie sienos. Palengva Golumas raudoti liovėsi ir vėl ėmė burbėti. Atrodė, jog ginčijasi pats su savim.

– Neverta grįž-žti ir vėl ieš-škoti, neverta. Mes-s neats-simins-sim vis-sų vietų, kur buvome. Tuš-šč-čias-s darbas-s. Jis-s Begins-so kiš-šenpalaikėje. Š-šlykš-štus-s landūnas-s jį bus-s atradęs-s, mes-s įsitikinę. Ne, mes-s tik s-spėjame, mano mieliaus-sias-s, mes-s tik s-spėjame. Ir nes-suž-žinos-si-me teis-sybės-s, kol nenutvers-sime to bjauraus-s padaro ir nenus-suks-sime jam s-sprando. Bet juk jis-s než-žino, ką dovana gali, juk než-žino? Jis-s papras-sč-čiaus-siai neš-šios-sis-s ją kiš-šenėje. Jis-s než-žino ir toli nepas-spruko. Jis-s pas-si-klydo, tas-s š-šlykš-štus-s ilganos-sis-s. Jis než-žino, kaip iš-šeiti iš-š č-čia. Pats-s s-sakė. Taip, s-sakė, bet jis-s gudrus-s. Jis-s nes-sako įminimo, nes-sako, kas-s jo kiš-šenpalaikėje. Jis-s ž-žino. Jis-s ž-žinojo, kaip įeiti, vadinas-si, ž-žinos-s, ir kaip iš-šeiti. Jis-s nubėgo prie už-žpakalinių durų. Ten jį s-sugaus-s goblinai. Pro ten jis-s neiš-šbėgs-s, mano mieliaus-sias-s. S-s-s, s-s-s! Goblinai! Taip, bet jeigu jis-s turi mūs-sų dovaną, mūs-sų nuos-stabiąją dovaną, ji atiteks-s goblinams-s, golum! Jie s-supras-s, jie tikrai s-supras-s, ką ji gali. Mes-s niekada nebebūs-sime s-saugūs-s, niekada! Goblinas-s už-žs-simaus-s jį ir iš-šnyks-s. Jis-s bus-s č-čia pat, bet mes-s nematys-sim. Net mūs-sų gudrios-s akys-s neįž-žiūrės-s. Goblinas-s klas-stingai pritykins-s ir nutvers-s mus-s! Gana š-šnekų, mano mieliaus-sias-s, pas-skubėkime. Jeigu Begins-sas-s nuėjo į tą pus-sę, reikia pas-sivyti ir paž-žiūrėti. Pirmyn! Jau nebetoli!

Golumas kaip spyruoklė pašoko ir neįtikėtinu greičiu nušlepsėjo tolyn. Bilbas nukūrė jam iš paskos, laikydamasis per saugų atstumą. Didžiausias jo rūpestis dabar buvo vėl neužkliūti už ko nors ir nešlumštelėti ant žemės, kad Golumas neišgirstų. Iš nuostabos ir nuo vilčių jam sukosi galva. Pasirodo, jo žiedas stebuklingas – jis padaro tave nematomą! Bilbas, žinoma, buvo girdėjęs apie tokius daiktus iš senovės pasakų, bet negalėjo net patikėti, jog pats visai atsitiktinai rado tokį žiedą. Tačiau kaip netikėsi – juk Golumas su savo balkšvomis akimis pralėkė pro šalį, vos per vieną jardą.

15

Jie bėgo vis tolyn ir tolyn. Golumas – šlept, šlept! – priekyje, šnypšdamas ir skeryčiodamasis, o Bilbas – jam iš paskos, tylutėliai, kaip moka tik hobitai. Netrukus jie pribėgo tą vietą, kur abipus koridoriaus, kaip Bilbas buvo pastebėjęs dar leisdamasis gilyn, vėrėsi šoninės landos. Golumas tuoj ėmė jas skaičiuoti:

– Viena iš-š kairės-s, viena iš-š deš-šinės-s, š-šitaip. Dvi iš-š deš-šinės-s, dvi iš-š kairės-s, š-šitaip, š-šitaip, š-šitaip. – Ir taip toliau.

Skaičiuodamas jis slinko vis lėčiau ir lėčiau, darėsi vis netikresnis ir verksmingesnis: juk jis vis labiau tolo nuo vandens, todėl jam buvo baisu. Goblinų aplink galėjo būti begalės, o jis buvo pametęs savo žiedą. Pagaliau sustojo prie nedidelės angos po kairei.

– S-septinta iš-š deš-šinės-s, š-šitaip! Š-šeš-šta iš-š kairės-s, š-šitaip! – šnabždėjo jis. – Č-čia kelias-s prie už-žpakalinių durų, š-šitaip! Č-čia anga!

Jis žvilgtelėjo vidun ir atšoko.

– Bet mes-s nedrįs-stame eiti vidun, mano mieliaus-sias-s, ne, mes-s nedrįs-stame. Ten pilna goblinų, begalės-s goblinų. Mes-s jauč-čiame juos-s. S-s-s! Kas-s daryti? Kad jie skradž-žiai pras-smegtų! Reikia palūkėti, mano mieliaus-sias-s, palūkėti ir aps-sidairyti.

Taigi toliau nė iš vietos: Golumas išvedė Bilbą į tikrą kelią, bet Bilbas negalėjo praeiti! Prie angos, susikūprinęs ir nukoręs galvą tarp kelių, tupėjo Golumas, ir jo akys žibėjo ledine ugnim.

Bilbas tyliau už pelytę atsitraukė nuo sienos, bet Golumas tuoj sukluso, ėmė uostyti orą, o jo akys pažaliavo. Jis tyliai, bet grėsmingai sušnypštė. Golumas nematė hobito, bet dabar jis buvo budrus, nuo tamsos jo klausa ir uoslė išaštrėjo. Jis pasilenkė, plokščiomis savo letenomis atsirėmė į grindis ir ištiesė kaklą į priekį, nosimi beveik liesdamas žemę. Nors savo akių šviesoje jis atrodė lyg tamsus šešėlis, Bilbas jautė, kad Golumas įsitempė nelyginant lanko templė pasiruošęs šuoliui.

16

Bilbas irgi sustingo, sulaikė net kvapą. Jį apėmė neviltis. Reikia išsikapstyti iš šios baisios tamsybės, kol dar neapleido jėgos. Reikia kovoti. Smogti tam niekingam padarui, akis iškabinti, nudėti jį, kol jis nenugalabijo Bilbo. Bet ne, taip kovoti negarbinga. Dabar Bilbas nematomas, ir Golumas neturi durklo. Be to, jis dar nė nesikėsino nužudyti Bilbo. Golumas toks pasigailėtinas, toks vienišas ir apleistas. Ir Bilbo širdy sumišo užuojauta ir siaubas: jis įsivaizdavo nesibaigiančias juodas dienas – be jokių prošvaisčių juodas dienas ir be vilties, kad kas pasikeistų į gera: visur tik kietas akmuo, šaltos žuvys, tik niekinga baimė ir šnabždesys. Šios mintys žaibo greitumu pralėkė Bilbo galvoje, ir jis krūptelėjo. Staiga visai netikėtai jį nuvėrė dar viena mintis, naujas jėgų antplūdis suteikė ryžto, ir Bilbas šoko!

Žmogui toks šuolis ne kažin kas, bet čia buvo šuolis į tamsą. Bilbas pralėkė Golumui tiesiai virš galvos, septynias pėdas į tolį ir tris į aukštį. Jam buvo nė motais, kad vos nesusiknežino galvos į žemą koridoriaus skliautą.

Golumas atsilošė ir letenos grybštelėjo tik orą, bet per vėlai – jo bandė sugauti lekiantį hobitą, bet Bilbas, nutūpęs ant savo tvirtų kojyčių, pašoko ir kiek įkabindamas pasileido bėgti šonine landa. Jis kūrė nė neatsigręždamas pažiūrėti, ką daro Golumas. Iš pradžių jam ant kulnų lipo Golumo šnypštimas ir vaitojimai, bet paskui liovėsi. Pasigirdo širdį draskantis šauksmas, kupinas įtūžio ir nevilties. Golumas buvo nugalėtas – nebedrįso toliau eiti. Jis pralaimėjo: paleido iš rankų grobį, be to, prarado vienintelę savo brangenybę. Nuo to riksmo Bilbui vos širdis pro gerklę neiššoko, bet jis bėgo kiek kojos neša. Jį pasivijo silpstanti kaip aidas, tačiau grėsminga aimana:

– Vagis-s Begins-sas-s, vagis-s! Mes-s nekenč-čiame jo, nekenč-čiame jo, amž-žinai!

17

Paskui viskas nutilo. Bet ir tyla Bilbui atrodė pavojinga. „Jeigu goblinai taip arti, kad Golumas juos pajuto, – pagalvojo jis, – tai jie turėjo išgirsti jo cypimą ir plūdimąsi. Atsargiau, nes šis kelias, ko gero, nuves prie liūdno galo.“

Koridorius buvo žemas ir bet kaip iškapotas. Hobitui eiti nebuvo per daug sunku, bet ir jis, nors ir kaip saugojosi, keletą kartų nusimušė kojas, užkliuvęs už bjauriai kyšančių akmenų. „Trupučiuką per žema goblinams, bent jau stambiems“, – pamanė Bilbas. Jis nežinojo, kad net patys stambiausi goblinai gali lėkti baisiausiai greitai susilenkę, rankomis siekdami žemę.

Netrukus nuožulnus koridorius ėmė kilti į viršų ir greit pasidarė gana status. Bilbui teko sulėtinti žingsnį. Greit įkalnė baigėsi, koridorius pasisuko į šoną, bet vėl ėmė smegti gilyn, ir ten, trumpo nuolydžio gale, Bilbas pamatė šviesos atšvaitą, krintantį iš už kito kampo. Ne raudoną kaip deglo, bet baltą dienos šviesą. Bilbas vėl pasileido bėgte.

18

Skuosdamas kiek kojos neša, jis pasuko už to kito kampo ir staiga atsidūrė atviroje aikštelėje. Tiek ilgai išbuvusį po žeme, šviesa jį tiesiog apakino, tačiau iš tiesų tai buvo tik siauras saulės spindulių pluoštas, plieskiantis pro praviras sunkias akmenines duris.

Bilbas ėmė mirksėti ir staiga išvydo goblinus: iki dantų apsiginklavę, su nuogais kardais, jie sėdėjo priešais duris ir išpūtę akis žiūrėjo į tunelį. Jie buvo susierzinę, budrūs, pasirengę bet kam.

Goblinai pamatė Bilbą greičiau negu jis juos. Taigi pamatė! Gal netyčia, o gal žiedas iškirto savo naujajam šeimininkui pokštą – nuslydo nuo piršto! Kaukdami iš džiaugsmo, goblinai šoko jo vytis.

Netekties ir siaubo skausmas, nelyginant Golumo kančios aidas, pribloškė Bilbą, ir jis, net užmiršęs išsitraukti durklą, iš sielvarto susibruko rankas į kišenes. O džiaugsme, žiedas tebebuvo kairiojoje kišenėje! Bilbas užsimovė jį ant piršto, ir goblinai sustojo it įbesti. Hobito nebeliko nė pėdsako – jis išnyko. Jie vėl sustaugė, dukart garsiau negu pirma, bet dabar iš nusivylimo.

– Kurgi jis? – bliovė jie.

– Paspruko atgal į tunelį! – rėkė kiti.

– Čionai! – staugė treti.

– Tenai! – šaukė ketvirti.

– Pažiūrėkit už durų! – sumaurojo kapitonas.

Skardėjo švilpimas, žvangėjo ginklai, čerškėjo kardai, goblinai urgzdami ir keikdamiesi lakstė į visas puses, atsitrenkdami vienas į kitą, ir dar labiau tūžo. Pasikėlė pragariška suirutė, sumaištis ir makalynė.

Bilbas mirtinai persigando, bet jam dar užteko sveiko proto suprasti, kas atsitiko, ir užsiglausti už didžiulės statinės, kur buvo gėrimas sargybai, kad jo nepargriautų, nesutryptų ar nesugriebtų apčiuopomis.

19

– Reikia nusigauti iki durų, žūtbūt reikia nusigauti iki durų! – kartojo pats sau, bet praėjo nemažai laiko, kol ryžosi tai padaryti. Toliau prasidėjo šiurpios gūžynės. Aplinkui blaškėsi goblinai, bėdulis hobitas porą sykių laimingai išsisuko, bet paskui jį partrenkė goblinas, kuris taip ir nesuprato, už ko užkliuvęs. Bilbas keturpėsčias prasmuko kapitonui tarp kojų, atsistojo visu ūgiu ir puolė prie durų.

Durys dar buvo praviros, nors kažkoks sargybinis jas smarkiai privėrė. Bilbas pastūmė jas, bet neįstengė nė pajudinti. Pabandė prasisprausti pro plyšį, spraudėsi spraudėsi, kol įstrigo! Tai buvo baimės! Sagos užsikabino už durų briaunos ir staktos. Bilbas jau matė, kas ten už durų: keli laipteliai leidosi žemyn į siaurą tarpeklį tarp aukštų uolų, iš debesų išlindusi saulė skaisčiai švietė žemėn. Tačiau Bilbas negalėjo ištrūkti!

Staiga vienas goblinas kad subliaus:

– Prie durų šešėlis! Ten kažkas yra!

Bilbo širdis vos neišsprūdo pro gerklę, jis trūktelėjo, kiek jėgos leidžia, sagos išlakstė į visas puses! Susiplėšęs švarkelį ir liemenę, Bilbas ištrūko iš spąstų ir kaip ožiukas nušokavo laipteliais, o suglumę goblinai paliko prie slenksčio rinkti jo gražių varinių sagų.

Savaime aišku, jie tučtuojau šoko jo vytis, rėkdami ir tuliodami gainiojosi jį tarp medžių. Tačiau goblinai nepakenčia saulės: nuo jos linksta jiems kojos, svaigsta galva. Jie neįstengė sučiupti Bilbo, kuris su žiedu ant piršto tyliai ir greitai lakstė iš vieno medžio šešėlio į kitą, vengdamas pasirodyti saulėje. Netrukus nieko nepešę, plūsdamiesi ir niurzgėdami, goblinai nuspūdino atgal. Bilbas išsigelbėjo.

Hobito namas Hobitone, Naujojoje Zelandijoje

Aptariame tekstą

  1. Kur atsidūrė, kaip pasijuto ir kaip elgėsi Bilbas, pravėręs akis? [1]
  2. Ką Bilbas rado, eidamas keturpėsčias? Pacituokite sakinį, kuriuo apibūdinama radinio reikšmė. [1]
  3. Kokių dar svarbių daiktų aptiko Bilbas? [2]
  4. Ko bijo ir nuo ko slapstosi Bilbas? Atsakymą pagrįskite 2-ame epizode esančiomis užuominomis. [2]
  5. Kuo hobitai skiriasi nuo žmonių? Kaip pasakotojas vertina hobitus? [3]
  6. Papasakokite, kaip Bilbui sekasi eiti tuneliu. Kuris sakinys geriausiai apibendrina kelionėje patiriamus sunkumus? [3]
  7. Kodėl Bilbui vanduo, kuriame jis atsidūrė, kelia daug kliūčių? Kaip Bilbas įsivaizdavo vandens gyventojus? [4]
  8. Kas yra Golumas? Kur jis gyvena, kaip atrodo, ką veikia? [5, 6]
  9. Raiškiai perskaitykite Bilbo ir Golumo pokalbį. Kokių tikslų turi vienas ir kitas pokalbio dalyvis? [6]
  10. Kokios mįslių minimo sąlygos yra nustatomos? Kas jas nustato? [7]
  11. Poromis raiškiai, kurdami emocinę įtampą, perskaitykite užduodamas mįsles ir jų įminimus. Kokiomis mįslėmis keitėsi varžovai? Kaip kuriam sekėsi jas įminti? [7–9]
  12. Ką apie mįslių minimą žinojo Bilbas? Kodėl šis žaidimas pavadinamas šventu? Kodėl pagal senas taisykles paskutinė mįslė negalėtų būti laikoma tikra mįsle? [10]
  13. Kodėl hobitas nepasitiki Golumu? Kaip pasakotojas pavadina Golumą? [10]
  14. Kuo ypatingas daiktas, kurio Golumas ieškojo savo salelėje? Ką jis reiškė Golumui? [11]
  15. Kokį planą prieš Bilbą rezgė Golumas ir kodėl šis planas neišdegė? Išrašykite sinonimus, kuriais nusakoma Golumo emocijų raiška. [11, 12]
  16. Pasiskirstę vaidmenimis, raiškiai perskaitykite 12-ą epizodą. Pasistenkite perteikti veikėjų emocijas, tarp jų tvyrančią įtampą. [12]
  17. Kokį gebėjimą Bilbui suteikia žiedas? Papasakokite, kaip Bilbas tai supranta. [13, 14]
  18. Kodėl prarastas daiktas Golumui toks svarbus? Dėl ko jis labiausiai nuogąstauja? Kaip reiškia savo nuoskaudą? [14]
  19. Papasakokite, kaip Bilbas bando pabėgti nuo Golumo. Kaip elgiasi vienas ir kaip kitas? [15]
  20. Kaip Bilbui pavyksta pasprukti nuo Golumo? Kokiais žodžiais Bilbą palydi Golumas? [16, 17]
  21. Kas įvyko, kai goblinai pamatė Bilbą? Kaip jam pagelbėjo žiedas ir kaip į tai reagavo goblinai? [18]
  22. Smulkiai papasakokite, kaip Bilbas prasibrovė prie durų ir išlėkė į lauką. [19]
  23. Kaip Bilbas išsigelbėjo? Kodėl goblinai jo nebesivijo? [19]

Apibendriname

  1. Apibūdinkite hobito Bilbo išvaizdą ir charakterį. Ar jį galima laikyti teigiamu veikėju? Kodėl?
  2. Palyginkite, kuo panašūs ir kuo skiriasi hobitai ir goblinai.
  3. Apibūdinkite Golumo būdą. Ką apie šį veikėją atskleidžia jo kalba? Nupieškite Golumą.
  4. Kaip pasakojime vertinamas Golumas? Pacituokite sakinius, kuriais pasakotojas jį vertina.
  5. Aptarkite veiksmo vietą, jos ypatumus. Iš kokios erdvės į kokią juda veikėjai? Kaip vertinamos tos veiksmo vietos? Iš ko tai suprantate? Remdamiesi skaityto pasakojimo detalėmis, nubraižykite ar nupieškite Bilbui požemio, kuriame jis atsidūrė, žemėlapį, pažymėkite jame kelią, kuriuo eidamas hobitas galėtų išeiti į laisvę.
  6. Ką galima pasakyti apie veiksmo laiką? Kiek jis svarbus pasakojime (prisiminkite Golumo aprašymą)? Kaip manote, kiek galėjo užtrukti visas šis įvykis?
  7. Apibūdinkite Bilbo savijautą pasakojimo pradžioje, atsidūrus tamsoje ir pasakojimo pabaigoje. Kaip ir kodėl ji pasikeitė?

Pasakojimo dalys

Bilbo savijauta, būsena

Citata

Pasakojimo pradžia

Pasakojimo pabaiga

  1. Kaip pasakojama šiame skyriuje – žvelgiant iš šalies ar pirmuoju asmeniu?
  2. Kas Bilbui ir kas Golumui padeda įminti mįsles? Raskite tekste vietas, kuriose tai aptariama. Įrodykite, kad Golumą daugiausia gelbsti atsiminimai, o Bilbą – atsitiktinumai.
  3. Kas lėmė Bilbo pergalę prieš Golumą: Bilbo gudrumas, jėga ir vikrumas, doras elgesys, netikėta pagalba? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
  4. Pasakose herojus dažnai kaunasi su slibinu. Kuo Bilbo ir Golumo susidūrimas primena pasaką ir kuo nuo jos skiriasi? Pasirinkite žinomą pasaką ir palyginkite ją su skaityta ištrauka.
  1. Kaip jautėsi Bilbas, nugalėjęs Golumą? Kaip manote, kodėl Golumas jį pavadino vagimi?
  2. Kodėl Bilbas mano, kad nudėti Golumą būtų negarbinga? Kur šiame pasakojime dar kartą užsiminta apie sąžiningą kovą? Kas apie ją užsiminė?
  3. Susiekite pasakojimą apie rašytoją Dž. R. R. Tolkiną ir aptartą ištrauką. Kokia detalė sieja rašytoją ir jo sukurtą veikėją?

Diskusija

Bilbas pateko į jam svetimą ir pavojingą aplinką. Ar jis tinkamai elgėsi, norėdamas išlikti gyvas ir ištrūkti į laisvę? Ar viskas leidžiama, pateisinama, siekiant išlikti? Kaip jūs vertinate Bilbo poelgius?

Apibendriname

  1. Nubraižykite schemą, atspindinčią visus Bilbo patirtus išbandymus, kitaip tariant, kilusias kliūtis. Sujunkite kliūtis rodyklėmis. Papasakokite, kokių gebėjimų reikėjo Bilbui, kad įveiktų kiekvieną kliūtį.
  1. Kokių svarbių detalių šioje ištraukoje sužinoma apie hobito rastą žiedą? Kokia žiedo istorija?
  2. Jei turite galimybę, pažiūrėkite 2012 m. sukurtą režisieriaus Piterio Džeksono (Peter Jackson) filmą „Hobitas: nelaukta kelionė“. Ypatingą dėmesį atkreipkite į epizodą nuo 1:58 iki 2:20 minutės, kuriame vaizduojami skaitytoje ištraukoje pateikti įvykiai. Palyginkite knygos ir filmo ištraukas.
    • Kaip vaizduojama vieta, kurioje Hobitas susitinka Golumą? Kas vaizduojama kitaip – glausčiau ar detaliau – nei knygoje?
    • Kaip vaizduojami goblinai, Bilbas, Golumas? Ar jie tokie pat kaip knygoje?
    • Kokie dar veikėjai vaizduojami filmo ištraukoje? Kaip manote, kodėl režisierius nusprendė perkelti ir į šią vietą įterpti scenas su šiais veikėjais?
    • Kaip filme perteikiama mįslių dvikova: ar pateikiamos tos pačios mįslės, tokiu pat eiliškumu? Ar veikėjų reakcijos vaizduojamos tokios pat, kaip įvardyta knygoje?
    • Kaip filme perteikiamos Bilbo ir Golumo emocijos vos susitikus, vykstant mįslių dvikovai ir jai pasibaigus?
    • Kaip filme vaizduojamas hobito ištrūkimas iš urvo?
    • Kokiomis priemonėmis filme kuriamas magijos įspūdis?
    • Kas išryškinama, o į ką mažiau dėmesio kreipiama filme?
    • Apibendrindami pasakykite, kuri – knygoje ar filme – pateikta istorija jums atrodo patrauklesnė. Nuomonę pagrįskite.

Diskusija

Ar norėtumėte turėti stebuklingą žiedą? Jei taip, kokiomis aplinkybėmis juo pasinaudotumėte?

Tyrimas

Ištraukoje tik užsimenama apie Meistrą – žiedų valdovą. Raskite vietą, kurioje apie jį kalbama. Paieškokite daugiau medžiagos ir patyrinėkite, kuo šis pasakojimo veikėjas svarbus Dž. R. R. Tolkino kūryboje.

Kuriame tekstą

Įsivaizduokite, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, patenkate į laiką ar erdvę, kurios gyventojai jus nustebina išvaizda ir elgesiu. Sukurkite pasakojimą apie susidūrimą su jais. Jums padės toliau pateikti klausimai.

  • Kur, kada, kodėl ir kaip jūs ten atsidūrėte?
  • Kas nutiko jums ir jūsų bendrakeleiviams?
  • Iš kokių detalių supratote, kad vieta, kurioje atsidūrėte, kitokia negu jūsų gyvenamoji (atkreipkite dėmesį į detales, atskleidžiančias laiką)? Ką matote, jaučiate, girdite, užuodžiate?
  • Kokių galių turi sutiktos būtybės? Kaip jos elgiasi tarpusavyje ir su jumis? Kuo ypatinga jų buitis?
  • Ar suprantate jų kalbą? Kas jai būdinga? Sudarykite trumpą žodžių sąrašą.
  • Kas svarbu šioms būtybėms? Iš ko tai suprantate?
  • Kuo jus žavi (ar liūdina), stebina jų papročiai?
  • Kaip jūs elgiatės su nepažįstamaisiais? Sukurkite situaciją, kuri leistų jums užmegzti tarpusavio santykius.
  • Sugalvokite įvykį, kuris leistų įgyti jų palankumą.
  • Kaip toliau klostosi jūsų santykiai?
  • Ar grįžtate namo? Jei taip, kokiu būdu?
  • Ar jūs pasikeičiate po šio nuotykio? Papasakokite, iš ko tai suprantate jūs ir iš ko supranta kiti.

Atlikti šią užduotį gali padėti skaitytos fantastinės knygos ir filmai, pasakojantys apie keliones laiku ar erdve.

Prašau palaukti