Žodynėlis

Alegòrija – vienas iš reikšmės perkėlimo būdų. Alegorinę reikšmę gali turėti posakis, kūrinio dalis ar visas kūrinys. Alegorijai būdinga perkeltinės reikšmės aiškumas ir pastovumas. Alegorija būdinga pasakėčiai, kurioje, tarkim, kalbama apie gyvūnus, o turimi galvoje žmonės.

Anekdòtas – glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys. Jame juokingai vaizduojamas vienas įvykis ar veikėjo poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų siekių.

Antonimas – priešingos reikšmės žodis.

Antraeilis veikėjas – vienas iš kūrinio veikėjų. Dažniausiai jis būna draugiškas arba priešiškas pagrindiniam veikėjui.

Aprãšymas – pasakojimo būdas, vaizduojantis žmogų, daiktą, peizažą, patalpos vidų ar išorę, veiksmo aplinką.

Apsãkymas – epikos žanras, nedidelės apimties prozos kūrinys. Jame dažniausiai vaizduojamas vienas pagrindinio veikėjo gyvenimo įvykis. Apsakymo veiksmas vyksta nedidelėje erdvėje, neilgai trunka, jame dalyvauja nedaug veikėjų. Tačiau šis įvykis pagrindiniam veikėjui yra labai svarbus.

Atómazga – pasakojamo veiksmo pabaiga, einanti po kulminacijos. Joje patvirtinama, kad problema išspręsta. Šiame etape kuriuo nors būdu apdovanojamas pagrindinis veikėjas. Tiesa, atomazgos gali būti skirtingos – ne visi pasakojimai baigiasi laimingai.

Autoirònija – pasijuokimas iš savęs, savikritika.

Áutorius – savarankiškai ką nors sukūręs asmuo.

Buitinė pãsaka – pasakos žanras. Šiose pasakose dažniausiai veikia žmonės. Buitinės pasakos veikėjų aplinka artima praeities kaimo žmonių gyvenimui. Čia kalbama apie kasdienio gyvenimo įvykius, kritikuojamos žmonių ydos, silpnybės. Neretai ir šiose pasakose žmonės bendrauja su gyvūnais, atsitinka nepaprastų įvykių.

Deminutỹvas, arba mažýbinis žõdis, – su priesaga sudaromas išvestinis žodis, turintis mažybinę, maloninę reikšmę. Pavyzdžiui, „vaikutis“, „dienelė“, „ąžuolėlis“, „mergytė“.

Dialògas – veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje. Dialogas ypač svarbus dramos kūrinyje. Čia dialogas yra svarbiausia raiškos priemonė, perteikianti naują informaciją, apibūdinanti veikėjus, plėtojanti veiksmą.

Dramà – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (greta lỹrikos ir èpikos). Drama skirta vaidinti scenoje. Veiksmas plėtojasi dramos veikėjams kalbantis ir veikiant. Dviejų veikėjų pokalbis vadinamas dialogù, vieno veikėjo sakoma kalba vadinama monologù. Neretai veikėjai kreipiasi į žiūrovus, nors nelaukia jų atsakymo. Autoriaus pastabos apie scenovaizdį, įeinančius į sceną ir išeinančius iš jos veikėjus vadinamos remárkomis. Dramos tekstas skirstomas į didesnes dalis – veiksmùs, o šie – į scenàs. Scena keičiasi, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai.

Eilėraščio kalbantỹsis, arba lỹrinis ,,àš“, – eilėraščio veikėjas, kurio vardu kalbama. Eilėraščio kalbantysis išsako savo mintis ir jausmus. Prozos kūrinyje eilėraščio kalbantįjį, arba lyrinį „aš“, atitinka pasakotojas. Eilėraščio kalbančiojo negalima tapatinti su eilėraščio autoriumi.

Eilėraštis – nedidelės apimties trumpomis eilutėmis parašytas lyrikos kūrinys. Dažniausiai eilėraštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, tačiau jame gali būti aprašomas ir koks nors vaizdas ar įvykis. Eilėraščiui būdinga kalbėjimo ritmas ir sąskambiai (žr. rı̇̀mas). Eilėraštyje gausiai vartojamos poetinės priemonės: palyginimai, perkeltinės reikšmės, deminutyvai, pakartojimai ir kt.

Èpika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. lỹrika, dramà). Epo pagrindas yra pasakojimas. Jis sudarytas iš veikėjų dialogų, veiksmo aplinkybių ir veikėjų aprašymų, pasakotojo komentarų. Epinis pasakojimas, palyginti su lyrika ir drama, artimiausias kasdieniam kalbėjimui. Epiniai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Pagrindiniai epinės prozos žanrai yra romãnas, apsãkymas, novèlė.

Epitètas – žodis, pridedamas prie asmens, daikto ar veiksmo pavadinimo ir nusakantis svarbiausią jo ypatybę, meniškai jį apibūdinantis. Pavyzdžiui, „balti žirgai“, „sidabrinės bangos“.

Erdvė, arba veiksmo vietà, – literatūros kūrinyje pateiktas veiksmo aplinkos aprašymas.

Esė – rašinys, straipsnis, kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį. Šis rašymo būdas pasižymi laisvai plėtojama, išsišakojančia minties eiga, aiškiai išreikšta rašančiojo pozicija kuriuo nors klausimu. Esė autorius vadinamas eseistu, o esė kūrinių visuma – eseistika.

Frazeologizmas – pastovus žodžių junginys, dažniausiai turintis perkeltinę reikšmę. Frazeologizmai sunkiai išverčiami į kitas kalbas. Pavyzdžiui, „Kaip šuniui penkta koja“ (taip sakoma apie nereikalingą daiktą arba veiksmą).

Greitãkalbė – smulkiosios tautosakos žanras. Greitakalbės – paprastai trumpi posakiai, kuriuose yra dėl panašaus skambėjimo sugretintų žodžių, tarimą sunkinančių priebalsių. Greitai kartojami šie posakiai padeda mokytis sunkiau tariamų garsų.

Hùmoras – linksmumas, polinkis juokauti, gebėjimas pastebėti juokingus tikrovės reiškinius. Tai nepiktas pasijuokimas iš gyvenimo keistybių, juokingų situacijų, žmonių ydų.

Įãsmeninimas – ko nors kaip gyvos būtybės vaizdavimas.

Iliustrãcija – paveikslas, piešinys knygai papuošti ar tekstui paaiškinti.

Irònija – paslėptas juokas, žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, rašomojoje kalboje – kabutės ar sakinio pabaigimas daugtaškiu. Ironiškas pasakojimas parodo pasaulio prieštaringumą. Pavyzdžiui, „Sutaria kaip šuo su kate“.

Komizmas – komiškumas, juokingumas.

Konfliktas – priešingų interesų ar jų reiškėjų susidūrimas, susikirtimas.

Kulminãcija – pagrindinis pasakojimo įvykis. Čia pasakojimas pasiekia aukščiausią įtampą. Dažnai tai būna pagrindinio veikėjo kova su svarbiausiu savo priešininku. Šiuo metu įvyksta esminis pasakojamos istorijos pasikeitimas, pakinta pasakojimo pradžioje buvusi veikėjų padėtis. Didžiausius pokyčius patiria pagrindinis veikėjas.

Laikas – literatūros kūrinyje pateiktos laiko nuorodos. Jos kartu su erdvės nuorodomis apibūdina veiksmo aplinkybes. Veiksmo eiga kūrinyje neatsiejama nuo laiko sekos supratimo: vieni įvykiai vyksta anksčiau, kiti – vėliau.

Literatūrinė pãsaka – tai rašytojo sukurtas kūrinys, kuriame susipina tikrovė ir fantazija. Šio literatūros žanro ištakos dažniausiai yra liaudies pasakos.

Lỹrika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (greta èpikos ir drãmos). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmogaus išgyvenimai. Šis terminas vartojamas kaip poezijos sinonimas.

Melų̃, arba juokų̃, pãsaka – smulkiosios tautosakos žanras, trumpi pasakojimai, imituojantys pasakos sekimą, norint pralinksminti klausytoją. Tokiose pasakose vaizduojamos neįtikimos situacijos, pateikiami akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai. Vaizduojamų įvykių ir tikrovės neatitikimas kelia juoką, rodo, kad čia sąmoningai meluojama.

Mįslė – smulkiosios tautosakos žanras, pramogavimo forma, pagrįsta išmintimi ir sąmoju. Mįslę sudaro dvi dalys: 1) vieno ar kelių sakinių teiginys, kuriuo netiesiogiai arba užuomina kalbama apie kokį nors daiktą arba reiškinį; 2) atsakymas, kuris paaiškina paslėptą mintį.

Monològas – vieno veikėjo kalba literatūros kūrinyje. Dramoje monologas – tai veikėjo, dažniausiai pagrindinio, kalba „sau pačiam“, tiksliau sakant – žiūrovams, nes veikėjas aiškina savo poelgius, pažiūras, apmąsto susidariusią padėtį, savo likimą.

Morãlas – pasakėčios arba kito pamokomojo pobūdžio kūrinio pabaigoje esantis trumpas apibendrintas alegorinės reikšmės paaiškinimas.

Òdė – iškilmingas eilėraštis, kuriuo kas nors garbinama.

Pagrindinė mintis, arba idėja, – tai, ką norima pasakyti kūriniu. Pasakėčios moralas – geras pagrindinės minties pavyzdys.

Pagrindinis veikėjas – tai literatūros kūrinio veikėjas, kuris yra plačiausiai aprašomas ir kuris veiksmo metu patiria esminių pokyčių.

Pamókymas – dažniausiai kūrinio pabaigoje pateikiamas dorovinis nurodymas.

Palýginimas – vaizdingas dviejų dalykų sugretinimas.

Pãsaka – pasakojamosios tautosakos žanras. Pasaką seka vienas pasakotojas. Tai pamokomojo turinio arba pramogai sekamas kūrinys. Pasakos perkelia į nesamą, fantastinį pasaulį. Pasakos gali būti įvairių žanrų: stebuklinės, buitinės, juokų (melų). Yra ir literatūrinių pasakų.

Pasakėčia – nedidelės apimties eiliuotas arba prozine kalba parašytas pasakojimas. Pasakėčiose dažnai veikia gyvūnai arba gyvūnai ir žmonės. Joms būdingas reikšmės perkėlimas – kalbama apie gyvūnus, bet turimi galvoje žmonės ir jų santykiai. Pasakėčioje skaitytojui leidžiama pačiam suprasti, ko moko kūrinys, arba tai pasakoma kelių žodžių apibendrinimu, vadinamu moralu.

Pãsakojimas – tai susijusių tikrų ar įsivaizduojamų įvykių perteikimas tam tikra seka, raštu arba žodžiu. Pasakojimai gali būti skirstomi pagal išraiškos būdus: proziniai, eiliuoti, draminės formos; taip pat pagal tematiką: labiau išmone pagrįsta literatūrinė kūryba, labiau faktais grindžiama publicistika, eseistika. Literatūriniai pasakojimai skirstomi į žanrus: literatūrinės pasakos, apsakymai, romanai ir kt.

Pãsakotojas – tas, kieno vardu kalbama tekste. Pasakoti gali pats veiksme dalyvaujantis veikėjas. Tuomet jis pasakoja, ką pats daro, mato, supranta ar vertina. Jis kalba pirmuoju asmeniu, „aš“ vardu. Pasakoti galima ir žvelgiant į įvykius ar veikėjus iš šalies. Tuomet kalbama trečiuoju asmeniu ir sakoma „jis“. Pabrėžtina, kad pasakotojas nėra kūrinio autorius. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs, tačiau jų tapatinti nereikėtų. Juk pasakotojas gali kalbėti vaiko vardu, nors pats yra suaugęs žmogus ir pan.

Patarlė, priežodis – smulkiosios tautosakos žanrai. Tai nusistovėję pasakymai, kurie trumpai (patarlė – sakiniu, priežodis – žodžių junginiu) aptaria kurį nors bendresnį gyvenimo reiškinį, jį įvertina.

Poemà – ilgas eiliuotas pasakojimo žanras su aiškiu veiksmu ir daugeliu veikėjų. Pagal savo turinį poema artima prozai. Bet yra ir ilgus eilėraščius primenančių poemų, taip pat dialogu parašytų draminių poemų. Šiuolaikinėje poemoje susipina epikos, lyrikos ir dramos bruožai.

Poèzija, žr. lỹrika.

Põsmas – dainos ar eilėraščio dalis, turinti vienodą eilučių skaičių.

Prozà – neeiliuoti pasakojamosios literatūros kūriniai. Proza dažnai laikoma epikos sinonimu.

Publicistika – literatūrai ir žurnalistikai artimas kalbėjimo ir rašymo būdas. Publicistikos kūriniuose aptariami svarbūs politikos, visuomenės gyvenimo, kultūros klausimai, aiškiai reiškiama autoriaus nuomonė.

Remárka – autoriaus pastaba dramos tekste. Paprastai remarkos rašomos skliaustuose, kitokiu šriftu.

Rimas – eiliuotos kalbos garsų sąskambis. Dažniausiai panašiai skamba arba yra rimuojamos eilėraščio eilučių pabaigos.

Romãnas – epikos žanras, didelės apimties prozos kūrinys. Dažniausiai romane veikia daug veikėjų, veiksmas gali vykti skirtingose vietose ir nevienodu laiku.

Sinonimas – tos pačios arba artimos reikšmės žodis.

Siužètas – įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį.

Smulkióji tautósaka – tautosakos žanras. Tai nedidelės apimties tautosakos kūriniai: patarlės, priežodžiai, mįslės, melų pasakos, anekdotai, greitakalbės ir kt.

Stebùklinė pãsaka – pasakos žanras. Šiose pasakose kalbama apie nepaprastas būtybes arba žmones, apdovanotus nematytomis savybėmis. Dažnai toje pačioje pasakoje gyvūnai veikia šalia žmonių ir nepaprastų būtybių – laumių, velnių, slibinų. Tokiose pasakose įvyksta daug stebuklų, veikėjai atlieka negalimus žygius, atsiduria tolimiausiose vietose, pakeičia savo pavidalą.

Tautósaka – žodinė liaudies kūryba. Ją sudaro dainuojamoji (dainos, raudos, sutartinės), pasakojamoji (pasakos, sakmės, padavimai) ir smulkioji tautosaka (patarlės, priežodžiai, mįslės, anekdotai, greitakalbės ir kt.).

Tèkstas – bet koks rišlus kalbos darinys. Teksto turinys gali būti perteikiamas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelėmis ir kt. Tekstas yra perteikiamas ženklais, kurie suprantami skaitytojui.

Temà – tai, apie ką kalbama kūrinyje. Tikroviškais įvykiais pagrįstuose pasakojimuose tema dažnai sutampa su pagrindine kūrinio mintimi. Literatūros kūriniuose tema ir pagrindinė mintis dažniausiai nesutampa.

Veikėjas – tas, kas veikia literatūros kūrinyje. Literatūrinio kūrinio veikėjai gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, fantastinės būtybės. Kūrinyje skiriami pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai.

Veiksmas – viena iš pagrindinių pasakojimo sudėtinių dalių. Veiksmas ypač svarbus epikai ir dramai, ne toks svarbus lyrikai. Veiksmo pasakojimą sudaro kelios dalys: užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos apimties, bet jų eilės tvarka dažniausiai išlieka tokia pati. Taip vadinama ir dramos kūrinio dalis.

Veiksmo eigà – pasakojamas veiksmas, kai įvykiai, tolydžio stiprėjant įtampai, pasiekia kulminaciją.

Veiksmo užúomazga – tai pasakojimo pradžia, kurioje supažindinama su veikėjais, veiksmo vieta, laiku, pasakoma, su kokia problema susiduria veikėjai.