Ką turėtumėte išmokti?
- Suvokti ir paaiškinti skaitymo reikšmę ir motyvus.
- Suvokti ir paaiškinti rašymo reikšmę ir motyvus.
- Atskirti autorių ir pasakotoją, eilėraščio kalbantįjį.
- Atskirti, kada kalbama savo vardu, o kada žvelgiant iš šalies.
- Suprasti, kuo skiriasi pasakojimas grožiniame ir negrožiniame tekste.
- Apibūdinti grožinio ir negrožinio teksto pasakotoją.
- Parašyti pasakojimą apie įsimintiniausią knygos skaitymo patirtį.
Skyriaus įvadas
Kodėl verta skaityti? Todėl, kad gali susipažinti su knygų veikėjais, keliauti su jais po visą pasaulį, persikelti į praeitį, pajusti, kaip anuomet gyveno žmonės, apie ką svajojo, kaip bendravo. Ir netgi gali nuskrieti į ateitį... Skaitydamas apie literatūroje aprašytų žmonių gyvenimą imi geriau suprasti ir savąjį – juk matydamas, kaip literatūros kūrinių veikėjai mylėjo, kaip jie draugavo, kaip kam nors pagelbėjo, gynė tėvynę nuo priešų, kaip krėtė išdaigas ir kaip juokavo, nuolatos galvoji ir apie save – mylintį, atjaučiantį kitą žmogų, pykstantį ant ko nors, svajojantį ar ieškantį, kaip elgtis kilus problemai. Taigi literatūra lavina skaitytojo vaizduotę, ugdo jo jausmų pasaulį, skatina susimąstyti apie gyvenimo vertybes.
Literatūra tarsi kviečia stabtelėti šių laikų vis skubančiame gyvenime, apsidairyti, pagalvoti, kaip elgiesi, ką jauti, pasvarstyti, o gal ką nors reikėtų daryti kitaip. Visai tikėtina, kad literatūra nesuteiks išsyk apčiuopiamos naudos. Gal tai bus kažkas nedidelio, vos pajaučiamo, bet svarbaus. Tai, ką galima, cituojant poetės žodžius, pavadinti auksine skruzdėle, kuri švelniai pakutena tavo širdį (eilėraštį apie auksinę skruzdėlę dar aptarsime). Galų gale pajusi, jei dar nepajutai, didelį malonumą pasinerti į ilgesnio kūrinio pasaulį, susigyventi su skaitomos knygos veikėjais, užsimiršti. Gal ne iš karto, bet tikrai rasi savo knygą, kuria norėsi pasidalyti, apie kurią norėsis kalbėtis su draugais ir artimaisiais.
Kaip suprasti?
Kas kalba eilėraštyje, kas pasakoja prozoje?
Tas, kas ką nors pasakoja, tampa pasakotoju. Taip vadiname ir kalbančius, ir rašančius žmones. Grožinėje literatūroje – eilėraščiuose, apsakymuose ar romanuose – taip pat yra pasakotojai. Poezijoje juos vadinsime eilėraščių kal̃bančiaisiais, o prozoje – pãsakotojais. Nei eilėraščio kalbančiojo, nei prozos pasakotojo negalima tapatinti su kūrinio áutoriumi, kuris turi vardą ir pavardę.
Pasakoti galima įvairiai. Du pagrindiniai pasakojimo būdai yra šie:
- pasakotojas viską žino: į įvykius jis žvelgia iš šalies, paaiškina, kodėl kas nors taip elgiasi ar galvoja, jis žino, kaip veiksmas baigėsi, kaip veiksmą ar veikėjus reikėtų vertinti. Toks pasakotojas apie veikėją kalba trečiuoju asmeniu, sako, kad tai „jis“. Tokį pasakotoją vadiname visažiniù;
- šnekama kurio nors veikėjo vardu, veikėjas kalba pirmuoju asmeniu apie save sakydamas „aš“. Tokį kalbėjimą rasime ir eilėraščiuose, ir prozos kūriniuose. Šiuo atveju prozoje į tai, kas vyksta, žvelgiama dažniausiai pagrindinio veikėjo akimis.
Šiame skyriuje detaliau aptarsime kiekvieną iš čia minėtų kalbėjimo ir pasakojimo būdų. Suvokimas, kaip kalbama eilėraštyje ar prozoje, padeda suprasti skaitomą bei aptariamą tekstą.