Kokie tėvai yra, kokie galėtų būti

Laikas pakalbėti ir apie tėvus

1

Tėvų – mamų ir tėčių – būna visokių. Linksmų ir rimtų, storų ir plonų, gerų ir ne visai, tikrų ir beveik tikrų. Dar būna vikrių ir nerangių, išdidžių ir paprastų, savų ir svetimų tėvų.

2

Bet yra ir bendrų visiems tėvams dalykų.

Pirma, vaikai nuo jų priklausomi. Vaikus tėvai maitina, rengia, laiko savo namuose, šukuoja už savo pinigus nupirktomis šukomis. Atsidėkodami už tai vaikai tėvų turi klausyti. Ne vienas vaikas gauna barti už tai, kad pasako, ką galvoja ar jaučia. Žinoma, jį bara, jeigu jis galvoja arba jaučia kitaip negu mama arba tėtis.

Bernardo tėvai buvo demokratiški. Jie visada išklausydavo, ką sakydavo sūnus. Tėtis tada linksėdavo galva, o mama iš susižavėjimo ūkčiodavo. Bernardui būdavo liūdna, nes jis matydavo: net tada nei vienas, nei kitas jo nesiklauso.

3

Antras bendras visiems tėvams dalykas yra tai, kad jie turi baisiai daug pareigų. Pareigų turi visi suaugusieji, tačiau tėvai kur kas daugiau. Paprastai tėvai mano – tų pareigų atsiranda todėl, kad jie turi vaikų.

Yra tėvų, kurie vaikams į arbatą deda cukraus (net jeigu vaikai dideli), plauna jų indus (net jeigu jie eina į mokyklą), primena, kad nepamirštų užrakinti durų (nors tai aišku net šiukšlių dėžei), ruošia pamokas (nors tas pamokas vaikai būna jau seniai paruošę patys).

Yra tėvų, kurie vaikams neleidžia nė išsižioti. Prieini prie vaiko ir paklausi: – Koks tavo vardas? – Raselė, – atsiradusi iš kažkur, atsako mama. – Kaip gyveni, Rasele? – klausi vėl. – Gerai, tik šiandien mes gavome dvejetą, – vėl atsako mama.

Atkreipkite dėmesį, kad mamos vardas ne Raselė, o mokyklos ji nelanko, todėl dvejeto gauti negalėjo. Dvejetą gavo Raselė, tačiau mama jaučiasi taip, tarsi tą dvejetą būtų gavusi ji. Nieko keista. Mama už Raselę daro daugybę dalykų: kloja lovą, draugauja su berniukais, rodo liežuvį, verkia, atostogauja ir net svajoja.

Mano draugas Rabždietis pažįsta vieną žmogų, kurio mama kiekvieną rytą tikrina, ar švari jo nosinė. Tam žmogui trisdešimt penkeri.

Blogiausia, Bernardo manymu, yra tada, kai tėvai savo vaikus kasryt vežioja į gretimoje gatvėje esančią mokyklą. Bet apie tai geriau nė nekalbėti.

4

Trečia, visus tėvus vienija tai, kad jie labai mėgsta žaisti. Dar labiau už vaikus.

Vienas mėgstamiausių tėvų žaidimų yra pasakoti, kokie ypatingi jų vaikai. Kai vaikas dar visai mažas, tėvai pasakoja, kaip meniškai jų vaikas verkia, kaip laiku valgo, kaip teisingai ir daug daro į sauskelnes. Kai vaikas šiek tiek paauga, tėvai giriasi, kad jų vaikas mėgsta muziką, greitai išardo žaislus ir gražiai šokinėja per balas. Kai kurie pasakoja, kaip jų vaikai rūpinasi savo sveikata, nes nevalgo net ledų, o kai kurie – kaip ilgai ruošia pamokas – po šešias valandas kasdien.

Paaugę vaikai turi įrodyti, kad tėvai nemeluoja – padainuoti dainą, pagroti sonatą ar visiems girdint neužsikirsdami septynis kartus garsiai ištarti trichlorbenzolacetatas.

Kiti tėvai, tai pamatę ir išgirdę, irgi ima pasakoti, kad jų vaikai verkia dar meniškiau, į sauskelnes daro dar daugiau, rūpindamiesi savo sveikata nevalgo ne tik ledų, bet ir duonos, o pamokas ruošia dvidešimt keturias valandas kasdien.

Žodžiu, prasideda tikras tėvų pasakojimų konkursas, kurio dalyviai taip įsiaudrina, kad net pamiršta išrinkti nugalėtojus.

Vaikams tada būna nelinksma, nes jiems atrodo – pradėti žaidimą, kuriame nebus laimėtojų, yra tuščias laiko gaišinimas.

Bernardą guosdavo tai, kad jo tėvai niekada pirmieji tokių žaidimų nepradėdavo. Tiesa, juose noriai dalyvaudavo, versdami Bernardą atsakinėti į geografinius klausimus, visiems rodyti, kokios švarios jo ausys, ir pasakoti, kaip gražiai jis moka pereiti gatvę.

5

Yra ir daugybė kitokių žaidimų, kuriuos žaidžia tėvai. Pavyzdžiui, kai kurie tėvai pasiutusiai mėgsta duoti nurodymus.

Štai grįžta iš mokyklos tokių tėvų vaikas. Pirmi žodžiai, kuriuos jis išgirsta, yra: nusirenk ir nusiauk batus. Nespėja vaikas nusirengti ir nusiauti, kai pasigirsta: eik plautis rankų. Besiplaunant rankas vėl: netaškyk vandens, už kelių akimirkų – nusišluostyk rankas, paskui – pakabink rankšluostį.

Taip ir liejasi visą vakarą: laikas valgyti, nečepsėk, nemataruok kojomis, pabučiuok mamą, laikas miegoti, nesapnuok baisių sapnų.

Kas suskaičiuos, kiek tų paliepimų vaikas per vakarą išgirsta. Mano draugas Rabždietis sako, kad nuo šimto septyniasdešimt šešių iki keturių tūkstančių šimto dvidešimt keturių.

Įdomu, kad tėvams dažniausiai visai nesvarbu, ar vaikai tuos paliepimus vykdo. Viena mano pažįstama mergaitė, šaukiama valgyti, eina į tualetą. Sėdėdama jame, girdi: neaptaškyk stalo. Kaip manote, kam tai skiriama? Žinoma, mergaitei, kuri tuo metu sėdi tualete.

6

Visi tėvai panašūs tuo, kad myli savo vaikus.

Yra tėvų, kurie to niekam nesako. Jie to gali nesakyti net savo vaikams, kuriuos myli. Keista, tačiau net tada vaikai apie tai žino. Žino, kad myli, tėvai, žino jų vaikai, žino ir mėnulis. Taip taip, mėnulis, nes jis baisiai mėgsta šnipinėti tuos, kurie myli. Mėnulis į tuos, kurie myli, gali spoksoti ištisas valandas.

Yra ir tokių tėvų, kurie apie tai, kad savo vaikus myli, nuolat pasakoja patiems vaikams, kaimynams, bendradarbiams ir atsitiktinai sutiktiems žmonėms gatvėse, geležinkelio stotyse, parduotuvėse ir giriose. Tačiau Bernardas žino – kartais jie apsirinka. Kai kurie tėvai savo vaikus myli daug mažiau, negu jiems atrodo, tik niekas nedrįsta jiems to pasakyti. Argi sakysi tėvams, kad jie nemyli vaikų?

Apie tėvus, kurie vaikų nemylėtų visai, Bernardui girdėti neteko, nors, matydamas, kiek daug yra tėvų ir kokie jie skirtingi, galvodavo, kad gali pasitaikyti ir tokių, kurie vaikų nemyli visiškai.

Įdomu, kaip jie atrodo? – klausinėdavo savęs Bernardas.

7

O štai savo tėvus myli visi vaikai. Net patys mažiausi, kurie dar nė nežino, kad myli. Pasirodo, vaikai kitaip negali. Jeigu jie nustotų mylėti, imtų bijoti pasakų, žaislų ir vaikiškų dainelių, pradėtų blogai miegoti ir valgyti, imtų lėtai augti ir nustotų prie stalo mataruoti kojomis. Ar matėte bent vieną vaiką, kuris prie stalo nemataruotų kojomis?

Vaikuose yra mažyčių grūdelių, kuriuose po plonyte pernykščių lapų spalvos luobele slypi meilė. Tų grūdelių kiekvienas vaikas gauna jau gimdamas.

Įdomu, kad ne vienam žmogui tų grūdelių užtenka visą gyvenimą.

Baisiai geras dalykas yra tie grūdeliai...

8

Bernardo tėvai sūnų labai mylėjo. Taip sakydavo ne tik jie, bet ir tėvukas, močiutės, kaimynai, mokytojai, žmonės gatvėse. Visi.

Ir tik vienam Bernardui atrodė, kad jo tėvai taip sakydami klysta. Tėvai jį myli, bet nelabai. Galėtų mylėti labiau. Mama turėtų jo klausytis, o ne ūkčioti. Tėtis turėtų su juo ginčytis, o ne linkčioti galva.

Jeigu kas nors būtų paklausęs, kodėl taip atrodo, atsakyti Bernardui būtų buvę nelengva. Aišku, jis būtų prisiminęs, kad tėtis niekada jo nebuvo nuvedęs ten, kur būna simpatiškų šunų. Kad mama jam liepdavo bučiuoti močiutes. Ir kad abu norėdavo jį įkišti į stiklinę geriausių berniukų dėžę.

Visa laimė, kad apie meilę Bernardo niekas neklausinėjo. Bernardo namuose apie meilę kartais užsimindavo tik televizorius.