Sąvokos: plikasėklis, mikrosporos, sėklapradis
Tikriausiai esate ne kartą rinkę kankorėžius ir naudoję juos įvairiems rankdarbiams. Bet ar kada susimąstėte, kas yra kankorėžis: vaisius ar sėkla? Į šį klausimą atsakysite nagrinėdami plikasėklius.
Šioje temoje jūs:
- susipažinsite su plikasėkliais;
- išnagrinėsite plikasėklių sandaros ir dauginimosi ypatumus;
- sužinosite, kodėl šie augalai nežydi, tik subrandina sėklas;
- palyginsite augalus, kurie neturi indų, su tais, kurie juos turi.
Plikasėkliams priklauso medžiai ir krūmai. Žiedų jie neturi, bet, skirtingai nei samanos ir sporiniai induočiai, subrandina sėklas. Jiems būdingi sumedėję stiebai ir dauginimosi organai – kankorėžiai. Vandens indai menkiau išsivystę nei žiedinių augalų. Vanduo plikasėklių stiebais kyla lėčiau, todėl jiems reikėjo prisitaikyti taupyti vandenį. Lapai yra spygliški, paviršiaus plotas nedidelis, epidermis storas, žiotelės įdubusios.
Plikasėklių dauginimasis
Plikasėkliai vietoj žiedų išaugina moteriškuosius ir vyriškuosius kankorėžius. Tai plikasėklių dauginimosi organai. Pavasarį vyriškuosiuose kankorėžiuose subręsta mikrosporos. Plikasėkliams daugintis nereikia drėgmės, nes mikrosporas nuo vyriškojo kankorėžio perneša vėjas. Tai vėjo apdulkinami augalai. Moteriškieji kankorėžiai turi sėklapradžius. Mikrosporoms patekus į sėklapradžius, šiuose po kurio laiko įvyksta apvaisinimas ir užsimezga sėklos. Sėklos bręsta negaubiamos vaisiaus (6.7.1 pav.), todėl šie augalai ir vadinami plikasėkliais. Plikasėklių kankorėžiai skirtingi: pušų, eglių, maumedžių sėklas dengia žvyneliai, o kukmedžių, kadagių kankorėžių dangalas yra minkštas ir primena kaulavaisius arba uogas.
Plikasėklių įvairovė
Lietuvoje augantys plikasėkliai yra eglės, pušys, kadagiai, auginami maumedžiai. Pušys (Pinus) (6.7.2 pav.) ir eglės (Picea) (6.7.3 pav.) auga skirtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, Dzūkijos smėlynuose prisitaikiusios augti pušys, nes jos nereiklios dirvai ir drėgmei, bet labai mėgsta šviesą. Pušų šaknys įsiskverbia giliai į dirvą, todėl per audras šie medžiai dažniausia lūžta, o ne išvirsta. Dėl spyglių sandaros ir juose esančių sakų pušys žaliuoja visą žiemą. Jų spygliai nėra ilgaamžiai, ant šakų išbūna 2–3 metus.
Eglės mėgsta derlingą dirvą, paunksmę. Jų šaknys driekiasi dirvos paviršiuje, todėl vėtros lengvai jas išverčia. Spygliai ant šakelių išbūna iki septynerių metų.
Kadagiai (Juniperus) (6.7.4 pav.) – neaukšti krūmai, paplitę miškuose. Jų kankorėžiai netipiški – panašūs į uogas. Iš pradžių jie būna žalios spalvos, o bręsdami tampa tamsiai mėlyni.
Maumedžiai (Larix) (6.7.5 pav.) yra medžiai. Jų minkšti spygliški lapai neištveria atšiaurių žiemų, todėl rudenį paruduoja ir nubyra.
Iki XIX a. pab. Lietuvos miškuose augo dar vienas plikasėklis – europinis kukmedis (Taxus baccata) (6.7.6 pav.), bet vėliau išnyko.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite bendruosius plikasėklių požymius.
- Paaiškinkite, kaip plikasėkliai augalai prisitaikę mažiau išgarinti vandens.
- Paaiškinkite, kodėl apdulkinto moteriškojo kankorėžio žvyneliai sandariai užsiveria ir užsiklijuoja sakais.
- Paaiškinkite, kodėl per dideles vėtras eglės išverčiamos su šaknimis, o pušų lūžta tik kamienai.
- Raskite informacijos, kuo plikasėkliai naudingi, ir pasidalykite ja su bendraklasiais.
- Pasidomėkite, kuriuo metų laiku plikasėkliai barsto sėklas. Paaiškinkite, kodėl jas barsto būtent tuo laiku.
Praktinė veikla
- Persibraižykite lentelę ir ją užpildykite palygindami eglę ir pušį pagal pateiktus kriterijus.
Požymiai | Eglė | Pušis |
Augavietė | ||
Medžio gyvavimo trukmė | ||
Spyglių išsidėstymas ant trumpaūglių | ||
Spyglių gyvavimo trukmė | ||
Šaknų išsidėstymas dirvoje | ||
Kankorėžio forma | ||
|
- Sukurkite plakatus „Plikasėklių vaidmuo gamtoje“ ir „Plikasėklių vaidmuo žmogaus gyvenime“.
Apibendrinimas
- Plikasėkliai nežydi ir nebrandina vaisių, bet dauginasi sėklomis.
- Kankorėžiai – plikasėklių lytinio dauginimosi organas.
- Vyriškuosiuose kankorėžiuose mikrosporas perneša vėjas, todėl apvaisinimui vanduo nereikalingas.
- Daugelis plikasėklių turi visžalius lapus – spyglius.