Nuo genčių iki valstybės: Lietuvos istorijos pradžia (7.5 tema)

Dabartiniai lietuviai ir latviai yra tik dalies senovėje gyvenusių baltų palikuonys. Baltų genčių buvo daugiau ir mokslininkai mano, kad jos galutinai susiformavo V–VI a. po Kr. (36 pav.). Dabartinės Lietuvos teritorijos šiaurėje ir Lãtvijos teritorijoje gyveno kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai. Vakaruose, viduryje ir rytuose buvo įsikūrę žemaičiai, aukštaičiai ir lietuviai. Būtent jie sudarys būsimos Lietuvos valstybės pagrindą. O į pietus nuo jų gyveno jotvingiai (sūduviai). Šios genties vakaruose buvo prūsai, kurie gyveno didelėje teritorijoje, iki pat Baltijos jūros, ir šiaurėje nedidelė skalvių gentis. Baltų genčių istorija buvo ilga ir dažnai tragiška. Vienos gentys mums geriau pažįstamos, kitos – daug mažiau. Gal būsimi archeologiniai kasinėjimai atskleis daugiau paslapčių?

Baltų genčių pavadinimai istorikams žinomi iš vėlesnių, Viduramžių laikotarpio, istorijos šaltinių. Juose minimos XI–XIII a. gyvavusios gentys, o ankstesnių laikų šaltinių apie jas ir aiškių duomenų trūksta. V a. pr. Kr. Herodotas mini kelias tolimas gentis, kurios galbūt galėjo būti baltų. Kelias baltų gentis savo veikale Geografija II a. po Kr. mini ir Klaudijas Ptolemajas, graikų mokslininkas, dirbęs Aleksandrijoje. Rašydamas apie visą tuometinį pasaulį jis mini ir kelias dideles upes į rytus nuo Vyslos. Jos vadinamos ne tokiais vardais, kokie yra šiandien, bet tarp jų tikrai paminėtas Nemunas, galbūt Chrono vardu. Taigi šių ir kitų graikų bei romėnų autorių dėka turime pirmųjų rašytinių šaltinių apie savo kraštą. Deja, suderinti jų teikiamas žinias ar palyginti su archeologų randamais tuo metu gyvenusių žmonių pėdsakais mokslininkams sudėtinga.

Kodėl kadaise plačiai pasklidę baltai (palyginkite su 3 pav.) suskilo ir jų gyvenamoji teritorija susitraukė? Kaip susiformavo gentys? Į šiuos klausimus mokslininkai negali tiksliai atsakyti. Archeologams pažįstami genčių buities ypatumų skirtumai – skirtingi ginklai, darbo įrankiai, drabužiai ar papuošalai (37 pav.). Skiriasi ir laidojimo būdai – vienos gentys laidojo pilkapiuose, kitos – plokštiniuose kapuose, vienos degino, o kitos laidojo nesudegintus. Skirtingos ir mirusiojo laidojimo kryptys – kai kurioms gentims buvo svarbu, į kurią pasaulio pusę nukreipta laidojamojo galva. Tikriausiai skyrėsi ir jų kalba, kaip šiandien tarmės, bet archeologams kalba lieka neužčiuopiama. Šias žmonių grupes, jų apgyventas teritorijas skyrė įvairios gamtinės kliūtys ar negyvenamos dykros. Juk tuo metu žmonių Lietuvos teritorijoje buvo ne tiek daug, augo tankūs miškai, buvo daug nepereinamų pelkių, o upes ar ežerus perplaukti buvo sudėtingiau. Čia, kaip ir kitur, gamtos sąlygos darė įtaką kultūrų kūrimuisi!

Ne visi genties žmonės vienodai galėjo turtėti per prekybą ir plėšimus. Iš to meto kapų tyrimų matyti, kad visuomenė buvo susisluoksniavusi ir pasidalijusi pagal turtingumą. Išties augant karių ir ginklų reikšmei daugėjo turtingų vyrų kapų su sidabrinėmis įkapėmis. Bendruomenių diduomenę sudarė genčių vadai. Jie valdė žaliavas, prekybos kelius ir vadovavo grobiamiesiems žygiams. Prisiminkite ir palyginkite su Graikijos Mikėnų kultūra! Diduomenei priklausė ir žirgai (41 pav.), vadai buvo raiteliai, o juos lydėjo pėstininkai. To meto kapuose dažniausiai randami ginklai yra ietys, kirviai, skydai, o turtinguose kapuose ir ilgi peiliai ar kalavijai (42 pav.). Paprasti žmonės buvo žemdirbiai ir amatininkai. Tikriausiai buvo ir vergų, bet apie juos vien tik iš archeologinių šaltinių nieko negalima pasakyti. Todėl nežinoma, ar vergai buvo svarbūs ekonomikai (prisiminkite senovės Graikiją ir Romą), bet tikriausiai atlikdavo sunkiausius žemės ūkio darbus. Kaip manote, kokius?

41 pav. Vyro kapas (V a. po Kr.) Taurãpilio (Utenos r.) pilkapyne. Į aną pasaulį jis pasiėmė žirgą, sidabru puoštą kalaviją, dvi ietis, kirvį ir kitų daiktų. Prie vyro galvos padėtas galąstuvas – juk reikės ten kalaviją pagaląsti!

Visuomenės pokyčiai buvo neišvengiami kuriantis valstybei. Jie buvo būdingi ir pirmosioms kitų kraštų valstybėms, apie kurias mokėtės šiais metais. Vienoms baltų gentims atlaikyti kaimynų spaudimą sekėsi geriau, kitoms sunkiau. Kad apgintų savo žemes, gentys kartais sudarydavo sąjungas. Vis dėlto iš kadaise buvusių įvairių baltų genčių iki dabar išliko tik latvių ir lietuvių tautos ir kalbos. Jų formavimasis truko ištisus šimtmečius. Kai kurios gentys išnyko laikui bėgant susimaišiusios su kitomis. Antai pietų sėliai susiliejo su lietuviais, o šiaurės – su latgaliais. Dalis genčių, pavyzdžiui, prūsai ir jotvingiai, savarankiškumą prarado prieš savo norą. Juos per kelis šimtmečius nukariavo Kryžiuočių ordinas. Dalis pabėgo į Lietuvą, o tie, kurie liko, per ilgą laiką pamiršo savo kalbą ir išnyko. Latviai ir kuršiai taip pat susidūrė su karingais kryžiuočiais. O štai lietuviai nuo XII a. pabaigos darėsi stipresni ir rengė grobiamuosius žygius į aplinkines žemes. Būtent jiems, valdomiems Mindaugo ir puolamiems kryžiuočių, XIII a. pavyks sukurti valstybę. Tačiau tai jau kitas istorijos tarpsnis, plačiau apie jį mokysitės vėliau.