Šioje temoje JŪS
- Tyrinėsite žydų įsikūrimo Pažadėtojoje žemėje istoriją.
- Apibūdinsite svarbiausius senovės žydų valstybės raidos tarpsnius.
- Susipažinsite su žymiausiomis žydų tautą kūrusiomis asmenybėmis.
Pažadėtoji žemė
Žydų tautos kūrimosi istorija dažniausiai pateikiama pagal Senąjį Testamentą, nes apie ją trūksta istorinių žinių. Istorijoje reikšmingas vaidmuo tenka Abraomui (5 pav.), jis laikomas žydų tautos pradininku, arba tėvu. Tai rodo ir jo vardas – hebrajų kalba Aberaham reiškia „tautų tėvas“. Manoma, kad jo vardas iš pradžių buvo Abramas, o kilęs jis gal iš Ūro miesto, su kuriuo jau esame susipažinę. Judėjams, kaip, beje, ir krikščionims, Abraomas buvo svarbus religinis veikėjas.
Tarp daugybės dalykų apie Abraomą Senajame Testamente rašoma, kad jis su žmona niekaip negalėjo susilaukti palikuonių, todėl pažadėjo Dievui vykdyti jo valią. O Dievas jam pažadėjo naują žemę, kurioje gyvens jo palikuoniai. Ši Biblijos pasakojimo dalis svarbi, nes į dienos šviesą iškelia Pažadėtosios žẽmės motyvą. Tai svarbus istorijos terminas, rodantis žydų tautos sąsajas su teritorija, kurioje dabar įkurta Izraelio valstybė. Pažadėtoji žemė buvo Kanaanas, į kurį ir iškeliauja žydų tautos tėvas su savo artimaisiais. Nors, anot Biblijos, ši žemė ir buvo pažadėta žydams paties Dievo, joje išsilaikyti jiems nebuvo lengva. Beje, net ir šiais laikais ten vyksta kova, mat XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje žydai vis dažniau kėlė tautinės žydų valstybės idėją, siekė atkurti valstybę jos istorinėse žemėse, kuriose tuo metu gyveno arabai. Į Palestinos teritoriją ėmė keltis vis daugiau žydų, tačiau tik 1948 m. jiems pavyko atkurti savo valstybę. Vis dėlto susidūrimų su vietos arabais esama iki šiol.
Abraomui reikšmingas vaidmuo tenka ir žydų religijoje. Senajame Testamente rašoma, jog Dievas norėjo išmėginti jo tikėjimą, todėl liepė jam nužudyti savo sūnų Izaoką. Kadangi Abraomo tikėjimas buvo besąlygiškas, jis pakluso Dievui. Tačiau paskutinę akimirką jį sustabdė Viešpaties angelas, ir sūnus liko gyvas, o Abraomas tapo tikėjimo ir atsidavimo Dievui pavyzdžiu.
Nors žydai ir pasiekė Pažadėtąją žemę, dėl kilusio bado buvo priversti iš jos pasitraukti link Nilo, į Egiptą. Ten gyvenimas turėjo būti geresnis. Kurį laiką taip ir buvo, tačiau ilgainiui egiptiečių ir žydų skirtumai vietiniams tapo pernelyg dideli. Egipto žmonės turėjo savo religiją, tikėjo daugybę dievų, o šalia gyvenantys žydai pripažino tik vieną Dievą. Todėl žydai buvo paversti vergais, privalėjo daug ir sunkiai dirbti kasyklose ir statybose. Būtent tada ir iškyla kitas įdomus legendinis pasakojimas ir jo veikėjas Mozė (6 pav.).
Senajame Testamente teigiama, jog faraonas įsakė žudyti visus žydų naujagimius berniukus, kad ilgainiui ši tauta išnyktų. Siekdami išsaugoti savo vaikus tėvai ėmė kūdikius slėpti. Vieną iš paslėptų berniukų atsitiktinai upės melduose radusi faraono dukra nusprendė išgelbėti. Rastas vaikas buvo pavadintas Mozė. Jis augo faraono aplinkoje ir buvo auklėjamas kaip egiptietis. Užaugęs Mozė suprato esąs ne egiptietis, o žydas. Nusprendęs priešintis žiauriems faraono pavaldiniams vieną iš jų nužudė, todėl buvo priverstas bėgti. Pabėgęs Mozė piemenavo ir jam apsireiškė Dievas. Jis paliepė Mozei grįžti į Egiptą ir išvesti žydus iš vergijos. Mozė taip ir padarė.
Bet tai nebuvo paprasta, nes egiptiečiai nenorėjo prarasti vergų. Todėl Dievas pasiuntė egiptiečiams įvairių nelaimių, iš kurių didžiausia buvo jų pirmagimių mirtis. Po šių nelaimių faraonas buvo priverstas leisti vergams išvykti. Mozės vedami žydai pradėjo savo kelionę į Pažadėtąją žemę. Tačiau faraono vadovaujama kariuomenė pasivijo buvusius vergus prie Raudonosios jūros. Vanduo priešais Mozės vedamus žydus neva prasiskyrė ir jie saugiai perėjo jūrą, o tie, kurie juos vijosi, nuskendo. Žygis į Pažadėtąją žemę, anot šventraščio, truko net 40 metų. Per jį ant Sinajaus kalno Dievas ir Mozė sudarė Sandorą, Dievas davė Dešimt įsakymų, kurių Mozė ir jo tauta privalėjo laikytis.
Taigi šioje biblinėje istorijoje Mozei tenka didelis vaidmuo – sugrąžinti žydus į jiems pažadėtą žemę. Todėl Mozė tiek žydų tautos, tiek ir judaizmo istorijoje yra vienas iš svarbiausių asmenų. Vis dėlto reikia pasakyti, jog šiame pasakojime mitų yra daugiau nei tikrų, istorijos šaltiniais pagrįstų, įvykių. Žydai pabėgimą iš Egipto nelaisvės mini kiekvieną pavasarį švęsdami Pesachą, arba Paschą. Pesachas trunka savaitę. Per jį nevalgomi jokie raugo turintys gaminiai, nes tikima, jog kai žydai bėgo iš Egipto nelaisvės, jų užraugta duona nespėjo iškilti. Vietoj duonos valgomi macai – neraugintos tešlos paplotėliai.
Senojo Testamento Pradžios knygos ištrauka, kurioje pasakojama, kaip Dievas Abraomui pažada naują žemę (Pr 12, 1–5)
1 VIEŠPATS tarė Abraomui:
„Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų,
į kraštą, kurį tau parodysiu.
2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą
ir tave palaiminsiu;
išaukštinsiu tavo vardą,
ir tu būsi palaiminimas.
3 Laiminsiu tave laiminančius
ir keiksiu tave keikiančius;
visos žemės gentys ras
tavyje palaiminimą.“
4 Abramas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs, ir Lotas ėjo su juo. Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną. 5 Abramas pasiėmė savo žmoną Sarai, savo brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos jie buvo sukaupę, ir visus asmenis, kuriuos jie buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo.
Klausimai ir užduotys
- Kas paliepė Abraomui palikti gimtąjį kraštą?
- Kur turėjo keliauti Abraomas?
- Nurodykite šaltinyje minimus pažadus, kurie galėjo paskatinti Abraomą išvykti.
- Kaip dar vadinamos žemės, į kurias išvyko Abraomas su savo artimaisiais?
Klausimai ir užduotys
- Kuo žydams svarbus Abraomas?
- Pasvarstykite, kodėl Mozė buvo auklėjamas kaip egiptietis.
- Kurios dabartinės valstybės teritorijoje buvo Pažadėtoji žemė?
- Paaiškinkite, kaip su legendine žydų pabėgimo iš Egipto nelaisvės istorija susijusi Pesacho šventė.
TYRINĖKITE!
Žydai laikosi papročio valgyti košerinį maistą. Pasidomėkite, koks tai maistas ir kaip atsirado šis paprotys. Galbūt pavyks surengti košerinio maisto degustaciją?
Valstybės vienijimas ir jos raida
Grįžę į Kanaaną žydai stengėsi sukurti savo valstybę – kitokią nei to meto Artimųjų Rytų valstybės. Jos pagrindas turėjo būti Dievo ir Mozės sudaryta Sandora, o teisė ir įstatymai turėjo remtis visų pirma Dievo įstatymais ir valia. Tokios valstybės valdovai yra tiesioginiai Dievo plano vykdytojai, o jos valdymą galima vadinti teokrãtija – kai Dievas ir dvasininkai turi aukščiausią valdžią.
Sukurtą žydų valstybę paeiliui valdė trys įžymūs karaliai: Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Įsitvirtinti Pažadėtojoje žemėje nebuvo paprasta, nes čia gyveno kitos gentys. Todėl teko kovoti ir sudarinėti įvairias sutartis, kol pagaliau XI a. pr. Kr. buvo sukurta Izraelio valstybė, kurios karaliumi tapo Saulius (jo tikrumas taip pat nėra istorijos patvirtintas). Gyventojai vertėsi žemdirbyste, įvairiais amatais ir, žinoma, prekiavo su kitais kraštais. Tačiau suvienyti visas žydų gentis ir galutinai sukurti žydų valstybę pavyko tik karaliui Dovydui. Jis žinomas ne tik kaip valdovas, bet ir kaip legendinis milžino Galijoto nugalėtojas (7 pav.). Biblijoje pasakojama, kad Izraèliui kariaujant su kaimynais filistinais jų karžygys Galijotas, kuris buvo labai aukštas ir stiprus, iškviesdavo į kovą po vieną žydų karį ir be vargo jį nugalėdavo. Dovydas nusprendė nugalėti Galijotą akmeniu ir svaidykle. Ir jam pavyko. Net ir šiais laikais kova tarp nelygių kovojančių pusių kartais vadinama Dovydo ir Galijoto dvikova. Karalius Dovydas suvienijo Izraèlio ir Judėjos karalystes į vieną valstybę, o svarbiausiu jos miestu padarė Jerùzalę (hebrajų kalba reiškia „taikos miestas“). Ir šiandien šis miestas laikomas žydų politikos ir kultūros centru. Dovydo sukurtą valstybę paveldėjo garsusis Saliamonas. Tikriausiai girdėjote posakį „saliamoniškas sprendimas“ – jis tiesiogiai susijęs būtent su šiuo valdovu. Saliamono valdymo metais vyko daug gerų dalykų: pastatyta daug statinių (pavyzdžiui, toje vietoje, kur, kaip manoma, Abraomas rengėsi paaukoti Izaoką, pastatyta didžioji Jeruzalės šventykla), išplėtoti amatai, prekyba, padidinta ir į 12 provincijų padalyta šalies teritorija. Galima teigti, jog šalis tapo stipria Artimųjų Rytų valstybe.
Po Saliamono mirties vieninga žydų valstybė skilo į dvi karalystes: Judėjos ir Izraelio. Tarpusavio varžybos nė vienai nebuvo naudingos, tad jos abi nusilpo. Galima sakyti, kad mirus Saliamonui prasidėjo niūrusis žydų valstybės laikotarpis. 720 m. pr. Kr. Izraelio karalystę nukariavo Asirija. Judėjos karalystė gyvavo toliau, bet neilgai – 586 m. pr. Kr. ją užkariavo Babilonijos valdovas Nabuchodonosaras II. Jeruzalė buvo sunaikinta: apiplėšta, didžioji šventykla sugriauta, krašto gyventojai vėl tapo vergais, tik šį kartą babiloniečių. 539 m. pr. Kr. Babiloniją užkariavo persai, kurių valdovas Kyras II leido žydams grįžti į Pažadėtąją žemę. Dalis jų grįžo ir atstatė Jeruzalę bei didžiąją šventyklą, o kiti liko Babilone arba įsikūrė kituose miestuose.
332 m. pr. Kr. žydų apgyvendintas teritorijas užėmė garsusis karvedys Aleksandras Makedonietis, apie jį mokysimės kiek vėliau. Jo tikslas buvo užimtas teritorijas kolonizuoti – apgyvendinti iš svetur atkeltais žmonėmis. 63 m. pr. Kr. Jeruzalė vėl buvo užkariauta, šį kartą romėnų. Žydams buvo suteiktas dalinis savarankiškumas, tačiau jie tokia padėtimi nebuvo patenkinti. 70 m. po Kr. romėnai, malšindami žydų sukilimą, padegė Jeruzalės miestą, o kai gaisras nurimo ir dūmai išsisklaidė, pasimatė, jog iš didžiosios šventyklos liko tik viena išorinė atraminė vakarų pusės siena (9 pav.). Ją imta vadinti Raudų siena. Iki šių dienų ji yra vienas iš svarbiausių žydų religinių objektų, vaizduojančių viltį. Čia kasmet atvyksta milijonai žmonių. Į sienos plyšius jie įkiša lapelius su užrašytais norais ir maldavimais (10 pav.).
Žlugus žydų valstybei, šios tautos žmonės plačiai pasklido po Artimuosius Rytus, vėliau ir Europą, tapo svarbiais ekonomikos, švietimo ir kultūros atstovais. Judėjų sinagogos, pastatai, saviti papročiai kūrė išskirtinį Europos miestų ir miestelių gyvenimą. Mūsų šalies sostinė Vilnius – taip pat svarbi vėlesnės žydų tautos istorijos vieta. Žydų kultūrą ir papročius mūsų šalies sostinėje mena ne viena vieta ir veikia vieninteliai judėjų maldos namai (11 pav.). Bet apie tai plačiau mokysitės jau vėliau.
Senojo Testamento Pirmosios Karalių knygos ištrauka, kurioje pasakojama apie karaliaus Saliamono išmintį (1 Kar 3, 16–28)
16 Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. 17 Viena moteris tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. 18 Atsitiko, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, ir ši moteris pagimdė. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi buvome namuose. 19 Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. 20 Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų iš mano pašonės ir pasiguldė jį sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. 21 Kai aš rytą atsikėliau savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai jį iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man buvo aišku, kad jis nebuvo tas sūnus, kurį buvau pagimdžiusi.“ <...>
24 Karalius tad įsakė: „Atneškite man kalavi- ją.“ Atnešus karaliui kalaviją, 25 karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai.“
26 Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis ber- niukas, degdama meile savo sūnui, malda- vo karaliaus. „Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuš- kite!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“ 27 Tada karalius atsakė: „Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina.“
28 Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išmintį teisingumui vykdyti.
Klausimai ir užduotys
- Koks ginčas aprašomas šaltinyje?
- Kaip karalius Saliamonas ginčą išsprendė?
- Ar toks įvykis, apie kurį pasakojama šaltinyje, iš tiesų galėjo atsitikti? Savo atsakymą pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, ką reiškia prie teksto eilučių pateikti arabiški skaičiai.
Klausimai ir užduotys
- Kokia Raudų sienos Jeruzalėje paskirtis?
- Išvardykite tris įžymiausius žydų valstybės valdovus. Nurodykite jų svarbiausius darbus.
- Į kokios dar šalies, be Egipto, nelaisvę buvo patekę žydai?
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Kokia Pažadėtosios žemės reikšmė žydams? Nurodykite, kur yra šis kraštas.
- Nurodykite ne mažiau kaip du sunkumus, kurie nuolat kėlė grėsmę senovės žydų valstybės gyvavimui. Kuris iš jų, jūsų nuomone, lėmė valstybės žlugimą? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Išvardykite ne mažiau kaip tris svarbiausius senovės žydų tautos istorijos veikėjus. Apibūdinkite jų veiklą ir reikšmę.
TYRINĖKITE!
Šioje temoje paminėti net keli terminai, kurie vartojami žydams įvardyti. Pasidomėkite, kokia lietuvių kalboje vartojamo žodžio „žydai“ kilmė ir reikšmė.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Daugelį žydų tautos kūrimosi istorijos veikėjų pažįstame tik iš religinių raštų, bet ne iš kitų istorijos šaltinių. Kaip manote, ar patikimos mūsų turimos istorinės žinios apie žydų tautą? Pasvarstykite, kurie pagalbiniai istorijos mokslai galėtų mums suteikti papildomų žinių.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"