Džekas Londonas. „Baltoji Iltis“

Mėsos dėsnis

1

Vilkiukas sparčiai augo. Porą dienų jis ilsėjosi, paskui vėl įsidrąsino išeiti iš olos. Jis užtiko tą žebenkščiuką, kurio motiną padėjo sudoroti, ir pasistengė, kad jauniklį ištiktų tas pats likimas kaip ir jo motiną. Bet šį sykį keliaudamas jis jau nepaklydo. Pavargęs jis sugrįžo į olą ir atsigulė miegoti. Nuo šiol jis kiekvieną dieną išeidavo iš olos ir kas kartą toliau nueidavo.

Jis išmoko vertinti tikrąsias savo jėgų ribas ir suprasti, kada jam reikia būti drąsiam ir kada atsargiam. Jis pamatė, kad atsargiam reikia būti visuomet, išskyrus tuos retus atvejus, kai pasitikėjimas savo drąsa leidžia pasireikšti savo nedideliems įtūžimams ir pomėgiams.

Jis visada labai supykdavo, sutikęs beklaidžiojančią kurapką. Jis kiekvieną kartą imdavo piktai urgzti, išgirdęs tarškant voveraitę, kurią matė ant pušies stuobrio pirmąją dieną. Paukštis, kuris jam kirto snapu į nosį pirmą sykį išėjus iš olos, sukeldavo baisiausią įniršį, jis niekaip negalėjo to užmiršti.

Bet pasitaikydavo atvejų, kada šis paukštis jo nejaudindavo, tai būdavo tada, kai jis pats pajusdavo pavojų ir bijodavo kitų besibastančių grobuonių. Jis jau niekad nepamiršdavo vanago, ir sklendžiąs jo šešėlis visuomet priversdavo jį slėptis artimiausiame tankumyne. Jis daugiau nebeskeryčiojo eidamas ir nešleivojo, ir jau buvo bepradedąs vaikščioti taip, kaip jo motina, – sėlindamas, paslapčia, be ypatingų pastangų, apgaulingu akiai greičiu.

Mėsos sumedžioti jam tik iš pradžių pasisekė. Septyni paukšteliai ir žebenkščiukas – štai visas jo grobis. Bet jo noras žudyti kiekvieną dieną augo, ir jis laukė tos dienos, kada galės patenkinti savo savimeilę ir pačiupti voverę, kuri nuolat garsiai tarškėdavo ir pranešdavo visiems laukiniams gyviams, kad artėja vilkiukas. Bet paukščiai skraidydavo ore, o voverės mokėjo laipioti medžiais, tad vilkiukas tegalėjo nepastebimai prisėlinti prie voverės tik jai nusileidus žemėn.

Vilkiukas jautė didelę pagarbą savo motinai. Ji mokėjo parūpinti mėsos ir visada atnešdavo jam priklausančią dalį. Be to, ji nebijojo daiktų. Jis nemanė, kad šiuo atveju jos drąsa remiasi patyrimu ir žinojimu. Drąsa jam darė jėgos įspūdį. Jo motina buvo jėga, ir paūgėjęs jis juto tą jėgą iš jos skaudžių letenos smūgių, o priekaištingus nosies baksnojimus dabar pakeitė ilčių kirčiai. Jis ir už tai gerbė savo motiną. Ji vertė jį paklusti, ir juo didesnis jis augo, juo griežtesnė buvo vilkė.

2

Vėl atėjo badas, ir vilkiukas dar kartą, jau daug sąmoningiau, patyrė skaudžias jo kančias. Vilkė, belakstydama ir beieškodama mėsos, visai sulyso. Ji dabar retai miegojo oloj, didžiąją laiko dalį praleisdavo medžiodama – nesėkmingai medžiodama. Šis badmetis neilgai truko, bet vis dėlto tai buvo žiaurus metas. Vilkiukas jau nerasdavo motinos krūtinėj pieno, o pats negalėjo susirasti nė vieno kąsnio mėsos.

Anksčiau jis medžiojo vien žaisdamas, grynai dėl pramogos; dabar jis medžiojo mirtino reikalo spiriamas, bet jam nesisekė. Tačiau ši nesėkmė pagreitino jo vystymąsi. Jis ėmė atidžiau stebėti voverės įpročius ir stengėsi kiek galint gudriau prie jos prisėlinti ir užklupti. Jis stebėjo miško peles, mėgindamas jas iškapstyti iš urvų, jis daug ką sužinojo apie genių ir kitų paukščių įpročius. Pagaliau atėjo diena, kai jis nebebijojo vanago šešėlio, nesigūžė ir nelindo į krūmus. Jis sustiprėjo, išgudrėjo, įgavo daugiau pasitikėjimo savimi. Pasidarė drąsesnis. Tuomet atsitūpė ant užpakalinių kojų visai atviroj vietoj, kviesdamas vanagą iš dangaus dvikovon. Nes dabar jis žinojo, kad tenai mėlynėj sklando mėsa, kurios taip nenumaldomai geidžia jo skrandis. Bet vanagas atsisakė nusileisti ir grumtis su juo, ir vilkiukas nuėjo atgal į krūmus, inkšdamas iš nusivylimo ir alkio.

3

Badmetis pasibaigė. Vilkė parnešė mėsos. Tai buvo nepažįstama mėsa, nepanaši į tą, kurios ji anksčiau parnešdavo. Tai buvo lūšiukas – toks kaip vilkiukas, jau gerokai paaugęs. Jis visas teko jam vienam. Jo motina pasotino savo alkį kažkur kitur, bet jis nežinojo, kad visi kiti lūšies vaikai teko jai pačiai. Jis taip pat nežinojo, koks beprotiškas buvo jos žygis. Jis tik žinojo, kad šis jauniklis aksominiu kailiuku yra mėsa, jis ėdė ją ir po kiekvieno kąsnio jautėsi vis laimingesnis.

Priėdusį apėmė snaudulys, ir vilkiukas gulėjo oloj prie motinos šono ir miegojo. Jį pažadino jos urzgesys. Jis dar niekad nebuvo girdėjęs jos taip baisiai urzgiant. Galbūt per visą gyvenimą ji niekad baisiau neurzgė. Bet tam buvo priežastis, ir niekas to nežinojo geriau už ją. Niekas negalėjo įsibrauti į lūšies irštvą už tai neatsakydamas. Akinančioj vidudienio šviesoj vilkiukas pamatė prie olos angos prigludusią lūšį. Plaukai ant vilkiuko nugaros pasišiaušė. Artėjo baimė, ir jam nereikėjo laukti, kol instinktas praneš tai. Galbūt lūšies vaizdas nebūtų pajėgęs jo išgąsdinti, bet baisus jos klyksmas, prasidėjęs urzgesiu ir staiga prasiveržęs kimiu spiegimu, buvo tikrai kraupus.

Staiga vilkiukas pajuto jame glūdinčią gyvybinę jėgą; jis atsistojo šalia motinos ir narsiai suurzgė. Bet ji grubiai pastūmė jį atgal ir paslėpė už savęs. Kadangi anga buvo žema, lūšis negalėjo šokti į vidų, ir kai tik ji įropojo, vilkė puolė ant jos ir prispaudė prie žemės. Vilkiukas mažai tematė, kaip vyko kova. Buvo girdėti baisus urzgimas, purkštimas ir spiegimas. Abu žvėrys susikibo, lūšis draskė nagais ir kandžiojo dantimis, o vilkė kovojo vien dantimis.

Staiga vilkiukas pašoko ir, suleidęs dantis į užpakalinę lūšies koją, ėmė piktai urgzti. Pats to nejausdamas, savo kūno svoriu jis suvaržė koją, šiek tiek apsaugodamas savo motiną. Besigrumiant jis pateko apačion ir turėjo paleisti koją. Tuo metu abi motinos persiskyrė ir, nespėjus joms vėl susikibti, lūšis kirto vilkiukui savo didžiule letena ir, perdrėskusi jam iki kaulo mentę, smarkiai bloškė į sieną. Raižus vilkiuko skausmo ir baimės kauktelėjimas dar padidino įniršį. Tačiau kova truko taip ilgai, kad jam užteko laiko išsikaukti ir išgyventi naują drąsos antplūdį. Kovai besibaigiant, jis vėl įsikibo į užpakalinę koją, piktai urgzdamas pro dantis.

Lūšis buvo nebegyva. Tačiau ir vilkė buvo labai nusilpusi. Iš pradžių ji dar mylavo vilkiuką ir laižė jo sužeistą mentę, bet nutekėjęs kraujas pakirto jos jėgas, ir ji ištisą dieną ir naktį nejudėdama ir vos bekvėpuodama gulėjo šalia savo priešo lavono. Savaitę ji niekur nėjo iš olos, nebent tik atsigerti, bet ir tuomet jos judesiai buvo lėti bei skausmingi. Savaitei baigiantis, lūšis jau sudorota, o vilkės žaizdos tiek apgijo, kad ji vėl galėjo išeiti medžioti.

Vilkiukui mentę vis dar skaudėjo, ir jis kurį laiką šlubčiojo po to baisaus smūgio, kuris jam teko. Bet pasaulis jam dabar atrodė gerokai pasikeitęs. Jis žengė per jį labiau pasitikėdamas, jausdamas savy tą narsą, kurios nejautė prieš susiremdamas su lūšimi. Jis pamatė, koks žiaurus yra gyvenimas, jam teko susiremti kovoj, jis jau buvo suleidęs dantis į priešo kūną ir išliko gyvas. Ir todėl jis pasidarė drąsesnis, netgi akiplėšiškesnis. Jis nebebijojo mažesnių už save daiktų, jo baikštumas gerokai sumažėjo, nors nežinomybė savo paslaptimi ir siaubais jį vis dar slėgė ir tebebuvo neapčiuopiama bei grėsminga.

4

Jis ėmė eiti kartu su motina į medžioklę, daug kartų matė, kaip žudoma, ir ilgainiui pats ėmė dalyvauti. Ir kažkokiu nesuvokiamu, bet savitu būdu jis suprato mėsos dėsnį. Pasauly yra dvi gyvų padarų rūšys – jo paties ir dar viena. Jo paties rūšiai priklauso jo motina ir jis pats. Kitai rūšiai priklauso visi kiti gyvi judantys daiktai. Bet antroji rūšis skirstosi dar į dvi dalis: pirmai daliai priklauso tie, kuriuos jo paties rūšis žudo ir ėda. Tai yra ne grobuonys ir smulkūs grobuonys. Antroji dalis žudo ir ėda jo paties veislę arba pati yra žudoma ir ėdama jo veislės. Iš šitokio suskirstymo ir kilo dėsnis. Gyvybės tikslas – mėsa. Mėsa ir yra pati gyvybė. Gyvybė gyvena gyvybe. Taigi yra tie, kurie ėda, ir tie, kurie ėdami. O pats dėsnis sako: Žudyk arba būk žudomas. Jis taip aiškiai to dėsnio nesuformulavo, nenustatinėjo jam ribų ir nesvarstė. Jis net negalvojo apie šį dėsnį, tik pakluso jam, visai apie tai negalvodamas.

Jis matė šį dėsnį veikiant visur, kiekvienam žingsny. Jis suėdė kurapkos jauniklius. Vanagas suėdė jų motiną. Vanagas būtų ir jį patį suėdęs. Vėliau, kai pajuto savo jėgą, jis pats norėjo suėsti vanagą. Jis suėdė lūšiuką. Lūšis motina būtų suėdusi jį, jei jos pačios niekas nebūtų sudraskęs ir suėdęs. Pagal tą dėsnį gyveno visi jo aplinkumos gyvieji daiktai, ir jis pats buvo sudėtinė to dėsnio dalis. Jis buvo grobuonis. Vienintelis jo maistas buvo mėsa, gyva mėsa, kuri arba greitai bėgdavo nuo jo, arba pakildavo į orą, arba kopdavo į medžius, arba slėpdavosi žemėn, arba priešindavosi ir kovodavo su juo, arba nepasisekus vydavosi jį patį.

Jeigu vilkiukas būtų taip galvojęs, kaip galvoja žmogus, visas gyvenimas jam būtų atrodęs vienas nepasotinamas alkis, o pasaulis – arena, kurioje siaučia didelė tokių alkių daugybė, alkių, kurie persekioja kitus ir kuriuos kiti persekioja, kurie medžioja kitus ir kuriuos kiti medžioja, kurie ėda kitus ir kuriuos kiti ėda, – arena, valdoma žiaurumo ir netvarkos, atsitiktinumo, neplaningas, niekad nesibaigiantis rijimo ir žudymo chaosas.

Tačiau vilkiukas negalvojo taip, kaip galvoja žmogus. Jis nežvelgė į viską taip plačiai. Jis vienu metu turėjo tik vieną tikslą ir gyveno tik viena mintimi ar noru. Be mėsos dėsnio, buvo daugybė kitų mažiau reikšmingų dėsnių, kuriuos jis turėjo išmokti ir jiems paklusti. Pasaulis buvo kupinas staigmenų. Glūdinčios jame gyvybės virpėjimas, raumenų veikimas teikė jam begalinę laimę. Vydamasis mėsą, jis virpėdavo iš susijaudinimo. Kova ir įniršis teikė jam džiaugsmą. Net siaubas ir nežinomybės paslaptingumas darniai jungėsi jo gyveniman.

Buvo jo gyvenime atvangos bei malonumų. Pilnas pilvas, snaudimas saulės atokaitoj puikiai atlygino jam už įkarštį ir pastangas, nors jau pats įkarštis ir pastangos savaime buvo atlyginimas. Visa tai buvo tikras gyvenimas, o gyvenimas visada laimingas, kai būna tikras. Ir vilkiukas nesipriešino savo aplinkai. Jis tryško gyvybe, buvo laimingas ir labai didžiavosi savim.

Ugnies kūrėjai

5

Vilkiukas užėjo juos visai netikėtai. Tai buvo jo paties kaltė. Jis pasielgė nerūpestingai. Išėjo iš olos ir nubėgo atsigerti prie netoli esančio upelio. Gal jis neatkreipė į tai dėmesio todėl, kad buvo mieguistas. (Jis visą naktį medžiojo ir neseniai buvo pabudęs.) Jo nerūpestingumas galėjo būti pateisinamas dar tuo, kad jis buvo pratęs tuo taku bėgti prie upelio. Jis dažnai juo eidavo, ir niekad nieko neatsitikdavo.

Jis nusileido pro pušies stuobrį, perbėgo per aikštelę ir nurisnojo tarp medžių. Staiga vienu metu jis pamatė ir užuodė kažką nepažįstama. Priešais jį tylėdami ant savo užpakalinių kojų tupėjo penki gyvieji daiktai, kokių anksčiau jis niekad nebuvo matęs. Tai buvo pirmasis jo žvilgsnis į žmoniją. Bet tie penki žmonės jį pamatę nepašoko, neiššiepė savo dantų ir neurzgė. Jie nejudėjo, bet sėdėjo kaip sėdėję, tylūs ir pikta lemią.

Nejudėjo ir vilkiukas. Jo prigimtis vertė jį kuo greičiau sprukti šalin, tik ūmai ir pirmąkart gyvenime jame sukilo kitas – priešingas instinktas. Jį užvaldė baiminga pagarba. Milžiniškas jo paties silpnumo ir menkumo pajautimas sugniuždė jį ir privertė nejudėti. Čia buvo valia ir galia, kažkas, ko jis negalėjo suvokti.

Vilkiukas niekad nebuvo matęs žmogaus, tačiau instinktu jautė jo galią. Kažkokiu nesuvokiamu būdu žmoguje jis atpažino gyvybę, kuri išsikovojo pranašumą prieš kitus Tyrų gyventojus.

Ne vien savo, bet ir visų savo protėvių akimis žiūrėjo dabar vilkiukas į žmogų, – akimis, kurios kadaise sukinėjosi tamsoje apie daugybę žiemos stovyklų laužų, kurios spoksojo iš tolo arba iš tankumynų gelmės į tą keistą dvikojį gyvį, kuris buvo visų gyvųjų daiktų viešpats. Vilkiuką sukaustė paveldėta baimė ir pagarba, atsiradusi per šimtmečių kovas ir ištisų kartų patyrimą. Šio paveldėjimo įtakos būtų užtekę ir senam vilkui, ne tik tokiam jaunam, koks buvo jis. Jei jis būtų buvęs suaugęs vilkas, jis būtų tučtuojau pabėgęs, o vilkiukas, baimės paralyžiuojamas, tik susigūžė, beveik reikšdamas savo nuolankumą, kaip tai darė jo giminė dar tuomet, kai vilkas pirmąkart prisiartino prie žmogaus sukurtos ugnies ir atsitūpė susišildyti.

6

Vienas indėnas atsistojo, priėjo prie vilkiuko ir pasilenkė. Vilkiukas dar labiau prisigūžė prie žemės. Nežinomybė, įgavusi pagaliau konkretų kūno ir kraujo pavidalą, pasilenkė prie jo ir norėjo jį nutverti. Jo šeriai nejučiomis pasišiaušė, nasrai išsiviepė, parodydami mažąsias iltis. Lemties ranka, pakibusi ties juo, vis nesiryžo, ir žmogus juokdamasis prašneko:

– Vabam vabiska ip pit tach! (Žiūrėkit, kokios baltos iltys!)

Kiti indėnai garsiai juokėsi ir ragino vyrą pačiupti vilkiuką. Tuo metu, kai ranka leidosi kaskart žemiau, jo viduje grūmėsi priešingi instinktai. Jis jautė savy du didelius impulsus – pasiduoti ir kovoti. Ir pagaliau jo veiksmas virto kompromisu. Jis padarė ir viena, ir kita. Jis nesipriešino tol, kol ranka jo nepalietė. Tada jis pradėjo kovą, jo dantys sublizgėjo ir grybštelėjo ranką. Tuo metu jis gavo smūgį į galvą ir parvirto ant šono. Visas jo kovingumas dingo. Jo kūdikiška silpnybė ir nuolankumo instinktas nugalėjo. Jis atsitūpė ir suinkštė. Bet vyras, kuriam į ranką jis įkando, nesiliovė pykęs. Vilkiukui teko dar vienas smūgis iš kitos pusės. Jis vėl atsitūpė ir ėmė dar labiau inkšti.

Keturi indėnai prapliupo dar garsiau juoktis, ir net vyras, kuriam jis įkando, ėmė juoktis kartu. Jie apspito vilkiuką ir juokėsi iš jo, o jis dejavo iš skausmo ir baimės. Bet štai jis kažką išgirdo. Indėnai taip pat išgirdo. Vilkiukas žinojo, kas tai; jis dar kartą suskalijo, bet šį kartą ne taip liūdnai, beveik džiaugsmingai, ir tyliai laukė parsirandant savo motinos, – tos žiaurios ir nesutramdomos motinos, kuri, nieko nepabūgdama, kovoja su visais ir nužudo. Ji bėgo garsiai urgzdama. Ji išgirdo vilkiuko šauksmą ir skubėjo į pagalbą.

Motina šoko į jų tarpą; įsiutusi ir užsidegusi, ji atrodė baisiai. Bet vilkiukui šis pagalbą nešąs pyktis buvo mielas. Jis laimingas suinkštė ir šoko jos pasitikti, o žmonės greitai pasitraukė kelis žingsnius atgal. Vilkė, gindama vilkiuką, drąsiai stovėjo ir žiūrėjo į žmones, visa pasišiaušusi ir siaubingai urgzdama. Jos snukis buvo taip iškreiptas ir toks piktas, ji taip įsiutusi urzgė, jog nosies slankstelis susiraukšlėjo nuo pat galiuko iki akių.

7

Tada vienas žmogus suriko.

– Kiče! – sušuko jis, nepaprastai nustebęs. Vilkiukas pajuto, kad, išgirdusi tai, jo motina suglebo.

– Kiče! – dar kartą sušuko vyras, šį kartą šiurkščiai ir įsakmiai.

Ir tada vilkiukas pamatė, kaip jo motina, toji baimės nepažįstanti vilkė, prigludo prie žemės, kol ją palietė pilvu, ėmė vizginti uodegą ir meilintis. Vilkiukas negalėjo nieko suprasti. Jis buvo apstulbintas. Jis vėl pajuto baimingą pagarbą žmogui. Instinktas jo neapgavo. Jo motina jį patvirtino. Ji taip pat rodė nuolankumą žmogui.

Žmogus, pasakęs „Kiče“, prisiartino prie jos. Jis padėjo jai ant galvos ranką, ir ji dar labiau susigūžė. Ji neįkando jam, nė nebandė. Kiti žmonės irgi priėjo artyn ir apspitę čiupinėjo ją, glostė, o ji visiškai nesipriešino. Jie buvo labai susijaudinę, iš jų burnų sklido daugybė triukšmingų garsų. Vilkiukas nutarė, jog tie triukšmingieji garsai nereiškia pavojaus, ir atsigulė šalia savo motinos, vis dar šiaušdamasis, bet stengdamasis būti nuolankus.

– Nieko nuostabaus, – kalbėjo indėnas. – Jos tėvas buvo vilkas. Tiesa, motina buvo kalė, bet argi mano brolis nebuvo jos pririšęs rujos metu ištisas tris naktis miške? Kičės tėvas buvo vilkas.

– Jau metai praėjo nuo to laiko, kai ji pabėgo, Pilkasis Bebre, – tarė antrasis indėnas.

– Nieko nuostabaus, Lašišos Liežuvi, – atsakė Pilkasis Bebras. – Buvo badmetis, ir šunims pritrūko mėsos.

– Ji gyveno su vilkais, – tarė trečiasis indėnas.

– Teisybę sakai, Trys Ereliai, – atsakė Pilkasis Bebras, dėdamas ranką ant vilkiuko, – štai įrodymas.

Kai ranka prisilietė, vilkiukas truputį suurzgė, ir ranka atsitraukė, ketindama smogti. Todėl vilkiukas paslėpė savo iltis, nuolankiai prisigūžė, ir ranka pakasė jam paausį, paglostė nugarą.

– Štai jums įrodymas, – tęsė Pilkasis Bebras. – Aišku, kad Kičė jo motina. Bet jo tėvas buvo vilkas. Todėl jame maža šuns ir daug vilko. Jo iltys baltos, ir jo vardas bus Baltoji Iltis. Aš pasakiau. Tai mano šuo. Nes argi Kičė nebuvo mano brolio kalė? Argi mano brolis nėra miręs?

Vilkiukas, šitokiu būdu gavęs vardą pasauly, gulėjo ir stebėjo. Dar kurį laiką žmonės nesiliovė kėlę savo burnomis triukšmo. Paskui Pilkasis Bebras išėmė iš ant kaklo kabančios makšties peilį, nuėjo į krūmus ir išpjovė lazdą. Baltoji Iltis stebėjo jį. Žmogus apipjovė abu lazdos galus ir pririšo prie jų neraugintos odos diržus. Vieną diržą jis užrišo Kičei ant kaklo. Paskui nuvedė ją prie mažos pušaitės ir pririšo prie jos antrąjį diržą.

Baltoji Iltis nusekė paskui ir atsigulė šalia motinos.

8

Lašišos Liežuvis ištiesė prie jo ranką ir apvertė aukštielninką. Kičė baimingai stebėjo. Baltoji Iltis pajuto naują baimės antplūdį. Ir nors visiškai užgniaužti urzgesio jis negalėjo, tačiau kąsti jau nemėgino. Pakumpę ir išsiskėtę rankos pirštai žaismingai kasė jam pilvą ir vartaliojo jį į visas puses. Tai buvo juokinga ir nepatogu – gulėti taip ant nugaros, kojomis mataruojant ore. Be to, tai buvo bejėgiška padėtis, kuriai priešinosi visa Baltosios Ilties prigimtis. Jis visai negalėjo gintis. Jei tas žmogus norėtų ką padaryti, Baltoji Iltis žinojo negalėsiąs to išvengti. Kaipgi jis galėtų pašokti, jeigu visos jo keturios kojos styro ore? Tačiau nuolankumas padėjo jam nugalėti baimę, ir jis tik švelniai urzgė. Urzgesio jis negalėjo užgniaužti, o žmogus dėl to nepyko ir nemušė jo per galvą. Be to, Baltoji Iltis jautė dar ir keistą nesuprantamą malonumą, kai ranka jį kasė. Kai jį parversdavo ant šono, jis liaudavosi urzgęs, o kai pirštai imdavo kasyti paausius, būdavo dar maloniau. Kai žmogus, dar kartą pakasęs ir paglostęs, paliko jį ramybėj ir nuėjo sau, Baltosios Ilties baimė galutinai išgaravo. Bendraujant su žmonėmis, jam daug kartų buvo lemta patirti baimę; tačiau tai buvo ir bebaimės draugystės su žmogumi ženklas.

Netrukus Baltoji Iltis išgirdo keistą triukšmą. Jis greit atskyrė jį ir iš karto suprato, kad tai žmonių keliamas triukšmas. Po kelių minučių pasirodė visa gentis, žengianti vorele, kaip kad žygyje buvo įprasta. Ten buvo daug vyrų ir moterų bei vaikų, iš viso keturiasdešimt žmonių, ir visi sunkiai apsikrovę stovyklos reikmenimis bei manta. Jie vedėsi daug šunų, kurie, išskyrus tik mažus, irgi buvo apkrauti nešuliais. Ant nugarų šunys nešė gerai per pilvą pritvirtintus kelionmaišius, kuriuose buvo nuo dvidešimties iki keturias dešimties svarų krovinio.

9

Iki šiol Baltoji Iltis niekad nebuvo matęs šunų, bet, vos pažvelgęs į juos, jis pajuto juos esant tos pačios, bet ir kiek kitokios negu jis giminės. Tačiau jie, pamatę vilkiuką ir jo motiną, parodė, kad nedaug skiriasi nuo vilkų. Jie puolė juos. Pasišiaušęs, urgzdamas ir kandžiodamasis, Baltoji Iltis šoko tiesiai į vilnimi puolančių šunų pražiotus snukius, bet tuoj pat pargriuvo, pateko po jais, kapojamas dantų ir pats kandžiodamasis bei draskydamas virš savęs esančias jų kojas ir pilvus. Kilo baisus triukšmas. Jis girdėjo ginančios jį Kičės urzgimą, girdėjo žmonių riksmą, į kūnus smogiančių lazdų garsus ir sumuštų šunų kaukimą.

Praslinko kelios sekundės, ir jis vėl atsistojo ant kojų. Dabar jis matė, kaip žmonės, gindami jį, lazdomis ir akmenimis veja šunis ir gelbsti jį nuo panašios giminės laukinių dantų. Nors jo smegenys ir nesuvokė tokios aiškios sąvokos, tokio abstraktaus dalyko kaip teisingumas, tačiau savitu jam būdu jis pajuto žmonių teisingumą ir įžvelgė juose tai, kas jie iš tikro ir buvo, būtent – įstatymo kūrėjus ir įstatymo vykdytojus. Be to, jis įvertino ir tą jėgą, kuria jie vykdė įstatymą. Priešingai kitiems gyviams, su kuriais jam teko anksčiau susidurti, jie nesikandžiojo ir nesidraskė, o vartojo gyvąją jėgą, padedami negyvųjų daiktų. Negyvieji daiktai vykdė tai, ko jie reikalavo. Tų keistųjų būtybių valdomos lazdos ir akmenys šokinėjo ore lyg būtų gyvi ir skaudžiai žeidė šunis.

Jo protui tai buvo nepaprasta jėga, nesuvokiama ir antgamtiška, kurią galima prilyginti dieviškajai. Savo prigimtimi Baltoji Iltis net nenutuokė ko nors apie dievus, geriausiu atveju jis tik galėjo pažinti dalykus, esančius už jo pažinimo ribų; bet toji nuostaba ir baiminga pagarba, kurią jam kėlė žmonės, buvo panaši į žmogaus nuostabą ir baimingą pagarbą, pamačius kalno viršūnėje dangaus būtybę, kuri abiem rankom svaido į nustebusį pasaulį žaibus.

10

Visi šunys buvo nuvyti. Bruzdesys nuščiuvo. Baltoji Iltis, laižydamas savo žaizdas, mąstė apie pirmąkart patirtą šunų gaujos žiaurumą ir pirmą pažintį su ja. Jis niekad nė sapne nesapnavo, kad jo giminei, be Vienakio, motinos ir jo paties, galėtų dar kas nors priklausyti. Jie buvo atskira giminė, ir štai staiga jis pažino daugiau būtybių, ko gero, priklausančių jo giminei. Ir jam buvo pikta, kad jie, pamatę jį, puolė, norėdami sudraskyti. Taip pat jame kilo apmaudas ir ant motinos, kad ji leidosi pririšama prie lazdos, nors tai padarė aukštesnieji sutvėrimai – žmonės. Visa tai dvelkė pančiais, vergija. Iki šiol jis nieko nežinojo apie vergiją. Jam buvo įgimta laisvė klajoti, bėginėti, gulinėti, kur nori ir kada nori; ir štai dabar ji buvo suvaržyta. Jo motina galėjo judėti tik tiek, kiek leido lazda; lazda ir jį suvaržė, nes jis dar negalėjo gyventi be motinos.

Jam tai nepatiko. Nepatiko jam ir tada, kai žmonės pakilo ir leidosi į kelionę, ir vienas mažytis žmogelis nusitvėrė už antrojo lazdos galo ir nusivedė su savim Kičę kaip belaisvę, o paskui Kičę sekė ir Baltoji Iltis, labai sumišęs ir susirūpinęs dėl šio naujo nuotykio.

Jie nusileido žemyn upelio slėniu ir nukeliavo tolyn, daug toliau, negu Baltoji Iltis buvo kada nors nuklydęs, kol pasiekė patį slėnio galą, kur upelis įteka į Makenzės upę. Čia, prie aukštai ant polių sukrautų kanojų ir žaiginių džiovinti žuvims, jie įsirengė stovyklą. Baltoji Iltis nustebęs spoksojo. Tų žmonių pranašumas augo kas minutę. Neseniai jis matė, kaip jie valdo aštriailčius šunis. Tai dvelkė galia. Bet gebėjimas valdyti negyvus daiktus vilkiukui atrodė nuostabiausias; jie mokėjo juos priversti judėti; jie mokėjo pakeisti pasaulio veidą.

Ši pastaroji savybė jam padarė itin didelį įspūdį. Jis žiūrėjo, kaip buvo statomos kartys palapinėms. Tai dar nebuvo taip nepaprasta, nes tai darė tos pačios būtybės, kurios sugebėjo toli sviesti pagalius ir akmenis. Bet kai tos kartys, apdengtos medžiaga ir odomis, virto palapinėmis, Baltoji Iltis tikrai nustebo. Jį pakerėjo nepaprastas, jo manymu, palapinių dydis. Jos stūksojo aplink jį iš visų pusių nelyginant kokia baisi, greitai auganti gyvybė. Jos pripildė beveik visą jo regimą plotą. Jis bijojo jų. Jos dunksojo virš jo, lyg lemdamos kažką pikta, o kai, vėjui pūstelėjus, imdavo smarkiai siūbuoti, jis gūždavosi iš baimės, nenuleisdamas budrių akių ir pasiruošęs šokti į šalį, kad jos neužpultų jo.

Bet netrukus toji palapinių baimė dingo. Jis matė, kaip moterys su vaikais įeina į vidų ir vėl išeina ir joms nieko neatsitinka; matė, kaip ten lenda šunys, kuriuos žmonės griežtais žodžiais ir akmenimis varydavo šalin.

Po kurio laiko jis pasitraukė nuo Kičės ir atsargiai nuropojo prie artimiausios palapinės sienos. Jį viliojo augimo pažadintas smalsumas – būtinybė pažinti, gyventi ir veikti ir tokiu būdu įgyti patyrimo. Kelis paskutiniuosius colius, kurie jį skyrė nuo palapinės sienos, jis šliaužė nepaprastai lėtai ir atsargiai. Dienos įvykiai jam įrodė, kad nežinomybė gali pasireikšti pačiu neįprasčiausiu ir nelaukčiausiu būdu.

Pagaliau jo nosis palietė palapinės drobę. Jis laukė. Nieko neatsitiko. Jis ėmė uostinėti tą keistą žmogaus kvapu persunktą medžiagą. Jis sukando palapinės drobę dantimis ir timptelėjo truputį. Vėl nieko neatsitiko, nors palapinės siena sujudėjo. Tada jis patempė kiek stipriau. Aplink visa dar labiau sujudėjo. Jam pasidarė smagu. Jis ėmė dar stipriau tampyti ir tampė tol, kol susiūbavo visa palapinė. Pagaliau spigus indėnės riksmas palapinėj privertė jį sprukti atgal pas Kičę. Bet paskui jis jau nebijojo tų milžiniškų palapinių.

11

Netrukus jis vėl nuklydo nuo savo motinos. Jos lazda buvo pririšta prie žemėn įkalto kuoliuko, ir ji negalėjo su juo eiti. Jau paūgėjęs šuniukas, truputį didesnis už vilkiuką, išdidžiai ir karingai pasipūtęs, palengva artėjo prie jo. Šuniuko vardas, kaip Baltoji Iltis išgirdo jį vėliau šaukiant, buvo Lip-Lipas. Jis buvo jau prityręs kovose su kitais šuniukais ir garsėjo kaip mušeika.

Lip-Lipas buvo vienos giminės su Baltąja Iltimi, be to, dar visai jaunas ir neatrodė pavojingas, todėl Baltoji Iltis ketino jį sutikti draugiškai. Tačiau kai svečias įsitempė eidamas ir jo nasrai prasišiepė, Baltoji Iltis irgi įsitempė ir prasišiepė. Urgzdami ir šiaušdamiesi, jie pusračiu apsuko vienas kitą. Tai truko kelias minutes, ir Baltajai Ilčiai buvo jau bepradedą patikti, jis palaikė tai žaidimu. Bet staiga Lip-Lipas įstabiai vikriai prišoko prie jo ir, kandžiai jį grybštelėjęs, atšoko atgal. Jis pataikė į lūšies sužeistą petį, kurį giliai, prie pat kaulo, dar skaudėjo. Baltoji Iltis nustebęs suspigo iš skausmo, bet tuoj pat įsiutęs puolė Lip-Lipą, piktai jį kandžiodamas.

Bet Lip-Lipas visą laiką gyveno stovykloj ir daug kartų grūmėsi su šuniukais. Tris, keturis, šešis kartus maži aštrūs jo dantys paženklino atvykėlį, kol pagaliau Baltoji Iltis, negarbingai spiegdamas, pabėgo pas motiną. Tai buvo pirmoji tų kovų, kuriose jam ateity daug kartų teko susiremti su Lip-Lipu; mat nuo pat pirmo susitikimo jiedu tapo priešais, nes jų prigimtis vertė juos nuolat kovoti.

12

Kičė raminamai palaižė Baltąją Iltį, mėgindama jį įtikinti nesitraukti nuo jos. Bet jo smalsumas buvo nesuvaldomas, ir po kelių minučių jis vėl nutolo. Jis sutiko vieną žmogų, – Pilkąjį Bebrą, – kuris atsitūpęs, prisidėjęs pagalių ir sausų samanų, kažką darė. Baltoji Iltis priėjo prie jo arčiau ir ėmė žiūrėti. Iš Pilkojo Bebro burnos sklido kažkokie garsai, kurie Baltajai Ilčiai neatrodė priešiški, ir jis prislinko dar arčiau.

Moterys ir vaikai nešė Pilkajam Bebrui vis daugiau pagalių ir šakų. Matyt, čia turėjo įvykti kažkas reikšminga. Baltoji Iltis priėjo taip arti, jog palietė Pilkojo Bebro kelį, – iš smalsumo jis net pamiršo, kad tai tas pats baisusis padaras – žmogus. Staiga jis pamatė kažkokį keistą daiktą, nelyginant kokį rūką, kylantį nuo pagalių ir samanų, kurias Pilkasis Bebras buvo pridengęs rankomis. Netrukus tarp pagalių pasirodė kažkoks gyvas besiraitąs ir besirangąs daiktas, panašios spalvos kaip danguje šviečianti saulė. Baltoji Iltis nieko nežinojo apie ugnį. Ji viliojo jį lygiai kaip ir toji šviesa, kurią jis, dar visai mažas būdamas, matė šviečiant olos angoj. Jis paėjo keletą žingsnių liepsnos link. Jis girdėjo, kaip Pilkasis Bebras juokėsi iš jo, bet žinojo, kad šis garsas nepavojingas. Štai jo nosis palietė liepsną, ir jis kyštelėjo liežuvį, norėdamas ją palaižyti.

Akimirką jis buvo tartum sukaustytas. Toji nežinomybė, tykojusi tarp pagalių ir samanų, žiauriai pagriebė jį už nosies. Jis pasitraukė atgal ir ėmė gailiai kaukti. Išgirdusi jį kaukiant, Kičė šoko urgzdama pirmyn, kiek tik leido jos lazda, ir baisiai įpykusi plėšėsi, negalėdama atbėgti ir jam pagelbėti. O Pilkasis Bebras garsiai kvatojo, plojo rankomis sau per šlaunis ir pasakojo visiems, kas atsitiko, kol pagaliau visi ėmė garsiai kvatoti. O Baltoji Iltis tupėjo ir vis inkštė – nelaimingas, pasigailėtinai menkutis vienišas padarėlis, pakliuvęs tarp žmonių.

Tai buvo baisiausias skausmas, kokį jam teko kada nors patirti. Ir jo nosį, ir liežuvį nusvilino tas saulės spalvos gyvasis daiktas, kuris išdygo iš po Pilkojo Bebro rankų. Jis kaukė ir kaukė nesiliaudamas, skatindamas vis iš naujo pratrūkstantį žmonių kvatojimą. Jis pamėgino liežuviu apraminti skaudančią nosį, bet ir liežuvis buvo nusvilęs, ir kai abi skaudamos vietos susilietė, skausmas tik dar labiau padidėjo. Ir jis ėmė kaukti taip gailiai ir bejėgiškai, kaip dar niekad nebuvo kaukęs.

Paskui jis susigėdo. Jis suprato, kas yra juokas ir ką jis reiškia. Mes nežinome, kaip kai kurie gyvuliai pažįsta juoką ir iš ko jie supranta, kad iš jų juokiamasi; bet kaip tik šitaip Baltoji Iltis pažino juoką. Jam pasidarė gėda, kad žmonės juokiasi iš jo. Jis apsigręžė ir pasileido bėgti: ne todėl, kad jam skaudėjo, bet todėl, kad juokas buvo dar skaudesnis už nudegimą. Jis nubėgo pas Kičę, kuri lyg pasiutusi plėšėsi, kiek leido lazda, – pas vienintelę pasauly būtybę, kuri iš jo nesijuokė.

13

Temo, atėjo naktis, ir Baltoji Iltis gulėjo prie savo motinos. Nors jam nenustojo skaudėję nosies ir liežuvio, bet dar labiau kamavo kitas rūpestis. Jis ilgėjosi namų. Jautė kažkokią tuštumą, jam trūko upelio tylos bei ramybės ir skardyje paliktos irštvos. Gyvenimas pasidarė per daug triukšmingas. Čia visur buvo tiek daug vyrų, moterų ir vaikų, ir visi jie triukšmavo ir erzino jį. Ir šunų, kurie amžinai riejosi, pjovėsi, kėlė sąmyšį. Toji maloni vienatvė, kuria jis anksčiau gyveno, pasibaigė. Čia netgi ore virpėjo gyvybe, kuri nuolat gaudė, zyzė. Nuolat besikaitaliojanti šio gyvenimo įtampa ir staigiais šuoliais įvairuoją jo tonai dilgino vilkiuko nervus bei pojūčius, erzino jį, nuolat kankino kažkokių įvykių grėsme.

Jis stebėjo, kaip žmonės iš kažkur ateina, išeina, be perstojo vaikšto po stovyklą. Panašiai kaip žmonės žvelgia į dievus, kuriuos patys sau susikuria, taip ir Baltoji Iltis stebėjo žmones, kuriuos matė. Tai buvo aukštesnės būtybės, tikriausiai dievai. Tai buvo būtybės, turinčios paslaptingą galią, tai buvo viešpačiai viso to, kas gyva ir negyva, – viešpačiai, kurie moka priversti paklusti sau visa, kas tik juda, suteikti galią judėti tam, kas nejuda, kurie sukuria gyvybę – tą saulės spalvos besikandžiojančią gyvybę – iš sausų samanų ir medžių. Jie yra ugnies kūrėjai! Jie yra dievai!

Mylimas šeimininkas

1

Kai Baltoji Iltis pastebėjo besiartinantį Vidoną Skotą, tuoj pasišiaušė ir ėmė urgzti, tuo parodydamas, kad nesileis nubaudžiamas. Jau praslinko dvidešimt keturios valandos nuo to laiko, kai jis įkando jam į ranką, kuri dabar buvo aptvarstyta ir parišta, kad nebėgtų kraujas. Praeity Baltajai Ilčiai teko patirti ir pavėluotų bausmių, ir jis nuogąstavo, kad panašiai bus ir dabar. Kaipgi kitaip? Jis padarė tai, ką ir pats laikė šventvagyste, įsmeigė dantis į šventą dievo kūną, be to, dar į aukštesniojo, baltaodžio dievo. Remdamasis bendravimo su dievais patirtimi, jis spėjo, kad jo laukia kažkas siaubinga.

Dievas atsisėdo už kelių pėdų nuo jo. Baltajai Ilčiai neatrodė, kad jam grėstų koks pavojus. Kai dievai baudžia, jie būna stati. Be to, šis dievas neturėjo nei lazdos, nei botago, nei ginklo, Baltoji Iltis buvo laisvas. Jo nevaržė nei grandinė, nei branktas. Jis galėjo smukti į saugią vietą, jei tik dievas mėgintų atsistoti. Kol kas galima palaukti ir pasižiūrėti.

Dievas sėdėjo ramiai, nė nejudėdamas, ir Baltosios Ilties urzgimas palengva ėmė silpnėti, pavirsdamas niurzgesiu, kuris, tolydžio slūgdamas gilyn į gerklę, pagaliau visai aptilo. Staiga dievas prabilo, ir suskambus jo balsui, ant Baltosios Ilties kaklo pasišiaušė plaukai, o jo gerklėj pasigirdo niurzgesys. Bet dievas nepadarė jokio priešiško judesio, tik ramiai kalbėjo toliau. Kurį laiką Baltoji Iltis niurzgė unisonu su juo, ir tarp to niurzgimo ir žmogaus balso atsirado tam tikras ritmas. Bet dievas vis kalbėjo ir kalbėjo be galo. Jis taip kalbėjo, kaip dar niekas nebuvo kalbėjęs Baltajai Ilčiai. Jis kalbėjo tyliai ir meiliai, kažkaip švelniai, ir tas balsas savotiškai sujaudino Baltąją Iltį. Nepaisydamas nieko, nei savęs, nei visų dilginančių instinkto įspėjimų, Baltoji Iltis pradėjo tuo dievu pasitikėti. Jis pajuto kažkokį saugumo jausmą, kurį taip negailestingai buvo išrovęs visas jo ankstesnis bendravimas su žmonėmis.

2

Praslinko nemažai laiko, paskui dievas pakilęs įėjo į trobelę. Kai jis vėl išėjo, Baltoji Iltis baugščiai stebėjo jį. Jis neturėjo nei botago, nei lazdos, nei ginklo. Jis nelaikė savo sveikosios rankos už nugaros, ką nors slėpdamas. Jis kaip ir anksčiau atsisėdo toje pat vietoje, už kelių pėdų nuo jo ir atkišo nedidelį gabalėlį mėsos. Baltoji Iltis pastatė ausis ir ėmė nepasitikėdamas ją apžiūrinėti, stengdamasis vienu metu aprėpti žvilgsniu ir mėsą, ir dievą, likdamas budrus kiekvienam jo veiksmui, įsitempęs visu kūnu ir pasiruošęs šokti į šalį, jei tik pastebėtų kokį nors nedraugišką judesį. Bausmė vis dar buvo atidėliojama. Dievas tik laikė prie pat jo nosies gabalėlį mėsos, ir neatrodė, kad toje mėsoje būtų kas nors negera. Baltoji Iltis vis dar nepasitikėjo: nors ranka masino, trumpais kyštelėjimais siūlydama pasiimti mėsą, jis nelietė jos. Dievai labai protingi, ir negali žinoti, kokia išmoninga klasta slypi tame iš pažiūros nekaltame mėsos gabale. Praeity, ypač susidūręs su indėnėmis, jis patyrė, jog mėsa ir bausmė dažnai turėdavo pragaištingų ryšių.

Pagaliau dievas numetė mėsą į sniegą prie pat Baltosios Ilties kojų. Jis rūpestingai pauostė mėsą, bet nežiūrėjo į ją. Jis vis sekė dievą, nenuleisdamas nuo jo akių. Nieko neatsitiko. Jis paėmė mėsą ir prarijo. Vėl nieko bloga neatsitiko. Tada dievas atkišo jam kitą mėsos gabalą. Jis vėl neėmė jo iš rankos, ir vėl tasai pamėtėjo jam. Taip viskas kartojosi daug kartų. Bet atėjo laikas, kai dievas nebemetė mėsos. Jis laikė ją rankoj ir vis siūlė paimti.

Tai buvo mėsa, gera mėsa, o Baltoji Iltis alkanas. Palengvėle, be galo atsargiai, jis artėjo prie žmogaus. Pagaliau apsisprendė suėsti mėsą iš rankos. Nė sekundės nenuleisdamas nuo dievo akių, jis ištiesė pirmyn galvą, priglaudęs ausis, nejučiom šiaušdamas keterą. O duslus niurzgimas griaudėjo jo gerklėj, įspėdamas, kad jis nepakęs apgaulės. Jis suėdė mėsą, ir nieko neatsitiko. Bausmė, matyt, vis dar atidėliojama.

Jis apsilaižė ir ėmė laukti, kas bus toliau. Dievas nesiliovė kalbėjęs. Jo balse skambėjo kažkoks gerumas, tai, ko Baltoji Iltis niekad nebuvo patyręs. Bet ir jame pačiame sukilo tokie jausmai, kokių jis anksčiau taip pat niekad nebuvo patyręs. Jis pajuto kažkokį keistą malonumą, tarsi būtų patenkintas kažkoks jo poreikis ar būtų užpildyta kažkokia jo būtybės tuštuma. Bet ir vėl jame sukilo instinktas, primindamas praeities patirtį. Dievai visuomet gudrūs ir savo tikslams pasiekti turi aibes neįmenamų priemonių.

O! Jis taip ir manė! Štai dievo ranka, mokanti taip žeisti, vėl pakilo ir ėmė leistis ant jo galvos. Bet dievas nesiliovė kalbėjęs. Jo balsas buvo švelnus ir meilus. Kad ir kokia grėsminga buvo ranka, tasai balsas skatino pasitikėti. Bet nors tas balsas ir skatino pasitikėti, ranka vis dėlto kėlė nepasitikėjimą. Baltojoje Iltyje virė priešingi jausmai. Atrodė, kad jis pats suskils į gabalus, – taip baisiai jis tvardėsi, su neįprastu neryžtingumu laikydamas draugėj tas prieštaringas jėgas, kurios kovojo jame dėl valdžios.

Jis pasirinko vidurį. Urzgė, šiaušėsi ir glaudė ausis, bet nekando ir nešoko šalin. Ranka leidosi. Ji leidosi vis žemiau ir žemiau. Ji palietė styrinčių plaukų viršūnėles. Jis susigūžė. Ranka neatsiliko ir prisišliejo dar glaudžiau. Susigūžęs ir kone drebėdamas jis vis dar pajėgė valdytis. Tai buvo tikra kankynė – ranka lietė jį ir žeidė jo instinktą. Jis negalėjo per vieną dieną pamiršti visų tų blogybių, kurias patyrė iš žmonių rankų. Bet tai buvo dievo valia, ir jis stengėsi jai paklusti.

Ranka kilo ir vėl leidosi, tapšnodama ir myluodama jį. Taip kartojosi daug kartų, bet kiekvieną sykį, kai ranka pakildavo, pasišiaušdavo ir Baltosios Ilties plaukai. Ir kiekvieną kartą, kai ranka nusileisdavo, jo ausys susiglausdavo, ir iš gerklės prasiverždavo duslus urzgimas. Baltoji Iltis urzgė ir urzgė, be atvangos ir atgrasiai. Šitaip jis įspėjo, kad atkeršys už kiekvieną nuoskaudą, kuri jį ištiks. Kas galėjo pasakyti, kada paaiškės tikrieji dievų kėslai? Kiekvieną akimirką tas švelnus pasitikėjimą žadinąs balsas galėjo prasiveržti pykčio audra, o švelni ir myluojanti ranka pavirsti geležiniu gniaužtu, kuris sugriebs jį, visų apleistą, ir nubaus.

Bet dievas vis nesiliovė švelniai kalbėjęs, o ranka vis kilo ir leidosi, draugiškai jį tapšnodama. Baltoji Iltis patyrė dvejopą jausmą. Instinktyviai jam buvo nesmagu. Visa tai jį varžė, neleido laisvai judėti. Ir vis dėlto jis nejautė fizinio skausmo. Priešingai, jis net jautė malonumą. Tapšnojimas iš lėto ir atsargiai virto paausių kasymu, fizinis malonumas pasidarė dar didesnis. Tačiau jis nesiliovė bijojęs ir visą laiką budėjo, laukdamas netikė tos blogybės, čia kentėdamas, čia vėl džiaugdamasis, nelygu kuris dviejų jausmų imdavo viršų ir jį užvaldydavo.

– Tegu aš skradžiai žemę!

Tai prašneko Metas, išėjęs paraitytomis rankovėmis iš trobelės, nešinas puodu nešvaraus vandens; pamatęs Vidoną Skotą glostant Baltąją Iltį, jis sustojo, pamiršęs net ko išėjo.

Vis dėlto jo balsas sutrikdė ramybę; Baltoji Iltis šoko atgal ir ėmė piktai urgzti ant jo.

Metas liūdnai žiūrėjo į savo šeimininką, priekaištingai linguodamas galvą.

– Jei nepyksite, misteri Skotai, ir leisite pareikšti savo nuomonę, tai drįsiu pasakyti, kad jumyse tupi septyniolika kvailių ir kiekvienas kitaip kvailioja.

Vidonas Skotas pasididžiuodamas šyptelėjo, pakilo ir priėjo prie Baltosios Ilties. Jis truputį jį pakalbino, paskui lėtai pakėlė ranką, padėjo ją ant Baltosios Ilties galvos ir vėl ėmė glostyti. Baltoji Iltis nesipriešino, nukreipdamas įtarias akis ne į žmogų, kuris jį tapšnojo, bet į vyrą, stovintį tarpdury.

– Nors esate vienas pirmųjų ir geriausių kalnų inžinierių, – pranašingai dėstė šunų varovas, – bet savo gyvenime pražiopsojote puikią progą, kam nepabėgote iš namų ir neįstojote į cirką.

Išgirdęs jo balsą, Baltoji Iltis suurzgė, bet šįkart nepašoko nuo rankos, švelniai glostančios jo galvą ir kaklą.

3

Baltajai Ilčiai tai buvo galo pradžia – senojo gyvenimo galo, neapykantos viešpatavimo galo. Prieš jį ėmė vertis naujas ir neapsakomai šviesus gyvenimas. Vidonui Skotui prireikė daug sumanumo ir begalinės kantrybės. O Baltajai Ilčiai tai buvo tikra vidinė revoliucija. Jam teko paneigti instinktą ir visus skatulius bei akstinus, užmiršti visą patirtį ir pačiam sau pripažinti, kad visa ji buvo netikra.

Jo pirmykštis gyvenimas ne tiktai nebuvo panašus į dabartinį, bet dar daugiau, – visos praeities srovės tekėjo priešinga linkme toms, kurios jį nešė dabar. Trumpai sakant, dabar jis turėjo atlikti kur kas didesnį posūkį negu tada, kai laisva valia atėjo iš Tyrų ir pasirinko savo viešpačiu Pilkąjį Bebrą. Tuo laiku jis dar buvo mažytis, gležnas, beformis kūrinys, greit ir klusniai pasiduodąs aplinkos įtakai, o dabar buvo kas kita. Aplinkos įtaka buvo per daug kruopščiai atlikusi savo darbą. Ji suformavo jį ir užgrūdino, paversdama „Kovojančiu vilku“, piktu ir nepermaldaujamu, nemylinčiu ir nemylimu. Dabar reikėjo atgimti, visa būtybe atitrūkti nuo praeities, ir visa tai tokiu metu, kai jis jau buvo netekęs jaunystės lankstumo, kai jo kūno raumenys pasidarė stangrūs ir gysloti, kai jo apmatai ir ataudai buvo pavirtę kietu lyg deimantas ir nelanksčiu audiniu, dvasia pasidariusi lyg geležinė, o visi instinktai ir gyvenimo dėsniai susikristalizavę į taisykles, savisaugos įgūdžius, pomėgius ir troškimus.

Ir štai dabar, jau naujomis sąlygomis ne kas kita, o tik aplinka vėl keitė jį, švelnindama tai, kas buvo šiurkštu, ir suteikdama jam gražesnę formą. Vidonas Skotas ir buvo ta aplinka. Jis pasiekė giliausias Baltosios Ilties prigimties šaknis ir savo gerumu palietė jo gyvenimo galias, kurios iki šiol snūduriavo ir buvo sunykusios kone galutinai. Viena tų galių buvo meilė. Ji pakeitė instinktyvų potraukį, kuris lig šiol ir buvo vyraujantis jausmas, vadovavęs jam bendraujant su dievais.

4

Tačiau ši meilė neatėjo per vieną dieną. Ji prasidėjo potraukiu ir palengva augo. Baltoji Iltis nepabėgo, nors jį laikė palaidą, nepabėgo, nes pamėgo naująjį dievą. Čia gyventi jam buvo daug geriau negu Gražuolio Smito narve, be to, jam būtinai reikėjo turėti kokį nors dievą. Jo prigimtis reikalavo priklausyti žmogui. Tuo priklausomybės antspaudu jis buvo pažymėtas dar anomis dienomis, kai nusigręžė nuo Tyrų ir atropojo prie Pilkojo Bebro kojų, žinodamas, jog gaus mušti. Tuo antspaudu jis vėl buvo giliai ir jau neišdildomai pažymėtas, kai antrą kartą grįžo iš Tyrų po ilgo badmečio, ir kai Pilkojo Bebro stovykloje vėl atsirado žuvies.

Jis pasiliko, nes jam būtinai reikėjo dievo, ir Vidoną Skotą jis mėgo labiau negu Gražuolį Smitą. Reikšdamas savo ištikimybę, jis ėmė saugoti savo šeimininko turtą. Vaikščiojo apie trobelę, kai roginiai šunys miegojo, ir pirmam svečiui, kurs vakare atėjo apsilankyti, teko gintis lazda, kol Vidonas Skotas atėjo jo gelbėti. Bet Baltoji Iltis veikiai išmoko atskirti vagis nuo padorių žmonių iš jų žingsnių ir elgsenos. Žmogų, kuris eidavo sau tvirtu žingsniu tiesiai prie trobelės durų, jis palikdavo ramybėje, nors ir jį budriai stebėdavo, kol atsiverdavo durys ir šeimininkas pakviesdavo svečią į vidų. Bet žmogų, kuris eidavo tyliai, apylankomis, atsargiai viską stebėdamas, stengdamasis išlikti nepastebėtas, – apie tokį žmogų Baltoji Iltis, ilgai nedelsdamas, susidarydavo savo nuomonę, ir toks žmogus staiga galvotrūkčiais ir be jokio orumo leisdavosi bėgti.

Vidonas Skotas pasiryžo pataisyti Baltąją Iltį arba, tiksliau kalbant, atsilyginti už tą nuodėmę, kuria žmonių giminė buvo nusikaltusi Baltajai Ilčiai. Tai jam buvo sąžinės reikalas. Jis jautė, kad Baltajai Ilčiai padarytas blogis yra žmonių skola ir kad ji turi būti apmokėta. Dėl to jis stengėsi „Kovojančiam vilkui“ būti itin malonus. Jis pasižadėjo kiekvieną dieną paglostyti ir pamyluoti Baltąją Iltį ir darė tai labai nuoširdžiai.

Nors iš pradžių žiūrėjo su nepasitikėjimu ir priešiškai, Baltoji Iltis ėmė vis labiau pamėgti šį glostymą. Bet vieno dalyko jis negalėjo nusikratyti, būtent urzgimo. Jis vis tiek urgzdavo, – urgzdavo nuo pat glostymo pradžios iki pabaigos. Bet tame urzgime atsirado nauja gaida. Koks nors svetimas žmogus nebūtų galėjęs jos išgirsti, ir tokiam žmogui Baltosios Ilties urzgimas rodytų vien nervus erzinantį ir kraują stingdantį amžiną jo žvėriškumą. Bet juk per daugelį metu pikto urzgimo, nuo pat pirmojo silpno inkštimo, kurs dar irštvoj pasigirdo jo vaikystėje, Baltosios Ilties gerklė pasidarė šiurkšti, ir todėl dabar jis negalėjo sušvelninti tų gerklės garsų, net ir reikšdamas tą švelnumą, kurį jautė. Bet palanki Vidono Skoto ausis buvo pakankamai jautri ir įstengė pagauti tą naująją gaidą, prasiveržusią pro pyktį, kurioj buvo girdėti silpnutis pasitenkinimo atgarsis ir kurį tik jis vienas tegalėjo išgirsti.

Bėgo dienos, ir neaiškus potraukis vis labiau virto meile. Baltoji Iltis pats ėmė tai suvokti, nors sąmone jis nenutuokė, kas yra toji meilė. Ji reiškėsi jame kaip jo būtybės tuštuma, – nepasotinama, skausminga ir gosli tuštuma, kuri troško būti užpildoma. Tai buvo skausmas ir nerimas, kuris nurimdavo tik tada, kai pasirodydavo naujasis dievas. Tokiais atvejais meilė pasireikšdavo džiaugsmu, – laukine, stipria pasitenkinimo pajauta. Bet kai dievas pasitraukdavo, skausmas ir nerimas vėl grįždavo, vėl atsiverdavo tuštuma, o alkis kankino ir kankino jį nepaliaujamai.

5

Baltoji Iltis gyveno savęs pažinimo laikotarpį. Nors jis jau buvo subrendęs, nors jo būdas jau buvo susiformavęs, jo prigimtis keitėsi. Jame ėmė skleistis keisti jausmai ir neįprasti impulsai. Keitėsi senieji jo poelgiai. Anksčiau jis nepakentė nepatogumų ir skausmo, ir atitinkamai derindavo savo veiksmus. Dabar viskas buvo kitaip. Šito naujo vidinio jausmo skatinamas, jis dažnai pasirinkdavo nepatogumą ir skausmą, viską pakeldavo dėl savo dievo. Pavyzdžiui, ankstų rytą, užuot lakstęs ir rūpinęsis maistu ar gulėjęs kur ramiam kampely, jis ištisas valandas laukdavo ant nejaukių trobelės laiptų, kad tik galėtų pažvelgti į savo dievo veidą. Vakare, kai dievas grįždavo namo, Baltoji Iltis palikdavo savo šiltą guolį, kurį išsirausdavo sniege, kad tik dievas draugiškai paliestų jį pirštais ir pasitiktų maloniu žodžiu. Mėsos, net mėsos jis atsisakydavo, kad tik būtų kartu su dievu, patirtų jo glamonėjimą arba galėtų jį palydėti į miestą. Potraukį pakeitė meilė. Ir toji meilė buvo lyg svambalas, panertas jo vidaus gelmėse, kurių niekad niekas nebuvo pasiekęs. Ir iš jo gelmių iškilo naujas jausmas – meilė. Tai, kas jam buvo duota, jis grąžino atgal. Tai buvo iš tiesų dievas, meilės dievas, šiltas ir spinduliuojantis dievas, kurio šviesoj Baltosios Ilties prigimtis skleidėsi kaip gėlė saulėje.

Bet Baltoji Iltis nemokėjo reikšti savo jausmų. Jis buvo per senas, per daug sukietėjęs, kad dabar sugebėtų pasirodyti kitoks. Be to, nuolat gyvendamas vienišas, jis įprato būti labai santūrus. Per daug ilgai jam teko tvardytis, gyventi nuošaly ir be draugų. Jis niekad nebuvo lojęs ir dabar negalėjo išmokti lojimu pasveikinti besiartinantį savo dievą. Jis niekad nereiškė savo meilės triukšmingai ir įkyriai, niekad nebėgdavo pasitikti savo dievo. Jis laukdavo jo iš tolo, bet visuomet laukdavo, visad būdavo vietoje. Jo meilė buvo aklas ir tylus dievinimas. Savo meilę jis reikšdavo tik tvirtu akių žvilgsniu, tik nepaliaujamai sekdamas jomis kiekvieną dievo judesį. O kartais, kai jo dievas pažvelgdavo į jį ir prakalbindavo, būdavo galima pastebėti, kad jis staiga pasidaro nerangus ir drovus: stengiasi parodyti savo meilę, o fiziškai negali jos išreikšti.

Jis įvairiausiais būdais taikėsi prie naujo gyvenimo. Jam buvo jau įteigta, kad savo šeimininko šunų jis neprivalo kliudyti. Tačiau valdingoji jo prigimtis gynė savo teises, ir jis visų pirma aplamdė juos, priversdamas pripažinti savo viršenybę ir vadovavimą. Po šio žygio jis beveik neturėjo dėl jų rūpesčių. Jie lenkdavosi jam iš kelio, kai jis prieidavo arba vaikštinėdavo tarp jų, ir visuomet klausydavo.

6

Visai taip pat jis apsikentė su Metu, kaip su savo šeimininko nuosavybe. Šeimininkas retai kada pats maitindavo Baltąją Iltį. Tuo rūpindavosi Metas, tai buvo jo pareigos. Tačiau Baltoji Iltis suvokė, kad ėda savo šeimininko maistą, kad pats šeimininkas jį maitina, pavedęs kitam. Metas mėgino ir pakinkyti jį, kad kartu su kitais šunimis temptų roges. Bet Metui nepasisekė. Ir tik tada, kai pats Vidonas Skotas uždėjo Baltajai Ilčiai pakinktus ir su juo kiek pabuvo, tik tada jis suprato, jog tokia yra šeimininko valia, kad Metas važinėtų ir dirbtų su juo taip, kaip važinėjo ir dirbo su kitais šeimininko šunimis.

Klondaiko rogės skyrėsi nuo Makenzės rogių – jos turėjo pavažas. Ir šunys čia kitaip buvo kinkomi. Jungas čia nebūdavo pasiskleidęs lyg vėduoklė. Šunys bėgo viena vorele, vienas paskui kitą, traukdami dviem viržiais. Ir čia, Klondaike, šuo vadas buvo tikras vadas. Jis – protingiausias ir stipriausias šuo, o jungas klausė jo ir bijojo. Kad ši vieta veikiai atiteks Baltajai Ilčiai, buvo aišku. Mažesnėmis pareigomis jo nebūtų buvę galima patenkinti, – tuo po įvairių nesėkmingų bandymų ir nesusipratimų Metas greit įsitikino. Baltoji Iltis pats išsikovojo šią vietą, ir Metas, išbandęs jo pasirinkimą, stipriu posakiu išreiškė savo pritarimą. Nors ir plušėjęs per dieną pakinkytas rogėse, Baltoji Iltis naktį vis tiek saugojo savo šeimininko turtą. Jis visą laiką ėjo pareigas, visad buvo budrus ir ištikimas, geriausias iš visų šunų.

– Jei leisit pareikšti savo nuomonę, – tarė vieną dieną Metas, – tai pasakysiu, kad tikrai gudriai padarėt, sumokėjęs už šunį tiek, kiek pasiūlėte. Švariai apmovėt Gražuolį Smitą, užmetę dar ir kumščiu priedo.

Senojo pykčio kibirkštys žybtelėjo pilkose Vidono Skoto akyse, ir jis piktai sumurmėjo:

– Žvėris!

7

Baigiantis pavasariui, Baltąją Iltį ištiko baisi nelaimė. Staiga, nė neįspėjęs, dingo jo šeimininkas. Įspėjimų netrūko, bet Baltoji Iltis šiuo atžvilgiu buvo nepatyręs ir nieko nenusituokė apie kraunamus lagaminus. Jis tik vėliau prisiminė, kad toji ruoša vyko prieš šeimininko dingimą, bet tuo laiku jis nieko neįtarė. Tą naktį jis laukė šeimininko sugrįžtant. Vidurnaktį šaltas vėjas privertė jį ieškotis užuovėjos už trobelės. Jis snaudė, pusmiegy įtempęs ausis, stengdamasis išgirsti pirmąjį pažįstamų žingsnių atgarsį. Bet antrą valandą ryto nerimas atvijo jį ant šaltų laiptų, kur jis susirietė ir ėmė laukti toliau.

Tačiau šeimininkas negrįžo. Rytą atsidarė durys, ir Metas išėjo į lauką. Baltoji Iltis gailiai pažvelgė į jį. Nebuvo tokios kalbos, kuri būtų padėjusi sužinoti tai, kas jam rūpėjo. Slinko dienos, bet šeimininkas nesirodė. Niekad gyvenime nežinojęs, kas yra liga, Baltoji Iltis susirgo. Jis susirgo labai sunkiai, taip sunkiai, jog Metas pagaliau turėjo jį įvilkti į trobelę. Ir, rašydamas savo šeimininkui laišką, jis pridėjo prierašą apie Baltąją Iltį.

Vidonas Skotas, skaitydamas Serklyje laišką, štai ką sužinojo:

„Tas prakeiktas vilkas nenori dirbti. Nieko neėda. Labai sulyso. Visi šunys jį pjauna. Nori žinoti, kur jūs dingote, ir aš neišmanau, kaip jam paaiškinti. Gali dar, ko gero, nudvėsti.“

Metas rašė teisybę. Baltoji Iltis liovėsi ėdęs, neteko budrumo ir nesipriešindamas leidosi niokojamas kiekvienam jungo šuniui. Jis gulėjo trobelėje ant grindų, prie pat krosnies, nesidomėdamas nei maistu, nei Metu, nei pačiu gyvenimu. Ar Metas švelniai jį kalbintų, ar plūstų, jam buvo vis tiek; jis nereaguodavo, tik pakreipdavo blausias akis į jį, paskui, nuleidęs galvą, vėl padėdavo ją ant ištiestų priešakinių letenų.

Bet štai vieną vakarą, kai Metas bambėdamas ir krutindamas lūpas skaitė, jį staiga sutrikdė silpnas Baltosios Ilties inkštimas. Jis atsistojo ir, priėjęs prie durų, ėmė klausytis. Netrukus Metas išgirdo žingsnius. Durys atsidarė, ir įėjo Vidonas Skotas. Abu vyrai paspaudė rankas. Tada Skotas apsidairė.

– Kur vilkas? – paklausė jis.

Bet tuoj pastebėjo jį netoli krosnies, sustojusį toje pat vietoje, kur gulėdavo. Jis nepašoko prie jo, kaip kad kiti šunys pratę daryti. Jis stovėjo, žiūrėjo ir laukė.

– Po šimts pypkių! – sušuko Metas. – Žiūrėkit, uodegą vizgina!

Vidonas Skotas žengė jo link iki pusės kambario, šaukdamas prie savęs. Baltoji Iltis nors ir ne šuoliu, bet gana greit atsirado prie jo. Jį varžė drovumas, bet akys, kai jis priėjo arčiau, įgavo kažkokią ypatingą išraišką. Kažkoks neišreiškiamai gilus jausmas įsiliepsnojo jo akyse ir švytėte švytėjo.

– Jis niekad į mane taip nežiūrėjo, kai jūsų nebuvo, – pastebėjo Metas.

Vidonas Skotas negirdėjo. Pritūpęs, priglaudęs veidą prie Baltosios Ilties, jis mylavo jį, kasydamas paausius, ilgais, glamonėjančiais glostymais braukydamas iki pat menčių jo kaklą, švelniai tapšnodamas per nugarą. Ir Baltoji Iltis, jam atsiliepdamas, urzgė ir urzgė, ir maloni to urzgimo gaida skambėjo ryškiau nei bet kada.

Bet tuo viskas nesibaigė. Didžiulė jo meilė, vis kunkuliuojanti ir vis besistengianti prasiveržti, iš džiaugsmo rado naują raiškos būdą. Baltoji Iltis staiga kyštelėjo savo galvą priekin ir sprauste įspraudė ją šeimininko pažastin. Ir taip suspaustas, visas pasislėpęs, jau net nebeurgzdamas, jis vis spraudėsi ir glaudėsi artyn.

Abu vyrai pažvelgė vienas į kitą. Skoto akys švietė.

– Die! – nuostabos pagautu balsu sušuko Metas. Po valandėlės atsikvošėjęs, jis pridėjo:

– Aš visad tvirtinau, kad šis vilkas yra šuo. Nagi, tik pažvelkite į jį!

8

Grįžus šeimininkui, Baltoji Iltis ėmė greitai sveikti. Dar dvi naktis ir vieną dieną jis praleido trobelėj, paskui išbėgo lauk. Roginiai šunys buvo jau užmiršę jo narsumą. Jie teatsiminė, koks jis buvo pastaruoju metu paliegęs ir ligotas. Vos tik pamatė išėjusį iš trobelės, jie tuoj puolė jį.

– Suruošk jiems pirtį, – linksmai suriko Metas, stovėdamas tarpdury ir žiūrėdamas į jį. – Garo jiems, vilke! Duok garo! Dar! Dar!

Baltosios Ilties nereikėjo raginti. Jam pakako vien to, kad grįžo mylimas šeimininkas. Jame vėl sukunkuliavo gyvenimas, – stebuklingas ir nenuramdomas. Jis kovojo iš džiaugsmo, reikšdamas tuo būdu visa, ką jautė ir ko negalėjo pasakyti žodžiais. Pabaiga tegalėjo būti tik viena: negarbingai pralaimėjęs, jungas iškriko, ir tik sutemus šunys vienas po kito parslinko namo, nedrąsiai ir nuolankiai reikšdami savo ištikimybę Baltajai Ilčiai.

Išmokęs glaustytis, Baltoji Iltis dažnai naudodavosi šiuo raiškos būdu. Tai buvo paskutinis jo meilės žodis. Daugiau jis jau nieko negalėjo. Niekam niekad jis neleisdavo glostyti galvos. Nepakentė, kad kas ją liestų. Tai buvo Tyrų balsas, slypintis jo prigimtyje, skausmo ir spąstų baimė, kuri sukeldavo jame tiesiog panišką siaubą. Instinktas reikalavo, kad galva liktų laisva. Ir šit dabar, glausdamasis prie mylimo šeimininko, jis pareiškė jam visišką pasitikėjimą, visišką atsidavimą, tarsi sakytų jam: „Aš visiškai pasiduodu į tavo rankas. Elkis su manim kaip nori.“

Vieną naktį, netrukus po sugrįžimo, Skotas ir Metas prieš guldami susėdo palošti kribedžo.

– Penkiolika ir du, penkiolika ir keturi ir dar du… – buvo bežymįs Metas, kai staiga lauke pasigirdo riksmas ir urzgimas. Jiedu pakilo, žvelgdami vienas į kitą.

– Vilkas kažką pačiupo, – tarė Metas

9

Pašėlęs baimės ir skausmo spiegimas paragino juos skubėti.

– Nešk šviesą! – suriko Skotas, šokdamas laukan. Metas išsekė paskui jį su lempa, ir jos šviesoje jiedu pamatė sniege gulintį aukštielninką vyrą. Jis tįsojo, sunertomis rankomis dengdamas veidą ir kaklą. Taip jis bandė apsisaugoti nuo Baltosios Ilties dantų. Ir tai nebuvo tuščias atsargumas. Baltoji Iltis tūžo, įnirtingai puldamas lengviausiai sužeidžiamą vietą. Nuo pat pečių iki delnų apsiausto rankovės, mėlyni flanelės marškiniai ir apatiniai buvo suplėšyti į skarmalus, o suraižytos rankos paplūdusios krauju.

Visa tai abu vyrai pamatė labai greit. Dar valandėlė, ir Vidonas Skotas jau laikė Baltąją Iltį už kaklo ir tempė nuo žmogaus. Baltoji Iltis blaškėsi ir urzgė, bet nemėgino kąsti ir, išgirdęs griežtą šeimininko žodį, veikiai nurimo.

Metas padėjo žmogui atsikelti. Atsistodamas tasai nuleido sukryžiuotas rankas, ir jie pamatė žvėrišką Gražuolio Smito veidą. Šunų varovas staiga atšoko nuo jo, kaip žmogus, palietęs rankomis liepsną. Gražuolis Smitas mirkčiojo lempos šviesoje ir dairėsi aplinkui. Jis pamatė Baltąją Iltį, ir jo veide pasirodė siaubas.

Tuo pat metu sniege Metas pastebėjo du gulinčius daiktus. Jis apšvietė juos lempa ir paspyrė bato galu, parodydamas šeimininkui plieninę šuns grandinę ir storą lazdą.

Vidonas Skotas pažvelgė ir palingavo galvą. Jiedu nepratarė nė vieno žodžio. Šunų varovas uždėjo ranką Gražuoliui Smitui ant peties ir apsuko jį aplink. Žodžių nebereikėjo. Gražuolis Smitas pasileido bėgti, iš kur atėjęs.

Tuo tarpu šeimininkas tapšnodamas kalbėjo Baltajai Ilčiai:

– Norėjo tave pavogti, ką? O tu nesileidai? Puiku, puiku! Jis truputį apsiriko, ar ne?

– Jis greičiausiai pagalvojo, kad jį visas pragaras užpuolė, – prunkštelėjo šunų varovas.

Baltoji Iltis, dar suerzintas ir pasišiaušęs, vis urzgė ir urzgė, bet jo šeriai palengva atsileido, o gerklėj kas kartą ryškiau girdėjosi toji tolima ir menka, bet tolydžio stiprėjanti maloni gaida.