Žodžių darybos būdai. Vediniai

Iš ko susideda žodis, mokėmės praėjusiais metais. Pirmiausia prisiminkime, kad elementai, iš kurių susideda žodis, vadinami žodžio dalimis. Tai šaknis, priešdėlis, priesaga, galūnė, kamienas ir keli smulkesni elementai: sangrąžos dalelytė, jungiamoji balsė ir intarpas.

       Šaknis – pagrindinė žodžio dalis, nustatoma lyginant giminiškus žodžius: ranka, rankelė, rankytė, rankinė, parankė, rankogalis.

       Priešdėlis – žodžio dalis, einanti prieš šaknį: atnešti, panešti, nunešti, parnešti, išnešti.

       Priesaga – žodžio dalis, einanti po šaknies: vaikelis, vaikutis, vaikiūkštis, vaikėzas, vaikystė, vaikiškas.

        Galūnė – žodžio dalis, einanti žodžio gale ir kintanti žodį kaitant: mama, mamos, mamai, mamą, mamų, mamas.

         Kamienas – žodžio dalis atmetus galūnę: vasara, pavasaris, vasarotojas, vasariškas, vidurvasaris.

Žodyje dar gali būti smulkesnių elementų.

        Sangrąžos dalelytė:
​prausiasi, nusiprausė, prausimasis.

       Jungiamoji balsė:
​galvaraištis, galvosūkis, galvūgalis.

        Intarpas: sninga, kimba.

16.1. Perrašykite žodžius ir sutartiniais ženklais pažymėkite jų reikšmines dalis.

Kastuvas, pakalnė, neskanus, parvažiuoti, namisėda, apygeris.

Pasikartojimas mums padės mokantis šios pamokos medžiagą, nes kalbėsime apie žodžių darybos būdus. Pagrindiniai lietuviškų žodžių darybos būdai yra keturi.

Priešdėlinė darýba – kai prie pamatinio žodžio pridedamas priešdėlis:

ranka – apyrankė sukti – pasukti ilgas – pailgas

Penktoje klasėje mokėmės, kad lietuvių kalboje priešdėlių su variantais gana daug:

at- (ata-, ato-) ne- nebe- pri- (prie-) ant- (anta-) nu- (nuo-) prieš- ap- (api-, apy-) pa- (po-) su- (są-, sam-, san-) be- iš- par- per- te- tebe- į- (in-, im-) pra- (pro-) už- (užu-, užuo-)

Priešdėliai be-, ne-, nebe-, te- ir tebe- yra dalelyčių kilmės, visi kiti – prielinksnių kilmės.

Žodžiai su priešdėliais daromi tik iš tos pačios kalbos dalies:

• daiktavardžiai iš daiktavardžių;
• būdvardžiai iš būdvardžių;
• veiksmažodžiai iš veiksmažodžių.

Skaitvardžių, įvardžių ir prieveiksmių su priešdėliais nedaroma.

16.2. Padarykite naujų žodžių su priešdėliais.

Iš daiktavardžių langas, ranka, jūra;

iš būdvardžių žalias, pilnas, tamsus;

iš veiksmažodžių vežti, skaityti, grybauti.

Priešdėlis laikomas reikšmine žodžio dalimi, nes pridėtas prie šaknies suteikia žodžiui kitą reikšmės atspalvį arba visiškai pakeičia reikšmę.

16.3. Pasakykite, kuo skiriasi pateiktų žodžių reikšmės. Jeigu kurios nors reikšmės nežinote, pasitikrinkite žodyne. Su kiekvienu žodžiu sugalvokite po trumpą sakinį.

Kelti – perkelti – nukelti – iškelti – atkelti – įkelti – pakelti – sukelti – tebekelti – užkelti.

Priešdėliai būdingiausi veiksmažodžiui. Jie gali rodyti veiksmo baigtumą, įvykusį veiksmą (suvalgė) arba suteikti žodžiui tam tikrą atspalvį:

• krypties (nubėgti, išbėgti, įbėgti, parbėgti);
• kartojimo (perrašyti, perdaryti);
• dalijimo pusiau (perplėšti, perskelti);
• laiko (išbūti, nubusti);
• veiksmo mažumo (pamokyti, privengti).

Kartais pridėję priešdėlį gauname visai kitą reikšmę:

duoti – išduoti, parduoti gauti – apgauti, užgauti

Ta pati veiksmažodžio šaknis gali prisijungti įvairių priešdėlių:

16.4. Perrašykite žodžius ir sutartiniu ženklu pažymėkite priešdėlius.

Antkaklis, požemis, apkaustai, beginklis, apylanka, įvartis, inkilas, pervaža, atokaita, užuojauta, užsienis, apibrėžimas, sąskaita.

Priešdėlius ir jų reikšmes dar prisiminsime mokydamiesi kalbos dalių. O dabar mums svarbu ne tik išmokti skirti priešdėlį nuo šaknies, bet ir įsidėmėti kai kurių priešdėlių rašybą bei tarimą.

Nosinės balsės rašomos dviejuose lietuvių kalbos priešdėliuose:

Šios nosinės raidės tiek kirčiuotos, tiek nekirčiuotos tariamos ilgai. Kaip ir visos nosinės, jos atsirado išnykus n. Yra tarmių, kuriose dar ir šiandien išgirstame dvigarsį: [inšoko]. Tačiau kalboje dar yra priešdėliai in-, im-, san-, sam-: in-takas, in-dėlis, im-pilas, san-taka, san-taika, san-grąža, sam-brūzdis.

Kai kuriais atvejais priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja. Tada rašoma viena balsė:

nesu (ne + esu) nėra (ne + yra) nebėra (nebe + yra) tėra (te + yra) tėra (te + yra) tebesu (tebe + esu) nėjo (ne + ėjo) neina (ne + eina) nebeina (nebe + eina)

Įsidėmėkite kelių žodžių rašybą: lietuviškų ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra, samana, savitas ir tarptautinių idealas, idėja, iliuzija, ironija. Čia i, y, sa nėra priešdėliai ir priklauso šakniai.

16.5. Paaiškinkite paryškintų žodžių rašybą.

1. Grybus slėpė minkštučiukės miško samanos. 2. Nemuno ir Neries santaka vasarą sutraukia daugybę poilsiautojų. 3. Ant suolo pabiro sąvaržėlės. 4. Samprotaujamieji tekstai turi lavinti mąstymą. 5. Atšilo, Šešupe ėmė plaukti ižas. 6. Sąžiningas žmogus visada bus labiau gerbiamas. 7. Žinomų žmonių mintys mums visada daro įtaką. 8. Viena iš priebalsių ypatybių – minkštėjimas prieš priešakinės eilės balsius.

Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n, r, s, š, v, ž: sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas, sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė.

Priešdėlis san- rašomas prieš d, t, g, k: sandėlis, santaika, sangrąža, sankaba.

Priešdėlis sam- rašomas prieš b, p: sambūris, samplaika, samprotauti.

Per žodyje perkūnas ir prie žodyje priemenė nėra priešdėliai!

Priesaginė darýba – kai darybos elementas yra priesaga:

namas – namelis darbas – darbininkas uoga – uogauti

Su priesagomis pasidarome naujų žodžių arba to paties žodžio formų. Priesaginė daryba – produktyviausias lietuviškų žodžių darybos būdas. Kaip prisimenate iš pernai, ji būdingiausia daiktavardžiui: šios kalbos dalies priesagų yra net šeši šimtai. Būdvardis priesagų turi per šimtą, o veiksmažodis – tik apie dešimt. Su priesagomis daromi ne tik daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai, bet ir skaitvardžiai (dvejetas, penkeri), prieveiksmiai (aukštyn, vakarop).

Pridėdami priesagą iš vienos kalbos dalies galime padaryti kitą:

daiktavardis dulkė – būdvardis dulkėtas

daiktavardis žaibas – veiksmažodis žaibuoti

16.6. Iš pateiktų daiktavardžių ir būdvardžių padarykite veiksmažodžių.

Grybas, galva, spalva, raudonas, žalias, juodas.

16.7. Perrašykite žodžius ir sutartiniu ženklu pažymėkite jų priesagas.

Keleivis, kartokas, penketas, saldainis, vergauti, mergaitė, kartoti, girdėti, pareigingas.

Priesaga ne tik keičia šaknies reikšmę, bet ir parodo, kuriai kalbos daliai priklauso žodis:

-ininkas, -ėjas, -idė, -ykla turi tik daiktavardžiai (bitininkas, kirpėjas, arklidė, mokykla);

-ingas, -ėtas, -uotas – būdvardžiai (laimingas, skylėtas, languotas);

-uoti, -ėti, -yti, -enti, -auti – veiksmažodžiai (dainuoti, kalbėti, matyti, gyventi, keliauti).

Atkreipkite dėmesį: vardydami priesagas jas sakome su galūne: -ėjas, -elis, -ėtas, -uoti. Bet nagrinėdami žodžio sandarą priesagą ir galūnę žymime atskirais sutartiniais ženklais.

16.8. Perrašykite sakinius ir pabraukite priesaginius žodžius. Priesagas pažymėkite sutartiniu ženklu.

1. Pirma skrido didelis lėktuvas, o iš paskos – mažas lėktuvėlis. 2. Odinis diržas buvo su žalvarine sagtimi. 3. Iš automobilių visi pasipylė į mišką – kas grybauti, kas uogauti. 3. Lapiūkštis susigūžė ir krūmokšniuose jo nebuvo matyti. 4. Iš seno, gražaus miško liko tik kelmynas. 5. Snaudalius irgi išlindo iš savo namelio. 6. Studentai mums papasakojo visokių įdomybių.

16.9. Parungtyniaukite – sugalvokite kuo daugiau žodžių su priesagomis -tojas, -ėtas, -auti.

Galūninė daryba – kai darybos elemento vaidmenį atlieka galūnė:

stalas – stalius pakilti – pakilus briedis – briedė

Galūnių vedinių darybos reikšmė panaši į priesagų vedinių, tik priesagų yra labai daug, o galūnių mažai. Galūnės labai svarbios sudarant sakinius. Jos rodo prasminius žodžių ryšius: Gyvatės, kai įpyksta ir ima vyti, stačios ant uodegos lekia, ne raitytis raitosi; taip jos ir raitą galį pavyti, o jau pėsčias tai niekaip neišbėgs. (Vaižgantas)

Jeigu žodžių galūnės nesikeistų, nesuprastume vienas kito sakinių ir nesusikalbėtume. Kartais galūnė net pakeičia žodžio reikšmę – keisdami galūnę pasidarome naujų žodžių:

vilkas – vilkė stalas – stal(i)us gražus – grožis

16.10. Keisdami galūnę sukurkite naujų žodžių.

Baldas, elnias, ratas, briedis, šaltas, puodas, mokinys.

Paprastai vyriškosios giminės vediniai daromi su galūnėmis -as, -is, -ys, -us, -(i)us, moteriškosios giminės – su galūnėmis -a, -ė, -is.

Pridedant tas pačias galūnes galima pasidaryti visai skirtingų daiktavardžių ir būdvardžių:

baldžius pakilus

Skaitvardis, veiksmažodis ir prieveiksmis galūninės darybos neturi.

16.11. Pasakykite, kokių galūnių vedinių galima pasidaryti iš žodžių senas, gražus, puodas, greitas, švarus, pienas, muša, pamoko.

Daiktavardiniai galūnių vediniai turi arba vieną pamatinį žodį (stalas – stalius), arba du.

Pastaruoju atveju žodžiai sudaromi dvejopai:

• iš dviejų savarankiškų žodžių. Rezultatas – sudurtinis daiktavardis: žąsis + ganyti = žąsiaganė;

• iš tarnybinio ir savarankiško žodžių. Rezultatas – priešdėlinis daiktavardis: prie + klėties = prieklėtis.

16.12. Pagal pavyzdį paaiškinkite, kaip sudaryti pateikti žodžiai.

Pavyzdys. Daiktavardis šaltis – iš vieno pamatinio būdvardžio šaltas ir galūnės -is.

Rankdarbis, požemis, grožis, greitpuodis, provėža, stalviršis, pievagrybis, kurpius.

Dabar kalbėsime apie tuos vedinius, kurių daryba remiasi vienu žodžiu. Paprasčiausia juos skirstyti būtent pagal pamatinį žodį ir vedinio reikšmę.

16.13. Iš pateiktų žodžių padarykite galūnių vedinių ir juos parašykite sąsiuvinyje. Galūnes pažymėkite sutartiniu ženklu.

Ratas, pietūs, Sūduva, blusa, blogas, kupra, gausus, narsus, švarus.

Produktyviausia yra galūninė daiktavardžių daryba iš veiksmažodžių. Šiam darybos tipui būdinga šaknies ir priešdėlio balsių kaita, todėl reikia įsidėmėti:

melsti – malda nukvakti – nuokvaka išpulti – išpuolis kęsti – kančia neužaugti – neūžauga prilipti – prielipas atleisti – atlydys už(u)miršti – užuomarša dužti – dūžis skųsti – skundas priplaukti – prieplauka spjauti – spjūvis

16.14. Pagal pavyzdį padarykite galūnių vedinių.

Pavyzdys. Šauti – šūvis.

Stigti, įmigti, nutikti, pinti, skirti, rišti, krauti, tverti, užtverti, priglausti, nupulti.

Būdvardiniai galūnių vediniai daromi iš veiksmažodžių ir daiktavardžių. Darant iš veiksmažodžių pagrindinį darybos reikšmės skirtumą lemia žodžio priklausymas kalbos daliai: veiksmažodžiai reiškia veiksmą, o būdvardžiai – ypatybę kaip veiksmo rezultatą:

išleisti – išlaidus užmiršti – užmaršus rimti – ramus uždaryti – uždaras

Atkreipkite dėmesį į balsių kaitą šaknyse:

leisti – laidus rimti – ramus lėkti – lakus tilpti – talpus atverti – atviras praverti – praviras

16.15. Iš veiksmažodžių padarykite būdvardžių – galūnių vedinių.

Iškilti, sumanyti, užmiršti, valgyti, atverti, pakrikti, tilpti, pastebėti.

Esama bendrašaknių būdvardžių ir veiksmažodžių porų: senas – senti, bukas – bukti, blogas – blogti, menkas – menkti, plikas – plikti. Akivaizdu, kad vienas žodis padarytas iš kito, bet neįmanoma nustatyti, kuris iš kurio.