Totalitarizmas komunistinėje Sovietų Sąjungoje

Nors į valdžią atėję bolševikai paskelbė garsiąją Rusijos tautų teisių deklaraciją, V. Leninas šių nuostatų neketino laikytis. Daugelyje Euròpos šalių viešpatavo suirutė. Siekdami pasinaudoti padėtimi, 1919 m. vasarą bolševikai įsteigė tarptautinę komunistų organizaciją – Komintèrną (Komunistų internacionalą). Jo pagrindinis tikslas buvo platinti komunizmą visame pasaulyje (11.3 pav.).

Daugelyje Europos valstybių buvo įkurtos Maskvõs remiamos vietos komunistų partijos, siekiančios įvesti komunistinę santvarką. Visų šalių komunistų partijos turėjo besąlygiškai paklusti Kominterno nurodymams. Netrukus buvo sutriuškintos Veñgrijoje ir Bavarijoje sudarytos sovietų vyriausybės. 1920 m. bolševikai mėgino dar kartą primesti komunizmą Euròpai. Tų metų vasarą sovietų kariuomenei pavyko nužygiuoti iki Lénkijos. Viltasi, kad jie bus sutikti kaip išvaduotojai. Tačiau Raudonoji armija tų metų vasarą prie Váršuvos buvo nublokšta atgal („stebuklas prie Vyslos“). Žlugo dar vienas bandymas karinėmis priemonėmis įvesti komunistinę santvarką už Sovietų Rusijos sienų. Taigi dar labiau sustiprėjo šalies atsiribojimas nuo kitų Europos valstybių.

Vakarų kapitalistines valstybes supykdė komunistų kalbos apie revoliucijos kurstymą, o komunistai manė, kad jiems taip pat gresia Vakarų valstybių puolimas. Grasinimai kurstė įtarumą, o įtarumas – naujus grasinimus. Dėl tokių aplinkybių Vakarų valstybės negalėjo įsivaizduoti, kad bolševikinė Rusija vėl galėtų tapti didžiąja Europos valstybe ir elgtis taip, kaip kitos didžiosios šalys. Manyta, kad atsirado gili idėjinė ir politinė praraja tarp naujosios Rusijos ir likusios Europos.

Kai bolševikų vadams nepavyko išplėsti ir įtvirtinti komunizmo Europoje, nutarta kiek įmanoma padidinti komunistinę Rusiją. Pirmiausia – susigrąžinant Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje nuo Rusijos atsiskyrusias valstybes. 1918–1919 m. keletas valstybių – Lietuvà, Lãtvija, Èstija ir Súomija – nuo bolševikų apsigynė per nepriklausomybės kovas, todėl šiose šalyse išliko demokratinė santvarka. Bolševikams pavyko okupuoti Užkaukazės valstybes (Armėniją, Azerbaidžãną, Grùziją), Baltarùsiją, Ukrainą. Jose buvo įvesta komunistinė santvarka. Sovietų kariuomenės remiami vietos komunistai nuversdavo teisėtą šalies valdžią, paskelbdavo sovietinę respubliką ir paprašydavo Sovietų Rusijos pagalbos. Visais atvejais bolševikų vadovybė suteikdavo pagalbą ir pasiųsdavo savo kariuomenę. Taip šalis būdavo prijungiama prie sovietų valstybės. Sovietų Rusija minėtas penkias sovietines respublikas 1922 m. gruodžio mėn. sujungė į vieną naują komunistinę valstybę – Sovietų Sąjungą (11.4–11.6 pav.).

Sovietinės respublikos, kurias valdė vietos komunistų partijos, turėjo besąlygiškai vykdyti iš sostinės Maskvos diktuojamus komunistų partijos vadovybės nurodymus. Visose sovietinėse respublikose buvo įvesta komunistinė santvarka, garbinami sovietų vadai (pirmiausia V. Leninas – Sovietų Sąjungos valstybės įkūrėjas). Po 1923 m. kovą ištikusio trečio apoplèksijos (kraujo išsiliejimo į smegenis) priepuolio pusiau paralyžiuotas V. Leninas iš esmės jau nebevadovavo ir kitais metais mirė.

Bolševikų vadai, garbindami V. Leniną, stengėsi toliau dirbti savo pirmtako darbus ir plėsti Sovietų Sąjungos teritoriją. Pavyzdžiui, 1940 m. vasarą prie Sovietų Sąjungos buvo prievarta prijungtos Lietuva, Latvija ir Estija. Nuo 1956 m. Sovietų Sąjungą sudarė 15 sovietinių respublikų. Valstybės Konstitucija oficialiai skelbė, kad visos sovietinės respublikos yra lygios ir bet kada gali išstoti iš šios sąjungos. Iš tikro taip nebuvo. Respublikoms iš bolševikų imperijos išsivaduoti ir tapti demokratinėmis valstybėmis pavyko tik 1991 m. gruodžio mėn. žlugus Sovietų Sąjungai.

Bolševikų vadai – pirmiausia J. Stalinas – susitaikę su tuo, kad pirmaisiais pokario metais komunizmo nepavyko primesti kitoms Europos valstybėms, nutarė jį įtvirtinti Sovietų Sąjungoje. Kadangi ši valstybė buvo žemės ūkio kraštas ir gyventojų daugumą sudarė valstiečiai, 1925 m. komunistų partijos (bolševikų) XIV suvažiavime buvo priimta industrializãcijos programa. Jos tikslas buvo agrarinę Sovietų Sąjungą paversti industrine, ypatingą dėmesį skiriant karo pramonei. Vykdant planinę ekonòmiką, ši programa pradėta įgyvendinti 1927 m., visuotinai įdiegta dar po dvejų metų, kai valdžia patvirtino pirmąjį peñkmečio plãną (1929–1933 m.). Tokie planai – konkretūs kiekvienos ūkio šakos numatomi rodikliai – būdavo sudaromi kas penkeri metai.

Valdžia, siekdama, kad darbai būtų kuo greičiau atlikti, skatindavo darbininkus lenktyniauti. 1935 m. kilo darbininkų judėjimas dėl naujos technikos naudojimo ir darbo našumo kėlimo. Jis buvo pavadintas stachanoviečių judėjimu. Pavadinimas kilo nuo Donbase dirbusio kirtiko Aleksejaus Stachanovo (1906–1977, 11.8 pav.) – per pamainą jis iškasė 102 tonas anglių ir 14 kartų viršijo įprastą normą. Stachanoviečių judėjimas apėmė visas Sovietų Sąjungos ūkio šakas. Vėliau A. Stachanovas pasiekė naują rekordą – per pamainą iškasė 227 tonas anglių. A. Stachanovo pavyzdžiu pasekė ir kiti.

Laikraščiuose mirgėjo pranešimai apie naujus socialistinio darbo rekordus, kuriuos pasiekdavo socialistinio darbo pirmūnai. Šį judėjimą paskatino konkretaus asmens pastangos bei meistriškumas, ir tuo jis buvo kitoks nei per pirmąjį penkmetį vykęs darbininkų brigadų lenktyniavimas, kai darbo rekordų siekdavo ne pavieniai asmenys, bet kolektyvai (pvz., socialistinio darbo brigados), gamyklos ar cechai. J. Stalinas stachanoviečių judėjimą naudojo kaip priemonę darbo entuziazmo bangai sukelti: jo teigimu, stachanoviečių judėjimas esąs revoliucinis, stachanoviečiai turi paraginti kitus darbininkus, kad šie keltų darbo našumą, geriau organizuotų darbą. Todėl 1936-ieji buvo paskelbti stachanoviečių judėjimo metais. Šis rekordų siekimas turėjo ir neigiamų padarinių: trikdė gamybos ritmą, buvo pereikvojamos žaliavos, kėlė darbininkų nepasitenkinimą, nes gamyklų valdžia didindavo išdirbio normas. Lenktyniavo ne tik vyrai, bet ir moterys, jos dirbdavo tuos pačius darbus kaip ir vyrai. Įvairiais duomenimis, per pirmuosius du penkmečius 12 mln. valstiečių tapo darbininkais.

Nuo 1929 m. visoje šalyje vykdyta kolektyvizãcija (11.9 pav.) – pradėti steigti valstiečių kolektyviniai ūkiai (kolūkiai) arba tarybiniai ūkiai. Vykdydama kolektyvizaciją, valdžia siekė visiškai palaužti valstiečių, kurie nuo sovietų valstybės sukūrimo priešinosi bolševikų politikai, ekonominę galią. Priverstinė kolektyvizacija buvo lyg karas, kurį sovietų valdžia paskelbė valstiečiams. Buožių naikinimo reikalus kiekviename rajone tvarkydavo partijos komiteto pirmasis sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir vietos saugumo atsakingasis darbuotojas.

1932–1933 m. Ukrainoje kilo valdžios dirbtinai sukeltas badas holodomòras. Dažnas valstietis vadintas buože vien dėl to, kad mėgino priešintis kolektyvizacijai. Buvo išbuožinama ir suvedant asmenines sąskaitas. Visoje šalyje kilo valstiečių protestų. Vakarų Ukrainoje, Šiáurės Kaukazè, Kazachstanè prasidėjo maištai. Jiems slopinti valdžia siuntė profesionalios kariuomenės būrius, visi sukilimai buvo žiauriai numalšinti, tūkstančiai sukilėlių ir kolektyvizacijos priešininkų buvo išsiųsti į lagerius. Įvairiais duomenimis, dėl 1930–1932 m. vykdytos kolektyvizacijos ir 1932–1933 m. bado, kurį sukėlė išbuožinimas, sovietų valstybėje žuvo apie 15 mln. gyventojų.

Žiauriomis represijomis valdžiai pavyko pasiekti didelius ūkio laimėjimus. 1928 m. bendroji žemės ūkio produkcija sudarė 128 proc. 1913 metų žemės ūkio produkcijos, o 1933 m. – tik 101 procentą. Gyvulininkystės gaminiai 1933 m. sudarė tik 65 proc. 1913 metų produkcijos. Tik 1933 m. bendras žemės ūkio produkcijos lygis pasiekė nepo laikų lygį.

Dingstis pradėti visuotinį terorą buvo Leningrado partinės organizacijos vadovo, politinio biuro ir Centro komiteto (CK) sekretoriato nario Sergejaus Kirovo (1886–1934) nužudymas 1934 m. gruodžio pradžioje. Dar po metų visoje šalyje pradėtas visuotinis teroras (1 šaltinis) – „Didysis valymas“. Vadinamosios ježovščinos laikotarpiu NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas (sutrumpinta iš rus. Narodnyj komissariat vnutrennich del), vadovaujamas Nikolajaus Ježovo (1936 m. rugsėjo mėn. – 1938 m. lapkričio mėn., 11.12 pav.) vykdė visuotines represijas visų sluoksnių gyventojams.

Dėl griežtos cenzūros ir profesionalios sovietų propagandos apie šio laikotarpio aukas ištisus dešimtmečius buvo nutylima. Vakarų Europai daugiau pranešta apie tris sensacingus viešus teismus, vykusius Maskvojè 1936 m. rugpjūčio mėn., 1937 m. sausio mėn. ir 1938 m. kovo mėnesį. Juose buvo teisiami buvę Vladimiro Lenino ir Josifo Stalino bendražygiai: Grigorijus Zinovjevas, Levas Kamenevas, Karlas Radekas (1885–1939), Nikolajus Bucharinas (1888–1938) ir kiti. Teisiamieji prisipažino esantys kalti ir prisiėmė nebūtas kaltes: siekį nuversti sovietinę vyriausybę, nužudyti jos vadovus, atkurti kapitalizmą, suskaldyti Sovietų Sąjungos galią ir kt. Maskvoje surengtus parodomuosius teismus stebėjo užsienio žurnalistai.

J. Stalinas „Didžiojo valymo“ metais N. Ježovo (jo ūgis buvo 1,51 m) rankomis naikino ir kitus sluoksnius (taip pat komunistų partijos atstovus), kariuomenę. Mirties bausmės neišvengė pilietinio karo didvyris maršalas Michailas Tuchačevskis (1893–1937) ir du lietuvių kilmės bolševikų vadai – Jeronimas Uborevičius (1896–1937) ir Vytautas Putna (1893–1937). Beje, baigęs „valymą“, J. Stalinas pašalino iš pareigų N. Ježovą ir naujuoju NKVD vadovu paskyrė savo tautietį gruziną Lavrentijų Beriją. Tuo baigėsi ježovščinos laikotarpis, N. Ježovą ištiko jo aukų lemtis.

Manoma, kad represijomis J. Stalinas siekė galutinai atsikratyti V. Lenino gvardijos – tų laikų bolševikų vadų, kurie gerai žinojo, kad J. Stalinas toli gražu neprilygo V. Leninui ir kad jo vaidmuo per Spalio perversmo įvykius ir kuriant sovietų valstybę nebuvo toks reikšmingas, kaip teigė sovietų propaganda. Be to, J. Stalinui buvo nepriimtina, kad senieji partijos vadai (pvz., profesorius N. Bucharinas (2 šaltinis), paties V. Lenino viešai pavadintas „partijos numylėtiniu“) nevengdavo kritikuoti stalinistinio valdymo ar abejoti J. Stalino priimtais sprendimais. „Didysis valymas“ turėjo tam užkirsti kelią ir vietoj senųjų bolševikų vadų iškelti naują jaunąją kartą, kuri aklai pasikliautų J. Stalinu ir tikėtų, jog šis niekada neklysta. Todėl jaunosios kartos atstovai, pradėję eiti atsakingas pareigas valstybinėse sovietų institucijose, dėl J. Stalino buvo pasirengę net gyvybę paaukoti. Visuotinėmis represijomis taip pat siekta pašalinti visus „socialiai pavojingus elementus“ (tuos, kuriuos bolševikai laikė nepriimtinais ir vadino liaudies priešais), dar labiau sustiprinti J. Stalino kultą ir galutinai įtvirtinti totalitarinę diktatūrą – stalinizmą.

Ateizmas – Dievo egzistavimo nepripažinimas, neigimas, religijos kritika.

Bolševikai – viena iš XX a. pradžios Rusijos politinių partijų, atsiradusi socialdemokratų partijos pagrindu 1903 metais.

Búožė – taip bolševikai vadino pasiturinčius valstiečius.

Cenzūrà – meno kūrinių, publicistikos, viešų renginių kontrolė siekiant neleisti platinti tam tikrų, dažniausiai valstybinei ideologijai priešiškų, idėjų ar žinių.

Čekà – Sovietų Rusijoje 1917 m. įkurta Ypatingoji komisija, kuri kovojo su bolševikų priešininkais.

GULAG'as – Vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba. 1930–1960 m. SSRS represinių žinybų padalinys, vadovavęs priverčiamųjų darbų lageriams ir kolonijoms, kartais ir specialiosioms tremtinių (darbo) gyvenvietėms.

Holodomòras – 1932–1933 m. Ukrainoje stalininio sovietinio režimo dirbtinai sukeltas badas: Ukrainos istorijoje holodomoras minimas kaip didžiausia tautos tragedija, motyvuota masinė žmogžudystė. Šiuolaikiniais duomenimis, Ukraina per holodomorą neteko apie 7 mln. gyventojų.

Industrializacija – socialinis ekonominis procesas, kuriam būdingas stambiosios mašininės gamybos plėtojimas.

Karinis komunizmas – Sovietų Rusijos bolševikų socialinė ekonominė politika per pilietinį karą (1917–1922 m.).

Kolektyvizãcija – priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių, individualių jų ūkių pertvarkymas į kolektyvinius ūkius (kolūkius) ir tarybinius ūkius.

Koncentrãcijos stovyklà – karo belaisvių, kalinių, režimo priešininkų sutelkimo, izoliavimo ir represijų vieta.

Nacionalizãcija – privataus turto suvalstybinimas.

Nèpas – naujoji ekonomikos politika; SSRS laikotarpis 1921–1929 m., kai pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje buvo įteisinta privati nuosavybė.

Nomenklatūrà – SSRS partinėms ir sovietinėms valdymo įstaigoms vadovaujantys darbuotojai.

Peñkmečio plãnas – SSRS perspektyvinis ūkio plėtros planas, kuris buvo sudaromas penkerių metų laikotarpiui.

Planinė ekonòmika – ūkio forma, kurioje visos įmonės priklauso valstybei (yra nacionalinė nuosavybė), o jų pelnas padalijamas visiems gyventojams santykinai tolygiai.

Teròras – politinių priešininkų slopinimas, palaikomas smurto, prievartos (net fizinio sunaikinimo) priemonėmis.

Totalitarizmas – diktatūros forma, kai valdžia kontroliuoja visas gyvenimo sritis.