Tema 2.14 (Istorija 10)

Totalitarizmas nacistinėje Vokietijoje

Šioje temoje MES:

  • susipažinsime su Vokietijos padėtimi Veimaro respublikos laikotarpiu;
  • nustatysime A. Hitlerio vadovaujamos nacių partijos atėjimo į valdžią Vokietijoje priežastis;
  • aptarsime Vokietijos vidaus ir užsienio padėtį šalį valdant A. Hitleriui.

Vokietijos padėtis pirmaisiais pokario metais

Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.

PROBLEMA: kodėl Vokietijos raida Veimaro respublikos laikotarpiu (1919–1933 m.) buvo permaininga?

Per 1918 m. lapkričio mėn. prasidėjusią revoliuciją Vokietijoje buvo nuverstas kaizeris Vilhelmas II (1859–1941). Tolesnį šalies likimą turėjo spręsti visų šalies gyventojų demokratiškai išrinktas nacionalinis susirinkimas. Kadangi sostinėje Berlýne vis kilo neramumų, naujasis šalies parlamentas dirbo Veimare. 1919 m. vasario mėn. Veimare susirinkęs nacionalinis susirinkimas rengė naują demokratinę konstituciją, ją priėmė rugpjūčio 11 dieną. Pagal miesto, kuriame buvo priimta naujoji konstitucija, pavadinimą 1919–1933 m. pradžios laikotarpio Vokietijà dar buvo vadinama Veimaro respùblika (12.1 pav.).

Kodėl aptariamuoju laikotarpiu Veimaro respublika buvo teritoriškai suskaldyta?

12.1 pav. Veimaro respublika, 1930 m.

Konstitucija įtvirtino demokratinę santvarką: aukščiausioji valdžia priklausė tautos renkamiems parlamentui ir prezidentui. Pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Vokietijos socialdemokratų lyderis Frydrichas Ėbertas (Friedrich Ebert, 1871–1925, 12.2 pav.). Prezidentas taip pat buvo ir vyriausiasis kariuomenės vadas. Nors rinkimai buvo demokratiniai ir į parlamentą galėdavo patekti daugelio partijų atstovai, per visą Veimaro respublikos gyvavimo laikotarpį nė viena partija nesugebėjo išsikovoti daugumos parlamente. Tai nesuteikė stabilumo šaliai, kurios daugelis gyventojų buvo pasipiktinę nacionalinio susirinkimo ratifikuota Versalio taikos sutartimi. Vokiečiai tai vertino kaip jų valstybės pažeminimą.

12.2 pav. Frydrichas Ėbertas

Iš pradžių Veimaro respublikoje nepavyko stabilizuoti padėties. Itin skaudžiai šalies ekonomikai atsiliepė Versalio taikos sutartimi iš Vokietijos atplėštos teritorijos (vien europinė šalies teritorija sumažėjo daugiau kaip dešimtadaliu). Todėl Vokietija neteko 75 proc. išgaunamos rūdos, 43,5 proc. pagaminamo ketaus, 35,2 proc. plieno ir kitų žaliavų.

Padėtį dar sunkino Versalio taikos sutarties reikalavimas mokėti milžiniškas reparacijas. Vokiečių valdžiai šie mokėjimai kėlė nemažai sunkumų. 1923 m. pradžioje, jiems nesumokėjus reparacijų, į vokiečių ekonominį regioną – Rūro sritį – Prancūzijà ir Belgija įvedė savo kariuomenes. Prancūzų ir belgų valdžia ketino vokiečius priversti vykdyti Versalio taikos sutarties nutarimus. Tačiau Rūro okupacija buvo nesėkminga – vokiečių kalnakasiai kategoriškai atsisakė okupantams kasti anglis, o savavališkas sprendimas įvesti kariuomenę į Rūrą pirmiausia labai pakenkė pačios Prancūzijos autoritetui. Kitoms valstybėms darant įtaką, 1925 m. Prancūzijos ir Belgijos kariuomenės buvo išvestos iš okupuotos teritorijos. Rūro okupacija dar labiau pagilino krizę pačioje Vokietijoje. Kilo didžiulė infliãcija.

Klausimai ir užduotys

  1. Su kokiais sunkumais susidūrė Vokietija pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui?
  2. Apibūdinkite Vokietijos gyventojų požiūrį į Versalio sutartį.

Padėties stabilizavimas, didžioji ekonomikos krizė ir Veimaro respublikos sunaikinimas

Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.

PROBLEMA: kodėl Vokietija neišlaikė demokratijos egzamino Veimaro respublikos laikotarpiu?

3-iojo dešimtmečio viduryje Veimaro respublikos padėtis pamažu nusistovėjo. Prancūzijos ir Belgijos kariuomenėms pasitraukus iš Rūro, vokiečiai vėl galėjo naudotis gausiais anglių ištekliais. Nauja Gustavo Štrėzemano (Gustav Stresemann, 1878–1929) vyriausybė įvykdė finansų reformą ir nustatė naują pinigų kursą. Lemiamą įtaką Vokietijos ekonomikos ir finansų sistemų stabilizavimuisi padarė 1924 m. JAV parengtas Dáueso plãnas. Per penkerius metus Vokietija sumokėjo apie milijardą dolerių reparacijų ir gavo maždaug dviejų milijardų dolerių paskolą (daugiausia iš JAV). Didžiosios depresijos išvakarėse Vokietijos pramonės gamybos lygis jau siekė 117,3 proc. 1913 metų lygio.

3-iojo dešimtmečio viduryje Vokietijai pavyko sugrįžti į didžiąją politiką ir dalyvauti svarbiuose Euròpos politiniuose įvykiuose. 1925 m. Lokarno konferencijoje Lokarno paktu ji sutiko pripažinti savo vakarines sienas su Prancūzijà ir Belgija. 1926 m. Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą. Dar po dvejų metų ji pasirašė Kelogo–Briano paktą, kuris draudė karą laikyti būdu, galinčiu padėti išspręsti valstybių nesutarimus. Tačiau, kaip greitai paaiškėjo, vokiečiai nesirengė laikytis šio susitarimo ir, pasikeitus sąlygoms, ketino apskritai išsisukti nuo Versalio taikos sutarties sąlygų.

1929 m. kilusi didžioji ekonomikos krizė skaudžiai atsiliepė Veimaro respublikai. Visuotinai išaugo nedarbas, beveik per pusę sumažėjo šalies pramonės gamyba. Nepatenkinti gyventojai dėl visų negerovių ėmė kaltinti šalies valdžią. Esant tokioms sąlygoms, visuomenėje populiarėjo nãcių, arba nacionalsocialistų, partija su lyderiu Adolfu Hitleriu priešakyje. 1923 m. jo vadovaujama partija Bavarijoje per Alaũs pùčą mėgino ateiti į valdžią. Tąkart nepasisekus nacių lyderis atsidūrė kalėjime, čia jis parašė savo garsiąją knygą „Mano kova“ (12.3 pav.) – ji tapo svarbiausiu teoriniu nacionalsocialistų veikalu. Tačiau, keičiantis padėčiai, atsirado vis daugiau A. Hitlerio šalininkų, sparčiai augo nacių narių skaičius. 1932 m. partijai priklausė apie 1 mln. narių.

12.3 pav. Adolfo Hitlerio knygos „Mano kova“ (1934 m.) viršelis

Nacių partija ėmė pasitikėti vis daugiau vokiečių. 1932 m. vasarą Vokietijos parlamento rinkimuose ši partija gavo net 38 proc. visų balsų (per radiją ir spaudą ji skleidė didžiulę propagandą) (12.4 pav.). Nacionalsocialistai tapo didžiausia partija Reichstage (Vokietijos parlamente). Tų metų rudenį vykusiuose pirmalaikiuose parlamento rinkimuose naciai gavo kiek mažiau (33 proc.) rinkėjų balsų, bet išliko didžiausia Reichstago partija. Vis dėlto naujoji vyriausybė buvo sudaryta be nacių atstovų. Jai padirbus vos mėnesį, 1933 m. sausio 30 d. šalies prezidentas Paulius fon Hindenburgas (Paul von Hindenburg, 1847–1934, 12.5 pav.) buvo priverstas priimti A. Hitlerio sąlygas ir pavedė jam suformuoti naują vyriausybę. Iš pradžių vyriausybę sudarė kelios partijos, kurios neturėjo daugumos paramos parlamente. Paleidus Reichstagą, buvo paskelbta, kad rinkimai įvyks kovo pradžioje. Pasinaudodamas laikotarpiu iki rinkimų, A. Hitleris siekė atsikratyti politinių priešininkų. Vasario 27 d. patys naciai padegė Reichstagą, o kaltę suvertė vokiečių komunistų partijai, neva norėjusiai surengti valstybės perversmą. Prasidėjo visuotinis susidorojimas su komunistais ir apskritai su naciams nepriimtinais žmonėmis. Naujuose rinkimuose nacių partija gavo daugiau kaip 43 proc. vietų parlamente.

12.4 pav. Veimaro respublikos Reichstago rinkimų rezultatai

Remdamiesi 12.4 pav. statistiniais duomenimis, padarykite dvi išvadas apie parlamento rinkimus Veimaro respublikoje.

12.5 pav. Paulius fon Hindenburgas

Klausimai ir užduotys

  1. Apibūdinkite padėtį Vokietijoje 1929–1933 metais.
  2. Kaip A. Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje?

Nacių valdymo politika

AKTUALU! Kaip A. Hitleriui valdymo pradžioje Vokietijoje pavyko sukurti diktatūrinį režimą?

1933 m. pradžioje Vokietijoje į valdžią atėję nacionalsocialistai skleidė šovinizmą, šalyje naikino demokratines laisves, persekiojo inteligentijos atstovus. A. Hitlerio (12.6 pav.) vadovaujamą Vokietiją pradėta vadinti Trečiúoju reichù (1933–1945 m.). Pačioje nacių valdymo pradžioje buvo išplėsti kanclerio (vyriausybės vadovo) A. Hitlerio įgaliojimai, jie dar labiau išaugo 1934 m. rugpjūčio mėn. mirus prezidentui P. fon Hindenburgui. Prezidento ir kanclerio pareigos buvo sujungtos – šį postą užėmė A. Hitleris.

12.6 pav. Adolfas Hitleris tarp partijos bendražygių (Niurnbergas, 1933 m.)

Visos partijos, išskyrus nacių, buvo uždraustos; įvedus diktatūrą, imtos visiškai kontroliuoti visuomenės informavimo priemonės, universitetai ir kitos įstaigos. 1934 m. buvo paleistas Reichstagas. Valdyta remiantis didžiule propaganda ir teroru. Su kitokių pažiūrų asmenimis būdavo žiauriai susidorojama, dažniausiai jie atsidurdavo koncentracijos stovyklose. Tuo rūpinosi slaptoji nacių policija gestãpas (SS) – ir valstybės saugumo tarnyba (SA). 1934 m. birželio 30-osios naktį (Ilgųjų peilių naktį) už nepaklusnumą A. Hitleriui gestapo pareigūnai sunaikino pagrindinius SA vadus ir jų lyderį Ernstą Julijų Rėmą (Ernst Julius Röhm, 1887–1934).

Nacionalsocialistų partija savo programoje reikalavo, kad „visi vokiečiai susivienytų į vientisą Vokietiją“, „vokiečių tauta įgytų lygias teises su kitomis tautomis ir būtų panaikintos Versalio bei Sen Žermeno sutartys“; taip pat reikalavo „žemių ir kraštų (kolonijų), kad galėtų išmaitinti tautą ir kad turėtų kur apgyvendinti gyventojų perteklių“.

A. Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietija ginklavosi (1 šaltinis), išstojo iš Tautų Sąjungos ir ėmėsi peržiūrėti Versalio taikos sutarties nutarimus. Pradėjo vykdyti ekspansiją į kaimynines valstybes (12.7, 12.8 pav.), taip pat ir į Lietuvą. 1939 m. kovo 22 d. Vokietija prievarta prisijungė Klaipėdos kraštą (žr. 10 vadovėlio temą „Antano Smetonos autoritarinis valdymas“). Tautų Sąjunga ir toliau vykdė nuolaidžiavimo Vokietijai politiką.

12.7 pav. Reichstagas sveikina Adolfą Hitlerį, prie Vokietijos prijungusį Austriją.
12.8 pav. Agresyvi Vokietijos ir Itãlijos politika 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje

Nacių valdžiai pradėjus tvarkyti ir skatinti gamybą, kurti karo pramonę, per kelerius metus buvo pasiekti aukšti rezultatai. Jau per pirmuosius penkerius nacių valdymo metus šalies biudžetas padvigubėjo, gamyba, palyginti su 1929 m., padidėjo beveik ketvirtadaliu. Šalyje beveik panaikintas nedarbas, didžiulis dėmesys skirtas propagandai, meistriškai pasitelkus svarbiausias to meto technologines priemones (2 ir 3 šaltiniai).

Klausimai ir užduotys

  1. Apibūdinkite A. Hitlerio vykdytą vidaus politiką.
  2. Kodėl Vokietija A. Hitlerio valdymo pradžioje pasitraukė iš Tautų Sąjungos?

Rasistinė politika ir antisemitizmas

AKTUALU! Kodėl nacių valdomoje Vokietijoje buvo persekiojami žydai?

Nacių ideologijoje svarbią vietą užėmė rasizmas. Nacių vadai (Adolfas Hitleris, Heinrichas Himleris (Heinrich Himmler, 1900–1945), Alfredas Rozenbergas (Alfred Rosenberg, 1893–1946), remdamiesi tokiais veikalais, kaip Žozefo Artiūro de Gobino (Joseph Arthur de Gobineau) „Esė apie žmonių rasių nelygybę“, Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) „Štai taip Zaratustra kalbėjo: knyga visiems ir niekam“, laikė save aukštesnės rasės atstovais, kuriems leista valdyti kitus. Jie pasivadino arijais (aukštesnės rasės atstovais iš esmės laikyti tik vokiečiai). Naciai vis dėlto pripažino, kad kai kurių kitų tautų žmonės (pvz., vokiečių kilmės Čekoslovãkijos ir Balkãnų gyventojai, olandai, britai ir skandinavai) taip pat laikytini arijais, jei jų giminėje nėra žydiško kraujo.

Nacių valdžia ypatingą dėmesį skyrė jaunimo auklėjimui. 1935 m. įstatymas nustatė, kad hitlerjugendo nariais privalo tapti visi 10–18 m. arijų kilmės berniukai: 10–14 m. vaikai priklausė organizacijai „Vokiečių jaunimas“, 14–18 m. jaunuoliai – organizacijai „Hitlerio jaunimas“. To paties amžiaus mergaitės priklausė Mergaičių sąjungai ir Vokiečių merginų sąjungai. Pagrindinis šių organizacijų uždavinys – parengti jaunimą ideologiškai ir fiziškai. Vaikinai buvo ruošiami karo tarnybai, merginos – būti motinomis ir arijų žmonomis. To buvo siekiama ir nacių valdžios suformuota švietimo politika.

Kita svarbi nacių ideologijos dalis buvo antisemitizmas1920 m. nacionalsocialistų programoje buvo iš dėstyti partijos principai: „Valstybės pilietis gali būti tik tautos bendrijos narys. Tautos bendrijos narys gali būti tik vokiečių kraujo žmogus, neatsižvelgiant į jo tikybą. Todėl žydas negali būti vokietis. Kas nėra valstybės pilietis, Vokietijoje turi gyventi tik kaip svečias ir privalo paklusti svetimšalių įstatymams. Teisę prisidėti prie valstybės valdymo ar kuriant įstatymus gali turėti tik valstybės pilietis. Būtina užkirsti kelią bet kokiai tolesnei nevokiečių imigracijai. Mes reikalaujame, kad visi nevokiečiai, kurie į Vokietiją imigravo po 1914 m. rugpjūčio 2 d., tuoj pat paliktų Reichą.“ Po 1933 m. šie principai buvo pradėti įgyvendinti.

1933 m. A. Hitleriui tapus Vokietijos vyriausybės vadovu, prasidėjo išpuoliai, o kartu ir pogròmai prieš žydus. Daugelis vokiečių, kaip ir naujieji valdžios atstovai, buvo įsitikinę, kad egzistuoja „žydų klausimas“ ir jį reikia išspręsti – uždrausti žydams dirbti tose srityse, kur jų buvo palyginti daug, išstumti juos iš ekonominio gyvenimo, panaikinti įtaką, kurią žydai neva darė viešajam gyvenimui, kultūrai ir finansų sričiai.

Žydai buvo pašalinti iš valstybės tarnybos, apribotas profesijų, kurias jiems buvo leidžiama pasirinkti, skaičius. Žydams priklausančioms verslo įmonėms buvo draudžiama prekiauti, jos buvo nusavinamos. Niurnbergo įstatymai uždraudė žydų ir nežydų santuokas, iš žydų buvo atimta Vokietijos pilietybė. Prieš žydus valstybiniu mastu pradėti rengti išpuoliai, juos dar labiau paskatino 1938 m. lapkričio mėn. Paryžiuje žydo įvykdytas vokiečių diplomato nužudymas. Dėl šio įvykio visoje Vokietijoje buvo deginamos sinagogos.

Per Krištolinę naktį (12.9, 12.10 pav.) Vokietijos naciai planingai puolė žydus, naikino ir grobė jų turtą. Šis įvykis taip ironiškai pavadintas dėl to, kad ryte po pogromo gatvėse buvo gausu žydų krautuvių vitrinų šukių. Daugiau kaip 30 000 žydų buvo suimti ir išvežti į koncentracijos stovyklas. Nors po trijų mėnesių daugelis žydų buvo paleisti, daugiau nei tūkstantis mirė nuo sumušimų. Buvo sugriauta 75 000 žydų verslo įmonių ir sinagogų.

12.9 pav. Miunchene per Krištolinę naktį nusiaubta žydų sinagoga
12.10 pav. Per Krištolinę naktį nusiaubtos žydų parduotuvės vitrinos (1938 m. lapkričio 17 d.)

Nacių vykdoma politika sukėlė visuotinę žydų kilmės žmonių emigraciją iš Vokietijos. Kadangi naciai priešiškai žiūrėjo į intelektualų laisvę, Vokietijos universitetai prarado beveik trečdalį dėstytojų. Pradėtos deginti žydų ir kitų nepageidaujamų tautybių mokslininkų (taip pat ir rašytojų) knygos. Taip elgtasi ir Klaipėdos krašte. 1936 m. naktį iš gegužės 20-osios į 21 d. Klaipėdos pedagoginio instituto rūmuose buvo padegta biblioteka, kurioje buvo apie 2 000 pedagoginio turinio knygų įvairiomis kalbomis, žurnalų ir laikraščių rinkinių. Ugnis sunaikino visą instituto biblioteką.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl naciai nekentė žydų?
  2. Su kokiais sunkumais susidūrė žydai Trečia jame reiche?

APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kodėl Vokietija 1919–1933 m. dar vadinta Veimaro respublika?
  2. Apibūdinkite Veimaro respublikos stipriąsias ypatybes.
  3. Kaip didžioji ekonomikos krizė pakeitė Vokietijos vidaus politinį gyvenimą?
  4. Nurodykite valstybes, teritorijas, kurias Vokietija okupavo iki Antrojo pasaulinio karo.

TYRINĖKITE!

Remdamiesi internetu, palyginkite A. Hitlerio valdymą Vokietijoje ir jos okupuotoje Áustrijoje. Nustatykite valdymo panašumus bei skirtumus ir juos aptarkite su klasės draugais.

Darbas su šaltiniais

1 šaltinis

Iš 1933 m. vasario 3 d. Vokietijos kanclerio Adolfo Hitlerio pirmosios kalbos Vokietijos armijos ir laivyno karinei vadovybei

Visos politikos tikslas vienas: vėl iškovoti politinę galybę. To turi siekti visa valstybės vadovybė (visi organai!).

  1. Vidaus politika. Visiškas dabartinės vidaus politikos situacijos pakeitimas. Nebus taikstomasi su jokiomis prieštaraujančiomis nuotaikomis (pacifizmu!). Kas nepaklus, bus sutriuškintas. Marksizmas bus naikinamas ugnimi ir kalaviju. Jaunimas ir visa tauta turi suprasti, kad gali mus išgelbėti tiktai kova; šiai minčiai turi paklusti visa kita (ji įkūnija milijonuose nacionalsocialistinio judėjimo pasekėjų, judėjimo, kuris auga). <…> Mirties bausmė už valstybės ir tautos išdavystę. Griežčiausias autoritarinis valdymas. Demokratijos vėžinės ligos likvidavimas.
  2. Užsienio politika. Kova prieš Versalį. Lygiateisiškumas Ženèvoje. Tačiau tai betikslis dalykas, kol tauta nėra pasirengusi karui. <…>
  3. Ekonomika! Valstietis turi būti išgelbėtas. Kolonizacinė politika! <…> Naujų žemių panaudojimas – vienintelė galimybė vėl iš dalies sumažinti bedarbių armiją. Bet tam reikia laiko, o radikalių pasikeitimų tuojau pat neįvyks, nes gyvybinė erdvė nacijai per maža.
  4. Vermachto sukūrimas – svarbiausia prielaida tikslui pasiekti – politinės galybės iškovojimas. Turi būti įvesta visuotinė karo prievolė.
„Naujausiųjų laikų istorijos chrestomatija 1918–1945 m.“ (sud. Juozas Skirius), Vilnius, 2010, p. 162–163.

Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.

  1. Koks pagrindinis pasakytos kalbos tikslas?
  2. Išskirkite dvi pagrindines A. Hitlerio suplanuotas Vokietijos vidaus politikos pertvarkas.
  3. Nurodykite du A. Hitlerio suplanuotus Vokietijos užsienio politikos tikslus.
  4. Kodėl kalbos autorius daug dėmesio skyrė Versalio sutarčiai?
  5. Kokiomis priemonėmis A. Hitleris ketino įgyvendinti savo tikslus?
  6. Viešam ar privačiam naudojimui skirta ši kalba? Atsakymą argumentuokite.

2 šaltinis

Iš Alberto Špėro atsiminimų pasibaigus Antrajam pasauliniam karui

Hitlerio diktatūra tapo pirmąja modernios technikos laikų pramoninės valstybės diktatūra, kuri tautai valdyti tobulai naudojo technikos priemones. <…> Technikos priemonėmis – radiju, garsiakalbiais – 80 milijonų žmonių pavyko pavergti vieno asmens valiai. Telefono, telegrafo ir radijo ryšys sudarė galimybes aukščiausių instancijų įsakymus tiesiogiai perduoti net ir žemiausioms grandims, kurios susidūrusios su tokiu autoritetu juos vykdė nė nesvarstydamos. Tad gausybė žinybų ir dalinių vadų kraupius įsakymus gaudavo tiesiogiai. Techninės priemonės leido plačiai kontroliuoti valstybės piliečius ir dideliu mastu nuslėpti nusikalstamus procesus. <…> Ankstesnėse diktatūrose net ir žemesnio lygio vadovai privalėjo pasižymėti dideliais gabumais – mokėti savarankiškai mąstyti ir veikti. Technikos amžiaus autoritarinei sistemai to nereikia – ryšių priemonės padeda mechanizuoti žemesniųjų vadovų darbą. Kaip pasekmė atsiranda nekritiškų įsakymų gavėjų tipas.

Albert Speer, „Trečiojo reicho viduje. Hitlerio ginkluotės ministro memuarai“, Vilnius, 2013, p. 617.

3 šaltinis

Iš 1946 m. Alberto Špėro baigiamosios kalbos Niurnbergo teisme, kuriame buvo teisiami karą pralaimėjusios Vokietijos nacių partijos vadai

Šiandien, po visų tų įvykių praėjus ketvirčiui amžiaus, man sąžinę slegia ne vien atskiros klaidos, kad ir kokios jos didelės. Moralinio mano fiasko neįmanoma detalizuoti; aš kaltas, nes prisidėjau prie bendrosios įvykių eigos. Ne tik dalyvavau, bet ir savo gebėjimais bei energija dar ir ne vienu mėnesiu prailginau karą, kurio tikslas buvo pasaulinė viešpatystė, ir mes, artimiausi Hitlerio bendražygiai, privalėjome tai nujausti. Naujajam Berlynui skirtos kupolu dengtos salės viršūnėje įtaisiau Žemės rutulį, kurį valdyti Hitleris siekė ne tik simboliškai. Fiurerio pretenzijos buvo neatskiriamos nuo kitų tautų pavergimo. Žinojau, kad Prancūzija turės susitraukti iki mažos valstybėlės, Belgiją, Olándiją ir Burgundiją Hitleris planavo prijungti prie savo Reicho, žinojau, kad ketina sunaikinti tautinį Lénkijos ir Soviẽtų Rùsijos gyvenimą, o šių valstybių žmones paversti vergais. <…> Niekad tiesiogiai nepritardamas Hitleriui, visgi projektavau statinius ir gaminau ginklus jo tikslams.

Albert Speer, „Trečiojo reicho viduje. Hitlerio ginkluotės ministro memuarai“, Vilnius, 2013, p. 620.

Remdamiesi 2, 3 šaltiniais ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.

  1. Nurodykite A. Hitlerio valdžios populiarumo priežastis.
  2. Kokie A. Hitlerio valdymo bruožai minimi 2 ir 3 šaltiniuose?
  3. Kaip 3 šaltinyje vertinamas A. Hitlerio valdymas?
  4. Kokį vaidmenį A. Hitlerio valstybėje atliko 2 ir 3 šaltinių autorius?
  5. Kokiais motyvais remdamasis 3 šaltinio autorius padėjo A. Hitleriui įgyvendinti jo planus?
  6. Apie kokį savo moralinį fiasko kalba 3 šaltinio autorius?

Sąvokos

Alaũs pùčas – nesėkmingas Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos mėginimas užimti valdžią 1923 m. lapkritį.

Antisemitizmas – politinė, ekonominė, socialinė veikla prieš žydus ir jos pateisinimas.

Dáueso plãnas – 1924 m. JAV patvirtintas planas, kaip po Pirmojo pasaulinio karo atkurti Vokietijos ekonomiką ir iš Vokietijos gauti reparacijas.

Gestãpas – 1933–1945 metais nacistinės Vokietijos politinė policija.

Infliãcija – bendrojo kainų lygio kilimas per laiko vienetą, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimu.

Nacizmas / nacionalsocializmas – totalitarinė 1919 m. susikūrusios Vokietijos nacionalsocialistinės darbo partijos (nacių), valdžiusios Vokietiją 1933–1945 m., politinė ideologija.

Pogròmas – minios įvykdytas religinei, rasinei ar tautinei mažumai priklausančių žmonių grupės užpuolimas ar jos turto niokojimas, kurį dažniausiai toleruoja arba sankcionuoja valstybės valdžia.

Trečiàsis reichas – neoficialus, bet 1933–1945 m. itin dažnai vartotas nacistinės Vokietijos pavadinimas.

Veimaro respùblika – neoficialus Vokietijos valstybės pavadinimas 1919–1933 m., kilęs nuo Veimare priimtos demokratinės konstitucijos.

Prašau palaukti