Pagoniška Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tarp Rytų ir Vakarų

Šiandien neretai sakoma, kad Lietuva istoriškai ir geografiškai įsispraudusi tarp Rytų ir Vakarų. Tokia Lietuvos padėtis susiklostė dar Viduramžiais. Lietuvos valstybė rytuose ribojosi su stačiatikiška erdve. Vakaruose jau kelis šimtmečius gyvavo katalikiškos karalystės. Šiandien Lietuva yra Vakarų pasaulio dalis.

1263 m. nužudžius Mindaugą, Lietuva grįžo į pagonybę, jos valdovai buvo pagonys. Lietuva buvo vienintelė nekrikščioniška valstybė Europoje. Nuo XIII a. antros pusės Lietuvos valdovai didieji kunigaikščiai valstybės politiką vykdė dviem pagrindinėmis kryptimis. Pirma kryptis – ekspansija į rytus. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) savo teritoriją plėtė į stačiatikiškas rusų kunigaikštysčių žemes. Antra – vakaruose kovojo su stiprėjančiu ir vis smarkiau puldinėjančiu Vokiečių ordinu. Vokiečių ordinas skelbė, kad siekia pakrikštyti pagonis ir visą LDK atversti į krikščionybę. Šiame sudėtingame politiniame kontekste XIII–XIV a. sandūroje LDK iškilo Gediminaičių dinastija (6.1 pav.). Per visą XIV a. ji siekė išsaugoti ir išplėsti savo valdomos LDK žemes pasitelkdama karą ir diplomatiją. Tačiau pradėkime nuo pradžių.

XIII a. antroje pusėje Vokiečių ir Livonijos ordinai galutinai įveikė baltų (prūsų, lyvių, kuršių, žiemgalių) gentis ir įsitvirtino jų žemėse statydami pilis (6.2 ir 6.3 pav.). Šiose pilyse įsikurdavo atsikėlusių svetimšalių krikščionių pajėgos, iš jų buvo valdomas kraštas. Kai Vokiečių ir Livonijos ordinai įsitvirtino baltų genčių žemėse, su Lietuva prasidėjo karas, kuris truko daugiau nei šimtą metų (A šaltinis). Vokiečių ordinas pradėjo reguliariai rengti karo žygius į Lietuvą. Ypač dažnai kryžininkai, karo žygių prieš pagonis dalyviai, siaubdavo Žemaitiją. Žemaičių žemę jie pasiekdavo tik persikėlę per Nẽmuno upę. Į rengiamus karo žygius Vokiečių ordinas kviesdavo riterius iš visos Europos. XIV a. Vakarų Europos riteriui krikščioniui buvo garbės reikalas dalyvauti žygyje prieš pagonis lietuvius. Todėl per visą XIV a. karo žygių į Lietuvą skaičius ir dydis augo. XIV a. pradžioje Vokiečių ordinas puldavo tik Žemaitiją, o XIV a. viduryje pasiekdavo ir Kaũną. Antai per vieną iš tokių antpuolių 1362 m. buvo apgulta ir sunaikinta Kaũno pilis (6.4 pav.). XIV a. antroje pusėje Vokiečių ordino rengiamų karo žygių dalyviai jau pasiekdavo ne tik dabartinę rytų Lietuvą (Ùkmergę, Užpaliùs, Tauragnùs), bet ir Vi̇lnių. Tačiau ne viskas žygių prieš Lietuvą dalyviams buvo taip paprasta.

Per XIV a. karo žygius į Lietuvą Vokiečių ordinui ir Vakarų Europos riteriams sunkumų kėlė tankios girios ir sunkiai įžengiamos pelkės. Todėl žygiai dažniausiai buvo rengiami žiemą arba anksti pavasarį, kai žemė dar įšalusi ir lengviau įveikti gamtines kliūtis. Tačiau ne tik gamta trukdė veržtis į krašto gilumą. Dėl nuolatinių priešo antpuolių didieji Lietuvos kunigaikščiai ėmė statyti medines pilis. Ypatingą vaidmenį kovoje su Vokiečių ordinu atliko gynybinių pilių sistema prie Nemuno upės. Ją sudarančios lietuvių pilys, sunaikintos Vokiečių ordino ir jų talkininkų antpuolių, buvo gana greitai atstatomos. Deja, dėl karų ir medienai negailestingos gamtos šių pilių iki mūsų dienų neišliko, tačiau jas mena išlikę piliakalniai (6.5 ir 6.6 pav.). Vis dėlto lietuviai ne tik gynėsi nuo savo kaimynų vakaruose. Didieji kunigaikščiai rengė atsakomuosius karo žygius į Vokiečių ordino valdomas žemes. Tokie žygiai taip pat dažniausiai buvo rengiami žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai žemė, vandens telkiniai ir pelkės įšalę ir lengviau keliauti bekelėmis. Tačiau nuolatinis karas tapo sunkiai pakeliama našta, nes reikalavo daug išteklių tiek krašto gynybai, tiek ir karo žygiams į priešo žemes. Reikėjo rasti kitų priemonių Lietuvos valstybei iškilusiai grėsmei šalinti.

1316 m. Lietuvos valdovu tapo Gediminas (apie 1275–1341). LDK sostą jis paveldėjo iš XIII–XIV a. sandūroje valdžiusių savo tėvo Butvydo ir brolio Vytenio. Šie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido rūpindamiesi krašto gynyba ir mūšio lauke kovodami su kryžininkais. Gediminas, kaip ir kiekvienas to meto valdovas, išmanė karo reikalus, tačiau savo laiką skyrė ne tik krašto gynybai ir mūšio laukui. Būtent todėl jis pasiekė daug daugiau nei jo pirmtakai. Žinoma, jam teko atremti ne vieną Vokiečių ordino ir svečių iš Vakarų Europos antpuolį, tačiau svarbiausias jo politikos įrankis buvo diplomatija. Būtent diplomatiją – sutarčių sudarymą, ryšių su kitais valdovais palaikymą, sau naudingų žinių skleidimą ir naudingų santuokų sudarymą – jis pasitelkė kaip priemonę nuolatiniam Vokiečių ordino veržimuisi į savo valstybės žemes stabdyti. Aptarkime keletą svarbių diplomatinių Gedimino sprendimų.

1322–1324 m. Gedimino dvare buvo parašyti 8 laiškai. Viename iš 1323 m. parašytųjų pirmą kartą minimas Vilniaus, kaip svarbiausio valdovo miesto, vardas. Šie laiškai buvo išsiųsti įvairiems adresatams Europoje: popiežiui Jonui XXII, Vakarų Europos miestams, vienuoliams dominikonams ir pranciškonams. Laiške popiežiui Gediminas skundėsi dėl Vokiečių ordino veidmainiškumo ir skriaudų, padarytų ir tebedaromų jo valdomai šaliai. Vokiečių ordinas aprašytas kaip grobikiškas ir siekiantis vien naudos sau. Pasak laiško, Vokiečių ordinui visiškai nerūpi Lietuvos krikštas, rūpi tik jos žemės ir turtas. Gediminas savo laišku siekė sumenkinti Vokiečių ordiną aukščiausio katalikiškosios Europos dvasininko ir autoriteto akyse. Jo tikslas buvo parodyti, kad Vokiečių ordino veikla ne tik beprasmiška, bet ir žalinga. Taip pat užsiminė, kad galbūt norėtų priimti krikštą. Taigi Gediminas siekė popiežiaus palankumo ir stengėsi sumažinti Vokiečių ordino reikšmę.

O laiškuose Europos miestams – Brėmenui, Liubekui (6.7 pav.), Rostokui, Magdeburgui, Greifsvaldui ir kt. – Gediminas kvietė pirklius, amatininkus ir žemdirbius atvykti į LDK teigdamas, kad jo valdomoje šalyje įvairių profesijų ir kilmės žmonės laisvai galės verstis prekyba, amatais ir žemdirbyste (B šaltinis). Dominikonų ir pranciškonų vienuolius jis kvietė įsikurti LDK miestuose ir išpažinti savo tikėjimą. Šiais savo laiškais Lietuvos didysis kunigaikštis siekė kelių dalykų: iš katalikiškosios Europos pasikvietęs įvairia veikla užsiimančių žmonių pagyvinti šalies ūkį, parodyti, kad LDK žmonės gali verstis ūkine veikla, kad jiems suteikiama įvairių lengvatų ir jie gali laisvai išpažinti savo tikėjimą.

Taip pat Gediminas kaip įmanydamas stengėsi bent trumpam sudaryti taiką su Vokiečių ordinu – nesiliaujantys puldinėjimai buvo tapę našta.

Ne mažiau reikšminga buvo Gedimino vykdyta vedybų politika. Ji buvo diplomatijos dalis ir daug prisidėjo stiprinant LDK padėtį tarp kitų valstybių. Šia politika, ypač dinastijų santuokomis, Gediminas siekė plėsti savo įtaką supančioms krikščioniškoms valstybėms. Tais laikais dinastijų santuoka buvo įprastas reiškinys. Ji buvo sudaroma tarp skirtingų šalių valdovų šeimų narių. Tokios santuokos turėjo sustiprinti valdovų ir jų valstybių ryšius.

Gediminas, nors ir buvo pagonis, puikiai suvokė tokios santuokos naudą. Jis turėjo penkias dukteris ir jas XIV a. pirmoje pusėje ištekino už galingų šalių valdovų. Galima išskirti dvi dinastijų santuokas, liudijančias Gedimino įtaką LDK ir ją supusioms valstybėms. Maždaug 1325 m. Gediminas ištekino savo dukterį Aldoną už būsimo Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo, taigi sustiprino Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Vokiečių ordiną. O 1333 m. dukterį Aigustę Gediminas ištekino už būsimo Maskvõs didžiojo kunigaikščio. Šia dukters santuoka su būsimu Maskvos valdovu Gediminui pavyko užtikrinti ramų užnugarį LDK rytuose. Tai buvo svarbu, nes Lietuvai nuolat grasino Vokiečių ordinas vakaruose. Taip pat Gediminas turėjo daug sūnų, manoma, aštuonis. Jais galėjo remtis valdydamas valstybę ir spręsdamas iškilusius karo ar diplomatijos uždavinius.

Pagoniškoje Lietuvos valstybėje nebuvo paveldėjimo tradicijos, kai sostas po valdovo mirties atitenka pirmagimiam sūnui. Tokia tradicija buvo įsitvirtinusi katalikiškose Europos monarchijose. Vis dėlto 1341 m. mirdamas didysis kunigaikštis Gediminas LDK paliko savo sūnums. Vienam iš jų, Jaunučiui, jis paliko valdyti svarbiausią LDK miestą – Vilnių. Tai reiškė, kad jį paskyrė būti LDK valdovu. Visiems kitiems sūnums Gediminas paliko valdyti kitas plačios valstybės teritorijas su jų svarbiausiais miestais (C šaltinis). Tėvo paskirtomis dalimis ir savo padėtimi valstybėje nebuvo patenkinti Algirdas (apie 1296–1377) ir Kęstutis (apie 1300–1382). Po kelerius metus trukusių nesutarimų, 1345 m., jie nuvertė savo brolį Jaunutį ir paskyrė jam valdyti mažiau svarbią LDK žemę. Algirdo pagrindine būstine tapo Vilnius, Kęstučio – Seni̇́eji Trãkai (6.8 pav.).

Trakus valdantis Kęstutis daugiausia laiko praleido kovose su Vokiečių ordinu, gindamas vakarų Lietuvos žemes. Būtent XIV a. antroje pusėje Vokiečių ordino ir Vakarų Europos kilmingųjų antpuoliai buvo smarkiausi per visus Lietuvos ir Ordino karus. Tuo metu Vokiečių ordiną valdė didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė. Į Lietuvą buvo surengta daugiau nei šimtas karo žygių. ​O Kęstučio vadovaujami lietuviai surengė kelias dešimtis atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino žemes. Didysis kunigaikštis Algirdas per visą XIV a. antrą pusę plėtė LDK teritoriją į rytus ir pietryčius, į stačiatikiškas rusų kunigaikštysčių žemes. Šiose žemėse buvo išpažįstama krikščionybė, tačiau bažnytinės apeigos, tradicijos ir kalba buvo kitokios nei katalikiškoje Vakarų Europoje. Kai šias žemes užimdavo, į jas atsikeldavo valdyti Gediminaičių dinastijos nariai (Algirdo ir Kęstučio dėdės, broliai, sūnėnai, sūnūs). Jie priimdavo stačiatikišką krikštą, vesdavo vietinę kunigaikštytę ir gyvendavo pagal tų žemių tradicijas ir papročius. Toks būdas įsitvirtinti užimtose teritorijose buvo veiksmingas – žemės tapdavo LDK dalimi, o valdančiosios dinastijos narys tų žemių kunigaikščiu.

Tiesa, didieji kunigaikščiai Kęstutis ir Algirdas ne tik kariavo. Kaip ir jų tėvas Gediminas, jie lanksčiai laviravo tarp Rytų ir Vakarų, tarp stačiatikiškų kunigaikštysčių ir katalikiškos Europos. Prireikus derėdavosi su krikščionių valdovais dėl taikos ar net dėl krikšto priėmimo ir, pasikeitus aplinkybėms, pakeisdavo savo nuomonę. Tokią lanksčią ir gudrią jų politiką aiškiai liudija istorijos įvykiai ir reiškiniai. Antai Algirdas išliko pagonis, nors buvo du kartus vedęs stačiatikes rusų žemių kunigaikštytes. O jo sūnūs, pasiųsti valdyti tolimų LDK žemių rytuose, priėmė stačiatikišką krikštą. Kęstutis buvo ne mažiau diplomatiškas ir galvotas nei jo brolis. Vieną iš savo dukterų, Danutę, jis ištekino už Mazovijos kunigaikščio kataliko, bet pats krikšto nepriėmė. Jo dukra, prieš susituokdama, priėmė katalikišką krikštą. Taigi, abu valdovai Gediminaičiai – Algirdas ir Kęstutis – per visą savo valdymo laikotarpį išliko pagonys ir LDK buvo laikoma pagoniška valstybe.

XIV a. antroje pusėje Kęstučio ir Algirdo valdomos LDK teritorija buvo didžiausia Europoje. Rytuose ji ribojosi su Maskvõs valstybe, pietryčiuose – su totoriais, o vakaruose tebekovojo su Vokiečių ordinu. Lietuva vis dar buvo pagoniška valstybė ir jos valdovams vis sunkiau sekėsi laviruoti tarp Rytų ir Vakarų (6.9 pav.). 1377 m. mirė Algirdas, o 1382 m. ir Kęstutis. Jie paliko po sūnų. Šie į pagonišką valstybę ir jos tarptautinę padėtį žiūrėjo kitaip nei tėvai ir protėviai. Tačiau tarp pusbrolių kilo ginčas, kas valdys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų vardai buvo Jogaila ir Vytautas. Jie šalies istoriją pakreipė visiškai kita linkme.