Krikščionybės plėtra Europoje

2004 m. Europos Sąjungos valstybės narės svarstė Europos Sąjungos Konstitucijos projektą, bet jis taip ir nebuvo patvirtintas. Keletas šalių narių (tarp jų ir Lietuva) pasiūlė, kad Konstitucijos įvadinėje dalyje būtų pabrėžtas Europos, kaip kultūrinės erdvės, krikščioniškasis pamatas. Kai kurios valstybės su šiuo pasiūlymu nesutiko. Mums svarbus ne ginčas, bet pats pasiūlymas. Vis dėlto būtų sunku paneigti, kad krikščionybė buvo tas pamatas, ant kurio ėmė kurtis Europa.

Europos, kokia buvo Viduramžiais ir kokią matome šiandien, formavimąsi daugeliu atžvilgių lėmė krikščionybė. Kalbėdami apie Viduramžių Europos valstybes galėjome įsitikinti, kokį svarbų vaidmenį joms kuriantis atliko Bažnyčia. Stiprėjančiai Bažnyčiai buvo būtinas stiprus valdovas kaip saugumo ir stabilumo garantas. Viduramžiais Bažnyčia ir jos skleidžiamas krikščionių tikėjimas pamažu persmelkė visą žmogaus gyvenimą. Todėl apie tai, kaip plito krikščionių tikėjimas Europoje ir Lietuvoje, su kokiais sunkumais susidūrė Bažnyčia, reikia pakalbėti daugiau. Tik tada galėsime geriau suprasti Europą, kurioje gyvename. Tad apie viską nuo pradžių.

313 m. priėmus Milano ediktą Romos imperijoje krikščionims buvo suteikta tikėjimo laisvė. Šis dokumentas reiškė, kad krikščionių bendruomenės Romos imperijoje gali laisvai išpažinti savo tikėjimą ir atlikti religines apeigas. Krikščionims tapo lengviau skleisti savo tikėjimą tarp kito tikėjimo žmonių. Romos imperatoriai ėmė palankiau žiūrėti į krikščionybę. Joje jie matė vienijančią galią, nes krikščionybėje yra vienas visagalis Dievas. Be to, Bažnyčia teigė, kad visa valdžia kyla iš Dievo. Vadinasi, Dievas tiesiogiai suteikė valdžią Romos imperatoriui. Galiausiai 380 m. krikščionybė buvo pripažinta valstybine Romos imperijos religija. Augančios religinės institucijos – Bažnyčios – galva tapo Romos popiežius. Jis rūpinosi Bažnyčios vienybe ir krikščionių tikėjimo sklaida tarp kito tikėjimo žmonių, ypač tarp pagonių genčių. Į šiaurę nuo Alpių tokių genčių buvo labai daug. Kas ir kaip ėmėsi skleisti krikščionybę į šiaurę nuo Alpių?

498 m. Frankų valdovui Chlodvigui priėmus krikštą, krikščionybė Vakarų Europoje pradėjo plisti greičiau (8.1 pav.), nes valdančioji dinastija Merovingai tapo krikščionimis. O viena pagrindinių valdovo krikščionio priedermių buvo Bažnyčios globa, bažnyčių kūrimas ir aprūpinimas. Taigi Merovingai, kaip Frankų valstybės valdovai, įsipareigojo rūpintis Bažnyčia savo valstybėje ir ją globoti. Bažnyčių ir vienuolynų kūrimas bei aprūpinimas reikalavo daug laiko ir pastangų. Todėl valdovai Merovingai VI–VII a. stengėsi padėti Bažnyčiai pirmiausia savo valdomos valstybės teritorijoje. Tuo metu dauguma Europos teritorijos gyventojų buvo pagonys. Tarp jų krikščionybei skleisti reikėjo daug didesnių pastangų ir užmojo. Pietų Europoje, Apeninų pusiasalyje, buvo institucija ir jai atstovaujantis asmuo, į krikščionybės plėtrą žvelgiantis plačiau. Tai buvo Romos popiežius. Būtent jis, kaip aukščiausias Bažnyčios dvasininkas ir jos vadovas, ėmėsi pirmojo didelio Europos christianizacijos (krikščionybės skleidimo nekrikščioniškuose kraštuose) plano.

VI–VII a. sandūroje popiežius Grigalius I Didysis išplėtė savo veiklą ir įtaką toli už Romos miesto ribų (8.2 pav.). Rūpindamasis Bažnyčios reikalais ir siekdamas įtvirtinti krikščionių tikėjimą rašė laiškus vyskupams ir valdovams pasauliečiams. Jo parašyti laiškai ir veikalai vėliau tapo itin svarbūs. Būtent Grigaliaus I Didžiojo pastangos davė pradžią spartesnei Europos christianizacijai. 597 m. jis pasiuntė vienuolius benediktinus į christianizacijos misiją Britų salose. Šios misijos tikslas buvo vietinių pagonių genčių krikštas. Tais laikais tai buvo itin sunkiai pasiekiamas tikslas. Juk reikėjo nukeliauti ilgą ir pavojingą kelią iš Romos į Britų salas. Manoma, kad popiežiaus į misiją iš Romos išsiųsti vienuoliai, vienas iš jų buvo šv. Augustinas Kenterberietis, laivu pasiekė Marselį. Tada keliavo Ronos upe į šiaurę. Pasiekė Lamanšo sąsiaurį, persikėlė ir išsilaipino vienoje iš Britų salų. Jų laukė sunki bei pavojinga kelionė ir susitikimas su krašto valdovu pagoniu Etelbertu I (A šaltinis).

Šv. Augustinui ir jo pagalbininkams benediktinų vienuoliams pavyko pakrikštyti Etelbertą I, jis tapo pirmuoju karaliumi krikščioniu Britų salose. Karaliaus ir karaliaus žmonos Bertos padedamas, šv. Augustinas 597 m. įkūrė Kenterberio arkivyskupiją. Ateityje Kenterberio katedra bus svarbiausia Anglijos šventovė. Užsitikrinęs Etelberto I paramą, šv. Augustinas Kenterberietis skleidė krikščionybę tarp vietos genčių ir salyne kūrė bažnytines institucijas. Jo darbas buvo itin vaisingas, todėl VII–VIII a. vietiniai Britų salų vienuoliai vykdė christianizacijos misijas ne tik pačiame salyne, bet ir žemyninėje Europoje.

Iki VII a. pradžios Frankų valstybėje krikščioniškos buvo daugiausia miesto tipo gyvenvietės. Jose įsikūrę vyskupai rūpinosi katedromis ir mieste gyvenančiais tikinčiaisiais. Tai VII–VIII a. pakeitė pradėtos rengti vienuolių benediktinų krikščionybės sklaidos misijos Vakarų Europoje, tai yra dabartinių Áustrijos, Bel̃gijos, Prancūzi̇̀jos, Šveicãrijos, Vokieti̇̀jos teritorijose (8.3 pav.).

Į misijas vienuoliai misionieriai neretai išsiruošdavo vieni, lydimi tik keliolikos ar keleto bendraminčių, ir kelionėse sunkiomis, atšiauriomis sąlygomis įveikdavo didelius atstumus. Kelių arba nebuvo, arba jie buvo labai prastos būklės, todėl keliauti buvo ypač sunku. Paprastai vienuoliai misionieriai įsikurdavo sunkiai įžengiamose, negyvenamose arba retai apgyventose žemėse. Jie steigė vienuolynus salose, pusiasaliuose, slėniuose, kalnų papėdėse ir tarp kalvų. Tokias sunkiai pasiekiamas vietoves rinkosi norėdami melstis ir gyventi tyloje, atsiskyrę nuo pasaulio, atsidėję fiziniam darbui. „Melskis ir dirbk“ (lot. ora et labora) – toks buvo pirmosios Europoje benediktinų vienuolijos šūkis. Vienas pirmųjų tokių vienuolių buvo šv. Kolumbanas. Į žemyninę Europą, Frankų karalystę, jis atkeliavo iš Airijos ir 590 m. Vogėzų girios vakaruose, kalvų papėdėje, įkūrė Liuksejo (Luxeuil) vienuolyną. Vėliau Vakarų Europoje misijas rengė ne vienas įžymus benediktinų vienuolis (8.4 pav.). Vienas garsiausių buvo šv. Bonifacas (8.5 pav.). VIII a. pirmoje pusėje dabartinėse Prancūzi̇̀jos ir Vokieti̇̀jos teritorijose jis kūrė vienuolynus ir krikštijo bavarų ir saksų gentis. Dėl svaraus indėlio į krikščionybės plėtrą vokiečiakalbėse žemėse vėliau jam buvo suteiktas vokiečių tautos apaštalo vardas.

Christianizacijos misijose daugelis pirmųjų Europos vienuolių misionierių susidūrė su vietinių genčių pasipriešinimu. Gentys į juos žiūrėjo kaip į atėjūnus, vietinės tvarkos griovėjus, todėl ne vieną jų nužudė. Vietiniai nenorėjo priimti krikšto ir krikščionybės, nes būtų turėję atsisakyti savo tikėjimo, garbinamų dievų, įprasto gyvenimo būdo ir pripažinti vieną Dievą. Nauja religija jiems reiškė naujus papročius ir nuolatinį bažnyčios lankymą, sakramentų (Krikšto, Komunijos) priėmimą ir Dešimties Dievo įsakymų laikymąsi. Nors krikščionybės skleidėjai vienuoliai misionieriai misijose ir patirdavo sunkumų, krikščionybė vis plačiau sklido, o valstybių valdovai vis labiau stengėsi, kad ji plistųjų valdomose žemėse ir net už jų ribų.

Svarbiausi krikščionybės globėjai ir gynėjai buvo besikuriančių Europos valstybių valdovai. Jie steigė bažnyčias ir vienuolynus, dovanojo jiems žemių ir kitokių gėrybių. VI a. Frankų valstybėje bažnyčias steigti ir jomis rūpintis pradėjo Merovingai. Vėliau, VIII a., ši pareiga atiteko naujai valdančiajai dinastijai Karolingams. Valdovai įsipareigojo globoti ir vienuolius bei vyskupus, kurie vykdė misijas ir skleidė krikščionių mokymą jų valdomose žemėse (B šaltinis). Pavyzdžiui, Frankų valstybės valdovas Karolis Didysis titulavosi Bažnyčios gynėju (8.6 pav.). Tokį valdovo krikščionybės plėtros palaikymą ir Bažnyčios globą galima aiškinti tuo, kad pats valdovas buvo krikščionis ir karaliaus karūną jam uždėjo svarbiausias šalies dvasininkas svarbiausioje krašto katedroje. O dvasininkai turėjo didelę galią ir įtaką. Valdovas bendradarbiavo su Bažnyčia ir aukštaisiais dvasininkais. Jie buvo valdovo atrama visame krašte, palaikė valdovą ir skelbė apie jo svarbą krašto gyvenimui ir taikai. Savo ruožtu valdovas padėjo vyskupams steigti naujas vyskupijas ir rūpintis, kad jose būtų kuriamos parapijos – mažiausi Bažnyčios administraciniai teritoriniai dariniai. Parapijos bažnyčiai vadovavo kunigas. Jis ėjo savo pareigas: laikė šv. Mišias, krikštijo, tuokė, laidojo ir kitaip rūpinosi parapijos tikinčiaisiais (parapijiečiais).

VIII–IX a. Frankų valstybės valdovai didelį dėmesį skyrė sinodams (sen. gr. synodos – suėjimas). Tai buvo krašto vyskupų, abatų (vienuolynų vyresniųjų) ir kitų aukštųjų dvasininkų susirinkimai. Juos šaukdavo ir jiems dažniausiai vadovaudavo valdovas. Tai liudijo, kokią didelę galią Bažnyčiai savo valdomoje valstybėje turėjo valdovas. Sinoduose buvo sprendžiami svarbūs Bažnyčios reikalai, nustatomos dvasininkų teisės ir pareigos, aptariama, kaip turi būti rengiamos ir laikomos šv. Mišios, kaip dvasininkai turi rūpintis tikinčiaisiais. Ypač daug dėmesio sinodams skyrė Karolis Didysis. Siekdamas Frankų valstybėje Bažnyčios vienybės jis savo valdymo metais sušaukė nemažai sinodų. Taip pat steigė bažnyčias ir vienuolynus, rūpinosi, kad svarbiausios bažnyčios ir vienuolynai turėtų savo kasdienei veiklai būtinų daiktų ir knygų (8.7 pav.).

Taigi Europoje susiklostė tradicija, kad valstybės christianizacijos pradžioje valdovas buvo pagrindinis besikuriančios Bažnyčios globėjas ir gynėjas. Taip buvo Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ar kurioje kitoje krikščioniškoje monarchijoje. Tik vėliau, valstybėje įsteigus vyskupiją ir augant bažnyčių bei parapijų skaičiui, vyskupas įgydavo autoritetą ir galią.

Krikščionybės sklaida Viduramžių Europoje buvo ilgas procesas, tad trumpam nusikelkime į X a. Šventąją Romos imperiją. Jos imperatoriai Otonai buvo pagrindiniai krikščionybės nekrikščioniškuose Europos kraštuose skleidėjai. Imperijos šiaurėje įsteigtos Hamburgo ir Magdeburgo arkivyskupijos tapo christianizacijos centrais, iš kurių buvo siunčiamos misijos į pagoniškus šiaurės ir rytų Europos kraštus. Šiaurėje, Skandinavijoje, tuo metu kūrėsi naujos valstybės. Nors ir buvo vidinių prieštaravimų bei kovų, X–XI a. jų valdovai priėmė krikštą.

O rytų Europoje X–XI a. kūrėsi pirmosios Naujosios Europos valstybės Bohemija, Lenkija ir Vengrija. Jų valdovai priėmė krikštą ir savo valstybėse kūrė vyskupijas, steigė bažnyčias ir stengėsi jas aprūpinti. Imperatorių Otonų pradėtos christianizacijos misijos X–XI a. sandūroje pasiekė ir Báltijos jūros rytų regioną bei baltų gentis. 997 m. šv. Adalbertas Prahiškis bandė pakrikštyti prūsus ir buvo jų nužudytas (C šaltinis, 8.8 pav.). Misiją tęsė šv. Brunonas Kverfurtietis (apie 974–1009). 1009 m. jis su pagalbininkais pasiekė Lietuvą. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas ir pirmą kartą istorijoje Lietuvai atsirado galimybė tapti krikščionišku kraštu. Lietuvių genties vadas Netimeras atsivertė į krikščionybę, tačiau kiti svarbūs genties asmenys pasipriešino ir šv. Brunoną nužudė. Užsimezgęs katalikiškos Europos ir Lietuvos ryšys nutrūko. Christianizacijos misijų į Baltijos jūros rytų regioną kurį laiką nebuvo rengiama. Tik po poros šimtmečių vėl buvo susidomėta Baltijos jūros rytų regionu. Deja, šis susidomėjimas pasireiškė ne taikiomis vienuolių misionierių misijomis.