Europos miestas ir jo gyventojai

Šiandien dauguma žmonių gyvena miestuose. Čia telkiasi didžiausios įmonės ir verslo centrai, sukuriami didžiausią pridėtinę vertę turintys dalykai. Žmonės apsigyvena miestuose, nes juose daugiau galimybių rasti norimą darbą ir platesnis paslaugų pasirinkimas. Didžioji dauguma žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimo ne mieste. Viduramžiais, prieš beveik tūkstantį metų, katalikiškoje Europoje miestas ir miestiečiai virto tokia visuomenės jėga, be kurios buvo neįmanoma tolesnė Europos raida.

Žlugus Vakarų Ròmos impèrijai, Vakarų Europos miestus daugiausia valdė vyskupai. Tačiau jų valdomi miestai, tokie kaip Kelnas, Tryras ar Vjenas, buvo gana silpni ir nedideli. Jie gyvavo tarp sunkiai įžengiamų girių ir miškų tarsi mažos salos. Kelių tinklas tarp miestų ir mažesnių gyvenviečių ar kaimų buvo menkai išplėtotas. Nedideles gyvenvietes skyrė dideli atstumai. Tad nuolatinio ryšio tarp miestų ar tarp miestų ir kaimų bei gyvenviečių nebuvo. Valstybės dar tik kūrėsi, o rūpintis miestus ir gyvenvietes jungiančiu kelių tinklu galėjo tik didesnis ir pastovesnis politinis darinys. VI–XI a. Europoje kūrėsi valstybės ir jų valdovai stengėsi užtikrinti tvarką savo valdomose žemėse. Susidarė geresnės sąlygos augti miestams, nes ėmė plėtotis prekyba, darėsi paprasčiau susisiekti su aplinkinėmis ir tolimesnėmis gyvenvietėmis.

VI–X a. Vakarų Europos miestai skyrėsi nuo kaimo gyvenviečių ne tik tuo, kad juose stovėjo pirmosios, dažniausiai medinės, katedros ir gyveno vyskupai. Per šiuos kelis šimtmečius miestai išaugo, daugėjo gyventojų, kūrėsi sudėtingas gatvių tinklas, vienas šalia kito buvo statomi gyvenamieji namai. Tai buvo svarbus miesto bruožas. Kitas svarbus miesto bruožas buvo gyventojų veiklos įvairovė. Didžiąją gyventojų dalį sudarė amatininkai ir pirkliai. Amatininkai vertėsi įvairiais amatais. Mieste jie turėjo savo dirbtuves ir darbo įrankius, su kuriais gamino kasdieniam gyvenimui būtinus daiktus. O pirkliai vertėsi prekyba – gabeno prekes iš tolimesnių ar tolimų kraštų, iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą ir stengėsi jas parduoti. Tokia gyva ūkinė veikla, įvairių prekių gamyba, pirkimas ir pardavimas skatino Europos ekonomikos ir miestų augimą. Tad socialinis besiformuojančio Viduramžių miesto portretas pradėjo aiškiai skirtis nuo kaimo ir nedidelių apylinkių gyvenviečių, kuriose gyveno žemę dirbantys valstiečiai.

Per kelis šimtmečius Vakarų Europos miesto gyventojai išplėtojo daug profesijų ir veiklų. Šių veiklų įvairovė rodė, kad auga miesto ekonomika ir gyventojų gerovė. Amatininkų ir pirklių kasdienė veikla, gaminami daiktai, gabenamos ir parduodamos prekės krašto gyventojams buvo labai reikalingos. Miesto gyventojų svarba ir reikšmė visuomenėje augo, nes jų profesijos ir veiklos buvo naudingos visoms visuomenės grupėms. Prabangos prekių, vietinių ar atvežtų iš užsienio, geidė valdovai ir kilmingieji, geriausi Europos meistrai gamino sudėtingus dirbinius, kurie buvo naudojami bažnyčiose (taurės, kryžiai), o pasiturintys valstiečiai galėjo įsigyti tais laikais brangių geležinių darbo įrankių. Šis kelis šimtmečius trukęs miestų augimas ir miestiečių reikšmės kilimas virto reikšmingu Europos istorijos reiškiniu.

Per kelis šimtus metų Vakarų Europos miestai ekonomiškai sustiprėjo (15.1 pav.). Ilgainiui miestiečiai pradėjo pastebėti savo augančią įtaką ir tam tikrą galią. Jų gaminami ir parduodami daiktai buvo paklausūs ir pelningi. Todėl miestiečiai pradėjo save suvokti kaip atskirą visuomenės grupę. Šią miesto gyventojų savimonę liudijo jų pradėti kelti reikalavimai. Nuo XII a. Vakarų Europos miestų gyventojai kreipdavosi į valdovus su prašymais pagerinti jų padėtį ir suteikti išskirtinių teisių bei laisvių. Pirmiausia miestiečiai siekė palankesnių prekybos sąlygų ir tam tikros savivaldos, kad galėtų patys priimti sprendimus, susijusius su kasdieniu miesto gyvenimu. Tokie miestiečių siekiai akivaizdžiai liudijo, kad jie ne valstiečiai, o jų veikla ir gyvenimo būdas skiriasi nuo kaimo gyventojų. Viena iš valdovo pareigų buvo išklausyti savo pavaldinius, juk ateityje ir jam pačiam galėjo prireikti miestiečių paramos. Šie miesto gyventojų prašymai nelikdavo be atsako.

XII–XIV a. Europos valstybių monarchai daugybei miestų suteikė miesto teises (A šaltinis). Tai buvo itin reikšmingas procesas ne tik Viduramžių, bet ir Europos istorijai. Prisiminkime ir įsidėmėkime, kad miesto teisės suteikimas buvo tiesiogiai susijęs su miestų ekonominės reikšmės augimu ir miestiečių, kaip visuomenės grupės, stiprėjimu. Šį stiprėjimą lėmė miestiečių ūkinė veikla, paslaugos ir prekės, kurias gebėjo pasiūlyti tik jie. Miestiečiai nedirbo žemės ūkyje, nebent tik labai nedidelę laiko dalį. Ilgainiui skirtingų profesijų miesto gyventojai sukaupė milžinišką iš kartos į kartą perduodamą patirtį. Todėl kokybiškus daiktus – nuo žemės ūkio darbo įrankių ir ginklų iki smulkiausios juvelyrikos – galėjo pagaminti tik mieste gyvenantys amatininkai. O tolimose šalyse pirkti ir į Europą gabenti neįprastas prekes sugebėjo tik pirkliai. Tik jie turėjo ryšių viename ar kitame mieste, tarėsi dėl gaminių pristatymo į sutartą vietą ir rūpinosi jų pardavimu. Miestuose gyvenančių amatininkų ir pirklių paslaugomis naudojosi visa visuomenė. Todėl miestiečiai galėjo gauti valdovo privilegiją, garantuojančią miestui savivaldą. Siekis savarankiškai tvarkytis rodo, kad miestiečiai pradėjo save suvokti kaip atskirą visuomenės grupę. Jie suprato, kad gali iš valdovo reikalauti daugiau laisvių ir veikti geresnėmis sąlygomis.

Viena pirmųjų miesto privilegijų Europoje buvo suteikta 1120 m. Freiburgui. XII a. pradžioje dar būta tik pavienių privilegijų miestams, tačiau ilgainiui Vakarų Europoje šis reiškinys išplito. XII a. antroje pusėje savivaldos teisė buvo suteikta garsiems Viduramžių miestams Liubekui (1160 m.) ir Magdeburgui (1188 m.). Magdeburgo miesto teisė tapo miesto savivaldos sinonimu, ypač Vidurio Rytų Europoje. Būtent Mãgdeburgo téisė XIII–XV a. paplito Lenkijoje, Vengrijoje ir LDK. Valdovų LDK miestams suteikiamose privilegijose sakoma, kad suteikiama Magdeburgo teisė. XIII–XVI a. turinčių savivaldą miestų buvo ne tik visoje Vakarų, bet ir Vidurio Rytų Europoje. O dabar atsakykime į klausimą: kas pasikeisdavo, kai valdovas miestui suteikdavo privilegiją?

Miestui suteikiama privilegija reiškė, kad miestiečiai gauna teisę savo mieste tvarkytis savarankiškai. Taigi miestui buvo suteikiama savivalda ir miestas įgydavo iki tol neturėtų teisių. Pirmiausia miestiečiams buvo suteikiama teisė pasistatyti rotušę (15.2 pav.). Miesto rotušė reiškė, kad miestiečiai turi savo pačių renkamą valdžią. Taip pat čia buvo saugomi svarbiausi miesto dokumentai ir svarstyklės, kurios garantavo sąžiningą prekybą ir tais laikais buvo itin brangios. Aukščiausia miesto valdžia buvo miestiečių renkama miesto taryba, ją sudarė miesto gyventojai. Miestiečiai turėjo ir savo teismą. Miesto taryba rūpinosi miesto vidaus reikalais (pirklių ir amatininkų veiklos reguliavimu, ribojimu, matų sistema) ir sprendė nesutarimus su kitais miestais. Miesto teismas sprendė ginčus tarp miestiečių ir miestiečių ginčus su kitais miestais. Miestui suteikta savivalda turėjo didelę reikšmę ir tolesniam miesto augimui, nes miestas įgydavo turgaus teisę ir privilegijų mokant muito mokesčius. Dėl tokių reikšmingų miesto gyvenimo pokyčių XII–XIII a. miestai pradėjo naudoti savo antspaudus (15.3 pav.). Tai buvo išskirtinis savarankiško miesto ženklas, rodantis miesto priimamų sprendimų teisėtumą. Galiausiai turtingų miestų gyventojai nuspręsdavo apjuosti savo miestą siena. Miestas tapdavo uždara erdve su gynyba ir saugomais vartais (15.4 pav.).

Jau žinote, kad Viduramžių Europos miestuose telkėsi amatininkai ir pirkliai. Nuo XII a. turtingiausi ir įtakingiausi miestai įgydavo privilegijų ir tapdavo savarankiški. Su tuo susijęs įvairių profesinių grupių – amatininkų ir pirklių – būrimasis į susivienijimus (korporacijas). Susivienijimų pagal profesijas tikslas buvo burti vienos profesijos žmones, atstovauti konkrečiai profesinei grupei ir ginti jos interesus. Tokie susivienijimai leido veiksmingiau dorotis su iškilusiais profesiniais sunkumais ir organizuotai tvarkyti bendrus reikalus. XII–XIV a. profesinius susivienijimus galėjo burti tiek įvairūs amatininkai, tiek ir kitų profesijų atstovai. Profesinių susivienijimų atsiradimas rodo, kad sudėtingėjanti visuomenė išradingai sprendė socialinius ir ekonominius uždavinius. Viduramžių profesiniai susivienijimai buvo dvejopi: cèchai ir gildijos. Amatininkai steigė cechus, o pirkliai – gildijas. Kas šiems susivienijimams buvo būdinga?

Viduramžių Europos miestuose būta pačių įvairiausių cechų: kalvių, odminių, račių, mėsininkų, stiklių, auksakalių ir kt. (15.5 ir 15.6 pav.). Cechas (sen. vok. zumft – bendrija, susirinkimas) vienijo to paties amato amatininkus ir reguliavo įvairias jų veiklos sritis. Taigi cechas buvo profesinė bendruomenė. Jis rūpinosi savo nariais, sprendė žaliavų tiekimo reikalus, reguliavo kainas, nustatydavo algas. Tuo buvo siekiama užtikrinti cecho gyvavimą, jo narių apsaugą ir gerovę (B šaltinis). Taip pat cechas kaupė, saugojo ir perduodavo atitinkamo amato žinias. Juk čia susitikdavo skirtingos kartos, čia buvo perduodama patirtis ir mokomasi amato paslapčių. Cechui vadovavo meistras, turintis didelę profesinę patirtį ir autoritetą. Jam padėjo pameistriai, kurie prireikus jį pavaduodavo. Kiekvienas cechas turėjo mokinių, šie atlikdavo pagalbinius darbus ir mokydavosi amato. Taigi visuomeninė ir ūkinė bendrija cechas buvo ir amato mokykla. Trumpai tariant, cechas amatininkui užtikrino tam tikrą profesinį saugumą ir stabilumą. Tačiau cechų nustatytos taisyklės ribojo konkurenciją, o tai ilgainiui atsiliepė gaminių kokybei ir galimybei greičiau plėtoti naujas technologijas. Nors cechai ir turėjo trūkumų, jų augimas suteikė miestams gyvybingumo ir užtikrino būtinų daiktų gamybą. Dėl cechų mokesčių, surenkamų į miesto biudžetą, miestai augo ir klestėjo. Turtingas ir mieste autoritetą turintis cechas įsigydavo herbą, kurį šiandien galėtume suvokti kaip prekių ženklą (15.7 pav.).

Europos pirkliai taip pat pradėjo kurti profesinius susivienijimus – gildijas (vok. žem. gilde – susivienijimas, bendrija) (C šaltinis). Jų tikslas buvo atstovauti susivienijimui priklausantiems pirkliams, ginti jų interesus ir plėsti gildijos prekybą. Gabenti prekes sausumos ir vandens keliais buvo pavojinga ir rizikinga. Gildijos padėdavo savo nariams prekes ne tik gabenti, bet ir parduoti kituose miestuose. Viena iš tokių pirklių gildijų, įkurtų XII a., išaugo į galingą miestų prekybos sąjungą Hanzą (15.8 pav.). Ji vienijo Šventosios Romos imperijos miestų, tokių kaip Liubeko, Brėmeno, Hamburgo ar Štralzundo (visi dabartinės šiaurės Vokietijos teritorijoje), pirklius (15.9 pav.). Hanzos pirkliai veikė Báltijos jūros regione. Iš Europos rytų laivais gabeno žaliavas (grūdus, medieną, kailius, medų), o iš Vakarų Europos į Baltijos jūros rytų uostus ir miestus keliavo brangūs audiniai, vynas, vilna, papuošalai. XIII–XIV a. miestų prekybos sąjunga Hanza tapo itin galinga. Ji turėjo savo kontorų ir patikėtinių ne tik Vakarų Europos miestuose (Briugėje, Lòndone), bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Kaunè, Pòlocke, Vilniuje) (15.10 pav.).

Miestų savivalda padarė reikšmingą įtaką Europos kultūros raidai. Įgiję ūkinį ir visuomeninį savarankiškumą miestiečiai patys sprendė savo reikalus. Amatininkai ir pirkliai būrėsi į profesinius susivienijimus – cechus ir gildijas. Šie susivienijimai savarankiškai tvarkė bei vykdė savo veiklą ir siekė pelno. Ilgainiui Viduramžių Europos miestai įgijo didelę ekonominę galią. Vakarų Europos miestai ir miestiečiai sukaupė milžiniškus turtus. Šie turtai padėjo miestiečiams įgyti daugiau politinių teisių. Kartais į sudėtingą padėtį patekusiems Vakarų Europos valstybių valdovams prireikdavo finansinės paramos. Ją dažniausiai suteikdavo miestai ir miestiečiai, todėl jų reikšmė ir įtaka krašte augo, o tai kilmingiesiems nepatiko. Tarp miestiečių ir kilmingųjų prasidėjo varžybos dėl įtakos.

Tačiau miestas buvo ne tik erdvė, kur vykdant ūkinę veiklą kaupti dideli turtai. Mieste gyveno skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės. Miesto visuomenė buvo daug įvairesnė nei kaimo. Jai buvo būdinga kultūrinė ir socialinė įvairovė. Kitas mūsų pasakojimas ir skirtas Viduramžių miesto visuomenės įvairovei aptarti.