Šioje temoje JŪS
- Susipažinsite su moterų gyvenimu Viduramžių visuomenėje.
- Aptarsite Katalikų bažnyčios kovą su, jos požiūriu, nukrypusiais nuo tikėjimo žmonėmis.
- Nagrinėsite žydų bendruomenės padėtį Viduramžių Europoje.
Moteris vyriškoje visuomenėje
Vakarų pasaulyje, kuriam priklauso ir Lietuva, šiandien visi žmonės, kad ir kokios būtų lyties, tikėjimo ir tautybės, yra lygūs. Jei pažeidžiamos žmogaus teisės, jie kovoja. Tačiau taip buvo ne visada. Viduramžiais katalikiškoje Europoje buvo laikomasi griežtų taisyklių, pagal kurias kiekvienas asmuo turėjo aiškiai apibrėžtas galimybes, priklausomas nuo jo kilmės, visuomeninės padėties, lyties ar tikėjimo. Žinoma, visada buvo išimčių. Tad išsiaiškinkime, kokių dar būta Viduramžių krikščioniškos visuomenės grupių.
Viduramžių visuomenė buvo valdovų, kilmingųjų ir dvasininkų pasaulis. Nepamirškime ir valstiečių, jie sudarė didžiąją daugumą visuomenės (apie 80–90 proc.). Tačiau Viduramžių visuomenėje jie neturėjo jokio balso arba jis buvo mažai vertinamas. Vis dėlto kalbant apie Viduramžių visuomenę reikia atkreipti dėmesį į lyčių santykį, aptarti, kaip Viduramžiais buvo suvokiami vyro ir moters vaidmenys. Galima sakyti, kad Viduramžių visuomenė buvo labai vyriška. Tai reiškia, kad svarbiausius sprendimus priimdavo vyrai. Vyravo įsitikinimas, kad vyras įgimsta gebėjimus valdyti ir vadovauti. Todėl įsitvirtino samprata, kad yra tik vyriška ir tik moteriška veikla. Šią sampratą puikiai iliustruoja Viduramžiais susiformavęs paprotys, kad žemę ir apskritai nekilnojamąjį šeimos turtą paveldėti gali tik sūnūs. Taip pat ir sostą paveldėti galėjo tik vyriausias valdovo sūnus. Valdovė moteris pirmiausia buvo suprantama kaip valdovo žmona. Manyta, kad moterys mažiau gabios ir nesukurtos protauti, todėl joms nebuvo galima mokytis Viduramžių universitetuose. Moterų veikla buvo ribojama namais ir buitimi.
Beveik visas moters gyvenimas buvo šeima, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko vyras. Gimdymas, vaikų priežiūra ir namų ruošos darbai (siuvimas, verpimas, maisto atsargų ruošimas) buvo moters atsakomybė. Bene sunkiausia jos pareiga buvo išnešioti ir pagimdyti kūdikį (16.1 pav.). Dažna moteris gimdydama mirdavo, nes tų laikų medicina ir higiena buvo menkai išvystytos. Kilmingos moters gyvenimas buvo daug lengvesnis, tačiau ir jos pareiga buvo gimdyti vaikus savo kilmingam vyrui. Kilmingajam buvo svarbu turėti didelę šeimą, nes tai reiškė, kad jo palikuonys galės perimti žemės valdas, turtą ir pratęsti giminę. O valstiečiui gausi šeima reiškė, kad turės užtektinai darbo jėgos žemės ūkio darbams. Tiesa, valstietės moterys, merginos ir mergaitės ne mažiau nei vyrai dirbo įvairius žemės ūkio darbus: sėjo, pjovė, grėbė šieną...
Tačiau kiekvienoje visuomenėje esama išskirtinių asmenybių. Viduramžių visuomenė ne išimtis. Buvo moterų, kurios sugebėjo išsiveržti iš socialinių rėmų ir įveikti sustabarėjusius įsitikinimus. Vienos iš tokių buvo moterų vienuolynams vadovavusios iš kilmingų šeimų kilusios abatės. Jos įgydavo puikų išsilavinimą ir moterų vienuolynuose turėjo daug galios ir išskirtinį autoritetą. Kai kurios buvo laikomos intelektualėmis, kaip antai XII a. gyvenusi abatė, poetė, kompozitorė ir mokslininkė Hi̇ldegarda Bingenietė (1098–1179) (16.2 pav.). Ji paliko daug įvairaus pobūdžio kūrinių, juos istorikai tyrinėja iki šių dienų. Buvo ir pasauliečių įtakingų kilmingų moterų intelektualių, kaip antai Eleonora Akvitanietė, gyvenusi XII amžiuje. Ji buvo ištekėjusi už Prancūzijos karaliaus, o vėliau už Anglijos karaliaus (16.3 pav.). Eleonora Akvitanietė asmeniškai rūpinosi poetais, jos skatinama jų kūryba virto įspūdinga Viduramžių literatūra. XII a. viduryje Eleonoros Akvitanietės pastangomis buvo surengtas antrasis kryžiaus žygis. Į šį žygį Eleonora Akvitanietė pakvietė kilmingas Akvitanijos moteris ir pati jame dalyvavo. O kai XII a. pabaigoje trečiajame kryžiaus žygyje dalyvavo jos sūnus, Eleonora Akvitanietė perėmė iš jo Anglijos karalystės valdymą. Vis dėlto garsiausia Viduramžių moteris buvo ir tebėra jums žinoma prancūzė Žanà d’Ark (1412–1431) (16.4 pav.). 1429–1430 m. ji dalyvavo Prancūzijos karalystės kovose (Šimtamečiame kare) su Anglija ir padėjo savo šaliai nugalėti seną priešą. Žinant, kad karyba Viduramžiais buvo laikoma išimtinai vyrišku užsiėmimu, Žanos d’Ark gyvenimo istorija išties išskirtinė. Ji sugebėjo įkalbėti Prancūzijos karalių ir jo aplinką leisti būtent jai vadovauti kariuomenei mūšyje dėl apgultos Orleano tvirtovės. Žanos d’Ark kovos tapo ilgo Prancūzijos ir Anglijos karo lūžiu, o ji – Prancūzijos didvyre, dar vadinama Orleano mergele.
Tai tik kelios ypatingos Viduramžių moterys. Žinoma, jų būta daugiau. Tačiau šių moterų gyvenimai rodo, kad kai kurios moterys sugebėdavo peržengti griežtas Viduramžių visuomenės nustatytas ribas.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite vieną svarbiausių tiek turtingos, tiek ir neturtingos moters pareigų Viduramžiais. Kodėl ji buvo svarbi?
- Ne mažiau kaip dviem įrodymais pagrįskite arba paneikite teiginį, kad Viduramžiais moterų ir vyrų padėtis visuomenėje nebuvo lygi.
- Pateikite ne mažiau kaip du pavyzdžius, kai moterys sugebėjo peržengti griežtas Viduramžių visuomenės nustatytas ribas.
- Ne mažiau kaip dviem bruožais apibūdinkite Hildegardos Bingenietės veiklą.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu išsiaiškinkite, kurios Lietuvos istorijos asmenybės prilyginamos Žanai dʼArk ir kodėl.
„Klaidatikiai“ tarp katalikų
Viduramžiais Katalikų bažnyčia turėjo griežtą mokymą. Šis mokymas kartais vadinamas doktrina (lot. doctrina – mokymas, mokslas). Bažnyčios mokyme buvo aiškiai suformuluotos svarbiausios tikėjimo tiesos ir priesakai, kaip turi būti meldžiamasi, kokių tradicijų laikomasi, kaip turi gyventi katalikas. Visiems katalikams buvo privalu jų laikytis. Vis dėlto Viduramžiais kai kuriuose Europos regionuose atsirasdavo nuo Bažnyčios mokymo nukrypstančių judėjimų. Ilgainiui tokie judėjimai susiburdavo į grupes, bendruomenes, kurios skleisdavo savo idėjas tarp žmonių. Šios idėjos griovė Bažnyčios vienybę ir kėlė jai pavojų. Todėl Katalikų bažnyčia neatitinkančias jos mokymo ir jį iškreipiančias idėjas vadino erèzija (sen. gr. haíresis – pasirinkimas, požiūris, mokykla). Nuo Bažnyčios mokymo nukrypusią idėją, tam tikra nuomonę, mokymą skelbiančius asmenis, jų grupes ir bendruomenes Bažnyčia vadindavo eretikais (A šaltinis). Tarp eretikų ir Bažnyčios kildavo smarkių ginčų. Bažnyčia skelbė, kad su erezija reikia kovoti, nugalėti klaidingą eretikų mokymą ir išsaugoti Bažnyčios vienybę. Trumpai tariant, eretikai buvo laikomi klaidatikiais, nukrypusiais nuo Bažnyčios mokymo, todėl būtina su jais kovoti.
A šaltinis
XII a. Katalikų bažnyčios dvasininkas apie eretikus sakė:
„Eretikai yra tie, kurie apsimeta teisiaisiais taip, kaip vilkai prisidengia avių kailiu. Apie tai Evangelijoje Dievas kalba: „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.“ Jie vadinami valdiečiais, kurie savo sektos [judėjimo] vardą gavo nuo Valdo. Jis įkūrė naują sektą ne Dievo pasiųstas, bet savo paties minčių vedamas ir, žinoma, be aukštųjų dvasininkų leidimo, be dieviškojo įkvėpimo, be išmanymo, be iš anksto paskelbto mokslo. [Jo erezija yra] be filosofinių apmąstymų, be pranašiškos vizijos, be apaštališkos misijos, be pamokomojo paaiškinimo ir jos pasekėjai, taigi klaidatikiai, skirtingose pasaulio vietose klaidina paprastus žmones, kuriuos veda tolyn nuo tiesos į klaidą.“
Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Patrologia Latina. Alanus de Insulis, De fide catholica contra haereticos libri IV, vol. 210, ed. J.-P. Migne, Paris, 1855, p. 377.
Klausimai ir užduotys
- Kaip eretikus apibūdina istorijos šaltinio autorius?
- Nurodykite sektos, aprašomos šaltinyje, pavadinimą.
- Kodėl šaltinyje aprašoma sekta ir jos nariai neįtiko Katalikų bažnyčiai? Nurodykite ne mažiau kaip dvi priežastis.
Viduramžiais katalikiškoje Europoje kilo ne viena vadinamoji erezija. Įvairiuose Europos kraštuose ir regionuose kūrėsi bendruomenės ir judėjimai, skelbiantys Bažnyčios nepripažįstamą mokymą. Vienas garsiausių Viduramžiais atsiradusių eretikų judėjimų buvo katarai (dar vadinami albigiečiais). Katarų judėjimas kilo XI–XII a. pietų Prancūzijoje ir pasklido po šiauriau plytinčius kraštus, po Europos šalis kaimynes (16.5 pav.). Kas buvo būdinga šiai bendruomenei ir judėjimui? Katarai pabrėžė būtinybę gyventi kukliai ir skurdžiai, todėl griežtai kritikavo prabangoje paskendusią Katalikų bažnyčią ir aukštuosius dvasininkus, gyvenančius pernelyg ištaigingai. Tačiau pagrindinė jų mokymo idėja buvo apie dvi dievybes: viena atstovaujanti gėriui, o kita – blogiui. Katalikų bažnyčia negalėjo sutikti su tokia erezija. Ši idėja prieštaravo krikščionybės esmei, Katalikų bažnyčios mokymui, kad yra vienintelis visagalis Dievas.
XIII–XIV a. Katalikų bažnyčia kovojo su katarais (16.6 pav.). Kaip ir kitus Viduramžių eretikų judėjimus, katarų judėjimą palaikė valstiečiai ir paprasti žmonės. Kaimuose gyvenantiems žmonėms tokie judėjimai buvo patrauklūs, nes atliepė jų vargus. Bažnyčios ir aukštųjų dvasininkų kritika sulaukdavo kaimo žmonių palaikymo. Todėl dažnai eretikų judėjimai kildavo atokesnėse, uždaresnėse vietovėse. Kova su jais trukdavo ne vieną dešimtmetį ir šiai kovai Bažnyčia naudojo įvairias priemones, siuntė savo pasiuntinius į eretikų judėjimų židinius ir gyvenamąsias vietas. Bažnyčiai kovoti su erezijomis ir eretikais padėdavo valdovai, kaip antai su katarais – Prancūzijos karalius. Bene galingiausias Bažnyčios ginklas kovoje su eretikais buvo XII–XIII a. pradžioje įkurta inkvizicija (lot. inquisitio – ieškojimas, tardymas, tyrimas). Terminą „inkvizicija“ reikia suprasti dvejopai: kaip ypatingą bažnytinio teismo instituciją, vadovaujamą teisėjo inkvizitoriaus, siunčiamo į vietoves, kuriose pasireikšdavo erezija, ir kaip patį erezijos aiškinimosi, tyrimo ir teismo procesą, kurį vykdė bažnytinis teismas, vadovaujamas inkvizitoriaus. Šiame bažnytiniame teisme paskirti dvasininkai tardė ir teisė kitaip mąstančius, erezija kaltinamus žmones. Neretai per šiuos Bažnyčios rengiamus inkvizicijos teismus eretikai buvo kankinami. Kankinimai buvo laikomi teisėta priemone tiesai išgauti, tam tikru Dievo teismu. Per kankinimus išgauti prisipažinimai buvo pripažįstami teisėtais ir patikimais. Teismo pripažinti kaltais asmenys dažnai buvo nuteisiami mirties bausme.
Viduramžiais Katalikų bažnyčiai pavyko nugalėti visus didžiausius ir labiausiai išplitusius eretikų judėjimus. Bažnyčiai kovoti su eretikais padedantys šalių valdovai neretai siekė sau naudos. Pavyzdžiui, XIII a. pradžioje Bažnyčiai kovoti su katarų judėjimu padėjo Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas. Jis net surengė prieš juos kryžiaus žygį. Vienas iš karaliaus siekių buvo susidoroti su jo valdžios nenorinčiais pripažinti kilmingais katarais. Vėlesniais dešimtmečiais buvo galutinai susidorota su katarais, o jų sukauptas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas atiteko Prancūzijos karaliui (16.7 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Ką Katalikų bažnyčia vadino eretikais?
- Paaiškinkite, kodėl dalį visuomenės narių Katalikų bažnyčia paskelbdavo eretikais.
- Nurodykite ir ne mažiau kaip trimis bruožais apibūdinkite garsiausią Viduramžių Europos eretikų judėjimą.
- Kas buvo inkvizicija? Įvertinkite jos poveikį visuomenei.
TYRINĖKITE!
Internete ar bibliotekos spaudiniuose raskite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris Viduramžių eretikų kankinimo būdus. Pasidomėkite, kurių Lietuvos muziejų ekspozicijose yra Viduramžiais naudotų kankinimo priemonių.
Žydai – kitatikiai ir kitataučiai tarp katalikų
Viduramžių Europoje formavosi įvairios tautos, jos kalbėjo skirtingomis kalbomis ir dialektais. Didžioji dauguma gyventojų buvo katalikai ir priklausė Romos katalikų bažnyčiai. Tačiau likusi Europos gyventojų dalis nepriklausė Katalikų bažnyčiai ir nebuvo katalikai. Tų laikų Europoje išskirtinė buvo žydų etninė grupė. Žydai į Europą pradėjo migruoti dar I amžiuje. Viduramžiais Vakarų Europoje jau buvo susikūrusios tvirtos ir gana gausios jų bendruomenės. Žydų bendruomenės gyveno gana uždarai ir laikėsi savų papročių, nesimaišė su kitomis tautomis, todėl sugebėjo išsaugoti savo tapatybę ir savitumą. Ne tik žydų papročiai, tradicijos ir kalba skyrėsi nuo Europos gyventojų katalikų, bet ir išpažįstama religija – judaizmas. Jie turėjo savo maldos namus – sinagogas. Jų dvasininkas buvo rabinas. Šeštadienis žydams buvo šventa diena. Tikėjimas šią dieną jiems draudė dirbti bet kokį darbą. Jie nevalgė kiaulienos, nes kiaulę laikė nešvariu gyvuliu.
Dėl žydų tikėjimo ir tradicijų, kurios katalikams buvo menkai suprantamos ir svetimos, visuomenėje plito prietarai, niekuo nepagrįsti kaltinimai ir apkalbos. Ilgainiui katalikai į žydus ėmė žiūrėti su nepasitikėjimu, įtarumu, dažnai juos diskriminuodavo. Būta laikotarpių, kai žydai buvo persekiojami. Vienas iš ryškiausių žydų persekiojimų Europoje įvyko XIV a. viduryje išplitus maro epidemijai. Maras, dar vadinamas juodąja mirtimi, kilo Vidurinėje Azijoje ir jūrų keliais pasiekė Vakarų Europą. Netrukus Europos miestuose ir gyvenvietėse masiškai pradėjo mirti žmonės. Per kelerius metus (1347–1351) išmirė maždaug trečdalis Vakarų Europos gyventojų. Ši infekcinė liga plito lašeliniu būdu per orą, ją perdavė žmonės, maisto produktai, gyvūnai (žiurkės). Užsikrėtusį žmogų krėtė karštis, kamavo silpnumas ir raumenų skausmas. Išgyvendavo gal tik vienas iš penkių užsikrėtusiųjų. Niekas nesuprato ir negalėjo paaiškinti, kodėl masiškai miršta žmonės. Šios katastrofiškos aplinkybės tapo derlinga dirva plisti įvairiems prasimanymams ir prietarams. Kai kuriuose Vakarų Europos miestuose (Briuselyje, Freiburge, Vormse) dėl negandų buvo apkaltinti žydai, neva jie apnuodijo miesto šulinius. Dėl šių kaltinimų žydai patyrė daugybę skriaudų, nemaža dalis jų bendruomenių smarkiai nukentėjo (16.8 pav., B šaltinis). Vis dėlto, kad ir kokių sunkumų ir skriaudų Europos žydai patyrė gyvendami šalia katalikų, jie išliko svarbi visuomenės dalis.
B šaltinis
Vienoje iš Viduramžių kronikų apie 1347–1351 m. marą Europoje rašoma:
„Būta didelio maro, dėl kurio mirė daugybė žmonių, ypač užjūrio, jūrinėse ir kitose gretimose šalyse. Daug žmonių paliko savas šalis ir keliavo prekiniais laivais į kitas. Mirtis neaplenkė ir kilmingųjų. Mirė Marselio vyskupas su visais aukštaisiais dvasininkais ir daugybe žmonių <...>.
Maras plito po visą žemę, niekas negalėjo paaiškinti ar surasti priežasties šios negandos, kaip tik galvoti, kad tai yra Dievo valia. Ir visa tai truko daug metų. Dėl viso to buvo apkaltinti žydai, esą jie paskleidė ir išplatino šaltiniuose marą ir užnuodijo šulinius. Ir buvo jie [žydai] sudeginti kraštuose prie jūrų ir Vokietijoje, tačiau tai nebuvo daroma Avinjone, kur juos apgynė popiežius Klemensas VI. Vėliau žydai buvo išvaryti iš Berno, Freiburgo ir kitų vietovių, o kai buvo išsiaiškinta dėl apnuodijimo, žydai išnyko iš daugybės miestų.“
Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Monumenta Germaniae Historica. Chronica Mathiae de Nuwenburg, ed. A. Hofmeister, Berolini: Apud Weidmannos, 1924–1940, p. 263–265.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite du epidemijos, apie kurią rašoma istorijos šaltinyje, pavadinimus.
- Kas buvo apkaltinti dėl šios epidemijos? Kaip manote, kodėl?
- Kaip buvo baudžiami tariamieji epidemijos kaltininkai?
- Remdamiesi šaltiniu įvertinkite epidemijos poveikį visuomenei.
Viduramžiais įvairių šalių monarchai leido įsakus, reguliuojančius žydų gyvenimą ir ūkinę veiklą. Sakytume, žydai buvo valdovų globojami, tačiau jų galimybės ir ūkinės veiklõs laisvė buvo ribojamos. Žydams buvo draudžiama įsigyti žemės ir ją dirbti, todėl jie dažniausiai kūrėsi miestuose ir miesteliuose. Čia jiems gyventi buvo paskiriama miesto dalis, vadinamasis getas. Šioje miesto dalyje, gete, kūrėsi žydų bendruomenė. Tai lėmė, kad nemažai žydų tapo prekybininkais, amatininkais ar palūkininkais. Palūkininkai paskolindavo kitiems žmonėms pinigų, o kai vėliau skolą šie grąžindavo, paimdavo sutartą mokestį – papildomą procentą nuo paskolintos sumos. Bažnyčia kritikavo šią veiklą, nes, pasak jos, tokiu būdu žydai prekiauja laiku. O juk laikas priklauso tik Dievui! Таčiau tokia finansinė paslauga buvo paklausi, ja neretai naudojosi ir Europos šalių valdovai. Kadangi žydai sudarė išskirtinę visuomenės grupę, vykdančią ypatingą ūkinę veiklą, jie privalėjo mokėti specialius mokesčius.
Taigi, nors Viduramžių Europa buvo katalikiška, tarp katalikų gyveno kitaip mąstančių, kitokios kilmės ir kitokio tikėjimo žmonių. Su eretikais buvo kovojama, nes Bažnyčia siekė išsaugoti savo vienybę. Moterų galimybės ir teisės Viduramžiais, priešingai nei šiais laikais, buvo ribotos, nes visuomenėje buvo vadovaujamasi tam tikromis per šimtmečius įsitvirtinusiomis tiesomis. Šiandien kai kurie tais laikais savaime suprantami dalykai mums sunkiai suvokiami ir net nepriimtini.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip du Viduramžių Europos žydų ir katalikų skirtumus.
- Kodėl Viduramžiais apie žydus buvo pasakojama nebūtų dalykų, plito prietarai ir apkalbos?
- Kokia veikla Viduramžiais vertėsi didžioji dalis žydų? Kodėl būtent tokia?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip du moterų vaidmenis Viduramžių visuomenės gyvenime.
- Paaiškinkite, kodėl ir kokiomis priemonėmis Katalikų bažnyčia kovojo su nukrypusiais nuo jos mokymo žmonėmis.
- Įvertinkite žydų bendruomenės padėtį Viduramžių Europoje. Savo vertinimą pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi vadovėliu ir internetu parenkite pristatymą, apžvelgiantį moterų padėtį Viduramžiais ir šiais laikais.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Kaip manote, ar teisingai elgėsi Katalikų bažnyčia Viduramžiais vykdydama inkviziciją? Savo atsakymą pagrįskite.