Tema 4.6 (Istorija 8)

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė

Šioje temoje JŪS

  • Išsiaiškinsite LDK valdovų įtaką visuomenės sandarai.
  • Aptarsite LDK dvasininkų ir bajorų teises bei pareigas.
  • Nagrinėsite LDK valstiečių padėtį XIV a. pab. – XV amžiuje.

Visuomenėje nuolat vyko ir vyksta pokyčiai. Daugelis pokyčių ir naujovių praeityje ir dabar sunkiai pastebimi ir retai kada iš karto atpažįstami. Tačiau kai kurie pokyčiai tampa esminiai, iš pagrindų keičiantys visuomenę. Tai reiškia, kad jie visuomenės raidoje atlieka lemiamą vaidmenį ir keičia visuomenės raidos kryptį. 1387 m. įvykęs Lietuvos krikštas yra būtent toks pokytis. Žinoma, Lietuva tapo krikščioniška Europos šalimi, tačiau krikštas lėmė ir svarbius socialinius pokyčius. XIV a. pabaigoje priėmusioje krikštą Lietuvoje pradėjo sparčiai formuotis katalikiškajai Viduramžių Europai jau kelis šimtmečius būdingos visuomenės grupės. Panagrinėkime, kokie socialiniai pokyčiai vyko Lietuvoje ir kokią įtaką jie darė Lietuvos visuomenės raidai.

Dvasininkai

Jau žinote, kad 1387 m. buvo įsteigta Vilniaus vyskupija (17.1 pav.) ir paskirtas pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius. Steigiamai Vilniaus vyskupijai buvo skirta Jogailos privilègija tam tikras valdovo raštas, teisinę galią turintis dokumentas. Viduramžiais ir vėlesniais laikais asmeniui, socialinei grupei ar institucijai tokiu raštu buvo suteikiamos laisvės ir privilegijos, kaip antai atleidžiama nuo mokesčių ar dovanojama turto. Jogailos privilegija Vilniaus vyskupijai reiškė, kad valdovas įsteigia naują visuomenės grupę – katalikų dvasininkų luomą. Katalikiškoje Europoje šis luomas buvo privilegijuotas, taigi tapo privilegijuotas ir LDK. Suteikus šią privilegiją netrukus buvo pradėtos steigti pirmosios parapinės bažnyčios (17.2 pav.). Jų veiklai užtikrinti ir plėtoti reikėjo dvasininkų. Pirmieji kunigai, XIV–XV a. ėmęsi veiklos Lietuvoje, atvyko iš Lenkijos karalystės. Po kelerių metų atsirado ir kunigų lietuvių, nes pirmiausia jie turėjo baigti mokslus ir gauti kunigo šventimus. Daugėjant bažnyčių ir plintant krikščionybei, didėjo dvasininkų vaidmuo visuomenėje.

17.1 pav. Pirmasis Žemaičių vyskupas, vėliau Vilniaus vyskupas Motiejus Trakiškis, tapyba, dail. nežinomas, XVII a.
17.2 pav. Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, fotogr. Janas Bulhakas, XX a. 2-as deš.

Nuo Lietuvos krikšto pradžios dvasininkų luomui stiprėti labai padėjo Lietuvos didysis kunigaikštis. XIV–XV a. sandūroje ypač daug beneficijų (dovanojimų) Bažnyčiai suteikė Jogaila ir Vytautas Didysis. Iš pradžių žemės valdos ir kaimai buvo dovanojami Vilniaus vyskupijai (17.3 pav.). Vėliau įkurtos Lucko ir Žemaičių vyskupijos taip pat buvo aprūpintos žemės valdomis. XV a. prie valdovo prisidėjo LDK kilmingieji, jie dovanodavo žemių ir kitokio turto parapinėms bažnyčioms. Žemės valdos paprastai buvo dovanojamos su valstiečiais. Jie turėjo dirbti Bažnyčios žemes ir tenkinti materialinius dvasininkų poreikius. Be to, LDK valstiečiai, kaip ir visos katalikiškos Europos valstiečiai, turėjo mokėti dešimtinę – bažnytinį mokestį. Šis mokestis Europoje buvo mokamas nuo VI a., pradėjus sparčiai plisti krikščionybei. Dešimtinė (lot. decima – dešimtoji dalis) buvo kasmet valstiečių mokama dešimtoji jų uždarbio dalis. Ją valstiečiai Bažnyčiai mokėjo pinigais arba natūra (maistu ir kitais gaminiais). Dešimtinė Katalikų bažnyčiai užtikrino nuolatines pajamas. Taip pat žemė, kurią valdė Katalikų bažnyčia, buvo neapmokestinama – atleista nuo valstybinių mokesčių. Tokios sąlygos buvo itin palankios Katalikų bažnyčiai augti ir turtėti. LDK dvasininkai ir Bažnyčia tapo privilegijuota visuomenės grupe (luomu).

17.3 pav. Verkių dvaro rūmai Vilniuje, archit. Martynas Knakfusas, XVIII a. pabaiga. Verkiai buvo viena iš pirmųjų žemės valdų, kurias Jogaila padovanojo besikuriančiai Vilniaus vyskupijai. Ilgainiui čia buvo pastatyta Vilniaus vyskupo rezidencija.

Reikia atkreipti dėmesį, kad dvasininkų luomas buvo gana įvairus. Jį sudarė asmenys, kilę tiek iš kilmingų, tiek ir iš miestiečių ar valstiečių šeimų. Kilmingi dvasininko kelią pasirinkę asmenys turėjo kilmę atitinkančios karjeros galimybių. Jie įgydavo gerą išsilavinimą, neretai užsienio universitete, o dvasininko kelią pradėdavo vyskupijos centre ar svarbesnėse ir didesnėse vyskupijos bažnyčiose. Kai kurie iš jų tapdavo aukštaisiais dvasininkais (vyskupais, kardinolais) ir ne tik spręsdavo Bažnyčios reikalus, bet ir dalyvaudavo valstybei priimant svarbius sprendimus. O žemesnės kilmės asmenys tapę kunigais paprastai dirbo parapinėse bažnyčiose, rūpinosi vietos bažnyčios reikalais ir parapijos gyventojais.

Klausimai ir užduotys

  1. Kuris LDK valdovas išleido Vilniaus vyskupijos privilegiją?
  2. Iš kurios valstybės į Lietuvą XIV a. pabaigoje atvyko pirmieji kunigai? Kodėl iš ten?
  3. Paaiškinkite, kas yra dešimtinė.
  4. Ne mažiau kaip dviem įrodymais patvirtinkite arba paneikite teiginį, kad Viduramžiais LDK dvasininkų luomas buvo įvairus.

Kilmingieji: didikai ir bajorai

Jau žinote, kad dvasininkai buvo ne vienintelė privilegijuota Viduramžių visuomenės grupė (luomas). Lietuvai tapus krikščioniška valstybe, 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė pirmąją privilegiją Lietuvos kilmingiesiems. LDK kilminguosius galima skirti į dvi grupes: didikus ir bajoriją. Didikai buvo galingiausi, turtingiausi ir įtakingiausi valstybės kilmingieji. Jie buvo šalia valdovo ir kartu sprendė valstybės reikalus, dalyvavo sudarant sutartis. Daug didesnę kilmingųjų dalį sudarė bajorija. Bajorai neturėjo nei tiek daug turto, nei tokios didelės įtakos valstybėje. Jų valdomi žemės plotai buvo daug mažesni nei didikų. Tačiau ir didikai, ir bajorai buvo privilegijuoti kilmingieji, turintys vienintelę pareigą – ginti kraštą ir dalyvauti karo žygiuose. Šiuo požiūriu LDK kilmingieji buvo panašūs į kitus katalikiškosios Europos kilminguosius. Būtent 1387 m. Jogailos privilegija pirmą kartą Lietuvos istorijoje raštiškai ir teisiškai įtvirtino, kad Lietuvos kilmingieji yra išskirtinė ir privilegijuota visuomenės grupė (A šaltinis). Beje, kartais visi LDK kilmingieji vadinami bajorais.

Kilmingieji, didikai ir bajorai, valdė iš kartos į kartą paveldimas tėvonijas – alodus. Alodas (sen. germ. allod – visiška nuosavybė, valda) buvo neliečiama kilmingųjų nuosavybė, iš tėvų paveldėta žemė. Tačiau alodai nebuvo vienintelės žemės, kurias valdė Lietuvos kilmingieji. Lietuvos kilmingųjų, kaip ir Europos kilmingųjų, pagrindinė pareiga buvo karinė tarnyba. Lietuvos didysis kunigaikštis, atsidėkodamas už ištikimybę ir karinę tarnybą, kilminguosius apdovanodavo žemės valdomis – feodais. Jau žinote, kad taip vadinamos žemės valdos, kurias ir Vakarų Europos valdovai dovanodavo už karinę tarnybą ir ištikimybę. Tad feodai plėtė bajorų žemių valdas ir didino jų turtus. Ilgainiui LDK kilmingieji ėmė valdyti didelius žemės plotus, o valstiečiai juose dirbo.

A šaltinis

1387 m. Lietuvos bajorams katalikams Jogailos išduotoje privilegijoje rašoma:

„Kiekvienas katalikų tikėjimą priėmęs riteris arba bajoras ir jo teisėti palikuonys bei paveldėtojai turi teisę visas savo pilis, žemes, kaimus bei namus ir viską, ką valdo tėvonine paveldėjimo teise, turėti, valdyti, parduoti, įkeisti, duoti ir dovanoti žiūrėdami savo gerovės ir laisva valia. Jie yra visiškai laisvi šia teise naudotis lygiai taip pat, kaip ir mūsų Lenkijos karalystės žemių kilmingieji.“

Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Zbiór praw litewskich od roku 1389 do roku 1529, Poznań: Drukarnia na Garbarach, 1841, p. 1.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite dvi teises, kurias gavo bajorai šia privilegija.
  2. Kokia sąlyga buvo iškelta bajorams, norintiems gauti šias teises?
  3. Paaiškinkite, kodėl šią privilegiją Lietuvos bajorams suteikė Jogaila.

LDK kilmingieji ne tik valdė didelius žemės plotus ir atliko karinę tarnybą, bet ir pradėjo save suvokti kaip visuomenės grupę, išsiskiriančią ypatinga kilme. Šią kilmingųjų savimonę ir tapatybę sustiprino 1413 m. Horodlės susitarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos. Viename iš Horodlėje surašytų aktų sakoma, kad, stiprinant ryšius ir vienybę tarp Lenkijos ponų ir Lietuvos kilmingųjų, 47 Lietuvos didikų šeimoms (Goštautams, Kęsgailoms, Manvydams, Astikams ir kt.) suteikiami Lenkijos ponų herbai (B šaltinis, 17.4 pav.). Viduramžiais herbas (vok. Erbe – palikimas) buvo skiriamasis ženklas, rodantis giminės kilmingumą (herbus taip pat turėjo miestai, cechai ir kt.) (17.5 pav.). 

B šaltinis

1413 m. Horodlėje 47 Lietuvos didikų giminėms buvo suteikti Lenkijos didikų giminių herbai. Akte rašoma:

„Taip pat Mes, Aleksandras, kitaip Vytautas, su šviesiausiojo valdovo, Lenkijos karaliaus ir mūsų mieliausiojo brolio Vladislovo [Jogailos] sutikimu, išrenkame iš mūsų Lietuvos žemių toliau minimus didikus, kurie priima Lenkijos karalystės didikų herbus ir su kuriais bei visais jų būsimais palikuoniais patys Lenkijos karalystės didikai sudaro brolišką ir giminišką sąjungą.“

Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Zbiór praw litewskich od roku 1389 do roku 1529, p. 16–17.
17.4 pav. Vienas iš 1413 m. Horodlės susitarimų – aktas, kuriuo 47 Lietuvos didikų šeimos priėmė Lenkijos karalystės didikų herbus.

Klausimai ir užduotys

  1. Su kieno sutikimu išleistas šis aktas?
  2. Nurodykite dalyką, kurį įgijo Lietuvos didikai šiuo aktu.
  3. Paaiškinkite, kodėl didikams įgytas dalykas buvo naudingas.
17.5 pav. XV–XVIII a. LDK didikų giminių herbai. Pamėginkite nustatyti, kuriai giminei kuris herbas priklausė.

Iš pradžių herbus turėjo tik galingiausios kilmingųjų giminės. Tačiau per XV–XVI a. ir kiti kilmingieji, bajorai ir riteriai įgydavo herbus. Tais laikais kilmingasis privalėjo turėti savo skiriamąjį ženklą – herbą. Jis rodė, kad asmuo yra kilmingas, užima išskirtinę padėtį visuomenėje ir jo giminės istorija sena. Galingiausi LDK kilmingieji, sukaupę didelius žemės plotus, kuriuos dirbo valstiečiai ir davė pelną, XV–XVI a. sandūroje pradėjo statytis pilis (17.6 ir 17.7 pav.). Pilis buvo dar vienas Europai būdingas giminės išskirtinumo ženklas. Toli gražu ne kiekvienas Lietuvos kilmingasis galėjo pasistatyti pilį.

17.6 pav. Myriaus pilis pastatyta XVI a. vid., Baltarùsija. Ji buvo didikų Iljiničių žemės valdų centras, fotogr. Janas Bulhakas, 1918 m.
17.7 pav. Geranainių pilies, pastatytos XVI a. pradžioje, griuvėsiai, graviūra, XIX a. pab., Baltarusija.

Taigi Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdomoje valstybėje dvasininkai ir kilmingieji (didikai ir bajorai) buvo galingiausios visuomenės grupės. Jie valdė didelius žemės plotus, dalyvavo sprendžiant valstybei ir visuomenei svarbius reikalus. Galingiausi didikai priklausė didžiojo kunigaikščio tarybai. Ji susiformavo XIV–XV a. sandūroje, valdant Vytautui Didžiajam, ir tapo pagrindine valstybės valdymo institucija. XV a. antroje pusėje ji virs Ponų Taryba. Trumpai tariant, per XV a. galingiausios kilmingųjų šeimos (Goštautai, Kęsgailos, Radvilos) tapo nepakeičiama valdovo atrama valstybėje. Taip pat nepamirškime, kad didikai ir bajorai buvo stambūs žemvaldžiai. Jie valdė didelius žemės plotus, dirbamus valstiečių – gausiausios Viduramžių visuomenės grupės.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite dvi LDK kilmingųjų grupes.
  2. Paaiškinkite, kodėl Viduramžiais turėti alodą buvo naudinga.
  3. Kuo LDK didikams buvo svarbūs Horodlės susitarimai?

TYRINĖKITE!

Pasirinkite vieną iš didikų giminių (Kęsgailas, Goštautus ar Radvilas) ir nupieškite pagal Horodlės susitarimus jai atitekusį herbą.

Didėjanti priklausomybė nuo ponų

Kaip žinote, Vakarų Europoje valstiečiai buvo siejami su fiziniais darbais. Buvo manoma, kad jų pareiga dirbti žemę ir aprūpinti kitus du luomus maistu bei įvairiomis gėrybėmis. Ilgainiui panašus supratimas, kad yra luomai, pasižymintys skirtinga kilme ir su ja susijusiomis pareigomis, įsitvirtino ir Lietuvoje. Nuo XIV a. pabaigos Lietuvoje valstiečiai vis labiau priklausė nuo valdovų, dvasininkų, didikų ir bajorų. Šią priklausomybę įtvirtino didžiųjų kunigaikščių suteikiamos privilegijos dvasininkams, didikams ir bajorams. O valstiečiai negaudavo jokių valdovo privilegijų, priešingai – privilegijose kilmingiesiems jie buvo minimi tik kaip objektai (17.8 pav.).

17.8 pav. Artojas su kinkiniu aria žemę, o šalia bėga giltinė, medžio raižinys, XVI a.

Itin daug žemių dvasininkams, didikams ir bajorams Lietuvos didieji kunigaikščiai dovanojo XV amžiuje. Dovanojimo raštuose, be dirbamosios žemės ir kitų valdų, neretai minimos valstiečių gyvenvietės, kaimai ar sodybos, netgi išvardijami valstiečiai ar atskiros valstiečių šeimos. Taip valstiečiai tapdavo tiesiogiai priklausomi nuo kilmingųjų. Jie privalėjo dirbti savo naujų šeimininkų žemę ir jiems mokėti mokesčius. Valstiečiai Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, už galimybę dirbti žemės sklypą turėjo mokėti ponams činšą. Ir lygiai taip pat kaip valstiečiai katalikiškoje Vakarų Europoje turėjo Bažnyčiai mokėti dešimtinę.

1447 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis privilegijoje Lietuvos kilmingiesiems ne tik atsisakė kai kurių mokesčių kilmingųjų naudai, bet ir vienos iš pirminių savo teisių – vykdyti teisingumą kilmingiesiems pavaldžių valstiečių atžvilgiu (C šaltinis). Šią teisę jis perleido kilmingiesiems – didikams ir bajorams. Dėl šios Kazimiero Jogailaičio privilegijos valstiečių pavaldumas kilmingiesiems dar labiau padidėjo. Tad nuo XV a. vidurio valstiečiai jau turėjo ne tik dirbti ponų laukuose, mokėti jiems mokesčius ir duoti duokles, bet ir paklusti jų teismui. Kilmingieji tapo savo valstiečių teisėjais.

C šaltinis

Valstiečių padėtį visuomenėje keitė LDK kilmingiesiems suteikiamos privilegijos. Antai minėtoje 1447 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijoje rašoma:

„Taip pat visi valstiečiai, kurie pavaldūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kunigaikščiams, didikams ir bajorams, turi būti laisvi ir visiškai išlaisvinti nuo visų duoklių ir mokesčių, nuo dėklos [duoklės rugiais, avižomis] ir įvairiausių darbų, nuo krovinių vežimo. [Taip pat valstiečiai išlaisvinami nuo] akmenų gabenimo, malkų ir medienos plytų bei kalkių degimo pilių statybai. [Taip pat valstiečiai išlaisvinami nuo] šieno pjovimo ir kitų mažiau teisėtų darbų. Paliekame valstiečiams [prievolę] statyti naujas pilis ir remontuoti senąsias. <...>

Taip pat neturime teisės leisti savo pareigūnų arba teisėjų teisti minėtų kunigaikščių, didikų ir bajorų pavaldinių. Jie patys [savo pavaldinių atžvilgiu] turi vykdyti teisingumą. Tačiau jei jie patys iki numatyto termino neįvykdys teisingumo, tada turi būti pasiųstas mūsų pareigūnas arba teisėjas.“

Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Zbiór praw litewskich od roku 1389 do roku 1529, p. 33–34.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite prievoles, kurios buvo panaikintos valstiečiams šia Kazimiero Jogailaičio privilegija.
  2. Kokia prievolė valstiečiams buvo įtvirtinta šia privilegija?
  3. Kokia teisė buvo suteikta kilmingiesiems šia privilegija?

Šie aptarti svarbūs socialiniai pokyčiai vyko priėmus katalikišką krikštą. Lietuvos visuomenės grupių (luomų) formavimasis liudijo, kad visuomenė vis labiau panašėjo į katalikiškos Vakarų Europos visuomenę. Taigi Lietuvos valstybė ir visuomenė sparčiai europėjo. Visuomenėje sparčiai formavosi luomai, turintys konkrečias pareigas. Kilmė ir su ja susijusios pareigos buvo akivaizdžiausias dalykas, skyręs visuomenės grupes. Žinoma, vyko ir daug kitų pokyčių, rodančių Lietuvos ir Vakarų Europos kultūrų bendrumą. Koks dar vienas bendras dalykas siejo Lietuvą su Vakarų Europa?

Klausimai ir užduotys

  1. Kuri LDK gyventojų grupė negavo jokių valdovo privilegijų?
  2. Paaiškinkite, kaip LDK valstiečiai tapo visiškai priklausomi nuo kilmingųjų.
  3. Nurodykite ne mažiau kaip dvi LDK valstiečių prievoles.

APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Paaiškinkite, kaip LDK valdovai darė įtaką visuomenės sandarai.
  2. Kuris LDK valdovas padarė didžiausią įtaką LDK visuomenės sandarai? Savo atsakymą pagrįskite.
  3. Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip po dvi LDK dvasininkų ir bajorų teises bei pareigas.
  4. Nurodykite ne mažiau kaip tris bruožus, apibūdinančius LDK valstiečių padėtį XIV a. pab. – XV amžiuje.

TYRINĖKITE!

Pasirinkite vieną iš LDK didikų giminių ir sukurkite plakatą, atskleidžiantį šios giminės istoriją ir istorinį palikimą.

IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ

Įsivaizduokite, kad gyvenate XIV a. pab. – XV amžiuje. Kuriai LDK visuomenės grupei norėtumėte priklausyti? Savo pasirinkimą paaiškinkite.

Prašau palaukti