Kultūros paveldas – Viduramžių Lietuvos palikimas

Viduramžiais Europoje buvo sukurta daugybė dailės ir architektūros vertybių. Tačiau dėl siautusių karų ir gaisrų iki mūsų dienų išliko tik maža dalis to, kas buvo pastatyta ir sukurta. Laikui bėgant kai kurie senieji pastatai buvo perstatyti ar atnaujinti. Kintant architektūros stiliui senus statinių architektūros bruožus keitė nauji. Todėl kai kuriuose architektūros kūriniuose slepiasi ne vienas meno istorijos sluoksnis ir išlikę vertingi istoriniai dalykai yra tokie įvairūs.

Šiandien istoriškai vertingi meno kūriniai laikomi kultūros paveldu. Kultūros paveldas yra išlikę visuomenės branginti ir iš kartos į kartą perduoti dalykai, kurie dėl meninės vertės saugomi valstybės ir įstatymo. Kultūros paveldo saugojimu ir pristatymu visuomenei rūpinasi tam tikra valstybės institucija – Kultūros paveldo departameñtas. Paveldui priklauso daugybė nematerialių ir materialių dalykų (24.1 pav.). Aptarsime tik keletą su LDK istorija susijusių istorinių objektų, priklausančių kultūros paveldui. Šiandien šie objektai yra už Lietuvõs Respùblikos ribų: Baltarùsijoje, Lénkijoje ir Ukrainoje. Juk anksčiau Lietuvos valstybė – Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė – plytėjo ir teritorijose, kuriose dabar gyvuoja šalys kaimynės. Taigi, kokie iki mūsų dienų išlikę Viduramžių Lietuvoje sukurti objektai turi ypatingą istorinę vertę?

Netoli nuo Lietuvos sienos su Baltarusija, į pietryčius nuo Vilniaus, yra įsikūręs Naugardukas. Šis miestas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XII a. pradžios. Tais laikais, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo, jis priklausė Kijevo Rusios valstybei. Naugardukas buvo nedidelė gyvenvietė, joje stovėjo medinė pilis. XIII a. 4–5 deš. susikūrusi Lietuvos valstybė pradėjo sparčiai plėstis rytų ir pietryčių kryptimis. Jau XIII a. viduryje Naugardukas pateko į stiprėjančios Lietuvos valstybės įtaką ir galiausiai buvo prie jos prijungtas. Prasidėjo naujas Naugarduko istorijos etapas.

XIV a. Naugardukas tapo svarbiu Gediminaičių dinastijos valdomos didelės Lietuvos valstybės centru. Vis dėlto didžiausi pokyčiai, kurių pėdsakų matome ir šiandien, Naugarduke prasidėjo XIV–XVa. sandūroje, kai LDK valdė Vytautas Didysis. Jo pastangomis buvo pastatyta nauja gotikinio stiliaus pilis. Pilies statybai naudotos degtos molinės plytos (24.2 pav.). Būtent tokia statybinė medžiaga ir statybos darbų technologija buvo būdinga šiam regionui. Nepamirškime, kad tokiam darbui reikėjo amatą išmanančių meistrų, mūrininkų. Jie turėjo atvykti iš kitų kraštų: Vokiečių ordino, Lenkijos karalystės ar Vakarų Europos. Naugarduko pilis tapo viena svarbiausių Vytauto Didžiojo būstinių. Čia jis apsistodavo keliaudamas po savo valstybę ar medžiodamas. Tuo metu, 1395 m., Vytauto Didžiojo pastangomis Naugarduke buvo įkurta ir katalikų parapinė bažnyčia, ji gavo Visų Šventųjų vardą. Ši bažnyčia buvo atsakinga už Bažnyčios mokymo sklaidą apylinkėse. Ji buvo pastatyta šalia pilies. Viduramžiais daug kur pilis ir bažnyčia buvo statomos arti viena kitos. Bažnyčia tikintiesiems priminė Dievą ir anapusinį gyvenimą, o pilis – pasaulietinę didžiojo kunigaikščio valdžią. 1422 m. šioje parapinėje Naugarduko bažnyčioje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila susituokė su lietuvių kunigaikštyte Sofija Alšėniške (A šaltinis). Ši santuoka davė pradžią Jogailaičių dinastijai, nes tik su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške Jogaila susilaukė vyriškosios lyties įpėdinių.

Nuo to laiko, kai XIV–XV a. sandūroje buvo įkurta parapinė Naugarduko bažnyčia ir pastatyta Naugarduko pilis, daug kas pasikeitė. Jau XVI a. gotikinio stiliaus Naugarduko pilis prarado svarbios valdovo būstinės reikšmę ir buvo apleista (24.3 pav.). XIX a. tebuvo likę du apgriuvę šios Viduramžių pilies bokštai. Tačiau ji, kaip ir kitos Viduramžių pilys, žadino dailininkų ir rašytojų vaizduotę. Vienas jų – Adomas Mickevičius. 1799 m. jis buvo pakrikštytas parapinėje bažnyčioje (B šaltinis). Tuo metu jau ir Naugarduko bažnyčia buvo labai pasikeitusi. XVIII a. pirmoje pusėje gotikinio stiliaus bažnyčia buvo perstatyta, įgavo baroko architektūros bruožų ir naują vardą – tapo Viešpaties Atsimainymo bažnyčia (su XVII–XVIII a. klestėjusia baroko architektūra susipažinsite vėliau).Viešpaties Atsimainymo bažnyčiai vienas sunkiausių buvo XIX amžius. Ją nuniokojo XIX a. pradžioje pražygiavusi Napoleono kariuomenė. Vėliau Rusijos imperijos valdžia kovojo su katalikų tikėjimu, buvo uždaromos bažnyčios ir vienuolynai. Viešpaties Atsimainymo bažnyčia buvo apleista (24.4 pav.).

XX а. Naugardukas išgyveno daugybę visokių pasikeitimų. XX a. pradžioje miestas atiteko Lenkijai ir Viešpaties Atsimainymo bažnyčia buvo restauruota. Šiandien Naugardukas priklauso Baltarùsijos Respùblikai. XXI a. prasidėjo didžiausi šių objektų išsaugojimo darbai. Išlikę Naugarduko pilies bokštai buvo pradėti tvarkyti, dalis jų atstatyta. Deja, išsaugant šiuos bokštus ne viskas daroma tinkamai. Susidaro įspūdis, kad pastatomas naujas bokštas (24.5 ir 24.6 pav.). O Viešpaties Atsimainymo bažnyčia vėl buvo restauruota (24.7 pav.). Bažnyčioje galime matyti ir baroko, ir gotikos architektūros bruožų, pažinti, kaip laikui bėgant viename sakraliniame pastate susipina įvairūs architektūros stiliai. Šiandien Naugarduko pilies bokštai ir Viešpaties Atsimainymo bažnyčia kuria įdomų kelių epochų architektūrinį ansamblį.

Jau žinote, kad XIV a. LDK tapo galinga valstybe. Gediminaičių dinastija smarkiai plėtė savo valdas rytų ir pietryčių kryptimis, kur gyveno stačiatikiai rusėnai. Viena iš žemių, kurias XIV a. viduryje prie Lietuvos valstybės prijungė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ir jo sūnūs, buvo Voluinė (Volynė). Svarbiausias šios seniai rašytiniuose šaltiniuose minimos žemės miestas buvo Luckas. Šiandien ši istorinė žemė ir miestas Luckas yra Ukrainos šiaurės vakaruose. LDK valdymo laikais Voluinė buvo itin turtingas regionas, iš jo kilo daug galingų rusėnų giminių. O Luckas XIV–XVI a. buvo ne tik svarbus valstybės pietų žemių administracinis ir prekybos centras, bet ir valdovo būstinė.

Luckas suklestėjo XIV a. antroje pusėje, kai jį pradėjo valdyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus, Algirdo ir Kęstučio brolis Liubartas. Būtent su jo vardu siejamos Lucko pilies statybos. Kartais Lucko pilis vadinama Liubarto pilimi. Vytauto Didžiojo valdymo laikais Lucko pilis buvo dar labiau sustiprinta ir tapo didžiojo kunigaikščio būstine, čia jis apsistodavo, kai keliaudavo po valstybę. Iki tol tik dalis Lucko pilies buvo mūrinė, o XV a. su vokiečių mūrininkų pagalba ji visa tapo mūrinė, pastatyta iš degtų plytų ir vietos riedulių (24.8 ir 24.9 pav.). Mūrininkai į Lucką atvyko greičiausiai iš Vokiečių ordino. Pilies viduje stovėjo didžiojo kunigaikščio rūmai ir katalikų bažnyčia, tačiau jie iki šių dienų neišliko. Ko gero, žinomiausia Lucko pilies istorijos akimirka – 1429 m. sausio mėnesį įvykęs Lucko suvažiavimas. Tai buvo tarsi šių dienų regiono viršūnių susitikimas. Per šį susitikimą buvo sprendžiami svarbūs regiono uždaviniai. Suvažiavimo šeimininkas buvo Vytautas Didysis (C šaltinis). Būtent Lucko suvažiavime buvo iškelta Vytauto karūnavimo ir Lietuvos karalystės idėja.

Vėlesniais amžiais pilis ne kartą remontuota ir tvarkyta. XIX a., net kai Lucko pilis jau seniai buvo praradusi savo pirmykštę svarbą, ji žavėjo keliautojus ir teikė įkvėpimą poetams, menininkams ir rašytojams (24.10 pav., D šaltinis). 1977 m. laiko ir negandų nuniokota Lucko pilis buvo perstatyta. Šiandien įspūdingiausiai atrodo trys jos bokštai. Du iš jų kartais vadinami Gediminaičių dinastijos palikuonių – Liubarto ir Švitrigailos – vardais. Jie abu, tik skirtingais laikotarpiais, XIV–XV a. prisidėjo prie pilies statybų ar atnaujinimo ir joje gyveno. Vietiniams ir svečiams pilis visada priminė laikus, kai Luckas priklausė LDK, joje gyveno valdančiosios dinastijos narys ir lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis. Šiandien Luckas yra svarbus vakarų Ukrainos miestas, o jo simbolis ir po šiai dienai tebėra Lucko pilis (24.11 pav.).

Šiandien LDK laikus menančių pilių ir bažnyčių galime pamatyti Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje. Kiekviena iš šių valstybių saugo jas kaip vertingus istorinius kultūros paveldo objektus. Tačiau ne tik pilys, bažnyčios ar kiti architektūros objektai yra vertingi ir saugomi įstatymo, bet ir tyrinėtojų (archeologų, istorikų) išsiaiškintos vietos, susijusios su istoriniais Viduramžių įvykiais. Iš tokių įvykių minėtini mūšiai, kurie sulaukdavo didelio Viduramžių kronikininkų dėmesio ir buvo vertinami kaip ypač svarbūs. Žalgirio mūšis vienas iš tokių, o vieta, kur jis įvyko, – istorijos paveldo objektas.

Jau žinote, kad nuo XIII a. pabaigos Lietuva kovojo su besiveržiančiu į jos žemes Vokiečių ordinu. Net kai 1387 m. Lietuva buvo pripažinta katalikiška šalimi, ši kova tęsėsi. Vokiečių ordinas ir toliau siekė užimti Žemaitiją. XV a. pradžioje įvykęs lemtingas mūšis nutraukė beveik pusantro šimto metų trukusią karinę Ordino ekspansiją į Lietuvą. 1410 m. liepos 15 dieną tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų, tuometėje Vokiečių ordino teritorijoje (dab. Lenkijos), įvyko vienas didžiausių Viduramžių mūšių. Susikovė Vokiečių ordino ir jungtinė Lenkijos karalystės ir LDK kariuomenės (24.12 pav., E šaltinis). Šis mūšis vadinamas Žalgirio mūšiu, pavadinimas kildinamas iš minėtų vietovardžių – Griunvaldo (vok. Grünwald – žalias miškas, giria) ir Tanenbergo (vok. Tannenberg – eglėkalnis). Istorikai nesutaria dėl mūšyje dalyvavusių kariuomenių dydžio. Spėjama, kad mūšio lauke tą karštą vasaros dieną buvo susirinkę kelios dešimtys tūkstančių karių (istorikų pateikiami skaičiai svyruoja nuo trisdešimties iki šešiasdešimties tūkstančių). Sąjungininkų kariuomenė buvo apie pusantro karto didesnė. O Vokiečių ordino pajėgos buvo vienos stipriausių Europoje ir daug geriau ginkluotos. Po ilgos ir sunkios kovos, Vytautui Didžiajam panaudojus apgaulingą manevrą, sąjungininkų kariuomenė mūšio lauke įveikė seną priešininką. Mūšio laukas buvo nusėtas daugybe žuvusiųjų, tarp jų buvo ir Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Žuvusiam magistrui ir mūšiui atminti netrukus mūšio lauke buvo pastatyta koplyčia. Jos pamatai išlikę iki šių dienų (24.13 pav.).

Vokiečių ordinas buvo nugalėtas ir nebekėlė grėsmės Lietuvai. Žalgirio mūšis išsiskyrė iš daugybės Viduramžių mūšių, garsas apie jį nuvilnijo per visą katalikiškąją XV a. Europą. XIX a. Žalgirio mūšis tapo daugelio menininkų įkvėpimo ir pasididžiavimo šaltiniu (F šaltinis). Šiandien šio mūšio lauke (dab. Lenkijos teritorijoje) stovi keletas mūšiui atminti skirtų paminklų (24.14 pav.). Žalgirio mūšis ir šio mūšio laukas yra kelių tautų ir valstybių (Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Vokietijos) istorinė vieta, menanti sudėtingus Viduramžius. Čia draugiškai susitinka buvę priešai ir sąjungininkai. Kiekvienais metais Žalgirio mūšio lauke vyksta 1410 m. liepos 15 d. įvykusio mūšio rekonstrukcija. Ją rengia ir veda įvairūs istorijos rekonstruotojų klubai (24.15 pav.). Šiandien Žalgirio mūšio laukas yra tautų draugystės vieta.

Čia susipažinote tik su keliais Viduramžius menančiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo objektais. Jų būta nepalyginamai daugiau ir įvairesnių. Žinoma, nemaža dalis laikui bėgant sunyko, todėl išlikę XIV–XV a. sakraliniai ir pasaulietiniai statiniai itin vertinami, saugomi, atnaujinami ir prižiūrimi. Nemažai Viduramžių statinių, ypač bažnyčių, vėlesniais amžiais buvo atstatyti ir perstatyti, todėl įgavo kito architektūros stiliaus bruožų. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje statomų pastatų architektūros stiliai itin skyrėsi nuo Viduramžių gotikos. Iki šių dienų tokių statinių išliko daug daugiau. Apie juos ir daug kitų dalykų sužinosite netrukus, kai skaitysite apie ankstyvuosius Naujuosius laikus. O tai jau kita epocha.