Įvadas. Ankstyvieji Naujieji laikai – istorinė epocha

Chronologija. Išsiaiškinkime, kada buvo ir kuo ypatinga istorinė epocha, vadinama ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Kalbėdami apie Viduramžių epochos pabaigą žyminčias datas minėjome keletą išskirtinės reikšmės įvykių, dažnai laikomų Viduramžių pabaigos ženklais. Šie įvykiai rodo ne tik vienos istorinės epochos pabaigą, bet ir kitos – ankstyvųjų Naujųjų laikų – pradžią (1 pav.).

Paprastai istorikai išskiria keturis įvykius, siejamus su ankstyvųjų Naujųjų laikų pradžia. Pirmas įvykis buvo reikšmingas kultūros ir bendravimo, duomenų bei žinių sklaidai. XV a. viduryje Šventõjoje Ròmos impèrijoje, Mainco mieste, kalvis ir auksakalys Johanas Gutenbergas išrado spausdinimo stakles. Netrukus jomis imta spausdinti knygas. Antras įvykis buvo politinis. 1453 m. musulmonai turkai seldžiukai užėmė Konstantinòpolį, Bizántijos impèrijos sostinę. Daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi Rytų Ròmos impèrija žlugo. Trečias – visuotinis, pasaulinis. 1492 m. ieškodamas jūrų kelio į Ìndiją Kristupas Kolumbas (2 pav.) atrado Amerikos žemyną. Po kelerių metų portugalų jūrininkas Vaskas da Gama atrado jūrų kelią į Indiją. Pasaulis nesulaikomai ir kaip niekada sparčiai darėsi visuotinis – įvairias žemes ir žemynus, tarp kurių nebuvo arba beveik nebuvo jokio ryšio, sujungė jūrų keliai. Pasaulio visuotinumas suprantamas kaip nuolatiniai ryšiai tarp žemynų ir regionų, juose gyvenančių žmonių, sklindančių idėjų, esamų išteklių bei prekių apykaita, prekybos plėtojimas. Taigi, tūkstančius kilometrų vienus nuo kitų nutolusius žemynus ir regionus vis glaudžiau siejo tankėjantys jūrų keliai ir jais mezgami, plėtojami ryšiai. Ketvirto įvykio reikšmė sietina su religija ir pasaulėžiūra. 1517 m. dominikonų vienuolis Martynas Liuteris prie Vitenbergo katedros durų pritvirtino 95 tezes. Jose jis griežtai kritikavo Katalikų bažnyčią, griovė jos autoritetą ir įtaką visuomenėje. Ši atvira Katalikų bažnyčios kritika davė pradžią religiniam judėjimui, apie kurį pakalbėsime vėliau. Dabar galėtume kelti klausimą, kuo šie įvykiai tokie išskirtiniai, kad su jais siejame Viduramžių epochos pabaigą ir ankstyvųjų Naujųjų laikų pradžią. Visi jie buvo itin reikšmingi, vadinasi, turėjo ilgalaikių padarinių. Jie smarkiai keitė Viduramžių Europos kultūrą, religiją ir kreipė jos raidą. Šiuos XV a. vid. – XVI a. pradžios įvykius vėliau aptarsime išsamiau.

Jau įsitikinome, kad kiekvienos istorinės epochos pradžia ir pabaiga yra apytikrės, o ypatingos reikšmės įvykiai ir juos žyminčios datos padeda orientuotis laike. Todėl, siekiant geriau suvokti istorines epochas, taigi, ir ankstyvųjų Naujųjų laikų pabaigą, negalima apsiriboti vienu įvykiu ir jo data. Istorikai paprastai nurodo keletą reikšmingų įvykių ir reiškinių, siejamų su šios istorinės epochos pabaiga. Istorikų pateikiamus įvykius galime skirstyti į kultūrinius, ekonominius, socialinius ir politinius. Keletą jų aptarsime. XVIII a. Europoje sparčiai plito idėjos, kritikuojančios įsisenėjusią, dar Viduramžius menančią politinę ir socialinę santvarką, pagrįstą kilmingųjų bei dvasininkų privilegijomis ir didžiosios visuomenės dalies (ypač valstiečių) beteisiškumu. Šios idėjos sietinos su XVII–XVIII a. sandūroje prasidėjusia Apšvietos epocha, kai imta aukštinti protą, tikslingumą ir griežtai kritikuoti politinę bei socialinę tvarką.

Kitas reiškinys buvo ekonominis. XVIII a. viduryje išrasta garo mašina leido mechanizuoti gamybos procesus, gamybai spartinti buvo kuriamos didelės gamyklos, jose vis didesnę reikšmę turėjo ne žmogaus raumenų, bet mašinų jėga. Garo mašinos veikimo esmę sudarė uždarame įrenginyje vandens garų plėtimosi energijos virtimas į mechaninį darbą (sukimo momentą). Šis išradimas XVIII a. antroje pusėje sukėlė pramonės revoliuciją. Galiausiai XVIII a. pabaigoje įvykusi Prancūzijos revoliucija griovė šimtmečius gyvavusią politinę ir socialinę tvarką: žmonės kovojo dėl daugiau pilietinių (politinių) teisių, keitėsi senieji valstybės valdymo būdai. Trumpai tariant, ankstyvieji Naujieji laikai – apie tris šimtmečius, nuo XV a. antros pusės iki XVIII a. pabaigos, trukusi istorinė epocha.

Pažinimo šaltiniai. Kalbėdami apie Viduramžius išskyrėme tris pagrindines istorijos šaltinių grupes: rašytinius, daiktinius ir vaizdinius. Šių grupių istorijos šaltiniai neįkainojami siekiant pažinti ankstyvųjų Naujųjų laikų įvykius ir reiškinius. Tačiau, kalbant apie istorijos šaltinius, tarp ankstyvųjų Naujųjų laikų ir Viduramžių esama vieno esminio skirtumo – ankstyvaisiais Naujaisiais laikais istorijos šaltinių (daiktų, tekstų ir vaizdų) sukurta nepalyginamai daugiau. Todėl iki mūsų dienų jų išliko irgi daug daugiau. Kiekybinį skirtumą pirmiausia galima paaiškinti gamybos priemonių tobulėjimu, nenutrūkstama medžiaginės kultūros ir raštingumo plėtra kasdieniame gyvenime.

Išrastos spausdinimo staklės tekstus leido dauginti mechaniškai. Tad nuo XV a. vidurio raštas plito ne tik rankraščių pavidalu. Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais, XV–XVIII a., vis daugiau buvo leidžiama įvairaus pobūdžio spausdintų knygų (3 pav.). Taip spausdinimo staklių išradimas skatino raštingumo ir žinių sklaidą bei ryšių plėtrą. Vienas išraiškingiausių šios epochos reiškinių – nuo XVII a. pradžios Europoje, Šventojoje Romos imperijoje, pradėti leisti laikraščiai (4 pav.). Todėl radosi daugiau vaizdinių šaltinių (medžio, vario raižinių). Jie mums suteikia galimybę geriau įsivaizduoti, kaip gyveno ir atrodė žmonės ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Galiausiai reikia pridurti, kad spausdinimo staklių išradimas ir spaudos plėtra Europoje nuo XVI a. sudarė palankias sąlygas kartografijos – mokslo apie žemėlapius – raidai (5 pav.). Žemėlapiai – tai istorijos šaltiniai, leidžiantys suprasti, kaip tam tikrais laikais buvo įsivaizduojamas vienas arba kitas regionas, žemynas ar net visas pasaulis.

XV a. Europa, nuo Skandinavijos pusiasalio šiaurėje iki Apeninų pusiasalio pietuose ir nuo Pirėnų pusiasalio vakaruose iki Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės (LDK) rytuose, buvo katalikiškas žemynas. Jį sudarė katalikiškos monarchijos, valdomos monarchų, karalių ir kunigaikščių. Dabar aptarkime pagrindinius ankstyvųjų Naujųjų laikų epochos ir tų laikų Europos bruožus. Kuo pasižymėjo ši istorinė epocha? Kuo ji skyrėsi nuo Viduramžių? Kas joje buvo nauja? Išskirkime esminius ankstyvųjų Naujųjų laikų kultūros ir pasaulėžiūros, religijos, politikos ir ekonomikos bruožus.

Kultūra ir pasaulėžiūra. XV–XVI a. Europos intelektualai, filosofai, poetai ir menininkai atrado ir ėmė geriau pažinti Viduramžiais į užmarštį nukeliavusių Antikos autorių – senovės graikų ir romėnų – kūrybą. Pažintis prasidėjo Itãlijoje ir išplito po visą katalikiškąją Europą. Antikos menininkų (architektų, skulptorių, rašytojų) ir mokslininkų meistriškumas, proto aštrumas, grožio pojūtis, žmogaus kūno ir sąmonės aukštinimas kėlė susižavėjimą. Ilgainiui Antikos kultūrinio palikimo idėjas perėmė įvairių sričių Europos menininkai: tapytojai, rašytojai, skulptoriai ir architektai (6 pav.). Šios Viduramžiais užmirštos idėjos ir meno raiškos formos tapo pavyzdžiais, o jų atgaivinimas ir pritaikymas davė vaisių – ne tik naują architektūros ir dailės stilių, bet ir Europos kultūros istorijos epochą žymintį kultūrinį sąjūdį – Renesansą (Atgimimą) (7 pav.). Kaip meno stilius renesansas itin skyrėsi nuo Viduramžių Europoje plitusios ir klestėjusios gotikos. Tuo laiku buvo padaryta ir revoliucinių mokslo atradimų, griaunančių šimtmečius gyvavusį pasaulio ir visatos suvokimą. Tačiau nereikėtų manyti, kad dėl šių atradimų žmogus tapo mažiau religingas ar prarado tikėjimą, anapusinio gyvenimo siekį ir viltį. Nors atradus Antikos kultūrinį palikimą žmonių pasaulėžiūra pamažu kito, religija ir tikėjimas vis dar buvo svarbūs jų gyvenime.

Religija. XVI a. pradžioje tarp katalikų dvasininkų ir pasauliečių kilo atviras nepasitenkinimas Katalikų bažnyčioje išplitusiomis negerovėmis: atitolimu nuo tikinčiųjų, savo pareigų užmiršimu ir piktnaudžiavimu privilegijuota padėtimi bei galia. Ši kritika ir nepasitenkinimas virto judėjimu – Reformacija. Judėjimas siekė sugrąžinti Katalikų bažnyčią prie jos ištakų, atkurti jos paprastumą ir Šventojo Rašto kaip vienintelio tikėjimo šaltinio svarbą (8 pav.). XVI–XVII a. Reformacija apėmė beveik visą katalikiškąją Europą. Padariniai buvo ypatingi: nemažai katalikiškosios Europos valdovų prisidėjo prie judėjimo, atsiskyrė nuo Katalikų bažnyčios ir atsisakė pripažinti Romos popiežiaus viršenybę. Jie liko krikščionys, tačiau tapo protestantais. Nuo šiol Europoje vieni šalia kitų gyveno protestantai ir katalikai.

Politika. Nors XVI–XVII a. Europos politinis žemėlapis jau buvo daugmaž nusistovėjęs, tarp valstybių, tiksliau, valdovų dinastijų, vyko kova dėl galios, įtakos ir teritorijų. Galingiausios ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos valstybės buvo monarchijos, kurių valdovai turėjo beveik neribotą valdžią ir valstybei svarbius sprendimus dažnai priėmė patys vieni (9 pav.). Toks valdymo būdas vadinamas absoliutizmu, o monarchija – absoliutine monarchija. Ko gero, išraiškingiausiai ankstyvųjų Naujųjų laikų absoliutinė monarchija atsiskleidė XVII–XVIII a. Prancūzijos karalỹstėje. Tačiau ankstyvaisiais Naujaisiais laikais šalia absoliutinių monarchijų gyvavo monarchijų, kuriose valdovo galias ir sprendimus ribojo parlamentas. Viena iš tokių buvo Abiejų Tautų Respùblika, sudaryta iš Lénkijos karalỹstės ir LDK.

Ekonomika. XVI–XVII a. sparčiai keitėsi Europos ūkis ir ekonomika. Jau žinote, kad Viduramžiais veikė daug cechų ir gildijų. O ankstyvaisiais Naujaisiais laikais radosi naujų, už senąsias našumu ir veiksmingumu pranašesnių gamybos bei prekybos formų. Tai buvo įmonės ir institucijos – manufaktūros (10 pav.) ir akcinės bendrovės. Manufaktūros buvo kokybiškai naujos gaminių, daiktų (prekių) dirbtuvės. Gamyba jose buvo pagrįsta darbo pasidalijimu tarp skirtingų amatininkų. Konkretų gaminį (indą, kilimą, baldą, ratą ar kt.) dirbo keletas amatininkų, pagal specializaciją atliekančių tik vieną gamybos procedūrą. Tiek manufaktūros, tiek akcinės bendrovės veiksmingu darbu smarkiai pastūmėjo Europos ekonomikos raidą. Pokyčiai neabejotinai buvo susiję ir su naujų jūrų kelių, žemynų atradimu. Į Europą gabenamos prekės (prieskoniai, audiniai) ir taurieji metalai (auksas ir sidabras) spartino žemyno ir atskirų valstybių ekonomikos augimą. LDK buvo šio spartaus Europos ekonomikos augimo pakraštyje.

Ankstyvieji Naujieji laikai žmonijos istorijoje išskirtiniai dar ir dėl to, kad XV–XVI a. sandūroje pasaulis pradėjo darytis vientisas. Tai reiškė, kad jūrų keliai pradėjo jungti tolimas žemes, atskirus žemynus, jų gyventojus, išteklius, prekes ir kultūras. Šis procesas prasidėjo kaip naujų prekybos kelių paieškos ir virto iki tol nepažintų žemynų atradimais. Europos šalys seniai palaikė prekybos ryšius su Azijos šalimis. Tais laikais Ìndija garsėjo prieskoniais, paklausiais Europos valdovų, kilmingųjų dvaruose ir turtingų miestiečių namuose. Tačiau ilgas sausumos kelias buvo pavojingas, be to, Viduržemio jūros valstybės, miestai ir pirkliai tarpusavyje varžėsi dėl prekybos kelių. Gabenti prekes iš Rytų į Europą sausuma tapo dar sudėtingiau, kai XV a. viduryje turkai seldžiukai užėmė Konstantinopolį. Todėl Pietų Europos valdovai ir pirkliai pradėjo svarstyti galimybę ieškoti jūrų kelio į Indiją. Šie Viduržemio jūros valstybių valdovų siekiai ir planai XV–XVI a. sandūroje buvo įvykdyti finansavus ir pasiuntus jūrų ekspedicijas.

Pirmąsias dideles jūrų ekspedicijas pradėjo rengti Ispãnijos ir Portugãlijos karalỹsčių valdovai, kilmingieji ir pirkliai. Šiomis kelionėmis jie siekė rasti jūrų kelių į seniai žinomas žemes, kad palengvintų susisiekimą ir išplėstų prekybos ryšius, palaikytus sausumos keliais. Tačiau nebūna kelionių be nuotykių, tad ir per šias jūrų ekspedicijas keliautojai patyrė netikėtumų ir padarė geografinių atradimų. Iš Genujos kilęs pirklys Kristupas Kolumbas (Christophorus Columbus, 1451–1506) iš Ispanijos (Kastilijos karalystės) karaliaus gavo finansavimą ir 1492 m. iškeliavo ieškoti jūrų kelio į Indiją. Tačiau, užuot atradęs jūrų kelią į Indiją, jis atrado Karibų jūros salas ir Amerikos žemyną (11 pav.). Šias naujas žemes Ispanijos karalius paskelbė savo nuosavybe. Europiečiai jose rado daug aukso ir sidabro. Atrastas žemynas netrukus Europoje pradėtas vadinti Naujuoju Pasauliu (12 pav.).

Naujojo Pasaulio pakrantėse išsilaipinę europiečiai susidūrė su visiškai jiems nepažįstamomis civilizacijomis, vietos gyventojų tikėjimais, papročiais ir vertybėmis. Tai buvo didžiųjų geografinių atradimų pradžia.

K. Kolumbas Amerikos gyventojus pavadino indėnais ir iki pat gyvenimo galo tikėjo atradęs kelią į Indiją. Po kelerių metų buvo pradėta rengti kita jūrų kelio į Indiją paieškų ekspedicija. Šią ekspediciją rėmė Portugalijos karalius, jai vadovavo portugalų jūrininkas Vaskas da Gama (Vasco da Gama, 1469–1524, 13 pav.). 1497 m. iš Lisabònos iškeliavo keturios karavelės. Apiplaukusios Afrikos žemyną, 1498 m. jos pasiekė kelionės tikslą – Indiją (14 pav.). Per šią kelionę buvo atrastas jūrų kelias iš Europos į Indiją, iš kurios buvo gabenami prieskoniai, pavyzdžiui, pipirai, gvazdikėliai, cinamonai, muskatai ir imbierai. Europiečiams naujos žemės tapo išteklių ir turtų šaltiniais. Tačiau tai buvo tik vienas iš tų kelionių ir atradimų padarinių.

Į Amerikos, Ìndijos ir kitas žemes keliaujantys europiečiai buvo vadinami konkistadorais – užkariautojais. Pasiekę naujas žemes konkistadorai (pirmieji buvo ispanai ir portugalai) išsilaipindavo ir jas kolonizuodavo. Taigi, čia atkeliavę europiečiai pradėjo kurti savo gyvenvietes. XVI a. buvo įsteigta europiečių kolonijų Šiaurės ir Pietų Amerikoje, vakarų Afrikoje, Ìndijoje (15 pav.). Ateiviai iš Europos savinosi ir siuntė į Europą vietos turtus: iš Indijos keliavo prieskoniai, iš Amerikos taurieji metalai (A šaltinis), o iš Afrikos – vergai. XV–XVI a. sandūros geografiniai atradimai buvo lemtingi Europos ir pasaulio istorijoje. Dėl minėtuose žemynuose ir žemėse atrastų iš pirmo žvilgsnio neišsenkančių išteklių ir suklestėjusios prekybos XVI–XVIII a. Europa virto galingiausiu ir turtingiausiu pasaulio žemynu. Išplėtota laivyba tapo neatskiriama galingos valstybės dalimi. Prekyboje jūrų keliais XVI a. dominavo Ispãnija ir Portugãlija. XVI a. pabaigoje galingiausia jūrų valstybe tapo Ánglijos karalỹstė, pradėjusi rengti ekspedicijas į Šiaurės Ameriką. XVII a. galingos jūrų valstybės statusą įgijo Nýderlandai. Taigi, ankstyvaisiais Naujaisiais laikais prekyba jūrų keliais tapo valstybės galios ir klestėjimo sąlyga. Trumpai tariant, Europa ankstyvaisiais Naujaisiais laikais dėl prasidėjusių ir įsibėgėjusių naujų žemių ir jūrų kelių atradimų tapo ekonomiškai bei politiškai dominuojančiu žemynu.

Visiškai priešingą poveikį didieji geografiniai atradimai padarė kraštams, į kuriuos europiečiai atkeliavo ir kuriuose ėmė šeimininkauti tarsi namie. Prasidėjo kolonizacija ir vietos gyventojų išnaudojimas. Todėl nenuostabu, kad tarp vietinių ir savivaliaujančių konkistadorų kilo karų. Jėgos buvo nelygiavertės. Europiečiai buvo techniškai pranašesni – ginkluoti šaunamaisiais ginklais. Žinoma, bendrauti ir bendradarbiauti trukdė ir religiniai bei kultūriniai skirtumai. Europiečių akimis, vietiniai buvo laukiniai pagonys (B šaltinis). Europiečiai nesuprato jų kultūros, tikėjimo ir visa tai laikė atsilikimu. Todėl netrukus šiose žemėse buvo pradėtos vykdyti christianizacijos misijos. Reikia atkreipti dėmesį, kad šis skirtingų ir iki tol labai toli viena nuo kitos gyvenusių žmonių bendruomenių susidūrimas turėjo ir kitokių pasekmių. Deja, nemažai Naujojo Pasaulio čiabuvių, susidūrusių su europiečiais, mirė užsikrėtę infekcinėmis ligomis (raupais, kokliušu). Vietinių atsparumas infekcinėms ligoms buvo silpnas, anksčiau jie nebuvo su tokiomis susidūrę, todėl neturėjo imuniteto. Europiečiams atvykus į Centrinę ir Pietų Ameriką, per kelis dešimtmečius dėl minėtų priežasčių ir aplinkybių žlugo šimtmečius gyvavusios inkų ir actekų civilizacijos (16 pav.). Žemyną kolonizavę europiečiai pradėjo kurti savitą pasaulį, laikui bėgant jame maišėsi įvairios kultūros, pradėjo formuotis daugiakultūrė aplinka. Europiečiai ir vietinės tautos gyveno kartu, atsirado mišrių šeimų.