XVI–XVII a. LDK kultūros ir švietimo židiniai

Šiandien žinome, kad nuomonių įvairovė ir tarpusavio konkurencija dažniausiai skatina ką nors išrasti ir atrasti, keisti, tobulinti ir skleisti. XVI a. prasidėjusi Reformacija panašiai skatino Europos švietimo, mokslo ir kultūros sklaidą. Protestantai pabrėžė lavinimosi ir raštingumo būtinybę. Šalia kelis šimtmečius Europoje veikusių katalikiškų universitetų kūrėsi protestantiški universitetai, ypač į protestantizmą perėjusiose valstybėse ir žemėse. Todėl katalikai ėmė daugiau dėmesio skirti visuomenės švietimui ir lavinimui. Čia išskirtinį vaidmenį atliko jėzuitai. Dėl XVI–XVII a. vyravusios katalikų ir protestantų konkurencijos moksle, švietime ir kultūroje įvyko didelių pokyčių.

Viduramžiais didžioji visuomenės dalis buvo neraštinga. Išsilavinę ir raštingi paprastai buvo tik dvasininkai. Tačiau padėtis pamažu keitėsi, raštas tapo vis svarbesnis kasdieniame gyvenime ir galiausiai taip paplito, kad kilmingam pasauliečiui skaityti ir rašyti tapo būtina. Mokėti skaityti buvo naudinga sprendžiant praktines užduotis, kaip antai susipažįstant su dokumento turiniu. Europos kilmingieji skaitė ne tik religinę literatūrą, visų pirma Šventąjį Raštą, bet ir grožinius, pažintinius kūrinius (4.1 pav.). Ypač didelį postūmį rašto ir skaitymo kultūrai padarė spausdinimo staklių išradimas XV a. viduryje.

Tačiau Europos kilmingieji ne tik naudojosi kultūros vaisiais. Laikui bėgant jie tapo aktyviais meno kūrinių (literatūros, tiksliau, poemų, dailės ir architektūros) užsakovais ir iš dalies kūrybos dalyviais, reikšdami savo estetines sampratas ir religinius įsitikinimus. Kilmingieji rėmė, o kartais ir išlaikė menininkus bei rašytojus, taip skatindami meno ir rašto kultūros plėtrą. XVI–XVII a. kilmingųjų užmiesčio pilys ir dvarai ar miesto rūmai tapo meno kūrinių lobynais, savotiškomis saugyklomis (4.2 pav.). Čia buvo kaupiamos įspūdingos bibliotekos, ant sienų kabėjo garsių menininkų paveikslai ir gobelenai (4.3 pav.).

LDK kilmingieji elgėsi panašiai kaip Vakarų Europos kilmingieji. Nuo XV a. LDK kilmingieji, didikai ir bajorai, studijuoti keliavo į Europą, pirmiausia į Lénkijos karalỹstę ir Šveñtąją Ròmos impèriją. Vėliau, XVI–XVII a., LDK kilmingųjų jau studijavo Itãlijoje ir Prancūzijoje. Jie vyko pasisemti patirties, pamatyti kitų šalių, o visų pirma įgyti žinių ir išsilavinimo. Po studijų ir kelionių jie grįždavo į tėvynę ne tik išmokę užsienio kalbų ar pagilinę lotynų kalbos žinias. Į tėvų pilis ir dvarus jie grįždavo su idėjomis ir jas įkūnydavo tėvynėje. Lietuvos kilmingieji užsiėmė ne tik valstybės reikalais, ėjo valstybines pareigas ir valdė savo dideles valdas. Jie, kaip ir kiti XVI–XVII a. Europos kilmingieji, užmiesčiuose, miestuose ir miesteliuose statėsi naujus dvarus ir rūmus (4.4 pav.). Ilgainiui šie tapo kultūros ir švietimo židiniais.

Lietuvos kilmingieji stengėsi laikytis Europos madų. Nuo XVI a. savo dvarams ir rūmams statyti, įrengti ir išpuošti jie kvietėsi architektus (4.5 pav.) ir dailininkus iš Europos. Kilmingųjų užsakomi meno kūriniai (paveikslai, taikomosios dailės dirbiniai) buvo kaupiami ir saugomi jų dvaruose. Ten dažnai svečiavosi įvairūs menininkai, dailininkai ir poetai. Dažnas didikas dvare turėjo savo muzikantų ar aktorių. Neretai kilmingieji remdavo rašytojus ir poetus, kurie savo kūriniuose pabrėždavo ar net perdėdavo savo rėmėjo ar visos jo giminės nuopelnus (A šaltinis). Tad XVI–XVII a. Lietuvos kilmingųjų dvaruose virte virė kultūrinis gyvenimas. Kilmingųjų dvarai tapo kultūros židiniais, darančiais įtaką ne tik apylinkių, bet ir visos valstybės kultūriniam gyvenimui.

XVI a. LDK kilmingųjų dvarai tapo svarbiais švietimo centrais. Juose buvo steigiamos mokyklos, plėtojamas pradinis ir vidurinis mokslas, veikė spaustuvės, buvo kaupiamos bibliotekos ir archyvai. XVI–XVII a. išskirtinei dvarų kultūrai atstovavo galingiausios ir turtingiausios LDK didikų giminės: Sapiegos (4.6 pav.), Pacai ir ypač Radvilos. Didikų Radvilų giminė buvo itin didelė, o jai priklausantys dvarai plačiai pasklidę po centrines LDK žemes. Dvarų kultūros suklestėjimas siejamas būtent su vienu iš Radvilų – Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu (1549–1616, 4.7 pav.). M. Radvila Juodasis buvo kalvinistas, tačiau jo sūnus M. K. Radvila Našlaitėlis atsivertė į katalikybę. Jis studijavo Šventõsios Ròmos impèrijos universitetuose ir įgijo puikų išsilavinimą. Po kelionių po Europą ir studijų grįžo į Lietuvą ir sukaupė tais laikais išties didelę biblioteką (apie 700 knygų). Pažinęs Europoje vyraujančias architektūros madas, M. K. Radvila Našlaitėlis pasirūpino Nesvyžiaus gynybinės pilies statybomis (4.8 pav.). Nesvyžiaus pilis tapo to meto LDK didiko rezidencijos pavyzdžiu. Čia buvo saugomas Radvilų archyvas, veikė mokykla ir spaustuvė. Nesvyžius sutelkė nemažai menininkų ir mokslininkų. Dėl tokios turtingos intelektualinės aplinkos ir M. K. Radvilos Našlaitėlio gebėjimų bei pastangų XVII a. pradžioje pasaulis išvydo tuo metu tiksliausią LDK žemėlapį (4.9 pav.).

Kad ir kokios galingos ir turtingos buvo LDK didikų giminės, pavertusios savo dvarus kultūros ir švietimo židiniais, jos negalėjo įsteigti universiteto – aukštosios mokyklos. Tam reikėjo ne tik materialinių ir intelektualinių išteklių, bet ir valdovo privilegijos, taip pat Romos popiežiaus bulės.

XVI a. vis daugiau LDK kilmingųjų vyko į Europos universitetus studijuoti. Tai rodė, kad Lietuvojè trūksta mokymo įstaigos, kurioje būtų galima tęsti studijas baigus katedrų, dvarų ir vidurinių mokyklų mokslus. LDK kaimynystėje, liuteroniškoje Prūsijoje, 1544 m. buvo įkurtas Karaliaučiaus universitetas. Tai reiškė, kad protestantiškas Karaliaučiaus universitetas gali vilioti studentus iš Lietuvos. XVI a. dėl Reformacijos plėtros tai buvo suvokta kaip pavojus katalikybei. Todėl Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (4.10 pav.) pradėjo rūpintis, kad būtų įsteigtas universitetas. Tai buvo nelengvas ir daug laiko reikalaujantis darbas. 1569 m. V. Protasevičius pakvietė į LDK jėzuitus. Vilniaus vyskupo sumanymas buvo aiškus: jėzuitai turėjo rūpintis švietimu, katalikų tikėjimo krašte stiprinimu ir kova su Reformacija (B šaltinis). 1570 m. jėzuitai įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Po kelerių metų M. K. Radvila Našlaitėlis perkėlė į Vilnių savo tėvo įkurtą spaustuvę ir patikėjo ją jėzuitams. Ilgainiui spaustuvė taps neatskiriama ir svarbia būsimo Vilniaus universiteto dalimi. O iki tol Vilniaus jėzuitų kolegija buvo aukštesnioji mokykla, joje savo žinias gilino Lietuvos kilmingieji ir miestiečiai, būta ir gabių žemesnės kilmės studentų.

Vilniaus jėzuitų kolegija nebuvo aukštoji mokykla. Kad būtų įkurtas universitetas, dar reikėjo įdėti daug darbo: pasirūpinti dėstytojais, pinigais, ūkiu ir bendruomenės aprūpinimu. Galiausiai ankstyvaisiais Naujaisiais laikais, kaip ir Viduramžiais, universitetui įsteigti buvo būtini raštai: valdovo privilegija ir universiteto įsteigimą patvirtinanti Romos popiežiaus bulė. Matydamas didelę Vilniaus vyskupo paramą, čia atvykusių ir kolegijoje dirbančių jėzuitų pastangas bei dalies visuomenės poreikį Lietuvoje turėti universitetą, 1579 m. balandžio 1 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras (4.11 pav.) išleido universiteto steigimo privilegiją. Šia valdovo privilegija buvo įsteigta Vilniaus akademija (universitetas) (4.12 pav.). Po kelių mėnesių popiežius Grigalius XIII savo bule patvirtino Vilniaus jėzuitų kolegijos pertvarkymą į Vilniaus akademiją. Taigi, Vilniuje pradėjo veikti universitetas, jo mokslinėje, kūrybinėje ir švietimo veikloje apie du šimtmečius pirmuoju smuiku griežė jėzuitai. Vilniaus akademija tapo ne tik katalikų tikėjimo saugojimo ir skleidimo centru, bet ir svarbiausiu LDK švietimo, mokslo ir kultūros židiniu.

Pradžioje Vilniaus universitete (VU) veikė Filosofijos ir Teologijos fakultetai. Vėliau, XVII a. viduryje, buvo įkurtas Teisės fakultetas. Filosofija buvo suprantama kaip išsilavinimo pagrindas, teologijos studijos buvo skirtos Šventojo Rašto, Bažnyčiai svarbių tekstų ir tikėjimo dalykų aiškinimui, o teisės studijomis studentai buvo ruošiami valstybės tarnybai ir viešajai veiklai. Tad universitetas pradėjo rengti kraštui būtinus raštingus ir išsilavinusius žmones, kurių gebėjimai ir žinios galėtų tarnauti valstybei bei visuomenei. Dabar prisiminkime jau minėtą spaustuvę. Vilniaus akademijos spaustuvės svarba kraštui tapo milžiniška. Būtent joje 1595 m. pirmą kartą LDK teritorijoje buvo išspausdinta knyga lietuvių kalba. Tai iš Kėdáinių apylinkių kilusio kunigo ir lietuvių raštijos kūrėjo Mikalojaus Daukšos (apie 1527–1615) „Katekizmas“ (4.13 pav.). M. Daukša buvo itin išsilavinęs katalikų dvasininkas, susipažinęs su humanistinėmis Renesanso idėjomis. Jis puikiai suprato gimtosios kalbos svarbą. Žinoma, ši knyga buvo religinio pobūdžio, nes pirmiausia tikėjimo tiesas žmonėms reikėjo perduoti jų gimtąja kalba.

Ilgainiui Vilniaus akademija tapo svarbiausiu LDK švietimo ir mokslo centru. Joje studijavo ir dėstė ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos kraštų studentai bei profesoriai. Kai kurie Vilniaus universiteto auklėtiniai vėliau patys tapo universiteto profesoriais ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Europos kultūroje. Pirmasis buvo jėzuitas Konstantinas Sirvydas. XVII a. pirmoje pusėje Vilniaus universitete jis dėstė teologiją ir sakė pamokslus lietuvių kalba Šv. Jonų bažnyčioje (C šaltinis). Reikšmingiausias jo darbas yra apie 1620 m. parengtas pirmasis lietuvių kalbos žodynas. Šį trikalbį žodyną Vilniaus akademijos spaustuvė išleido ne vieną kartą (4.14 pav.). Kitas universiteto auklėtinis pasiekė tarptautinę šlovę – iš Lenkijos kilęs Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) tapo vienu žymiausių XVII a. Europos poetų (4.15 pav.). 1620 m. VU pradėtas teologijos studijas jis tęsė Ròmoje. Baigęs mokslus XVII a. pirmoje pusėje VU dėstė teologiją ir filosofiją. Tačiau išgarsėjo M. K. Sarbievijus ne filosofiniais svarstymais ar Dievo apmąstymais, bet poezija lotynų kalba. Jo knygos buvo Europos spaustuvių leidžiamos ir perleidžiamos, o kūriniai skaitomi ir studijuojami Europos universitetuose (4.16 pav.). Trumpai tariant, Vilniaus universitetas, jo profesoriai ir studentai tapo Europos universitetinės kultūros dalimi.

Tai tik keli išties turtingos Vilniaus akademijos mokslinės ir kūrybinės veiklos momentai ir tik kelios asmenybės iš daugybės. Per XVII a. Vilniaus akademija tapo išskirtine mokslo ir švietimo įstaiga ne tik LDK, bet ir visoje Vidurio Rytų Europoje. Iki XVII a. vidurio Vilniaus akademija buvo ryčiausias Europos universitetas. XVIII a. universitete vis daugiau dėmesio buvo skiriama gamtos mokslams, astronomijai. Universiteto spaustuvė spausdino mokslo ir literatūros leidinius, vadovėlius lotynų, lenkų, lietuvių, rusėnų ir kitomis kalbomis. Nuo pat Vilniaus akademijos įkūrimo pagrindinis vaidmuo jos veikloje teko jėzuitams (4.17 pav.). Ilgainiui jie neapsiribojo Vilniaus universitetu ir XVII–XVIII a. išskirtinį vaidmenį turėjo ir viso krašto švietimo, kultūros srityse.