Maištas prieš absurdą: romanas „Maras“
A. Kamiu romanas „Maras“ pasakoja apie mirtiną maro epidemiją „194… metais Orane“, tačiau tai tik paviršinis meninio pasaulio lygmuo. Dramatiška epidemijos eiga yra savita istorinių įvykių interpretacija: aiškios aliuzijos į Antrąjį pasaulinį karą, nacizmą, Prancūzijos okupaciją ir apskritai į ideologines ir politines prievartos formas, totalitarizmą, taip pat ir komunizmą. Be to, romanas gali būti skaitomas kaip istorija apie žmogaus būties didybę ir trapumą, kaip kovos ir susitaikymo su absurdu drama. Romano sandara (penki skyriai) primena klasikinės tragedijos kompoziciją, tačiau „Maras“ vadinamas kronika: dramatiškai fabulai perteikti vartojama itin santūri kronikos kalba. Tik romano pabaigoje skaitytojui atskleidžiama, jog tos kronikos autorius yra gydytojas Rijė, vienas iš kovos su epidemija herojų. A. Kamiu šiai knygai ilgai ruošėsi, rinko įvairią medžiagą apie epidemijas.
Maras pasirodo netikėtai ir netikėtai išnyksta. Visą laiką su juo kovojama – tai sekinanti kova su mirtimi, kančia, blogiu, absurdu. Šis maištas – „visų reikalas“, todėl būtinas žmonių solidarumas, nors maras ir turi savą, nuo kovotojų pastangų nepriklausomą, raidą, nors pergalė prieš jį tėra laikina. Anot karo metais „Marą“ pradėjusio rašyti A. Kamiu, šia knyga jis norėjo išreikšti „dusulį, nuo kurio mes kentėjome, ir grėsmės bei tremties atmosferą, kurioje gyvenome“.
1947 m. pasirodęs A. Kamiu romanas „Maras“ sulaukė didelio pasisekimo, autoriui Prancūzijoje buvo paskirta Kritikų premija. O per neseniai kilusią pandemiją ši knyga, kurioje pateikta įspūdinga nelaimės ištiktos visuomenės analizė, tapo itin populiari įvairiose pandemiją ir karantiną išgyvenusiose šalyse. Ji buvo vadinama „didžiąja koronaviruso knyga“ ir stebino savo netikėtu aktualumu – tarsi būtų parašyta šiandien. Skaitytojai romane ieškojo to, ko negalėjo rasti nerimą keliančiuose informaciniuose pranešimuose. Buvo iš naujo įvertinta, kad tai rūsti, bet iš esmės viltinga knyga apie didelių sukrėtimų laiką pasaulyje ir žmogaus vietą jame.
MARAS (ištraukos)
Keisti įvykiai, sudarantys šios kronikos siužetą, dėjosi 194… metais Orane. Visų nuomone, jie ten buvo ne vietoj, nes kiek pranoko tai, kas įprasta. Ir išties Oranas pažiūrėti paprastas miestas, niekas daugiau kaip Prancūzijos prefektūra Alžyro pakrantėje.
<…>
Žodis „maras“ ką tik buvo ištartas pirmą sykį. Šioje kronikos vietoje, kur Bernaras Rijė paliekamas už savo lango, tebus leista pasakotojui pateisinti daktaro abejingumą bei nustebimą, kadangi jo reakcija – su nežymiais skirtumais – buvo kaip daugumos mūsų bendrapiliečių. Dievo rykštės po teisybei ne naujiena, bet sunku jomis patikėti, kai jos ištinka. Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasiruošusius. Daktaras Rijė buvo nepasirengęs kaip ir mūsų bendrapiliečiai, ir todėl reikia suprasti jo abejones. Taip pat reikia suprasti, kad jis buvo atsidūręs tarp nerimo ir tikėjimo. Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila.“ Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, tai būtų nesunku pastebėti, jeigu ištisai nebūtų galvojama apie save. Šiuo atžvilgiu mūsų bendrapiliečiai buvo kaip visi, galvojo apie save, kitaip tariant, buvo humanistai: netikėjo Dievo rykštėmis. Dievo rykštė ne pagal žmogų, užtat sakoma, kad Dievo rykštė ireali, kad tai blogas, greit praeisiantis sapnas. Bet visada ne jis praeina, o žmonės praeina iš vieno blogo sapno į kitą blogą sapną, ir pirma humanistai, nes nesiėmė atsargumo priemonių. Mūsų bendrapiliečiai nebuvo kaltesni už kitus, jie tik pamiršo kuklumą, daugiau nieko, ir manė, kad jiems viskas dar galima, o iš to piršosi išvada, jog Dievo rykštės neįmanomos. Jie bizniavo kaip bizniavę, ruošėsi kelionėms, turėjo savo pažiūras. Kaipgi jie galvos apie marą, kuris išbraukia ateitį, vietos pakeitimą ir diskusijas? Laikė save laisvais, o niekuomet niekas nebus laisvas, kol egzistuos Dievo rykštės.
Netgi pripažinęs prieš savo bičiulį tą faktą, jog kelios dešimtys pavienių ir neperspėtų ligonių visai neseniai mirė maru, daktaras Rijė vis tiek neatsikratė minties, kad pavojus irealus. Mat gydytojas yra susidaręs supratimą apie skausmą ir turi truputį daugiau vaizduotės. Žiūrėdamas pro langą į niekuo nepasikeitusį savo miestą, vargu ar akivaizdoj juto krūtinėj lengvą maudulį, vadinamą nerimu. Jis protu bandė surinkti apie tą ligą žinomus faktus. Atmintyje plaukė skaičiai, ir jis sakė sau, kad trisdešimt didelių marų, kuriuos mini istorija, nuvarė į kapus apie šimtą milijonų žmonių. Bet kas yra šimtas milijonų mirusiųjų? Kare buvęs kažin ar žino, kas yra vienas miręs žmogus. O kadangi vienas miręs žmogus nieko nereiškia, nebent savo akimis jį būtum matęs mirusį, tai šimtas milijonų lavonų, nusėjusių žmonijos istoriją, tėra dūmas vaizduotėje. Daktaras prisiminė marą Konstantinopolyje, kuris, pasak Prokopo, nusinešdavo dešimt tūkstančių aukų per dieną. Dešimt tūkstančių mirusiųjų – tai penkiskart tiek, kiek telpa publikos dideliame kino teatre. Štai ką reikėtų padaryti: surinkti iš penkių kino teatrų išėjusius žmones, nuvesti į miesto aikštę ir visus kupetoj išžudyti, idant susidarytum aiškesnį vaizdą. Tada bent būtų galima uždėti pažįstamų veidų ant tos anoniminės krūvos. Tačiau šito, savaime suprantama, neįmanoma įvykdyti, o be to, kas pažįsta dešimt tūkstančių veidų? <…>
Bet daktaras pritrūko kantrybės. Be reikalo davė valią vaizduotei. Keli atvejai – dar ne epidemija, ir pakanka imtis atsargumo priemonių. Reikia apsiriboti tuo, kas žinoma: iš pradžių stuporas, prostracija, akių paraudimas, apnašos burnoje, galvos skausmai, bubonai, nenumalšinamas troškulys, kliedėjimas, dėmės ant kūno, vidinis ketvirčiavimas ir galiausiai… Ir galiausiai vienas sakinys atėjo į galvą daktarui Rijė, sakinys, kuriuo kaip tik baigėsi jo vadovėlyje simptomų išvardijimas: „Pulsas darosi siūlinis, ir mirtis ištinka nuo menko judesio.“ Taip, galiausiai pakimbama ant siūlo, ir trys ketvirtadaliai žmonių, o tai tikslus skaičius, gana nekantraudavo padaryti tą nežymų, galą pagreitinantį judesį.
Daktaras tebežiūrėjo pro langą. Anapus stiklo – gaivus pavasario dangus, šiapus – žodis „maras“, dar aidintis kambaryje. <…>
Argi protas gali pasiduoti šiam svaiguliui? Teisybė, kad žodis „maras“ buvo ištartas, teisybė, kad šią minutę Dievo rykštė plakė ir bloškė ant žemės ne vieną auką. Betgi tai galima sustabdyti. Reikia daryti štai ką: blaiviai pripažinti, kas pripažintina, pagaliau nuvyti nereikalingus šešėlius ir imtis atitinkamų priemonių. Paskui maras liausis, kadangi maras neįsivaizduojamas dalykas arba įsivaizduojamas klaidingai. Jeigu jis liausis, o taip tikriausiai ir bus, tuomet viskas gerai. Priešingu atveju teks sužinoti, kas jis toks, ir ar nebuvo įmanoma kaip nors su juo pirma susitaikyti, kad paskui jis būtų nugalėtas.
Daktaras atidarė langą, ir kambarys kaipmat prisipildė miesto gaudesio. Iš gretimos dirbtuvės iki jo atsklido mechaninio pjūklo dzyravimas. Rijė pasipurtė. Va kur tikrumas: kasdieniame darbe. Visa kita ant siūlo kabo, nuo menko judesio priklauso, nevalia ties tuo sustoti. Užvis svarbiausia – gerai dirbti savo darbą.
Čia ir toliau vertė Rožė JankevičiūtėKLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokiu bibliniu įvaizdžiu aiškinama simbolinė maro reikšmė? Kaip manote, kodėl?
- Kas, pasakotojo nuomone, daktarui Rijė ir kitiems trukdo patikėti maro realumu? Raskite tekste paminėtas priežastis.
- Kaip epidemija pakeičia įprastą visuomenės gyvenimą (prisiminkite ir savo išgyventos pandemijos pradžią, ir, jei skaitėte, Ievos Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“ maro Mažojoje Lietuvoje 1709–1711 m. pradžios aprašymą)? Ką reiškia maras?
- Paieškokite papildomos informacijos apie didžiąsias maro epidemijas Lietuvos ir pasaulio istorijoje ir maro vaizdinius literatūroje ir mene.
Bernaras Rijė, Raimonas Ramberas
Kiekvienas romano veikėjas įkūnija tam tikrą filosofinę A. Kamiu mintį ar abstrakčią idėją, laikyseną absurdo akivaizdoje. Kokiais doroviniais principais veikėjai vadovaujasi, skaitytojas sužino iš jų arba pasakotojo elgesio bei samprotavimų.
Bernaras Rijė – pagrindinis romano veikėjas, centrinė figūra. Jis dirba savo darbą: gydo ir slaugo ligonius, kad kuo daugiau žmonių apsaugotų nuo baisios, jokiai vakcinai nepaklūstančios ligos. Gydytojo pastangos apsaugoti nuo mirties kuo daugiau žmonių ir yra kova su absurdu. Toje kovoje nėra nugalėtojų, nes daktaras Rijė netenka geriausio draugo Taru tada, kai maras atsitraukia. Miršta jo žmona, praleidusi tuos devynis maro mėnesius (tiek ir trunka romano veiksmas) sanatorijoje, o romano pabaigoje paminklas statomas ne tikriesiems didvyriams, kovojusiems su maru, bet aukoms. Atiduoti visas jėgas kitiems gelbėti ir džiaugsmo valandą likti vienam – štai dar vienas absurdo pavidalas ar viena beprasmybės apraiška. Žmogaus didybė – ne išvengti ar nematyti absurdo, bet sąmoningai jam priešintis. Tokią filosofo A. Kamiu idėją įkūnija Rijė paveikslas. Prie tokios išvados prieina ir kiti romano veikėjai, tačiau jų kelias daug sudėtingesnis, o kuklusis Rijė yra jiems pavyzdys. Pačioje romano pabaigoje sužinome, kad būtent jis ir pasakoja.
Įdomus žurnalisto Raimono Rambero paveikslas. Jis įprasmina abstrakčią humanizmo idėją. Atvykęs gauti informacijos apie arabų gyvenimo sąlygas, jis lieka įkalintas šiame mieste. Paryžiuje jis paliko mylimą merginą ir dabar žūtbūt stengiasi ištrūkti į laisvę iš šio miesto, kuris jam svetimas. Humanizmą jis suvokia labai paviršutiniškai – kaip asmeninę laimę ir gerovę. Per marą netekęs savo neliečiamumo statuso, kurį jam tarytum suteikia profesija, Ramberas priverstas drauge su kitais išgyventi „niūrią kovą tarp pavienio žmogaus laimės ir maro abstrakcijų“. Tikrasis humanizmas – ne gražus žodis, o sunki ir beviltiška kova su blogiu, tarnavimas ne tiems, „kurie kuria istoriją, o tiems, kurie ją išgyvena“. Tik po vidinės kovos veikėjas pagaliau imasi viešųjų darbų, kad išgelbėtų nuo maro bent sveikuosius.
Rijė pasiūlė jam paėjėti drauge iki dispanserio miesto centre, turįs ten duoti kai kurių nurodymų. Juodu nusileido žemyn negrų kvartalo gatvelėmis. Artinosi vakaras, tačiau miestas, seniau tokiu metu itin triukšmingas, atrodė keistai negyvenamas. Tik trimitas, paskardenęs dar auksinę padangę, bylojo, jog kariškiai dedasi vykdą savo pareigas. Visą kelią, kol juodu leidosi į pakalnę stačiomis gatvėmis tarp žydrų, rusvų, violetinių mauritaniškų namų, Ramberas labai susijaudinęs kalbėjo. Paryžiuje palikęs žmoną. Tiesą pasakius, ji jam ne žmona, bet tai vis viena. Pasiuntęs jai telegramą tuoj pat, kai uždarę miestą. Iš pradžių manęs, jog tai laikinas įvykis, ir tik ieškojęs būdų susirašinėti su ja. Oraniškiai kolegos sakėsi negalį niekuo jam padėti, iš pašto jį išprašę, prefektūros sekretorė tiesiai į akis iš jo pasijuokusi. Galų gale, išstovėjęs apie porą valandų eilėje, pasiuntęs tokio turinio telegramą: „Viskas gerai. Iki greito pasimatymo!“
Bet rytą jam dingtelėjusi mintis, kad jis, beje, nežinąs, kiek visa tai galį trukti. Ir nusprendęs išvažiuoti. Kažkieno parekomenduotas (žurnalistai naudojasi lengvatomis) patekęs pas prefektūros kanceliarijos viršininką ir jam pareiškęs, kad su Oranu neturįs nieko bendra, kad jam nesą ko čia pasilikti, kad atsitiktinai čia pakliuvęs ir kad būtų teisinga leisti jam išvažiuoti, net jeigu anapus jam reikėsią išbūti karantine. Viršininkas atsakė gerai jį suprantąs, tačiau išimties negalįs padaryti, pažiūrėsiąs, gal kas ir pavyksią, bet padėtis apskritai esanti rimta, ir jis nieko tikro negalįs prižadėti. „Betgi galų gale aš svetimas šiame mieste“, – pasakė Ramberas. „Žinoma, bet tikėkimės, kad epidemija, šiaip ar taip, neilgai truks.“
Negana to, Rijė mėgino apraminti Ramberą, kad Orane galima rasti medžiagos, iš kurios išeitų įdomus reportažas, kad, gerai pagalvojus, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Ramberas gūžčiojo pečiais. Juodu priėjo miesto centrą.
– Tai kvaila, daktare, jūs gi pats suprantat. Gimiau ne reportažams rašyti. Turbūt gimiau gyventi su moterim. Argi tai nenormalu?
Rijė atsakė, kad bet kuriuo atveju tai atrodo pagrįsta. Centriniuose bulvaruose nebuvo įprastos minios. Vienas kitas praeivis skubėjo į savo tolimus namus. Nė vieno šypsančio veido. Rijė pagalvojo, kad dėl to kaltas Infdoko šiandieninis pranešimas. Po kokios paros mūsų bendrapiliečiai, būdavo, vėl atgauna viltį, bet tą pačią dieną skaičiai dar per daug gyvi atminty.
– Matot, mudu susipažinom visai neseniai ir gražiai sutariam, – tiesmukai pasakė Ramberas.
Rijė nutylėjo.
– Bet aš jus varginu, – vėl prašneko Ramberas. – Aš tik norėjau jus paprašyti, ar negalėtumėt man išduoti pažymėjimo, patvirtinančio, kad neturiu tos prakeiktos ligos. Manau, toks pažymėjimas man praverstų.
Rijė linktelėjo galva, sučiupo pasipynusį jam po kojų vaikiuką ir švelniai pastatė ant žemės. Paskui juodu nuėjo toliau ir pasiekė Ginklų aikštę. Fikusai ir palmės svarino nejudančias, dulkių nuplikintas šakas aplink Respublikos statulą, dulkiną ir nubjaurotą. Juodu sustojo po paminklu. Rijė patrepsėjo, nukratė nuo kojų balkšvą tinką. Pažvelgė į Ramberą. Su užlošta ant pakaušio fetrine skrybėle, atsegta marškinių apykakle iš po kaklaraiščio apšepęs žurnalistas atrodė aikštingas ir piktas.
– Patikėkit, aš jus suprantu, – tarė pagaliau Rijė, – bet jūs ne taip samprotaujat. Aš negaliu jums išduoti tokio pažymėjimo dėl to, kad iš tiesų nežinau, turit šitą ligą ar neturit, o jei kartais ir neturit, aš negaliu laiduoti, kad neužsikrėsit per tą tarpą, kol, iš manęs išėjęs, nukaksit į prefektūrą. O be to…
– O be to? – perklausė Ramberas.
– O be to, net jeigu išduočiau tokį pažymėjimą, jis jums nepraverstų.
– Kodėl?
– Ogi todėl, kad šiame mieste yra tūkstančiai panašaus likimo žmonių, o išleisti jų vis tiek negalima.
– Bet jeigu jie patys maro neturi?
– Tai nepakankamas argumentas. Žinau, kvaila istorija, bet kliudo mus visus. Reikia ją priimti tokią, kokia yra.
– Bet aš nečionykštis.
– Nuo šiol, deja, būsit čionykštis kaip visi.
<…>
Po valandėlės daktaras papurtė galvą. Žurnalistas teisus nekantriai verždamasis į laimę. Bet ar teisus jį kaltindamas? „Jūs gyvenat abstrakcija.“ Ar iš tikrųjų abstrakcija tos dienos, praleistos ligoninėje, kur maras išsijuosęs pjauna žmones, nusinešdamas vidutiniškai iki penkių šimtų aukų per savaitę? Taip, toje negandoje yra dalis abstrakcijos bei irealumo. Bet kai abstrakcija įninka žudyti, reikia jos imtis. Ir Rijė žinojo viena, kad tai nėra iš lengvųjų. Nelengva, pavyzdžiui, vadovauti tai pagalbinei ligoninei (jų dabar trys), kurią jam užkrovė. Jo nurodymu patalpoje greta konsultacijos įrengtas priimamasis. Grindų įduboje krezoliuoto vandens ežeras su plytų salele vidury. Ligonis nunešamas į tą salelę, greitai nurengiamas, drabužiai sumetami į vandenį. Išmaudytas, nušluostytas ir šiurkščiais ligoninės marškiniais apvilktas, jis patenka pas Rijė, paskui į vieną iš palatų. Tam reikalui turėjo panaudoti ir dengtą kiemą, kuris drauge su mokykla dabar talpino penkis šimtus lovų, ir beveik visos buvo užimtos. Rytais apžiūra, kuriai pats vadovaudavo, ligonių vakcinacijos, bubonų incizijos, paskui dar statistikos tikrinimas, popietinės konsultacijos, pagaliau vakarais savų pacientų lankymas. Namo parsirasdavo labai vėlai. Praėjusią naktį motina, paduodama iš žmonos gautą telegramą, pastebėjo, kad jam dreba rankos.
– Taip, bet, atkakliai laikantis savo, nervingumas sumažės.
Jis buvo tvirtas ir ištvermingas. Iš tiesų nuovargio dar nejautė. Bet ligonių lankymas, pavyzdžiui, jam darėsi kankynė. Diagnozavus epideminę karštligę, reikėdavo tučtuojau pasirūpinti susirgusiojo išgabenimu. Tada ir prasidėdavo abstrakcija bei tikrieji sunkumai, nes šeima žinojo, kad išvežtąjį pamatys tik išgijusį arba numirusį. „Turėkit gailesčio, daktare!“ – sakė ponia Lorė, kurios dukra susirgo; ji buvo kambarinė tame viešbutyje, kur gyveno Taru. Ką tai reiškė? Žinoma, gailesčio jis turėjo. Bet nuo to niekam ne geriau. Reikėdavo telefonuoti. Netrukus pasigirsdavo greitosios pagalbos skambalas. Iš pradžių kaimynai pravėrinėdavo langus pažiūrėti. Vėliau skubiai juos uždarinėdavo. Tada ir prasidėdavo kova, ašaros, įtikinėjimai, žodžiu, abstrakcija. Karštligės ir baisaus nerimo prikaitintuose butuose dėdavosi klaikūs dalykai. Bet šit ligonis išneštas. Rijė galėjo sau eiti. <…>
Taip, maras, kaip abstrakcija, monotoniškas. Keitėsi, ko gero, pats Rijė. Jis tai juto šįvakar Respublikos paminklo papėdėje, o žiūrėdamas įkandin Rambero, dingusio už viešbučio durų, sąmoningai suvokė, kad visas pradeda pildytis sunkaus abejingumo.
Turėjo praeiti ne viena tokia alinanti savaitė, ne vienas vakaras, kai temstant miestas pasipildavo į gatves ir vaikščiodavo ratu, kol Rijė suprato atsigynęs gailesčio. Nereikalingas gailestis tik našta. Širdis palengva užsidarė, ir tas pojūtis daktarui buvo vienintelis nuraminimas tomis be galo sunkiomis dienomis. Žinojo, kad nuo to jam bus lengviau dirbti. Ir tuo džiaugėsi. Kai motina sielodavosi matydama, kokiu tuščiu žvilgsniu sūnus dėbteli į ją, parsiradęs antrą valandą nakties, ji apgailestaudavo būtent tą vienintelį jam tada galimą pašvelnėjimą. Norint kovoti su abstrakcija, reikia bent kiek į ją panėšėti. Bet kaip Ramberas galėjo tai jausti? Ramberui buvo abstrakcija viskas, kas priešinosi jo laimei. Ir, iš esmės kalbant, Rijė žinojo, jog tam tikra prasme žurnalistas teisus. Bet jis taip pat žinojo, kad abstrakcija kartais pasirodo besanti stipresnė už laimę ir kad reikia tada, ir tik tada, su tuo skaitytis. Taip turėjo atsitikti ir Ramberui, ir daktaras apie tai gavo sužinoti smulkiai iš vėlesnių Rambero pasipasakojimų. Taip sakant, gavo pasekti – ir nauju požiūriu – kažką panašaus į niūrią kovą tarp pavienio žmogaus laimės ir maro abstrakcijų, kovą, kuri tuo ilgu laikotarpiu sudarė visą mūsų miesto gyvenimą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kieno akimis pasakotojas žvelgia į žurnalistą? Kuo Raimonas Ramberas grindžia savo pastangas išvykti iš uždaryto miesto?
- „Apšepęs žurnalistas atrodė aikštingas ir piktas.“ Kodėl žurnalistas atrodo juokingas?
- Kaip veiksmo vieta ir pokalbio aplinkybės papildo šį pokalbį? Kokios detalės itin svarbios ir iškalbingos?
- Įdėmiai perskaitykite vidinį daktaro monologą. Jis perteikiamas menamąja tiesiogine kalba (pasakotojo perpasakota veikėjo kalba, kai vartojama ne „aš“, o „jis“). Kas yra šio monologo adresatas? Suformuluokite klausimą, į kurį atsakoma šiuo monologu.
- Papasakokite, kokius išorinius ir vidinius veikėjo pokyčius atskleidžia tekstas. Kokius pėdsakus jo sieloje palieka kasdien matomi vaizdai ir kokių minčių jie sukelia?
- Koks naujas motyvas pasigirsta pabaigoje? Kur jis veda – į praeitį ar ateitį? Ką reiškia asmeninė laimė maro akivaizdoje?
- Kokias egzistencialistų veiklos, susidūrus su absurdu, programines nuostatas atitinka daktaro Rijė išvados ir apsisprendimas?
Kunigas Panlu
Kunigo Panlu paveikslu parodyti tie žmonės, kurie bet kokiems reiškiniams randa pateisinimą, remiasi autoritetais ir kiekvieną dalyką gali paaiškinti vadovaudamiesi jų mokymu ir skelbdami svetimas idėjas. Pradžioje pateisinęs marą kaip Dievo rykštę, vėliau, išvydęs nekalto vaiko agoniją, kunigas atsisako žemiško teisėjo vaidmens, nes supranta, kad kolektyvinės bausmės už nuodėmes idėja absurdiška. Tada jis stoja į „sanitarų“ gretas ir siūlo rinktis gailestingumą ir užuojautą kenčiantiems, nes tai, jo manymu, ir reiškia tikrąjį tikėjimą – solidarumą su Kristaus kančia. Kančia, bendras tikslas (kova su blogiu – maru) geriausiai suartina žmones. „Atsvara absurdui gali būti tik kovojančių su juo žmonių bendrija“, – rašė A. Kamiu. Į tokią bendriją stoja ir tėvas Panlu. Sakydamas antrąjį pamokslą jis vartoja nebe „jūs“, o „mes“, solidarizuojasi su visais kenčiančiaisiais. Solidarumo idėją perteikia ir jo mirtis. Nors tėvas Panlu miršta ne nuo maro, jo kančios panašios į sergančiųjų maru. Jo kalbos metamorfozė, sušvelnėjęs balso tonas ir tam tikra abejonė balse reiškia, kad jo požiūris į žmogų pasikeitė.
<…> Bet ten, kur vieni regėjo abstrakciją, kiti regėjo tiesą. Pirmo epidemijos mėnesio pabaiga tikrai buvo sudrumsta dviejų įvykių: maro pasmarkėjimo ir tėvo Panlu liepsningo pamokslo. <…>
Jis buvo nedidelis, bet kresnas. Kai įsirėmė stambiom plaštakom į sakyklos kraštą, matėsi vien storas juodas pavidalas su dviem raudonom dėmėm po plieniniais akiniais. Balsą turėjo stiprų, ugningą, skardų; vos tik nugriaudė karšti kapotiniai žodžiai: „Mano broliai, jus ištiko nelaimė, ir pelnytai ištiko, mano broliai“, per susirinkusius nuūžė sūkurys iki pat priebažnyčio.
Logiškai samprotaujant, tai, kas sekė po to, atrodo, nesisiejo su patetiška įžanga. Tik iš tolesnės kalbos mūsų bendrapiliečiai suvokė, jog tėvas Panlu vykusia oratoriška priemone pasakė – kaip kirviu įkirto – viso pamokslo temą. Tučtuojau po šito sakinio jis iš tiesų pacitavo Išėjimo knygos atitinkamą vietą apie marą Egipte ir tarė:
– Pirmąsyk ši rykštė pasirodo istorijoje, idant nubaustų Dievo priešus. Faraonas nenori nieko girdėti apie amžinuosius siekius. Jam parklupdyti užleidžiamas maras. Nuo pat žmonijos istorijos pradžios ši Dievo rykštė atveda prie jo kojų išdidėlius ir aklus. Pamąstykite apie tai parpuolę ant kelių.
Lietus pasmarkėjo, ir paskutinis sakinys, ištartas per patį žmonių nuščiuvimą, kai išvien tik girdėjosi čiurkšlės, pliaupiančios vitražais, nuskambėjo taip įsakmiai, jog keletas klausytojų, sekundę pasvarstę, nušliuožė nuo sėdynių ir suklaupė klauptuose. Kiti pamanė, kad derėtų pasekti anų pavyzdžiu, ir netrukus, vienas po kito sugirgždinę kėdes, visi bažnyčioje klūpojo. Tada Panlu atsitiesė, giliai įtraukė oro ir vėl ėmė kalbėti vis labiau ir labiau keldamas balsą:
– Jei šiandien jus aplankė maras, vadinasi, pats laikas susimąstyti. Tenesibijo teisieji, bet nusidėjėliai tedreba. Didžiuliame visatos klojime negailestingas spragilas iškuls žmogiškuosius grūdus ir atskirs juos nuo pelų. Ir bus daug pelų ir maža grūdų, nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų, ir Dievas nenorėjo šitos nelaimės. Per ilgai pasaulis darė sandėrius su blogiu, per ilgai pasikliovė dieviškuoju gailestingumu. Užteko atgailos, viskas buvo leista. Ir dėl tos atgailos kiekvienas jautėsi tvirtai. Kada nors, žinoma, ir jai prieis laikas. O iki tol užvis lengviausia gyvent, kaip gyvenasi, kita kuo dieviškasis gailestingumas pasirūpins. Ką gi! Šitai negalėjo tverti. Ilgai žiūrėjo Dievas, palenkęs atjautingą veidą, į šio miesto gyventojus, bet, nebesulaukdamas išsipildant savo amžinojo lūkesčio, ką tik nugręžė savo akį. Ir štai be Dievo šviesos mes ilgam pasmerkti tūnoti maro tamsybėse.
Bažnyčioje kažkas suprunkštė it nekantrus arklys. Po trumpos pauzės tėvas Panlu vėl prabilo, tik tylesniu balsu:
– „Aukso legendoje“ skaitome, kad karaliaus Umberto laikais Lombardijoje, Italijos šaly, kilo toks baisus maras, kad mirusiems laidoti vos pakako gyvųjų. Ypač jis siautė Romos bei Paduvos miestuose. Ir aiškiai pasirodė gerasis angelas ir liepė blogajam angelui su ragotine rankoje kirsti į namus; ir kiek kirčių kuriam namui kliūdavo, tiek mirusiųjų iš jo iškeliaudavo.
Sulig tais žodžiais tėvas Panlu ištiesė trumpas rankas priebažnyčio link, tarytum kažką rodydamas už judančios lietaus uždangos.
– Mano broliai, – sugriaudėjo jis, – ta pati mirties medžioklė lekia šiandien mūsų gatvėmis. Štai jis, tas maro angelas, gražus kaip Liuciferis ir spindintis kaip patsai blogis! Štai jis viršum jūsų stogų! Dešinėj laiko sulig galva pakeltą raudoną ragotinę, kaire rodo į vieną iš jūsų namų. Gal šią akimirką ištiesia pirštą į jūsų duris, ir ragotinė sutrinksi į medį; dar akimirka, ir maras įžengia pas jus, atsisėda jūsų kambaryje ir laukia jūsų pareinant. Jis čia, kantrus, įdėmus, nepajudinamas kaip pasaulio tvarka. Jokia žemiška galybė ir netgi – gerai įsidėkite tai į galvą, – netgi žmonių mokslas neįstengs nukreipti šitos į jus ištiestos rankos. Ir jūs, iškulti kruviname skausmo klojime, būsite išmesti draug su pelais.
Čia tėvas Panlu su dar didesniu užmoju ėmėsi patetiško Dievo rykštės paveikslo. Iššaukė milžinišką medinį spragilą, besisukantį viršum miesto: jis daužė, ką užkliudęs, ir vėl kilo visas kraujuotas, ir taškė kraują bei žmonių skausmą, „idant sėja parengtų tiesos pjūtį“.
Išdrožęs tą ilgą periodą, tėvas Panlu nutilo; plaukai jam buvo užkritę ant kaktos, visas kūnas drebėjo, ir per rankas drebulys persidavė sakyklai; paskui prabilo kiek dusliau, bet kaltinamu tonu:
– Taigi atėjo laikas susimąstyti. Manėt, užteks sekmadieniais aplankyti Dievą, idant nebūtumėt varžomi savo dienų. Manėt, keli priklaupimai bus jam pakankamas atpildas už jūsų nusikalstamą nerūpestingumą. Bet Dievas nėra drungnas. Tų retų aplankymų neužtenka Jo godžiai meilei. Jis nori ilgiau jus matyti, šitoks yra Jo būdas jus mylėti, ir, teisybę sakant, vienintelis. Štai kodėl, jūsų nebesulaukdamas, Jis užleido rykštę ant jūsų, kaip buvo užleidęs ant visų nuodėmės miestų, kiek siekia žmonijos istorija. <…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nusakykite pamokslo temą, iškeltą problemą ir pagrindinę mintį.
- Kokias maro priežastis nurodo tėvas Panlu ir kokią išeitį siūlo žmonėms?
- Kokiomis oratorinio meno priemonėmis tėvas Panlu siekia pamokslo paveikumo? Atkreipkite dėmesį ir į jo kūno kalbą, balso intonaciją, rankų padėtį. Kokios galimos jo kalbos sąsajos su bibline nuodėmės miestų – Sodomos ir Gomoros – istorija?
- Kaip pasakotojas vertina pamokslą? Raskite frazes, kuriomis atskleidžiamas jo požiūris.
- Pamokslo dekoracijomis tampa ir gamta. Aptarkite simbolinę lietaus reikšmę.
Žanas Taru
Žanas Taru – atjaučiančio solidarumo pavyzdys, išreiškiantis paties A. Kamiu nuostatą. Taru atklysta į miestą ieškodamas vidinės ramybės. Jam romane skiriamas gyvenimo smulkmenų metraštininko vaidmuo. Romane ne kartą leidžiama skaitytojui į įvykius pažvelgti ir ironišku žvilgsniu: siekiant objektyvumo, cituojamos Taru užrašų knygelės ištraukos. Taru laikosi krikščioniškos etikos („nežudyk“) ir mano, kad užtenka tik nedaryti nieko bloga. Tačiau miestą užpuolus marui jis renkasi aktyvią poziciją – stoja į „sanitarų“ (arba „atpirkėjų“, kaip sako autorius) būrį – organizuoja viešuosius gelbėjimo darbus. Taip jis tarsi išperka ir savo tėvo, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, skyrusio žmonėms mirties bausmę, kaltes. Jis įsitikinęs, kad gėrio idėja, diegiama prievarta, netenka savo vertės, todėl svarbiausias teisėjas, jo manymu, yra žmogaus sąžinė, o ne kiti žmonės. Šis veikėjas įkūnija žmogiškojo taurumo ir moralinio tyrumo idėją. Absurdiška, kad Taru miršta nuo maro tada, kai šis atsitraukia.
Tuo pačiu pradėjimu Taru ėmėsi gana smulkiai aprašyti vieną maro dieną mūsų mieste, ir iš to galima susidaryti teisingą vaizdą, ką veikė ir kaip gyveno mūsų bendrapiliečiai tą vasarą: „Juokiantis nė vieno nepamatysi, – sakė Taru. – Juokiasi tik girti, tie net per daug.“ Paskui ėjo miesto aprašymas:
„Paryčiu miestas dar tuščias, gairina vėjelis. Tai atvangos metas tarp nakties mirčių ir dienos agonijų, kai rodosi, jog maras trumpam liovėsi šėlęs, nori atsikvėpti. Visos krautuvės uždarytos. Bet ant kai kurių skelbimai UŽDARYTA DĖL MARO liudija, kad jos tuoj pat neatsidarys kaip kitos. Laikraščių pardavėjai tebemiega, dar nešūkaloja naujienų; atsišlieję į sienas gatvių kampuose, nakvišų gestu siūlo savo prekes žibintams. Pirmų tramvajų pažadinti, jie bematant pasklis po miestą su atkištais rankoj lapais, kur šviečia žodis MARAS. „Ar bus maro ruduo?“ Profesorius B… atsako: „Ne.“ Šimtas dvidešimt keturios mirtys – toks devyniasdešimt ketvirtos maro dienos balansas.
Nors popieriaus vis labiau ir labiau stinga ir kai kurie periodiniai leidiniai dėl to turėjo sumažinti puslapių skaičių, pradėjo eiti naujas dienraštis „Epidemijos kurjeris“, kuris pasiskyrė uždavinį „su skrupulingu objektyvumu informuoti mūsų bendrapiliečius apie ligos plitimą ar traukimąsi; dėti autoritetingiausius pasisakymus apie epidemijos perspektyvas; teikti savo skiltyse vietos visiems žinomiems ir nežinomiems vardams, kurie nori prisidėti prie kovos su Dievo rykšte; palaikyti gyventojų dvasią, spausdinti valdžios potvarkius, žodžiu, telkti visus geros valios žmones sėkmingai kovai su mus ištikusia nelaime.“
Iš teisybės šis laikraštis labai greit susiaurino savo veiklą, ėmė reklamuoti naujus garantuotus preparatus nuo maro.
Apie šeštą ryto visi šitie laikraščiai jau pardavinėjami eilėse prie parduotuvių, kurios atsidarys tik po valandos, paskui sausakimšuose iš priemiesčių atvažiuojančiuose tramvajuose. Tramvajai, vienintelė likusi susisiekimo priemonė, vos vos juda, laipteliai ir turėklai net braška nuo žmonių. Tačiau keistas dalykas: visi keleiviai, kiek įmanoma, sukasi nuo kits kito, kad neužsikrėstų. Kiekvienoj stotelėj iš tramvajaus pasipylę vyrai ir moterys skubiai drožia kas sau skyrium. Barnių dabar dažnai pasitaiko, nes bloga nuotaika darosi chroniška.
Pirmiems tramvajams pradundėjus, miestas pamažu ima busti, atsidaro pirmos užkandinės, ant jų matyti užrašai KAVOS NĖRA. ATSINEŠKITE SAVO CUKRAUS ir t. t. Paskui atsidaro parduotuvės, gatvės pagyvėja. Tuo pačiu metu kyla saulė, ir nuo karščio liepos dangus darosi švininis. Tie, kurie neturi ko veikti, tada eina į bulvarus. Daugelis, atrodo, iškėlė sau uždavinį numaldyti marą prabangos demonstravimu. Kasdien apie vienuoliktą valandą pagrindinėse miesto arterijose paraduoja pulkai jaunų vyrų ir moterų, ir čia gali pajusti tą aistringą troškimą gyventi, kurį neša didžiosios negandos. Epidemijai plintant, plėsis ir moralės sąvoka. Išvysime milanietiškas Saturnalijas ant kapo duobės krašto.
Vidurdienį restoranai prisipildo akies mirksniu. Apsižiūrėję, kad nebėra kur sėsti, žmonės labai greit susiburia prie durų. Nuo to baisaus karščio dangus ima blaustis. Didelių nuleistų užuolaidų paunksmėj valgio kandidatai laukia savo eilės palei gatvę, kuri tiesiog spraga saulėje. Į restoranus žmonės plūsta dėl to, kad daugeliui tai supaprastina maitinimosi problemą. Bet baimė užsikrėsti lieka. Lankytojai ilgai ir kantriai šluosto peilį, šaukštą, šakutę. Dar ne per seniausiai kai kurie restoranai skelbė: Čia stalo reikmenys nuplikyti. Tačiau pamažu reklamos atsisakė, nes klientai kur dings nėję. Klientas, beje, pinigo negaili. Aukščiausių markių vynai arba už tokius parduodami, brangiausi patiekalai – tai nežaboto plėšimo pradžia. Viename restorane, regis, kilo panika dėl to, kad klientas, negerai pasijutęs, atsistojo baltas kaip drobė, susverdėjo ir skubiai nuėjo prie durų.
Apie antrą valandą dienos miestas pamažu ištuštėja, ir tada tyla, dulkės, saulė ir maras susitinka gatvėje. Pro didžiulius pilkus namus be paliovos srūva karštis. Tos ilgos kalėjimiškos valandos baigiasi, kai vakarė žara nusileidžia ant klegančio miesto knibždėlyno. Pirmomis karščių dienomis gatvės nežinia kodėl kartais būdavo tuščios vakarais. Bet nūnai, vos tik nukrinta vėsa, žmonės, jeigu neviltį atgauna, tai bent atsipalaiduoja. Visi, kas gyvas, išeina tada į gatves, per kits kitą garsiai šnekasi, ginčijasi ar geidžia kits kito, ir po raudonu liepos dangumi nuo porelių ir balsų klegesio apsunkęs miestas plaukia į dūsaujančią naktį. Veltui kas vakarą kažkoks įkvėptas senis su fetrine skrybėle ir kokarda pakaklėje eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą. Iš pradžių, kai jie manė, kad tai liga kaip ir kitos ligos, religija buvo savo vietoje. Bet kai pamatė, jog tai darosi rimta, prisiminė malonumus. Visokia baimė, atsispindinti jų veiduose dieną, tada, užėjus alsiai ir dulkėtai prieblandai, pavirsta kažkokiu klaikiu susijaudinimu, beatodairiška laisve, kuri visiems užkaitina kraują.
<…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kieno akimis žvelgiama į miestiečių gyvenimą „tą vasarą“? Ko siekiama pateikiant miesto vaizdą kito personažo akimis?
- „Epidemijai plintant, plėsis ir moralės sąvoka.“ Kaip gyvena aprašomi miestiečiai ir kokios moralės jie laikosi?
- Ištraukoje minimos Saturnalijos. Tai romėnų šventė dievo Saturno garbei arba tiesiog audringas nežabotas puotavimas. Remdamiesi miesto gyventojų elgesio aprašymu, paaiškinkite metaforą „išvysime milanietiškas Saturnalijas ant kapo duobės krašto“.
Sučirškė skambutis. Daktaras šyptelėjo motinai ir nuėjo atidaryti durų. Laiptinės prietėmy Taru pilku kostiumu atrodė kaip didžiulis meškinas. Rijė pasodino svečią prie savo rašomojo stalo. Pats liko bestovįs už krėslo. Juodu skyrė vienintelė kambary ant stalo deganti lempa.
– Aš žinau, – prabilo Taru be jokių įžangų, – kad su jumis galiu visai tiesiai kalbėti.
Daktaras tylėdamas linktelėjo galvą.
– Po poros savaičių ar po mėnesio jūs čia būsit visiškai nebereikalingas. Įvykiai jus lenkia.
– Teisybė, – pasakė Rijė.
– Sanitarinės tarnybos organizacija niekam tikusi. Jums trūksta žmonių ir laiko.
Rijė dar kartą pripažino, kad svečias sako tiesą.
– Aš gavau žinių, kad prefektūra ketina steigti kažką panašaus į civilinę tarnybą norėdama įtraukti sveikus žmones į visuotinio gelbėjimo darbus.
– Jūs esat gerai informuotas. Bet jau kilo didelis nepasitenkinimas, ir prefektas nesiryžta to imtis.
– O kodėl nepasitelkus savanorių?
– Kad nieko doro iš to neišėjo.
– Neišėjo todėl, kad darė oficialiu keliu, patys mažai tuo tikėdami. Jiems trūksta vieno dalyko: vaizduotės. Jie niekad neaprėpia nelaimės didumo, ir užtat jų sugalvoti vaistai tinka nebent slogai gydyti. Jei pasiduosim jų valiai, ir jie, ir mes žūsim.
– Galimas daiktas, – atsakė Rijė. – Tačiau turiu pasakyti, kad jie ir apie kalinius galvojo, kaip juos panaudoti vadinamiesiems juodiems darbams.
– Norėčiau, kad tai būtų laisvi žmonės.
– Aš irgi. Bet pasakykit kodėl?
– Nekenčiu mirties nuosprendžių.
Rijė pažiūrėjo į Taru:
– Na tai ką?
– O tą, kad aš turiu planą, kaip organizuoti sanitarines dalis. Paveskit man šitą dalyką, ir palikim administraciją nuošaly. Jai ir taip darbo per akis. Aš visur turiu draugų, ir jie sudarys pirmą branduolį. Aišku, aš irgi dalyvausiu.
– Jūs, žinoma, numanot, jog aš su džiaugsmu priimu jūsų pasiūlymą. Pagalba reikalinga, ypač mūsų darbe. Apsiimu gauti prefektūros sutikimą. Kito kelio jiems, beje, ir nėra. Bet…
Rijė susimąstė.
– Bet šitas darbas gali baigtis mirtim, jūs tai gerai žinot. Šiaip ar taip, mano pareiga jus įspėti. Ar gerai apgalvojot?
Taru žiūrėjo į jį pilkomis ramiomis akimis.
– Ką jūs, daktare, manot apie tėvo Panlu pamokslą?
Taip paprastai užklaustas, Rijė paprastai ir atsakė:
– Man, tiek metų praleidusiam ligoninėse, kolektyvinės bausmės idėja nepriimtina. Tačiau jūs žinot, kad krikščionys kartais taip tik pakalba, iš tikrųjų jie taip nemano. Jie geresni, negu atrodo.
– O vis dėlto jūs, kaip ir Panlu, esate tos nuomonės, kad maras turi savo gerų pusių, kad jis atveria akis, verčia susimąstyti.
Daktaras nekantriai papurtė galvą.
– Lygiai kaip ir visos kitos ligos šiame pasaulyje. Bet kas teisinga kalbant apie šio pasaulio blogybes, tas teisinga kalbant ir apie marą. Kai kam jis gali padėti išaugti. Tačiau, kai matai, kiek bėdų ir skausmo atneša maras, reikia būti bepročiu, neregiu arba niekšu, kad su juo susitaikytum.
Rijė tai pasakė kiek pakeltu tonu. Bet Taru mostelėjo ranka, lyg norėdamas jį apraminti. Jis šypsojo.
– Taip, – atsakė Rijė gūžtelėjęs pečiais. – Bet jūs man neatsakėt. Ar apgalvojot?
Taru patogiau įsitaisė krėsle ir palenkė galvą į šviesą.
– Daktare, ar jūs tikite Dievą?
Ir vėl paklausta visai paprastai. Bet šįsyk Rijė ne tuoj pat atsakė.
<…>
Vis tebestovėdamas šešėlyje, daktaras pareiškė, kad Taru jau girdėjo jo atsakymą: jeigu jis tikėtų visagalį Dievą, mestų gydęs žmones, tegu sau Dievas tuo rūpinasi. Bet kadangi niekas, ne, niekas, netgi Panlu, kuris mano tikįs, netiki tokio Dievo, kadangi niekas visiškai neatsiduoda Apvaizdai, tai bent jam, Rijė, atrodo, kad jo pasirinktas teisingas kelias – kovoti su pasauliu, koks jis yra.
– O, vadinasi, jūs šitaip suprantat gydytojo profesiją? – paklausė Taru.
– Maždaug, – atsakė daktaras ir vėl žingtelėjo į šviesą.
Taru negarsiai sušvilpė, ir daktaras pažvelgė į jį.
– Taip, jūs sau vienas galvojat, kad tam reikia išdidumo. Bet išdidumo aš turiu tik tiek, kiek reikia, patikėkit manim. Nežinau, nei kas manęs laukia, nei kas po viso to bus. Šiuo metu yra ligonių, ir reikia juos gydyti. Paskui – ir jie, ir aš – svarstysime. Bet užvis svarbiausia – juos gydyti. Aš juos ginu, kaip išgaliu, štai ir viskas.
– Nuo ko?
Rijė nusisuko į langą. Iš tamsėlesnio ruožo horizonte spėjo, kad ten tolumoje jūra. Jis jautė vien nuovargį ir drauge stengėsi nepasiduoti staiga kilusiam kvailam norui truputį praverti savo širdį tam keistam žmogui, kuris betgi jam rodėsi artimas.
– Aš to nežinau, Taru, prisiekiu, aš to nežinau. Kai stojau į šią specialybę, stojau, taip sakant, abstrakčiai, todėl, kad reikėjo, todėl, kad tai profesija kaip ir visos kitos, viena iš tų, kurių siekia jaunimas. Gal dar ir todėl, kad tai buvo ypač sunku man, darbininko sūnui. O paskui gavau pamatyti, kaip miršta žmonės. Ar žinot, kad yra tokių, kurie mirdami sako mirčiai „ne“? Ar esat kada nors girdėjęs moterį šaukiant: „Niekados!“, kai mirtis jaučia pat? O aš girdėjau. Ir tada suvokiau, kad prie to negalėsiu priprasti. Buvau jaunas ir maniau, kad šlykščiuosi pačia pasaulio tvarka. Paskui pasidariau kuklesnis. Man tiesiog vis dar sunku matyti, kaip miršta. Daugiau aš nieko nežinau. Bet galų gale…
Rijė nutilo ir atsisėdo. Jautė, kad burna džiūsta.
– Galų gale? – tyliai perklausė Taru.
– Galų gale… – buvo bepradedąs iš naujo daktaras, bet ir vėl susilaikė įdėmiai žiūrėdamas į Taru, – šitai, manau, galėsit suprasti. Kadangi mirtis rikiuoja pasaulį, Dievui gal net ir geriau, kad atsiranda netikinčių, kurie visomis išgalėmis kovoja su mirtim nekeldami akių į dangų, kur Jis sau tyli.
– Taip, aš galiu suprasti. Bet jūsų pergalės visada bus laikinos, štai kas.
Rijė lyg ir apsiniaukė.
– Visada, aš tai žinau. Bet argi dėl to liausies kovojęs?
– Aišku, ne. Bet tada įsivaizduoju, kas jums turi būti šitas maras.
– Nesibaigiantis pralaimėjimas, – atsakė Rijė.
<…>
Atsidūrę gatvėje, jie suprato, kad jau gana vėlyvas metas, maždaug apie vienuoliktą. Miestas buvo bežadis, pilnas šnaresių. Kažkur labai toli nuaidėjo greitosios pagalbos skambalas. Jie įlipo į automobilį, ir Rijė įjungė variklį.
– Ateikit rytoj į ligoninę, jus reikia paskiepyti nuo maro. Bet baigdamas noriu pridurti, kol neįsitraukėt į tą darbą, kad gyvam išlikti tėra vienas šansas iš trijų.
– Šitie apskaičiavimai beprasmiai, daktare, jūs tai gerai žinote kaip ir aš. Prieš šimtą metų viename Persijos mieste maru išmirė visi gyventojai, o išliko kaip tik mazgotojas, dirbęs be pertrūkio per visą epidemiją.
– Tai ir buvo tas jo tretysis šansas, ne daugiau, – atsiliepė Rijė staiga paduslėjusiu balsu. – Bet kas teisybė, tai teisybė, mes turim viską sužinoti šiuo klausimu.
Jie dabar važiavo per priemiesčius. Tuščiose gatvėse švietė žibintai. Jie sustojo. Stovėdamas priešais automobilį, Rijė paklausė, ar Taru nori eiti su juo. Anas atsiliepė: „Taip.“ Dangaus atšvaitas krito ant jų veidų. Staiga Rijė draugiškai nusijuokė:
– Sakykit, Taru, kas jus skatina šito imtis?
– Pats nežinau. Galbūt mano moralė.
– Kokia tai moralė?
– Supratimas.
Taru nusisuko į namą, ir Rijė vėl pamatė jo veidą, tik kai įėjo pas senį astmatiką.
<…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Taru užrašuose minimas ir jo paties susitikimas su daktaru Rijė. Koks šio susitikimo tikslas?
- Kodėl Taru įsitikinęs, kad su maru kovoti turi laisvi žmonės, o ne kaliniai?
- Kokius profesijos pasirinkimo motyvus nurodo daktaras Rijė?
- Įdomybių ieškotojas, nešališkas daiktų ir žmonių stebėtojas, „visuotinėje sumaištyje pasiskyręs sau uždavinį rašyti apie tai, kas neistoriška“, – toks buvo Taru iki šiol. Kokios moralinės nuostatos lemia jo apsisprendimą imtis aktyvios veiklos – organizuoti visuotinio gelbėjimo darbus ir pačiam juose dalyvauti?
- Remdamiesi šiais epizodais, papasakokite, kuo skiriasi miestiečių ir daktaro Rijė gyvenimas per marą.
- Remdamiesi ištrauka, aptarkite veikėjų religines pažiūras, gyvenimo prasmės sampratą, moralines nuostatas.
[Vieną vakarą daktaras Rijė ir jo pagalbininkas Taru nusprendžia išsimaudyti. Tai vienas iš retų laimės išgyvenimo epizodų romane. Palikę už nugarų miestą ir marą, du vyrai beribėje naktyje džiaugiasi trumpu atokvėpiu.]
– Žinot, ką mudu turėtumėm padaryti draugystės vardan?
– Ką tik norit, – pasakė Rijė.
– Ogi išsimaudyti jūroje. Derama pramoga net būsimam šventajam.
Rijė šyptelėjo.
– Su savo leidimais galim nueiti ant molo. Pagaliau būtų per daug kvaila gyventi tik karo aplinkoj. Suprantama, žmogus privalo kovoti gindamas aukas. Bet jeigu jis niekam, ką mėgo, nebejaučia potraukio, kas iš tos kovos?
– Gerai, einam, – pasakė Rijė.
Po valandėlės automobilis sustojo prie vielinės uosto tvoros. Mėnulis jau buvo patekėjęs. Pieniškas dangus visur klojo blyškius šešėlius. Užnugary pakopomis kilo miestas, iš jo sklindantis šiltas ligūstas dvelksmas varė vyrus į jūrą. Jie parodė savo dokumentus sargybiniui, kuris ilgokai tikrino. Praėjo ir per statinėmis užverstus pylimus, kur atsidavė vynu ir žuvim, patraukė prie molo. Dar jo nepasiekę, iš jodo ir dumblių kvapo suprato netoli esant jūrą. O paskui ją išgirdo.
Ji tyliai šniokštė didžiulių molo blokų papėdėje ir, jiems palypėjus, pasirodė sunki kaip aksomas, lanksti ir glotni kaip žvėris. Jie įsitaisė ant uolų, pakrypusių į atvirą jūrą. Vandenys iš lėto kilnojosi. Nuo jų ramaus alsavimo čia atsirasdavo paviršiuje, čia išnykdavo alyvuoti atspindžiai. Priešais plytėjo beribė naktis. Rijė jautė po savo pirštais ruplėtą uolą ir buvo kupinas nepaprastos laimės. Pasisukęs į savo draugą, atspėjo iš jo ramaus rimto veido tą pačią laimę, kuri nieko neužmiršta, net žmogžudystės.
Jie nusirengė. Rijė nėrė pirmas. Vanduo, iš pradžių šalčiu nusmelkęs, pasirodė besąs šiltas, kai iškilo. Po kelių braso judesių jau žinojo, kad jūra šįvakar šilta, kaip būdinga rudens jūroms, kurios atsiima iš žemės per ilgus mėnesius sukauptą šilumą. Jis plaukė lygiai. Kojų mostelėjimai driekė iš paskos kunkuliuojančią putą, vanduo, nuslydęs nuo rankų, globstė blauzdas. Kažkas sunkaus pūkštelėjo, ir Rijė suprato, kad Taru panėrė. Rijė atvirto aukštielninkas ir gulėjo nejudėdamas, akis įbedęs į apverstą žvaigždėtą dangų, užlietą mėnesienos. Jis tyliai alsavo. Paskui neįprastai aiškiai nakties tylumoje ir vienumoje išgirdo vis garsiau kapojant vandenį. Artinosi Taru, netrukus ausį pasiekė jo alsavimas. Rijė apsivertė, susilygino su draugu, ir abu sutartinai nuplaukė. Taru stipriau yrėsi į priekį, ir Rijė turėjo pasispausti. Tokiu pat tempu ir smarkumu yrėsi vienu du keletą minučių, palikę toli pasaulį, pagaliau išvaduoti nuo miesto ir nuo maro. Rijė sustojo pirmas. Atgal jie grįžo pamažėle. Tik vienu tarpu, patekę į ledinę srovę, abu be žodžių suskato sparčiau darbuotis rankom kojom, paraginti jūros staigmenos.
Apsirengė ir nužingsniavo. Nieko nekalbėjo, bet širdy jautė tą pat, ir šios nakties prisiminimas jiems buvo malonus. Kai iš tolo pamatė maro sargybinį, Rijė žinojo, kad Taru, lygiai kaip ir jis, sakė sau, jog maras užmiršo juos, jog tai gerai, o dabar reikia pradėti iš naujo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Raskite tekste maro nuorodų. Kokiai tvarkai tuo metu turi paklusti miesto gyventojai? Kuo šis epizodas išsiskiria iš daugelio kitų romane?
- Pacituokite ir pakomentuokite tas vietas, kur pasakojama apie jūros poveikį veikėjams, jų išgyvenimus, pojūčius.
- Ką reiškia šios maudynės su epidemija kovojantiems romano veikėjams? Kaip manote, kodėl šį epizodą rašytojas įterpė į „Marą“ tik vėliau, galutiniame romano tekste?
- Palyginkite jūros vaizdinį, jos poveikį veikėjui su kitais jums žinomais jūros epizodais literatūroje. Kuo tie epizodai panašūs ir kuo skiriasi?
[Beveik per vienus metus maras Orane pražudė tūkstančius gyventojų. Daktaras Rijė atidavė visas jėgas kovodamas su negailestinga epidemija. Romano pabaigoje – netikėta atomazga: epidemija pasitraukia, miestas netveria džiaugsmu.]
Pagaliau vieną gražų vasario rytą, vos prašvitus, atsidarė miesto vartai. Tą įvykį sveikino žmonės, laikraščiai, radijas ir prefektūros komunikatai. Taigi pasakotojui belieka pasidaryti džiaugsmingųjų valandų kronikininku, nors jis pats buvo iš tų, kurie neturėjo laisvo laiko ištisai ten maišytis.
Tai dienai ir nakčiai buvo surengtos didelės šventės. Tuo pat metu ėmė rūkti traukiniai, o laivai iš tolimų jūrų jau plaukė mūsų uosto link, kiekvienas savaip rodydamas, kad prisikentusiems išskirtiesiems atėjo didysis susijungimas.
Lengva įsivaizduoti, kuo galėjo pavirsti išsiskyrimo jausmas, gyvenęs tiekos mūsų bendrapiliečių širdyse. Tą dieną atvažiuojantys traukiniai buvo ne mažiau perkrauti kaip išvažiuojantys. Per atidėtąjį dviem savaitėm vartų atidarymo terminą visi turėjo užsisakę vietas tai dienai ir drebėjo, kad paskutinę akimirką prefektūros nutarimas nebūtų atšauktas. Beje, kai kurie keleiviai artėjo prie miesto dar nevisiškai atsikratę baimės. Mat nors apskritai jie ir žinojo savo giminių likimą, ničnieko nežinojo, kas atsitiko kitiems, kas dedasi pačiame mieste, ir jiems vaidenosi kažkas baisaus. Bet šitie žodžiai taikomi tik tiems, kurių per visą tą laikotarpį nedegino aistra.
Stiprių aistrų žmonės iš tiesų buvo atsidavę savo įkyriai idėjai. Jiems pasikeitė tik vienas dalykas: laikas. Per tuos tremties mėnesius būtų įmanę jį varyti, kad greičiau bėgtų; nebesižinojo, kaip jį beraginti dar ir tuomet, kai tolumoje pasirodė mūsų miestas; tačiau traukiniui ėmus mažinti greitį prieš stotį, jie, atvirkščiai, troško priturėti, laikinai sustabdyti jo bėgimą. Neapibrėžtas, bet drauge dilginantis jausmas, jog jų meilė amžinai prarado visus tuos gyvenimo mėnesius, vertė juos neaiškiai reikalauti kažko panašaus į kompensaciją, – kad džiaugsmo laikas bėgtų dvigubai lėčiau už laukimą. O laukiantieji namie ar perone kaip Ramberas, kurio žmona, prieš keletą savaičių įspėta, atliko, kas reikalinga, kad galėtų čia atvažiuoti, buvo apimti tokio pat sąmyšio. Mat Ramberas su virpuliu laukė palyginimo: šito švelnumo ar šitos meilės, kuriuos maro mėnesiai pavertė abstrakcija, su kūniška būtybe, jų atrama.
Jis būtų norėjęs vėl tapti tuo vyru, kuris epidemijos pradžioj troško vienu gaistu bėgti iš miesto ir šokti mylimosios pasitikti. Bet žinojo, kad tai nebeįmanoma. Jis buvo pasikeitęs, maras buvo įdėjęs į jo širdį užmiršimo, kurį iš paskutiniųjų stengėsi neigti, bet kuris vis dėlto ten šaknijosi kaip gūdi nerimastinga baimė. Ta prasme jis turėjo supratimą apie pernelyg staigų maro galą, bet neturėjo savo šaltakraujiškumo. Laimė artėjo visu greičiu, įvykis lenkė laukimą. Ramberas suvokė, kad viskas jam bus grąžinta iš karto, kad džiaugsmas – tai nudegimas ir juo nepasimėgausi.
<…>
Ši kronika eina į galą. Daktarui Bernarui Rijė pats laikas prisipažinti ją parašius. Bet prieš imdamasis vaizduoti paskutinius įvykius, norėtų bent pateisinti savo kišimąsi ir priminti, jog jam labai rūpėjo nešališko liudytojo tonas. Mediko profesija per visą maro trukmę teikė jam progų matytis su dauguma bendrapiliečių ir rinkti jų nuomones. Taigi jis turėjo visišką teisę papasakoti, ką matė ir girdėjo. Tik troško tai atlikti su deramu nuosaikumu. Apskritai stengėsi nepasakoti daugiau, negu pats galėjo matyti; stengėsi neprimesti savo draugams, dalyvavusiems kovoje su maru, minčių, kurių jiems išvis nebuvo reikalo pareikšti, ir panaudoti vien tuos tekstus, kurie pakliuvo jam į rankas atsitiktinai ar per nelaimę.
Kadangi buvo padaryta kažkas panašaus į nusikaltimą ir Rijė pašauktas duoti savo parodymus, tai jis, kaip ir tinka geros valios liudytojui, išlaikė tam tikrą santūrumą. Bet tuo pačiu metu, paklusdamas doros širdies įstatymui, ryžtingai stojo į aukos pusę ir troško susijungti su žmonėmis, savo bendrapiliečiais, vienintelėmis tikrybėmis, kurios jiems visiems bendros, o tai yra meilė, kančia, tremtis. Užtat nebuvo tokios baimės, kurios jis nebūtų išgyvenęs lygiai su savo bendrapiliečiais, kaip nebuvo situacijos, kurioje pats nebūtų atsidūręs.
Norėdamas būti teisingas liudytojas, privalėjo papasakoti veiksmus, dokumentus bei gandus. Bet privalėjo nutylėti tai, ką asmeniškai turėjo pasakyti apie savo laukimą, apie savo išmėginimus. O jei kuo ir pasinaudojo, tai vien tam, kad suprastų savo bendrapiliečius ar palengvintų jiems suprasti padėtį ir kad išreikštų kiek įmanoma tiksliau tai, ką dažniausiai jie tik neaiškiai suvokdavo. Tiesą pasakius, ši proto pastanga jam beveik nieko nekainavo. Kai jį imdavo pagunda tiesiogiai įsiterpti su savo prisipažinimu į tūkstančius maro nešiotojų balsų, sulaikydavo mintis, kad nebuvo nė vieno jo sielvarto, kuris tuo pačiu metu nebūtų buvęs kitų sielvartu, ir kad šiame pasaulyje, kur skausmas dažnai yra vienišas, tai didelis dalykas. Dievaži, jis turėjo kalbėti už visus.
<…>
Daktaras jau kopė laiptais. Virš namų spindėjo aukštas šaltas dangus, o žvaigždės ties kalvomis stingo kaip žėručiai. Ši naktis nedaug tesiskyrė nuo anos, kai juodu su Taru čia atėjo norėdami užmiršti marą. Tik jūra smarkiau šniokštė uolų papėdėje negu tuomet. Oras buvo tykus, lengvas, nesijautė sūrių kvapų, kuriuos andai nešė drungnas rudens vėjas. Tačiau miesto ūžesys visą laiką it bangos plakė terasų papėdes. Tik ši naktis buvo ne maišto, o išvadavimo naktis. Toli pro juodumą prasimušantys gaisai ženklino bulvarus bei iliuminuotas aikštes. Laisvės sulaukusioje naktyje geismui nebebuvo kliūčių, ir jo siautimas atsirisdavo iki Rijė.
Iš tamsaus uosto pakilo pirmos oficialių pramogų raketos. Miestas sutiko jas ilgu dusliu sveikinimo šūksniu. Kotaras, Taru, tie ir toji, kuriuos Rijė mylėjo ir kurių neteko, visi, žuvusieji ar kaltininkai, buvo užmiršti. Senis teisus, žmonės visą laiką tokie patys. Bet tai jų jėga ir jų nekaltumas, ir Rijė jautė, kad, nepaisant viso skausmo, kaip tik šičia susijungė su jais. Vis garsiau ir pratisiau sklindant šauksmams, atsimušantiems ilgu aidu terasų papėdėje, vis gausiau skriejant į dangų įvairiaspalvėms puokštėms, Rijė davė sau žodį parašyti pasakojimą, kuris čia baigiasi, idant nebūtų iš tų, kurie tyli, idant duotų parodymus tų maro nešiotojų naudai, idant paliktų jiems padarytos neteisybės ir prievartos bent kokį atminimą, idant tiesiog pasakytų, ką mes patiriame Dievo rykštėms siaučiant: kad žmonės turi daugiau puikių bruožų negu niekintinų.
Tačiau jis žinojo, kad ši kronika negali būti galutinės pergalės kronika. Ji tegali paliudyti, ką reikėjo nuveikti ir ką, be abejo, dar teks nuveikti, nepaisant nesutarimų, visiems žmonėms kovoje su teroru ir jo nepailstančiu ginklu, visiems tiems, kurie, negalėdami būti šventi ir nenorėdami taikstytis su Dievo rykštėmis, vis dėlto stengiasi būti gydytojais.
Ir iš tiesų, klausydamasis iš miesto atlekiančių džiūgavimo šūksnių, Rijė prisiminė, jog tam džiūgavimui visada gresia pavojus. Mat jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Maras paliko miestą. Kaip pasikeitė jo gyventojai, išgyvenę marą? Kodėl? Koks jų patirties ryšys su absurdo jausmu, aprašytu A. Kamiu „Sizifo mite“ ir romane „Svetimas“?
- Kas šios kronikos pasakotojas ir kokių pasakojimo principų jis laikosi?
- Kaip manote, kodėl tik romano pabaigoje paaiškėja, kas yra pasakotojas (palyginkite su romano „Svetimas“ pasakotoju)?
- Ką pasakotojas laiko „vienintelėmis tikrybėmis“, jungiančiomis ir išbandančiomis visus žmones?
- Apie ką mąsto Rijė, stebėdamas miestą iš aukštai, ir prie kokių išvadų apie žmogų ir pasaulį prieina?
- „Be to, maras įrodo, kad absurdas nieko neišmoko. Tai galutinė pažanga“, – teigia A. Kamiu. Kas romano pabaigoje patvirtina šį teiginį? Kaip išplečiama gydytojo sąvoka ir kokia reikšmė suteikiama šiam žodžiui?
- Aptarkite paskutinės romano pastraipos potekstę.
- Ar galima A. Kamiu laikyti humanistu? Savo atsakymą pagrįskite.
Rašome
Išlaikydami pasakojimo stilių ir tematiką, sukurkite tęsinį – pastraipą, skirtą gydytojo Rijė svarstymams, jo požiūriui į gyvenimą (tai nebūtinai turi sutapti su numanoma autoriaus pozicija).
Rašytojas Tomas Venclova apie „Marą“
1968 m. pasirodė A. Kamiu romano „Maras“ vertimas į lietuvių kalbą. Kitais metais poetas ir kritikas Tomas Venclova paskelbė jo recenziją. Romaną jis kvietė skaityti kaip pasakojimą apie pasipriešinimą bet kokiai priespaudai. Sovietinėje Lietuvoje toks kvietimas skambėjo maištingai.
<…>
Albert’as Camus atėjo į Lietuvą dvidešimčia metų pavėlavęs ir drauge nė kiek nepavėlavęs. Reiškiniai, apie kuriuos jis kalba, nėra dingę. Gal tiktai – bent Europoje – jie ne tokie agresyvūs kaip kadaise. Šiandien Camus gali prabilti į protą ir sąžinę lygiai taip pat, kaip pirmąją savo knygų pasirodymo dieną. Tai lemta nedaugeliui rašytojų.
<…>
Tragiška mūsų amžiaus patirtis buvo iššūkis rašytojams. Konclagerių epochoje tradicinės etinės sistemos atrodė susikompromitavusios. Trupėjo ir dužo istorinio optimizmo ir progreso sąvokos, kuriomis vienas kitas mąstytojas paabejodavo dar devynioliktajame amžiuje. Buvo pabandyta sukurti naują ir savarankišką etiką be kompromisų, paguodos ir vilties. Sykiu atgimė gerokai primirštas rašytojo moralisto tipas. Camus geriausiai įvykdė šį istorinį uždavinį, ir jo etika, išplaukianti iš labai savotiškų prielaidų, pasirodė itin artima tradicinei. <…>
„Maras“, kaip pripažino autorius pašnekesyje su Roland’u Barthes’u, yra pirmiausia prancūzų rezistencijos kronika. Pridursiu – bet kurios rezistencijos kronika. Knygos metaforika yra „giluminė“. Epidemija, ištikusi savimi patenkintą Orano miestą, gali būti sutapatinta su bet kokia istorine grėsme, ribine situacija, kurioje žmogus būna priverstas realizuotis ligi galo. O gal maras – tai tiesiog mirtis, kuri laukia kiekvieno mūsų. Maro motyvas yra kažkur netoli amžinųjų, literatūroje nuolat pasikartojančių mitų. Tai belaikė schema, kurią kiekviena epocha pripildo savaip. <…>
Pasirinkęs protesto kelią, žmogus pasirenka vidinę laisvę, sukuria prasmės intarpą beprasmybėje <…> – tai yra atkuria žmogiškuosius kontaktus. Šitaip galima virsti „šventuoju be Dievo“, išlikti laimingam netgi tada, kai aplinka tolygi ar beveik tolygi pragarui. Šitaip iš esmės reabilituojamos vertybės, kurios pradžioje buvo paneigtos – reabilituojamos, nes jų reikalauja, kaip savo sankcijos ir papildymo, žmogiškoji sąžinė ir laisvė. Pasak Camus, čia turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, pasipriešinimas marui turi būti natūralus impulsas: virsdamas dogma, jis virsta blogiu. Antra, nereikia užmiršti, kad pats esi savaip apkrėstas: teisti marą galima tiktai „iš vidaus“.
Tokia Camus etika. Atvira, sunki, patraukli vienatvės ir solidarumo etika. <…>
1969
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Internete ir kituose jums prieinamuose šaltiniuose raskite informacijos apie poetą T. Venclovą ir jo disidentinę veiklą sovietmečiu. Kuriose recenzijos vietose pasireiškia totalitariniam režimui kritiškos nuostatos?
- Kodėl, pasak recenzento, A. Kamiu romanai išlieka aktualūs?
- Kodėl XX a. viduryje Europos visuomenė nebetiki žmonijos pažangos idėja? Atsakydami remkitės T. Venclovos recenzijos ir S. Cveigo atsiminimų fragmentais.
- Remdamiesi romanais „Maras“ ir „Svetimas“, pasvarstykite, kodėl A. Kamiu vadinamas rašytoju moralistu, kuo jo etika artima tradicinei.
- Kaip T. Venclova aiškina Orano miestą užklupusios maro epidemijos reikšmes?
- Kaip žmogus gali atsispirti gniuždančiai grėsmei, beprasmybės pojūčiui?
Maro bacilos įvaizdžio daugiaprasmiškumas
Romane svarbus maro bacilos įvaizdis. Nors „Maro“ turinys, kaip aiškina pats A. Kamiu, yra Pasipriešinimo judėjimas ir Europos kova su nacizmu, romaną galima suprasti universaliau – kaip žmonijos kovą su blogiu, glūdinčiu ne tik išorėje, bet ir paties žmogaus viduje ir pasireiškiančiu prievarta, žiaurumu, smurtu, kartais net oficialiai leidžiamu ir vadinamu gražiu Teisingumo vardu. Maras – ne tik socialinio, bet ir metafizinio blogio simbolis. Be maro bacilos, svarbūs ir kiti įvaizdžiai. Jūra – neišsenkančios gyvenimo jėgos, amžinybės ir būties nežinomybės bei paslaptingumo metafora. Miestas – žmogiškosios tvarkos ir esaties metafora. Jūros bangų ošimą užgožia švenčiančio miesto ūžesys, kuris gali reikšti išlaisvintas nevaldomas ir pavojingas prigimties jėgas („Laisvės sulaukusioje naktyje geismui nebebuvo kliūčių“).
Pasirinkdamas poziciją – sukilti prieš blogį ar su juo susitaikyti – žmogus irgi pasirodo kaip laisvas arba apsikrėtęs maro bacilomis. Miestą ir jo gyventojus valdo paslaptingos lemties jėgos, kurių įveikti žmogus negali. Maro bacila romane nežūsta: ji lieka miegoti, laukti palankių laikų ir gali bet kada vėl pasirodyti. Jos nugalėti (nuo jos išvaduoti) neįmanoma, nes ji glūdi pačioje žmogaus, trokštančio savo valią primesti kitiems, prigimtyje. Todėl kova su maru yra nepabaigiama – ji primena Sizifo nuolatinį akmens ritinimą į kalną.
Romano filosofinė prasmė
Romanas „Maras“ laikomas A. Kamiu literatūrinės kūrybos viršūne. Filosofinės mintys apie gyvenimą išreiškiamos vaizdais, šie kūrinyje pavirsta simboliais, kuriuos skaitytojas pagal savo kultūrinę ir egzistencinę patirtį gali skaityti kaip savo laiko ženklus ir (ne)sutikti su mintimis, „kad žmonėse vis dėlto kur kas daugiau tokių dalykų, kuriais reikia žavėtis, nei tų, kuriuos reikia niekinti“, kad reikia būti „šventuoju be Dievo“. Vaizdą išplečia, papildo veikėjų samprotavimai apie moralę: kuo turi vadovautis žmogus, kokią moralinę poziciją pasirinkti? Pasirinkimo ir atsakomybės, laisvo ir sąmoningo įsipareigojimo, gėrio ir blogio problemos – amžinos.
Romano pabaigoje, laiko ratui apsisukus, pasakotojas supranta, kad jis vėl vienas ir vienišas, bet jaučiasi įpareigotas kalbėti už visus, nes nėra galutinių pergalių. Maro bacila niekada nežūsta. Atsakomybė už ateities kartų likimą, laisvas ir sąmoningas įsipareigojimas praeičiai, solidarumas su visais, patyrusiais (ir dar patirsiančiais) meilę, kančią ir tremtį, ir yra tikrasis humanizmas. Pagrindinio veikėjo dvasinę brandą simbolizuoja kopimas aukštyn laiptais. Išgyvenęs marą, jis pasiekė aukštesnį dvasinio tobulumo lygmenį. Patirtis ir išmintis yra jo sukauptas dvasinis turtas. Maištas ir laikinas išsivadavimas – štai kas yra žmogaus gyvenimas. Pasakotojas su adresatu (skaitytoju) bendrauja kaip mokytojas, pažįstantis praeitį, žinantis (numatantis) ateitį, jam nori perduoti tai, ką patyrė per marą. „Maro ir gyvenimo lošime vieninteliai žmogaus laimikiai – tai žinojimas ir atmintis“, o blogis nenugalėtas, jis tik pasitraukė, – perspėja pasakotojas. Absoliuti laisvė, gėris ir pergalė neįmanomi, bet tai vertybės, dėl kurių verta gyventi ir kovoti nesitikint laimėti. Bet didžiausia vertybė yra žmogus, dėl kurio ir stojo į kovą Rijė ir kiti romano veikėjai. „Gėda vienam būti laimingam“, – padaro išvadą žurnalistas Ramberas, suvokęs solidarumo su kenčiančiaisiais, įsipareigojimo kitiems reikšmę.
„Kiekvienas nešioja marą savy, nes nėra pasaulyje žmogaus, kurio jis nebūtų palietęs. Ir reikia nuolat saugotis, kad išsiblaškęs nekvėpteltum kitam į veidą ir neužkrėstum jo. Natūralus tiktai mikrobas. Visa kita – sveikata, dorumas, tyrumas, jei taip sau norit – tai valios pastangų išdava, ir tokių pastangų, kurių nedera nutraukti. Garbingas žmogus – tas, kuris nieko neužkrečia, tai žmogus, kuris mažiausiai blaškosi.“ Tokius žodžius randame ir romane, ir A. Kamiu „Užrašų knygelėse“ (V sąsiuvinis).
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Paaiškinkite romano pavadinimą remdamiesi tokiu kontekstu: parašymo data (1947), A. Kamiu pažiūros, žanrinis kūrinio apibrėžimas, maras Europos istorijoje.
- Maras, kaip apibendrintas blogis, sukuria ribinę padėtį. Papasakokite, kaip atsidūrę tokioje padėtyje elgiasi romano veikėjai. Kokią simbolinę reikšmę įgyja jų profesija ar pasirinktos veiklos pobūdis?
- Kaip kuriami veikėjų paveikslai filosofiniame romane? Kas tampa svarbiomis charakterio kūrimo priemonėmis? Atsakymą pagrįskite pasirinktų fragmentų analize.
- Kuo Rijė panašus į kitus literatūrinius herojus: Hamletą, Sizifą?
- Iš Vilniaus kilęs rašytojas Romenas Gari (Romain Gary, 1914–1980) parašė pratarmę A. Kamiu „Maro“ leidimui JAV (1962). Ar sutiktumėte ir su tokia maro, kaip idėjų užkrato, interpretacija? Argumentuokite.
<…> kiekvienas nešiojamės užkratą, ir nesvarbu, kaip jį kitaip pavadinsime – kolonializmu, nacionalizmu, rasizmu, komunizmu, fašizmu – tai blogis, kuris snūduriuoja ir pačiuose geriausiuose iš mūsų. Idėjų užkratas knibžda ir dauginasi, kol pasiekia pačius tolimiausius mūsų smegenų vingius. Pakanka tik paveikaus politinio šūkio miniai, kad epidemija sugrįžtų <…>.
- 2024 m. Prancūzijos televizijoje įvyko naujo filmo „Maras“ („La Peste“) pagal A. Kamiu romaną premjera: maras buvo perkeltas į neįvardytą Pietų Prancūzijos miestą 2029 metais. Filmo-distopijos kūrėjai marą siekė interpretuoti kaip šiuolaikinio pasaulio negandas: ne tik kaip epidemijas, bet ir kaip netoleranciją, neapykantą kitam, besaikį pelno vaikymąsi, žmonių totalinės kontrolės grėsmę. Įsivaizduokite save filmo pagal šį romaną kūrėju: kokias naujas maro reikšmes jame išryškintumėte, kur ir kada vyktų jūsų filmo veiksmas? Kodėl?
- Anot A. Kamiu, „Svetimas“ vaizduoja žmogaus nuogumą absurdo akivaizdoje. „Maras“ – esminis individų požiūrių lygiavertiškumas to paties absurdo akivaizdoje. Palyginkite A. Kamiu romanus „Svetimas“ ir „Maras“: pavadinimų reikšmę, pagrindinius personažus Merso ir Rijė, absurdo vaizdavimą, Alžyro vaizdinius, bendraujančių žmonių kalbos reikšmę, pasakotojo kalbos ypatybes.
Rašome
- Parašykite laišką iš dabarties maro kronikos pasakotojui daktarui Rijė ir pasidalykite savo, kaip skaitytojo, įspūdžiais: kaip skaitėte jo kroniką, kas labiausiai įsiminė, su kuriais skaitytais (ne)literatūriniais tekstais, matytais kino filmais, kitais meno kūriniais ją galėtumėte palyginti.
- Kas šiame romane primena jūsų pačių išgyventos pandemijos patirtis? Parašykite esė apie A. Kamiu romano „Maras“ aktualumą.
APIBENDRINAME
- „Absurdo pasaulis pateisinamas tik estetiškai“, – tvirtina A. Kamiu. Kaip suprantate šią jo mintį? Kas yra absurdas A. Kamiu ir jūsų požiūriu?
- A. Kamiu požiūriu, „maištas, vedantis į naikinimą, alogiškas“. Žmogus, susidūręs su absurdišku pasauliu, privalo sukilti, bet jo maištas neturi būti susijęs nei su savižudybe, nei su žudymu, nes tikrasis maištas yra pasipriešinimas mirčiai ir prievartai. Tai žmonių solidarumo išbandymas: reikia gelbėti ne tik savo, bet ir kito žmogaus gyvenimą. Kad maras pasitrauktų iš miesto, reikia visų žmonių pastangų. Maištas, anot A. Kamiu, kyla iš asmeniškai išgyvenamo absurdo pojūčio ir kaip konkreti kova su įvairiomis žmogaus pavergimo formomis. Todėl maištas – tai gyvenimo meilės pasireiškimas, prasmės ieškojimas.
- Palyginkite A. Kamiu maišto sampratą su savąja. Prieš ką ir kodėl jūs maištaujate?
- „Maištauju, vadinasi, esu“, – teigė A. Kamiu. Kaip suprantate šią jo frazę?
- Pasvarstykite, kaip maištauja Merso ir kiti A. Kamiu kūrinių personažai. Kokių dar žinote antikinės mitologijos, literatūros ir meno personažų maištininkų?
Diskutuojame
„Įsisąmoninti absurdą – reiškia būti laisvam.“ Kaip egzistencialistai suvokia laisvę? Ar priimtina jums tokia laisvės samprata? Padiskutuokite.
Rašome
Kokių egzistencializmo idėjų atšvaitų galima įžvelgti šiuose eilėraščiuose: Henriko Radausko „Karo metai“, Algimanto Mackaus „Triumfališkoji“, Alfonso Nykos-Niliūno „Pažinimo elegija“? Atsakymą pagrįskite pasirinkto eilėraščio analize. Parašykite pasirinktam aptarti eilėraščiui tęsinį: bent kelias eilutes, kurios sietųsi su eilėraščio forma ir tematika.
- Broniaus Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ veikėjas Juozas Daukintis patiria didelę A. Kamiu trauką. Kas žavi Daukintį ir kuo pagaliau jis nusivilia? Koks jūsų santykis su A. Kamiu?
Tada jis [Daukintis, sužinojęs apie Kamiu mirtį] dar nežinojo, kiek daug jo gyvenime lems šis žmogus, tas tolimas arabų kilmės prancūzas, su cigarete dantyse, jo mintys, jo iš portretų tiesiai žvelgiančios akys; kaip godžiai jis tyrinės to žmogaus veidą; kaip nesąmoningai net pamėgdžios jo manieras, kaip smelksis jo žvilgsnis per šią sustingusią veido kaukę – pakelta apykaklė, apgamas, cigaretė, nuožulnioje plokštumoje žvelgiančios akys, jų romus atkaklumas, švelni jėga; paskui tie snobai, šūkčiojantys: absurdas… absurdas, tos kavinių mergužėlės su cigaretėmis – ryžtis apsispręsti, visa absurdiška… Tas elegantiškumas, tie svetimo nihilizmo blizgučiai… kaip gaudys kiekvieną jo žodį, rankios taiklias, išraiškingas citatas, kol pagaliau dingtels: betgi perdėm iškalbingas… Kažkoks perdėm galantiškas… besistengiantis imponuoti, akcentuoti absurdą, versti juo patikėti, kurti kažkokią intelektualizmo dramą. <…>
- Savarankiškai paskaitykite A. Škėmos novelę „Anapus Nemuno“, kurioje kalbama apie atsakomybę, įsipareigojimų laisvę, nors nė vieno šių žodžių novelėje nėra. Kaip apie visa tai kalbama ir kokie numanomi atsakymai?
- Ar egzistencialistai turi savo žmogaus idealą? Jei taip, koks jis? Kuo jis skiriasi nuo šiandienėje masinėje kultūroje propaguojamo žmogaus idealo?
- Savais žodžiais paaiškinkite šį A. Kamiu teiginį: „Būdamas pesimistas žmogaus lemties atžvilgiu, esu optimistas žmogaus atžvilgiu.“ Atkreipkite dėmesį, kas ir kodėl teiginyje priešinama. Pasamprotaukite apie savo bendraamžių požiūrį į gyvenimą, lemtį ir žmogų.
- Lietuvių kalba romanai „Svetimas“ (1942) ir „Maras“ (1947) buvo išleisti tik 1968 metais. Filosofas A. Šliogeris apgailestavo, kad lietuvių skaitytojas pradėjo pažintį su A. Kamiu ne nuo eseistikos, o nuo jo romanų, tvirtindamas, kad eseistika būtų padėjusi giliau suprasti šiuos romanus. Didžioji A. Kamiu palikimo dalis, taip pat ir jo eseistika, lietuvių kalba pasirodė jau nepriklausomoje Lietuvoje, po 1990 metų. Kaip manote, kodėl minėti romanai lietuvių kalba buvo išleisti tik po dvidešimties metų nuo jų pasirodymo Prancūzijoje, o eseistika – dar vėliau? Kuo šis autorius galėjo būti neparankus sovietiniam režimui?
- Pasak A. Kamiu, jo mėgstamiausi žodžiai: „Pasaulis, skausmas, žemė, motina, žmonės, dykuma, garbė, vargas, vasara, jūra.“ Kaip manote, kodėl būtent šie žodžiai? Apibrėžkite kiekvieno iš jų reikšmę remdamiesi skaitytais romanais ir savo patirtimi bei požiūriu.
Tiriame
Prisiminkite skyriaus apie egzistencializmą pradžioje pateiktą svarbesnių egzistencializmo sąvokų aiškinamąjį žodynėlį. Pasinaudodami internetinėmis paieškos sistemomis atraskite ir aptarkite pasirinktus kelis atvejus, kaip Lietuvos naujienų portaluose vartojamos šios sąvokos. Ar jų reikšmės susijusios su žodynėlyje pateiktomis sąvokų reikšmėmis?
Rašome
Svarbus klausimas, kurį reikia išspręsti praktiškai: ar galima būti laimingam ir vienišam? Ką jūs atsakytumėte į šį klausimą? Parašykite filosofinę esė apie laimę arba vienatvę. Tokios esė pagrindas – minties raida ir ją iliustruojantys vaizdai, sąsajos su kitais kultūros tekstais, klausimai, o ne galutiniai atsakymai.
Kuriame
- Kokia A. Kamiu mintis jums ypač įsiminė? Kodėl? Sukurkite pasirinktos formos tekstą (novelę, esė, eilėraštį, vaizdo klipą), kuriame būtų įterpta ši mintis.
- Dirbdami grupėmis sukurkite kurio nors A. Kamiu kūrinio reklamą (įrašas socialiniame tinkle, filmukas ar jo scenarijus), skirtą bendraamžiams.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"