Tragiškoji poetų A. Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, B. Krivicko, M. Indriliūno karta spėjo užaugti ir pradėti mokslus nepriklausomoje Lietuvoje. Staiga atsidūrusių po juodu „nežinios dangum“, jų likimai išsiskyrė: vieni patyrė klajoklio, tremtinio dalią, kiti stojo į partizanų gretas ir akis į akį susidūrė su mirtimi. Prie šios kartos rašome ir Vytauto Mačernio vardą.
Gyvenimas
„… iš kur jis toks išėjo?“
V. Mačernis (1921–1944) gimė Žemaitijos vidury, netoli Žemaičių Kalvarijos, Šarnelės kaime, gausioje šeimoje (iš 13 vaikų užaugo 7). Ryškiausias vaikystės prisiminimas – babūnė, vėliau „Vizijose“ vadinta senole, kuri mažąjį Vytuką labai mylėjo, prižiūrėjo ir užaugino. Tėvas, aistringas medžiotojas, linksmo, draugiško būdo, anksti mirė, žmona liko su dviem paaugliais ir penkiais mažyčiais vaikais. Vytautui buvo septyniolika.
Vytautas charakterio nepaveldėjo nei iš paūžti mėgusio tėvo, nei iš motinos, kieto būdo, tvirtos moters. Iš savo šeimos ir draugų išsiskyrė polinkiu į vienatvę, uždarumą. „Mes paprasti kaimiečiai, mužikai, – stebėjosi motina, – iš kur jis toks išėjo? Anas buvo ne toks kaip kiti vaikai: mažesnis už žvyrelį, didesnis už Šarnelę. O kaip jis knygą mylėjo! Per dienų dienas skaitydavo. Girios kalne, medyje, buvo pasidaręs gandralizdį, iš kur matėsi visa apylinkė. Darydavo kažkokius ženklus, lyg laimintų.“ Save V. Mačernis dažnai vadindavo svajotoju, fantastu. Kartais jį pagaudavo keisti regėjimai. Tas „degančios jaunystės karščio valandas iš savo vizijų ir tikėjimų“ jis labai brangino: „Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.“ Ir Sedos progimnazijoje, ir vėliau Telšių gimnazijos klasėse V. Mačernis išsiskyrė rimtumu, buvo nuolat į kažką įsigilinęs, susikaupęs. Draugų vakarėliai, nerūpestingi pasilinksminimai jo netraukė. „Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas“, – rašė laiške gimnazijos draugei.
Vėliau, praėjus keliems dešimtmečiams, mokslo draugai sakys: „Iš karto subrendo. Peršoko jaunystės laiką.“
„… aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes…“
1939 m. rudenį atvykęs į Kaũno Vytauto Didžiojo universitetą, V. Mačernis pasirinko anglų kalbą ir literatūrą – ją studijuoti buvo tvirtai apsisprendęs dar gimnazijoje. Mokslo draugas poetas A. Nyka-Niliūnas prisimena: „Jį traukė anglų konservatyvizmas <…>. Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos: nei daiktų, nei žmonių.“
1940 m. birželio 5 d. Vytautas su keliais bičiuliais atšventė devynioliktąjį gimtadienį, o po kelių dienų Kauno Laisvės alėja jau važiavo rusų tankai. „Turbūt čia mūsų jaunystės pabaiga“, – tuomet ištarė draugams Vytautas.
Baigiantis vasaros atostogoms, Humanitarinis fakultetas iš Kauno buvo perkeltas į Vilnių. Grįžę tęsti mokslų studentai pasinėrė į Vilniaus romantiką. „Pirmąsias dienas visi mes buvome apimti kažkokio įkvėpimo, kažkokio svaigulio, – prisimena V. Mačernio draugas Juozas Jurkus. – Mes pasijutom esantys naujame, nematytame, fantastiškame pasaulyje, kurio rėmai kur kas platesni už tuos, ką mes iki šiol buvome patyrę. Ir Vilniaus pastatų architektūrinis stilingumas, ir tas gatvių, viso miesto vaizdo senoviškumas, tie įvairių amžių akivaizdūs, gyvi paminklai tarsi nukelia tave į didingą praeitį, – visa tai mus pakiliai nuteikdavo, žadindavo entuziazmą.“
Vilniuje V. Mačernis galutinai apsisprendė studijuoti filosofiją. Jo dėmesį patraukė Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche), S. Kierkegoro, Martino Heidegerio (Martin Heidegger) idėjos, universiteto profesorių Vosyliaus Sezemano, B. Sruogos, ypač Levo Karsavino paskaitos ir seminarai. Iš rašytojų V. Mačernį labiausiai traukė F. Dostojevskis. Nemokėdamas rusų kalbos, su gramatika ir žodynu jis skaitė „Brolių Karamazovų“ originalą, romano skyrių „Didysis Inkvizitorius“ išvertė į lietuvių kalbą.
Vilniuje labiausiai atsiskleidė ir V. Mačernio poetinis talentas. Čia jis baigė „Vizijų“ ciklą, apmąstė didelę dalį „Metų sonetų“. Savo kūrybą skaitydavo draugams – jam nuolat reikėjo pamatyti, pajusti, kaip jo eilėraščiai veikia klausytoją, dažnai sakydavo, kad galėtų rašyti, jei būtų bent vienas skaitytojas, kuris jį suprastų. Poetinis žodis V. Mačerniui buvo tarsi nematoma siena, kuria jis galėdavo atsitverti nuo kraupios tikrovės. Poetas H. Nagys prisimena:
Mačernis deklamuodavo ramiai, ranka akis prisidengęs, lygiai ir rūpestingai tardamas kiek žemaitišku akcentu, be jokių išorinių efektų, tarytumei daugiau pačiam sau, nei klausantiems draugams.
Taip pirmą kartą girdėjau „Vizijas“ pirmojo sovietmečio rudenį Vilniuje. Buvo nyki, lietinga popietė, kai ėjome lėtai pro teatro pastatą į studentų bendrabutį Mačernio nuomojamo kambario link. Tasai kambarys buvo nedidelis, pasieniais prikrautas knygų. <…> Klausiausi jo, kalbančio apie „Vizijas“. <…> Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu, kai man atrodė, kad visa, kas buvo brangu, amžiams nužudyta brutalios ir nesuprantamos politinės mašinos, sumindyta atėjusių miestan barbarų, dar kurti ir planuoti, tarytumei nieko nebūtų atsitikę. Aš pats buvau bežadis. Buvau miręs. Taip jam pasakiau tada. Jis pažiūrėjo į mane stebėdamasis ir pasakė, kad visa tai esą nesvarbu, visa tai praeinama, laikina. Tai, ką rašome, tėra svarbu, nes tuo gyvename tikrai. Ir jis vėl kalbėjo apie literatūrą – apie Yeats1, Byroną, Poe, apie naują žodį, kurį turim atrasti ir mes…
1 Viljamas Batleris Jeitsas (William Butler Yeats, 1865–1939).
„Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“
1941-ųjų pradžioje Vilnių nusiaubė vidurių šiltinės epidemija, o birželio vidury Lietuvą sukrėtė kita kraupi žinia – be teismo ir perspėjimo prasidėjo žmonių trėmimai. Nauja valdžia vykdė „antisovietinio ir socialiai svetimo elemento“ atranką – per savaitę gyvulių vagonuose buvo išvežta tūkstančiai nekaltų vyrų, moterų ir vaikų. O dar po savaitės prasideda karas. Vilnius bombarduojamas, studentų bendrabutyje įsikuria vokiečių karininkai. Tuo metu daug kam atrodo, kad Vokietija išgelbės Lietuvą. Atsiranda vilčių, kad išvaduotoje nuo sovietų Lietuvojè prasidės naujas meno gyvenimas. Kultūros įstaigoms – literatūros institutui, teatrams – ima vadovauti žinomi rašytojai, į darbą grįžta sovietinės valdžios išvaikyti seni darbuotojai, viešai spausdinami išvežtųjų sąrašai, kankinių nuotraukos. Tačiau jau tų pačių metų rudenį vokiečiai ketina Lietuvoje uždaryti visas vidurines ir aukštąsias mokyklas, Vilniuje atsiranda getas – uždaras, nuo miesto atskirtas žydų rajonas. Ant studentų bendrabučio kabo užrašas „Žydams įeiti draudžiama“.
Karo metais V. Mačernis gyveno Vilniuje, parvažiuodavo į Šarnelę (į gimtuosius namus galutinai grįš 1943 m., vokiečiams uždarius universitetą). Neramūs karo metai – brandžiausias V. Mačernio, kaip poeto, laikas. Šarnelėje jis jausdavosi saugus, nutoldavo nuo miesto triukšmo, užsisklęsdavo apmąstymuose, panirdavo į savo regėjimus. Čia jis galėjo būti vienas su poezija. Kaimo pasakojimai, tradicijos, sodri žemaičių kalba, senuose sodybos namuose gyvenusių protėvių istorijos buvo svarbiausia poeto atrama. Ir dar knygos. Godžiai skaito ne tik F. Dostojevskį, bet ir kitus autorius – Levą Tolstojų, Aleksandrą Bloką, Borisą Pasternaką, Šarlį Bodlerą (Charles Baudelaire), Rainerį Mariją Rilkę (Rainer Maria Rilke), gilinasi į filosofiją, verčia į lietuvių kalbą mėgstamą poetą Oskarą Milašių.
Grįžęs į Vilnių V. Mačernis draugams pasirodo subrendęs kaip poetas. Baigtas „Vizijų“ ciklas sulaukia gerų įvertinimų, ypač V. Mykolaičio-Putino, kuris retai girdavo jaunus poetus. V. Mačernio eilėraščiai plinta nuorašais, juos gaudo, skaito, autorių vadina jaunu genijumi. Tokiam mitui rastis padėjo ir jo laikysena – buvo išdidus, pasitikintis savimi. Tačiau sau poetas kėlė didelius reikalavimus – nepasiduoti tuštybei, neiššvaistyti savęs kasdienybėje, siekti „būti visiškai grynu ir švariu“, t. y. beveik asketiškai gyventi, atsikratyti „nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos, <…> tuščių fantazijų“. Laiške mylimajai Bronei Vildžiūnaitei rašo:
Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. <…> Aš norėčiau visiškai atsiplėšti nuo nešvarios žemės ir gyventi pasauly, sukurtam „iš grynosios išminties“, ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, – su atlaidumu žemyn <…>.
V. Mačerniui dėstytojai pranašauja žymaus filosofo ateitį, ketina siųsti jį tolesnių studijų į Vakarų Europą, tačiau jis jaučiasi esąs ir poetas. Viskas, kas kaupiasi viduje, ką ilgai brandina, mąsto, iškenčia, išsilieja poezijos žodžiais. Jis tiki, kad būties tiesų suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasaulinių katastrofų laikais, kad poeto išskirtinė misija – atverti būties tiesas ir „išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų“. Blaškydamasis tarp Vilniaus ir Šarnelės, jis dar labiau traukiasi į save, užsisklendžia. „Tas stipriausias, – sako draugams, – kas labiausiai vienas.“
1944 m. pavasarį V. Mačernis grįžta iš literatūrinio vakaro, vykusio Vilniaus filharmonijos salėje, absoliutus nugalėtojas: publika jį kvietė keletą kartų skaityti eilių. Atrodė, jo išsapnuotas likimas pildosi. Tačiau nenumaldomai artėja frontas, grįžta Raudonoji armija. Žmones apima panika – nežinia, ko laukti, gal dar baisesnių dienų nei 1941-ųjų birželį. Prasideda masinis traukimasis į Vakarus.
Paskutinę savo gyvenimo dieną poetas rašo eilėraščių ciklo „Songs of Myself“ XV giesmę:
Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja.
Yra sekmadienio popietė ir visas jaunimas
ant vandens.
Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos
ir juokai.
Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais
kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte
manęs nepažįsta.
<…>
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug
spalvų, kurios blunka.
<...>
Taip ramiai V. Mačernis kalba apie atsiskyrimą, skaidriu vaizdu išreiškia nuojautą ar regėjimą to, kas neišvengiamai artėja. Paskutinė giesmė skamba kaip poeto susitaikymas su lemtimi.
Į du medinius lagaminus paskubom susidėjęs rankraščius, V. Mačernis su draugu Donatu Banioniu arkliais leidžiasi Žemaičių Kalvarijos link, nors fronto linija visai arti. Atsitiktinė sprogusio sviedinio skeveldra nutraukia V. Mačernio gyvenimą. „Atsitiktinė mirtis – didysis patikrinimas, – rašo Tomas Sakalauskas. – Poetas susitiko su ja, nes – visuotinės žmonių baimės vejamas norėjo išvažiuoti, palikti žemę, kuriai buvo skirtas. Todėl tas lemtingas susitikimas nebuvo atsitiktinis.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite, kuo išsiskyrė iš savo aplinkos jaunasis poetas V. Mačernis.
- Pakomentuokite V. Mačernio atsakymą H. Nagiui, klausiančiam, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu, vykstant karui, rašyti eiles.
- Kaip supratote, ką reiškia V. Mačernio minimos „aukštosios akimirkos“?
- Perskaitykite kelis fragmentus iš V. Mačernio dienoraščio ir laiškų. Paaiškinkite, kaip poetas supranta rašytojo misiją ir ką reiškia mokėti gyventi „dūžtančiose formose“.
Rašytojas – tai nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. Rašytojas turi būti šventas, tačiau niekad nepasitraukti iš purvinų žmonijos aikščių ir, visą tą purvą semdamas ir naikindamas, žmonijos aikštes švariom paversti. Poezija turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius palengvinanti. O tokią poeziją rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu. Ramybė, pasitenkinimas ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Kas šito kelio nebijo, tas gali stoti į skausmo didvyrių eiles.
<…>
Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai, kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta.
<…>
Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:
Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus…
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.
Todėl mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.
Kūryba
Būdamas septintos klasės mokinys V. Mačernis savo eilėraščius jau skelbė moksleivių spaudoje. Savo poezijos neslėpė, dalijo draugams, skaitė per literatūros vakarus. Studijų draugai, literatai pažinojo V. Mačernį poetą, tačiau pirma rimta publikacija dienos šviesą išvydo tik 1951 m. JAV. Lietuvoje pirmą kartą V. Mačernio eilėraščių rinkinys „Žmogaus apnuoginta širdis“ buvo išleistas 1970 m., po autoriaus mirties praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams.
Su populiariais ketvirtojo dešimtmečio poetais neoromantikais (J. Aisčiu, S. Nėrimi, A. Miškiniu) V. Mačernio poezija turėjo mažai ką bendra, nes jį labiau traukė klasika – Maironis, Putinas, savo mokytoju V. Mačernis laikė Motiejų Valančių, nes manė, kad žodžiui, kalbai reikia grąžinti tikrąją reikšmę. Todėl iš M. Valančiaus jis pirmiausia mokėsi kalbos. Be to, prisiminkim A. Nykos-Niliūno žodžius: „Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos.“
Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo talentinga jaunoji rašytojų karta – Juozas Kėkštas, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, V. Mačernis, H. Nagys. Iš šių penkių poetų tik V. Mačernis nepatyrė išeivio likimo. Šių autorių kūryba pirmą kartą buvo išspausdinta poezijos antologijoje „Žemė“ 1951 m. Los Andžele, todėl jie vadinami žemininkų karta. Su žemininkais V. Mačernį sieja kūrybos tematika: namų, gimtinės svarba žmogaus gyvenime, tiesos, gyvenimo prasmės ieškojimas.
„Vizijos“: namų svarba
Nors V. Mačernis dažnai sakydavo, kad menininkas – dievų išrinktasis, ir pats jautėsi esąs toks, bet svarbiausia jo gyvenime visuomet buvo tėviškė, gimtoji Šarnelė. Nuo jos negalėjo atitrūkti, labai mėgo pasakoti apie savo senuosius namus, kur gimė didžioji jo kūrybos dalis – iš 209 žinomų eilėraščių apie 200 sukurta gimtinėje. Namai, pasak jo, ten, kur gyveno tėvai ir protėviai, kur liko vaikystė, globota artimų žmonių. Gimtoji žemė – tai kūrybinių galių ir apskritai prasmingo gyvenimo šaltinis. Namuose jis pajunta gebėjimą regėti keistas vizijas, kuriose atgyja jo sena giminė, vėl po sodą vaikšto senolė ir laimina jo, būsimo poeto, gyvenimą.
„Vizijos“ (1939–1942) – vienintelis baigtas (ir laikomas geriausiu) didesnės apimties V. Mačernio kūrinys, kuriame ryškiausiai atskleidžiamas namų vaidmuo. Tai septynių eilėraščių, pavadintų vizijomis, ciklas, kurį įrėmina „Įžanga“ ir „Pabaiga“. Įtakos šiam kūriniui turėjo filosofijos studijos ir O. Milašiaus kūryba.
„Vizijų“ lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas – nuo pilnatvės ir palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos ir nuobodulio. Eilėraščio turinį sudaro lyrinis pasakojimas apie tokių išgyvenimų patirtį. Kiekvienoje ciklo dalyje kartojama panaši išgyvenimo istorija: koks nors garsas ar regimasis įspūdis pažadina lyrinio subjekto prisiminimus ir šie virsta regėjimu. Vizija, kitaip – vaizduotės paveikslas, regėjimas, yra geidžiamiausia eilėraščio žmogaus būsena. Tai palaima, kurią jis sieja su apsvaigimu, įvardija ugnies, liepsnojimo metaforomis. Patyrus viziją grįžtama į tikrovę ir vėl atsiranda nuobodulio, dvasinės tuštumos jausmas.
Palaimos akimirkomis eilėraščio žmogus dažniausiai regi savo senolę. Ji ne tik globoja, saugo žmogų, padeda jam pažinti pasaulį, bet ir skatina eiti, žadina troškimą ieškoti. Senolė yra jo dvasinių ieškojimų lėmėja ir vertintoja. Kartu „Vizijų“ žmogus regi saulės nušviestus laukus ir žemę ariančius protėvius, girdi vėją, šnabždantį pranašiškus žodžius. Mato ir save – einantį, ieškantį, bendraujantį su senomis protėvių gentimis. Susitikimas su senole ir protėviais sukelia ekstazę, eilėraščio žmogus jaučiasi dalyvaująs šventame rituale.
Gimtinės erdvei priešinama miesto, į kurį ateina jaunas žmogus, erdvė – tamsi, purvina. Čia gyvenama be džiaugsmo ir vilties. Čia žmogus supilkėja, nebepažįsta savęs, ne augina, o griauna savo kūrybines galias. Gyvybė atgyja tik pajutus savyje „per kartų kartas sukurto kraujo ir jėgos“ liepsną. Įsilieti į gyvybės ratą žmogui reiškia įprasminti ir savo buvimą. Žmogus nujaučia galįs ir turįs praturtinti, pratęsti žemdirbių genties gyvenimą nemirtingu kūrybos žodžiu: „Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę, / O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys…“ Taigi genties jausmas, šviesus gimtųjų namų paveikslas įkvepia gyventi ir kurti, padeda suvokti savos egzistencijos paskirtį.
Ciklo „Įžangoje“ eilėraščio žmogus užsidaro namuose ir prisimena ne savo patirtį, o protėvių kartas, kurios vėl atgimsta per jį, t. y. per jo regėjimus. „Pabaigoje“ kalbama apie „paskyrimo valandą“: eilėraščio žmogus, išgyvenęs pakilimus ir nuopuolius, degdamas „prasmingo žygio“ troškuliu, tapatinasi su nauja milžinų karta ir išeina į pasaulį siekti „didžiųjų aukštumų“.
„Vizijos“ parašytos nesilaikant tradicinės eilėraščio formos (nėra klasikinių strofų). Pasakojama laisvai, ilgais sakiniais, lyg paklūstant savaiminei regėjimo plėtotei. „Vizijoms“ būdinga lėta minties tėkmė, kai kurių detalių, simbolinių vaizdų kartojimas, abstraktus kalbėjimas.
VIZIJOS
Ketvirtoji
I
Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,
Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, –
Kai ašen ir senolė – dviese –
Palikę buvom saugot ir dabot namus.
Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,
Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,
Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,
Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.
Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą. –
Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris
Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais
Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.
Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,
Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.
Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės
Ir verkdamas kritau į jos rankas.
Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,
Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane
Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus,
Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.
Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:
Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,
Čia žemėj lankosi retai.
II
Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.
Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.
Nors kartais manyje suspindi saulės langas
Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn, –
Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis
Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.
Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust,
Aš skausmo išplėstom akim matau,
Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis,
Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:
Jis niekad niekad šičia nebegrįš.
Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias,
Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom
Apglėbia mano darbo ir kančios dienas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Glaustai papasakokite „Ketvirtosios“ vizijos turinį. Kuo pradedamas ir baigiamas pasakojimas?
- Aptarkite pirmą vizijos dalį.
- Pagrįskite teiginį, kad veiksmo laikas ypatingas, sakralus.
- „Vizijose“ namai yra išskirtinė vieta. Apibūdinkite šioje vizijoje kuriamą namų erdvę.
- Kaip suprantate pasakymą: „į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis“? Kokių papildomų reikšmių suteikia įvardis „mano“?
- Koks senolės vaidmuo šioje vizijos dalyje?
- Kuo antra vizijos dalis skiriasi nuo pirmos? Palyginkite laiką, erdvę, kalbantįjį, nuotaiką.
- Pasvarstykite, ką reiškia antroje dalyje pasikartojančios saulės lango, klajūno paukščio, vidudienio, vakaro figūros.
- Aptarkite tekste vyraujančią šviesos ir tamsos priešpriešą.
- Kas apie namus ir pasaulį pasakoma šioje vizijoje?
- Studijuodamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, V. Mačernis su draugais svarstė kūrybos klausimus: kokiu keliu pasukti, kur ieškoti savos kūrybos ištakų? Jie „pakeltais balsais“ skaitydavo B. Brazdžionį, „iki susigraudinimo“ dainuodavo J. Aisčio poeziją, bet juto, kad šie poetai negali iki galo išreikšti naujos kartos žemdirbiškos dvasios. K. Bradūnas prisimena: „Mums rodėsi, kad reikia ardyti poezijos kaip dainos sinonimą. <…> Kalbėdavom, kad reikia eiti tokiu keliu, kokiu eina lietuvių grafika. Visi buvome tiesiog užhipnotizuoti mūsų jaunųjų grafikų kūrybos. Viktoras Petravičius, Telesforas Valius, Paulius Augius mums buvo kažkas naujo ir kažkas labai savo…“
Aptarkite V. Petravičiaus iliustraciją. Remdamiesi „Ketvirtąja“ vizija, pasvarstykite, kas sieja V. Mačernio poeziją ir V. Petravičiaus paveikslą. Kuo minėti dailininkai buvo artimi jaunųjų poetų kartai? Pasidomėkite, kur ir kokį apdovanojimą pelnė V. Petravičiaus grafikos darbų ciklas pagal pasaką „Gulbė karaliaus pati“. - Pasirinkite dar kurią nors „Vizijų“ dalį ir sugalvokite jai 5–7 klausimus, kurie vestų poetinio teksto interpretacijos link.
„Metų sonetai“: tiesos ieškojimas
V. Mačernio, kaip ir visų žemininkų, kūryboje vyrauja ne asmeniniai išgyvenimai, ne visuomeniniai šūkiai, o apmąstymai. Tai minties poetai, jų eilėraščio žmogus kelia gyvenimo prasmės, laimės, mirties klausimus ir ieško atsakymų. Gyvenimo prasmę V. Mačernio poezijos žmogus mato žemės paslaptį saugančios senosios žemdirbių kartos gyvenime – tai ryškiausiai atskleista „Vizijose“.
Paskutiniais gyvenimo metais poetas rašė eilėraščių ciklą „Metų sonetai“, bet jo nebaigė. Šiame cikle klasicizmo literatūros pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama „Rudens sonetais“ ir baigiama „Vasaros sonetais“ (daugiausia yra išlikę „Žiemos sonetų“). V. Mačernis griežtai laikosi klasicizmo poezijos tradicijų, soneto formos (du ketureiliai ir du trieiliai). Eilėraščio pabaigoje apibendrinama, nevengiama aforizmų ir abstrakčių sąvokų. „Aš turiu, – kalbėjo draugams, – į tas keturiolika eilučių sutalpinti didelę mintį.“
Daugelis sonetų personažų atpažįstami iš Europos kultūros tekstų: nimfos, fėjos, Pegasas, Venera, Panas, Don Kichotas, Sančas Pansa, Don Žuanas ir kiti. Eilėraščio žmogus dažnai vaidina įvairius vaidmenis: jis ir aktorius, kuris kreipiasi į režisierių, ir apsimeta esąs Mikelandželo2 ar Budos mokinys, improvizuoja šokėjos ir asketo pokalbį, ir kaip poetas kalbasi su Pegasu. Jis mąsto apie laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes tik ji skatina eiti, kovoti ir laimėti, nebijo vienatvės, nes vienumoje gali apmąstyti savo patirtį.
2 Mikelandželas (Michelangelo) – italų Renesanso skulptorius, gyvenęs XV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje.
Sonetų pasaulį galima geriau suprasti lyginant su „Vizijomis“.
„Vizijos“ | „Metų sonetai“ |
|
|
|
|
|
|
|
|
V. Mačernis turėjo daug kūrybinių sumanymų: buvo pradėjęs filosofinę poemą „Žmogaus apnuoginta širdis“, rašė eilėraščių ciklą „Žmogiškoji komedija“ ir giesmių ciklą anglišku pavadinimu „Songs of Myself“. Mirtis sutrukdė juos įgyvendinti.
RUDENS SONETAI
3
Pirmą kartą sutikau ją vieną,
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas
Akys, klausiančios: kas tu?
Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.
Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį…
Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.
Šarnelė, 1943 IX 20
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Šis sonetas skirtas meilės temai. Pasvarstykite, kodėl nebuvo tartas tas „vienas žodis“.
- Kas eilėraščio žmogui vertingiau – nutolimas, kančia ir meilės laukimas ar pati meilė? Kodėl?
- Perskaitę daugiau sonetų aptarkite meilės temą V. Mačernio kūryboje.
7
Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Šarnelė, 1943 X 17
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokia eilėraščio „aš“ būsena? Kas ją sukelia?
- Ar eilėraščio žmogus pažįsta save? Atsakymą pagrįskite.
- „Metų sonetuose“ yra ne vienas eilėraštis, kurio vyksmo laikas – naktis. Atsirinkite šiuos tekstus ir parašykite rašinį „Naktis Vytauto Mačernio poezijoje“.
Rašome
Prisiminkite Maironio eilėraščius „Užmigo žemė“, „Vasaros naktys“, V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlį“, „Vidurnaktį“ ir palyginkite juos su V. Mačernio sonetais nakties tema. Parašykite rašinį, kuriame palygintumėte nakties vaizdavimą skirtingų poetų kūryboje.
25
Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.
Aš klausiau kunigų ir filosofų –
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?
Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, –
Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.
Šarnelė, 1943 XII 7
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Koks motyvas vyrauja šiame eilėraštyje? Kokias priešpriešas jis jungia?
- Ar galėtume eilėraščio žmogaus keliavimą pavadinti gyvenimu? Kodėl?
- Paprastai V. Mačernio kūryboje kelio erdvė siejama su nepaliaujamu pažinimu. Ar šį teiginį būtų galima paremti 25-uoju sonetu? Atsakymą pagrįskite.
ŽIEMOS SONETAI
4
Aš buvau visada per daug rimtas,
Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.
Nepabūgęs gelmėn pasinerti
(Šito niekad lengvai nepamiršiu),
Iš gilių vandenų vieną kartą
Iškilau vėl į patį paviršių.
Vėl niekingi dalykai patinka,
Greit sudūžtančių stiklo žaislų
Ieško blizgančios akys aplinkui.
Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…
Nors tikrai, nemeluotai turiu
Sielą liūdną, skausmingą ir gilią.
Šarnelė, 1943 XII 15
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Paaiškinkite, kaip supratote šio soneto metaforas „vandenys gilūs“, „gelmėn pasinerti“, „iškilau vėl į patį paviršių“.
- Aptarkite, kaip save apibūdina lyrinis subjektas.
- Šis eilėraštis šiek tiek ironiškas. Apie ką kalbama ironiškai ir apie ką – rimtai?
9
Garsus Toreador, Mirtis baisioji,
Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi
Ir pergalėm naujom kasdien triumfuoja –
Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi.
Ji rodo mums raudoną laimės skarą.
Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai,
Kol aštrų durklą ji širdin suvaro,
Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai.
Dievams žaidimas tas žiaurus patinka:
Aukštai susėdę danguose aplinkui,
Šauniam Toreador triukšmingai ploja
Ir gyvulių būrius kasdien naujus
Išleidžia per gyvenimo vartus. –
Težudo juos Toreador, Mirtis baisioji.
Šarnelė, 1944 I 4
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Mirtis – vienas pagrindinių V. Mačernio kūrybos motyvų. Remdamiesi poeto gyvenimo kontekstu, pasvarstykite, kas lėmė tokią tematiką.
- Paaiškinkite žodžio „toreador“ prasmę. Kodėl bendrinis daiktavardis čia rašomas didžiąja raide?
- Koks žmogaus vaidmuo „gyvenimo arenoj“?
- Kokia eilėraščio žmogaus laikysena?
21
Einu, sustoju ir klausaus:
Vidurnakčio metu laukuos
Tylu tarp žemės ir dangaus,
Tik aš su savimi kalbuos.
Aplink bekraštė tamsuma…
Taip gera vienišam nakty,
Po kojų žemė mylima
Ir visa taip arti arti…
Nurieda ašaros per skruostus…
Tai džiaugsmo ašaros!.. Tai keista…
Jaučiuos laimingas ir paguostas,
Nors vienas, naktį ir apleistas,
Skausmu apsvaigęs, išėjau
Paklyst ir nebegrįžt daugiau…
Šarnelė, 1944 I 26
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo ypatinga lyrinio subjekto savijauta naktį?
- Palaimos jausmas siejamas ne tik su laiko, bet ir su vietos nuorodomis. Aptarkite jas.
- Kaip suprantate paskutinį soneto trieilį? Ar jame tęsiama ankstesnė eilėraščio tema apie naktį patiriamą palaimą, ar pradedama kita ir ne tokia vienareikšmė tema?
24
Būk, gyvenime, man neteisingas,
Būk versmė patyrimų karčių
Ir sunkių pralaimėjimų ringas,
Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų, –
Bet būk didelis ir vienkartinis,
Pažymėtas didžiųjų kančių, –
Skausmo platumos – mano tėvynė:
Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!
Sūkury nuolatinės kovos
Niekada palankiai nešypsoki
Ir nuo laimės laikyki atokiai.
Man neduoki draugų, mylimos
Švelnumu jie mane pražudys –
Mirsiu aš, mirs kovos troškulys.
Šarnelė, 1944 II 10
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo netikėtas lyrinio subjekto prašymas?
- „Vizijose“ tėvynės, tėviškės sinonimas yra namai. Ką ir kodėl šio eilėraščio žmogus vadina tėvyne?
- V. Mačernis domėjosi egzistencializmo filosofija, kur teigiama, kad žmogus patiria tikrąją egzistenciją ribinėse – mirties, kovos, kančios – situacijose, tik sukrėtimas atgręžia žmogų į save patį. Remdamiesi šiuo kontekstu, aptarkite sonetą.
29
Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia
Klaidoje širdis… Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.
Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: – Grįžo štai sūnus paklydęs –
Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.
Šarnelė, 1944 II 14
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ko eilėraščio žmogus prašo Dievo? Kodėl?
- Prisiminkite biblinį pasakojimą apie sūnų palaidūną. Kuo savita šio motyvo interpretacija sonete?
- Kaip šiame eilėraštyje kalbama apie paklydimo prasmę?
31
O buvo metai, gyvenau kaip neregys,
Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip!
Buvau bevardis, savo veido neturįs,
Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip.
Bet kartą pabudau ir, didelėm akim
Save ir visą svietą niūriame fone
Staiga išvydęs, siaubo suspausta širdim
Tariau gyvenimo aklam žaidimui: Ne!
Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku,
Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus;
Kodėl naktis ir Paukščių Takas ant dangaus,
O sieloj keistas noras išsiaiškint,
Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!
Ir visada tik šitaip, ne kitaip?
Šarnelė, 1944 II 17
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip suprantate pasakymą „gyvenau kaip neregys“?
- V. Mačernio poezijoje dažnai kalbama apie netikėtą praregėjimą. Kuo jis ypatingas šiame eilėraštyje?
33
Už lango regis vakaro dangus ugninis,
Jame iškyla ąžuolais apaugusi kalva.
Tenai ramus senolių mano kapinynas,
Ten žemė, juos pridengusi, puri, lengva.
O čia – senolių namas didelis ir tvirtas,
Jame gyvena atkakli, žemaitiška dvasia.
Ne vienas ją nešiojęs dulkėmis pavirto,
O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose,
Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno
Senoliai grįžę mano kambary susėda
Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu
Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:
Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,
Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury.
Šarnelė, 1944 II 19
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo lyriniam subjektui svarbi buvimo vieta – „senolių namas“? Kodėl eilėraštyje priešinamos dvi erdvės – čia ir ten, už lango?
- Aptarkite lyrinio subjekto santykį su protėvių kartomis.
- Siedami su „Vizijomis“, paaiškinkite, kodėl lyrinis subjektas teigia, kad protėvių „atkakli, žemaitiška dvasia“ „auga ir tvirtėja“.
PAVASARIO SONETAI
3
Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.
Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;
Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint
Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.
Šarnelė, 1944 IV 20
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip eilėraščio pradžioje save apibūdina lyrinis subjektas? Koks jo santykis su jį supančiu pasauliu?
- Kaip manote, kas perteikiama šventės metafora? Kaip šventėje elgiasi eilėraščio žmogus?
- Kaip lyrinis subjektas kalba apie mylimąją? Su kuo ji yra tapatinama?
- Kokią gyvenimo būdo priešpriešą formuoja eilėraščio žmogaus elgesys, nusakytas paskutiniame posme?
- Kaip dera lyrinio subjekto savęs apibūdinimas paskutiniame posme su jo prisistatymu eilėraščio pradžioje?
VASAROS SONETAI
1
Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs…
Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.
Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys,
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas.
Aš kažkada tikėjaus rasti personažą,
Kuriuo galėčiau savo sielą išsakyti,
Bet ką radau, tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai gražūs,
Ir tas betikslis blaškymasis scenoje mažytėj.
Veltui, režisieriau, kažko vaidinime ieškojome…
Dabar aš eisiu ir vaidinsiu, rolės nepaskaitęs,
Ir paskutinėj scenoj taip suriksiu: „Mano siela mirė“,
Pratrūksiu tokiu širdį draskančiu raudojimu,
Kad ložėj kažin kur nualps išbalusi mergaitė
Ir salėje žiūrovai bus ilgai nuo išgąsčio pastirę.
Šarnelė, 1944 VII 13
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip savo padėtį apibūdina lyrinis subjektas kalbėdamas su režisieriumi? Dėl ko jis atsiprašo?
- Kokio personažo ieškodavo ir ką rasdavo lyrinis subjektas?
- Kokį trūkumą junta eilėraščio žmogus? Kas būtų vaidinama net nepaskaičius žodžių? Plačiau paaiškinkite sušukimo „Mano siela mirė“ prasmę.
- Kokį efektą nori sukelti, ką nori pasakyti žiūrovams aktorius-lyrinis subjektas?
- Prisiminkite pirmame skyriuje aptartą egzistencializmo problematiką. Kaip manote, ar V. Mačernio eilėraštyje minimas aktorius yra suvokęs savo padėties absurdiškumą? Ar jo šūksnis laikytinas maištu?
Eilėraščiai
PAJŪRIO VAIKAI
Mes gyvenom prie jūros tada,
Du geri, du laimingi vaikai.
Palikti vandenų ir šviesų globoje,
Palikti vienudu amžinai.
Mes klajojom pajūrio taku,
Neidami protingyn nei senyn,
Du draugai tų žuvėdrų baltų, –
Krintančių lyg akmuo vandenin.
Kai išvargę vėlai vakare
Mes sumigdavom kur po medžiu,
Aš sapnuodavau ją, ji mane –
Begalybėj sapnų nekaltų.
Mes tetroškom gyventi drauge.
Du vaikai mėlynam pajūry!
Lig mirties. O po jos
Būt palaidoti paukščių žinia,
Kad sapnuos amžinuos
Jie dainuotų kur nors netoli.
Šarnelė, 1943 III 18
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip lyrinis subjektas apibūdina savo ir „jos“ būseną? Kur ir kada tai vyksta?
- Kaip šis eilėraštis dera su anksčiau skaitytais V. Mačernio meilės tematikos eilėraščiais? Kuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo 3-iojo „Pavasario soneto“?
- Kaip šiame eilėraštyje kalbama apie mirtį? Kaip ji turėtų tęsti gyvenimą?
- Pasvarstykite, ar galima šio eilėraščio lyrinio subjekto būseną laikyti tobula, kurią apibūdina frazė iš Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang Goethe) „Fausto“ – „sustok, akimirka žavinga“.
- Kaip manote, kas paskatino poetą parašyti tokį netipišką, tokį šviesų eilėraštį? Gal tai laimės akimirkas išgyvenusio žmogaus patirtis?
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.
Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.“
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.
Šarnelė, 1942 VII 3
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip manote, šiame eilėraštyje lyrinis subjektas kalba apie „ją“ ar „jį“? Atsakymą pagrįskite.
- Kokie žmogaus bruožai laikomi karališkais? Kodėl karališkumas šiuo atveju yra vertybė?
- Pasvarstykite, ar paskutinio posmo pirma eilutė galėtų būti laikoma užuomina į B. Brazdžionio eilėraščio „Mes neturime namų“ eilutes: „Mes neturime namų pas juodą girią, / pas mus vakaras per amžius neateis…“ Jeigu taip, ar tai keičia eilėraščio skaitymą ir suvokimą?
APIBENDRINAME
- Aptarkite „Vizijų“ ir sonetų lyrinio subjekto patiriamas įvairias dvasines būsenas – nuo pilnatvės ir palaimos iki visiškos dvasinės tuštumos, gyvenimo beprasmiškumo suvokimo.
- „Vizijose“ svarbiausia žmogaus atrama – gimtinė, namai. Kur liūdesio ir skausmo akimirkomis ieško atramos sonetų žmogus?
- Kas V. Mačernio kūryboje suprantama kaip laikini dalykai ir kas siejama su amžinatve?
- Sonetuose kartojasi žmogaus vienišumo tema. Kaip vienišumą vertina lyrinis subjektas?
- Aptarkite meilės temą V. Mačernio eilėraščiuose. Kokios vertybės pabrėžiamos kalbant apie „ją“? Kaip save suvokia lyrinis subjektas?
- Sonetai parašyti karo metais. Ar juose juntamas istorinis laikas? Koks sonetų žmogaus požiūris į šį laiką?
- Paaiškinkite A. Nykos-Niliūno mintį: „Metų sonetai“ jau nebe žodžio menas, bet buvimo būdas. Grožio, tiesos ir egzistencijos sąvokos čia jau visiškai tapačios.“
- Prisiminkite A. Kamiu kūrybą, jo veikėjų nuostatas: žmogaus dalia – prisiimti kančią pasaulyje be prasmės ir Dievo; nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka; žmogus turi likti ištikimas prasmės poreikiui. Kaip šios A. Kamiu mintys susijusios su V. Mačernio sonetų žmogaus pasauliu?
- Papasakokite, kokį įsivaizduojate sonetų lyrinį subjektą. Sukurkite žodinį jo portretą: pozą, gestus, veido išraišką, nuotaiką, aplinką.
- Aptarkite V. Mačernio poetines formas. Koks eiliavimo būdas pasirinktas „Vizijose“? Ar laikomasi formos ir turinio dėliojimo principų sonetuose?
Rašome
Pasirinkite kurį nors iš aptartų ar kitą jums patinkantį V. Mačernio eilėraštį ir parašykite jo interpretaciją. Kad būtų lengviau, galite remtis toliau pateiktais analizės aspektais.
- Kas eilėraštyje kartojasi, o kokios temos ar motyvai priešinami?
- Kokios laiko ir erdvės nuorodos svarbios eilėraštyje?
- Kas yra lyrinis subjektas? Kieno vardu kalbama?
- Aptarkite eilėraščio vyksmą. Kas eilėraštyje pasikeičia?
- Jei eilėraštis priklauso kokiam nors žanrui, aptarkite jį šiuo požiūriu.
- Jei yra tiesioginių ar paslėptų nuorodų, aptarkite eilėraščio istorinį, kultūrinį ar poeto biografijos kontekstą (pavyzdžiui, ką sako eilėraščio parašymo data ir vieta).
- Apibūdinkite eilėraščiui suvokti svarbią kalbinę ir poetinę raišką: stilių, kompoziciją, menines priemones ir kt.
Rašome
- Remdamiesi ketvirtąja V. Mačernio „Vizija“, parašykite probleminį rašinį „Ar gimtųjų namų vertė pasikeitė šiais laikais?”.
- Remdamiesi V. Mačernio eilėraščiu „Pajūrio vaikai“, parašykite samprotavimo rašinį tema „Ar gyvenime būna tobulų, laimingų akimirkų?“.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"