Dantė Aligjeris ir „Dieviškoji komedija“

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
​Aš atsidūriau miško tankmėje,
​Pametęs tiesų pėdsaką takelio.

Sunku man apie tai kalbėt, deja:
​Tokia tamsi giria ta ir siaubinga,
​Kad vėl jaučiu aš baimę širdyje!

Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga.
​Tad vardan gėrio, surasto tenai,
​Papasakoti viską bus naudinga.

Kaip aš paklydau, nežinau nūnai,
​Nes kai žengiau į šitą girią klaikią,
​Dar tebesupo sielą man sapnai.

Bet paskum, prisiartinęs kiek reikia
​Prie kauburio, dunksojusio slėny,
​Kuris man šitiek nerimasčio teikė,

Pakėliau aš akis: šviesa švelni
​Sroveno jau iš kelrodės planetos,
​Ir kalno šonai skendo jos ugny.

Išblaškė naktį rytmetys saulėtas,
​Ir veikiai mano dvasios gelmėse
​Bent kiek aprimo siaubas neregėtas.

Tarytum tas, kursai širdim drąsia
​Ištrūko iš putoto okeano,
​Bet klaidžioja dar žvilgsniais bangose, –

Taip lygiai išgąstinga siela mano
​Tebesidairė ten be paliovos,
​Kur niekada joks gyvis negyveno.

Kiek pailsėjęs po nakties liūdnos,
​Aš pakilau ir nuėjau per klonį
​Ramiu žingsniu prie apšviestos kalvos.

Bet vos tik leidaus vėlei į kelionę,
​Kai, vizgindama uodegą mikliai,
​Staiga iššoko lūšis margašonė;

Ji taką man pastojo atkakliai,
​Ir aš, jos nevaliodamas nuvyti,
​Galvojau grįžt, sustojęs pakelėj.

Tai buvo metas, kai maloniai švyti
​Atbudus ryto saulė – ir būrys
​Tyrų žvaigždžių padangėje matyti

Kaip dieviškosios Meilės žiburys.
​Nors man laimingą pradžią pranašavo
​Giedra mėlynė ir dailus žvėris,

Bet vos nuo baimės siela atsigavo,
​Kai netoliese liūtą pamačiau,
​Kuris, aukštai pakėlęs galvą savo,

Riaumodamas žingsniavo vis arčiau
​Ir toks įdūkęs rodėsi iš bado,
​Kad aš ore jo siautulį jaučiau.

Drauge su juo ir vilkė atsirado,
​Kurios liesybė, geidulių pilna,
​Į pražūtį savaime žmogų veda.

Piktų jos žvilgsnių įžūli liepsna
​Nenoromis išsklaidė mano ryžtą
​Greičiau pasiekti kauburį aną.

Ir kaip lošėjas išdidus sumyšta,
​Kada ūmai po pergalių visų
​Nuo jo iš karto laimė nusigrįžta, –

Taip lygiai pasidarė man baisu,
​Ir aš nuo vilkės traukiausi iš lėto
​Ten, kur lyg naktį visada tamsu.

Kai, išgąsčio pagautas netikėto,
​Slinkau žemyn, – išvydau netolies
​Vyriškio tylų, blyškų siluetą

Ir sušukau jam, pilnas nevilties:
​„Ar tu vaiduoklis, ar žmogus, – vis viena
​Pagelbėk man, maldauju iš širdies!“

Jis tarė: „Aš – nebe žmogus šiandieną.
​Aš Mantujoje Cezario laikais
​Išvydau saulę – ir tarp Romos sienų

Augustui valdant vaikščiojau kadais;
​Tuomet tautiečiai mano dar tikėjo
​Išpuikusiais pagoniškais dievais.

Poetas aš buvau; žygius Enėjo
​Išgarsinau ir apsakiau, kaip jis
​Iš Trojos miesto degančio išėjo.

Bet kam žengi į požemio sritis?
​Kodėl nekopi tu į kalną šitą,
​Kuris yra visų žmonių viltis?“

„Vadinasi, Vergilijus esi tu? –
​Akis nudelbęs, jam tariau droviai, –
​Šaltini džiaugsmo neišpasakyto!

Didingoje tavų eilių srovėj
​Poetai semiasi jėgų iš seno.
​Argi ne tu jiems pavyzdį davei,

Geriausias, mylimiausias dainiau mano, –
​Argi ne iš tavęs lig šios dienos
​Aš mokausi garbingo žodžių meno?

Išminčiau, žvelk: nuo vilkės alkanos
​Atatupstom aš traukiuos lyg apmiręs…
​Meldžiu tave, apgink mane nuo jos.“

„Sau kito kelio paieškok iš girios, –
​Atsakė jis, pamatęs, kad verkiu. –
​Tasai žvėris rajus ir užsispyręs

Kiekvieną puola – ir nėra tokių,
​Kurie, su juo bent sykį susidūrę,
​Nebūtų mirę po kančių sunkių.

Blogiausia tai, kad šią pabaisą niūrią
​Negali nieks pasotint: amžinai
​Į naują auką ji geismingai žiūri.

Daug suviliojo gyvių ji čionai
​Ir dar nemaža turi suvilioti;
​Bet didis Šuo ateis – ir žus jinai.

Apie turtus ir savo žemių plotį
​Tasai taurus galiūnas negalvos,
​Vien laimę stengsis tautai dovanoti.

Jis bus garbė Italijos šventos,
​Vardan kurios Kamilė, Tumas, Nisas
​Ir Eurialas žuvo kitados.

Kai vilkės neapkęs pasaulis visas,
​Jis vėlei ją į pragarą įmes,
​Kur slėpės ji, iš godulio sulysus.

Tau patariu dabar klausyt manęs:
​Aš būsiu tavo kelrodžiu – tu eisi
​Su manimi į požemio gelmes,

Tu į skausmų buveinę nusileisi,
​Kur rauda ir maldauja sau mirties
​Daugybė dvasių, mirusių kadaise.

Ten bus ir tie, kurie lengviau kentės,
​Nes, apimti liepsnų, išsaugos viltį
​Palaimintos sulaukti ateities.

Jei dar aukščiau norėsi tu pakilti, –
​Vadovas prakilnesnis atsiras,
​Ir man prieš jį teks pagarbiai nutilti.

Tada mes atsisveikinsim, nes tas,
​Kurio didžios nepripažįstu galios,
​Man uždraudė įžengti į dausas.

Visur jisai valdovas ir karalius,
​Bet jo tikroji būstinė – dangus.
​Laimingi tie, kuriem ten laisvas kelias!“

Aš jam tariau: „Vergilijau brangus,
​Vardan dangaus, tau niekad neatverto,
​Neduoki man įpulti į vargus,

Žingsniuok pirmyn – prie švento Petro vartų,
​Leisk pamatyti tuos, kuriem seniai
​Nuo pragaro kančių širdis apkarto.“

Ir paskui jį aš nusekiau klusniai.

Čia kelias į dejonių viešpatystę,
​Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa,
​Čia kelias į šešėlių karalystę.

Kūrėją mano įkvėpė tiesa,
​Pirmoji meilė suteikė jam galią
​Ir išminties nemirštanti šviesa.

Mane pranokt vien amžinybė gali,
​Bet kaip jinai – aš amžinas esu.
​Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.

Man pasidarė akyse tamsu,
​Išvydus tokį užrašą virš durų.
​Ir aš tariau: „Vadove, man baisu.“

Jisai, pamatęs mano žvilgsnį niūrų,
​Pasakė: „Baimei šičia ne vieta,
​Ir vargas tam, kieno drąsa sugūra.

Buveinė šioji tiems yra skirta,
​Kuriems kadaise apsiniaukė protas
​Ir pažinimo laimė atimta.“

Idant geriau kelionėje man klotųs,
​Jisai, ištiesęs dešinę linksmai,
​Man žengti liepė į sritis miglotas.

Ten dūsavimai, skundai ir klyksmai
​Nakty bežvaigždėj skardi taip siaubingai,
​Jog aš nenorom pravirkau ūmai.

Atrodė, kad tamsybėj šiurpulingoj
​Girdėt kalbų visokių mišinys,
​Kad šioj balsų audroj net laikas dingo

Ir skamba visas oras raudomis,
​Kurios netildamos tolydžio skraido
​Tarytum smėlio drumstas sūkurys.

Ir aš tariau, apkurtintas jų aido:
​„Vadove, ką tai reiškia? Ką girdžiu?
​Mane šauksmai tie jaudina ir baido.“

„Tokia yra dalia menkų širdžių, –
​Atsakė jis, – kurios nėra regėję
​Nei paniekos, nei laurų išdidžių.

Tarp jų – piktieji angelai, mylėję
​Vien tik save, nedrįsę eiti net
​Nei už, nei prieš aukščiausiąjį kūrėją.

Šviesos dangus išvarė juos kaipmat;
​Kad nesidžiaugtų pasmerktosios vėlės,
​Nepriima jų pragaras taip pat.“

Tariau: „Vadove mano, koks kartėlis
​Taip graužia juos?“ Ir man atsakė jis:
​„Tatai bus aišku tau po valandėlės.

Didžiausioji svajonė jų – mirtis,
​Jų pragyventos dienos tokios nykios,
​Jog nebaisi jiems bet kokia lemtis.

Pasauly atminimas jų išnykęs;
​Jie pragarui ir dangui nemieli.
​Pažvelk ir eik, ramybėje palikęs.“

<…>

Iš pirmo rato nukreipiau aš pėdas
​Į antrą: jis mažesnis kaip anas,
​Bet sukauptos jame baisesnės bėdos.

Čia Minas perkrato vėles visas
​Ir savo uodegos didžiulėm ringėm
​Riaumodamas pasmerkia kančiai jas.

Kai prieš jo teismą tenka stot mirtingiem,
​Kaltes kiekvieno skuba jis pasvert
​Ir skelbia rūsčią bausmę nelaimingiem,

Apsivyniojęs uodega tiekkart,
​Kiek kam pakopų nusileisti skirta,
​Kaip teikėsi jo išmonė nutart.

<…>

Aš supratau, jog šitaip aimanavo
​Ir šitaip vargo tie, kurie protu
​Vien kūno geiduliams aklai tarnavo.

<…>

Pagautos uragano dvasios lėkė
​Vaitodamos. Ir aš tariau: „Kas jos,
​Kurias audra juoda taip žiauriai pliekia?“

Vadovas man atsakė: „Iš pradžios
​Pažvelk į šitą pirmą, Nino žmoną
​Semiramidę, genamą kančios:

Pavaldinių ne vieną milijoną
​Ši moteris turėjo kitada;
​Dabar jos žemė – valdžioje sultono.

Jinai, baisios gašlybės pavergta,
​Įteisino šią ydą pragaištingą,
​Idant už ją nebūtų prakeikta;

O štai našlė Sichėjo nuodėminga,
​Kurią sugniuždė aistros ne laiku,
​Štai Kleopatra pernelyg jausminga

Ir Elena, sukėlus tiek aukų;
​Antai Achilas, tas, kuriam kovoti
​Prieš meilės galią – buvo per sunku;

Tristanas, Paris…“ Kaip man atkartoti,
​Kaip suskaičiuoti paeiliui visus,
​Kuriuos geismai pražudė nežaboti?

Išgirdęs damų ir karių vardus,
​Kurie taip dosniai buvo suminėti,
​Ilgai stovėjau liūdnas, nekalbus;

Galop neiškenčiau: „Dėl ko, poete,
​Štai tuodu, net ir vėjo genami,
​Nesiskiria? Man juos prakalbint knieti.“

Jis tarė: „Kai atskris ties tavimi,
​Pašauk juos vardan meilės: vienu gaistu
​Jie atsiskubins, tavo liepiami.“

Ir sušukau, matydamas, kaip švaisto
​Juos vėtra, mūsų pusėn vydama:
​„Prieikit, vargšai, jeigu jums tai leista!“

Kaip kad balandžių draugiška šeima,
​Sparnus plačiai išskleidus, oru plaukia,
​Į gimtą savo gūžtą lėkdama, –

Taip iš Didonės būrio atsitraukia
​Ir atlekia dvi vėlės, į kurias
​Kreipiaus ką tik pro sutemą nejaukią.

„Dėkojam tau, kad šias vietas nykias
​Tu ryžais aplankyt ir pažiūrėti,
​Kaip baudžia mus už kruvinas kaltes.

<…>

Aš gimus ten, kur marių bangos šnera,
​Kur senas Po su savo sūnumis
​Į Adriją nuo amžių vilnį varo.

Meilingai širdžiai meilė – kaip ugnis:
​Susižavėjęs kūnu mano jaunu,
​Jis nejautė, kad čia jo pražūtis.

Tikroji meilė viską užkariauna;
​Ir aš jį taip ugningai pamilau,
​Kad man lig šiol širdis neatsigauna.

Ta meilė mus prapuldė pagaliau…
​Kentės kaip Kainas mūs žudiko siela.“
​Išklausęs liūdną kalbą, dar giliau

Susimąsčiau apie jų baisią gėlą
​Ir taip ilgai stovėjau tamsoje,
​Kol išgirdau poeto balsą mielą:

„Ką tu galvoji?“ – „Ak, kokia svaja, –
​Aš atsakiau, – kokia aistra galinga
​Juos į bedugnę atvedė, deja!“

Ir, žvelgdamas į porą nelaimingą,
​Tariau: „O, kaip tavęs klausyt graudu!
​Šie tavo žodžiai man į širdį sminga.

Bet pasakyk, Frančeska: tuo metu,
​Kai gimė meilės godos pirmutinės,
​Kas uždegė jums aistrą? Kuo būdu?“

Ji tarė man: „Nėr didesnės kankynės,
​Negu džiaugsmų dienas minėt varguos.
​Beje, vadovas tavo dabartinis

Patvirtins tai. Bet jei lig pabaigos
​Tau rūpi viską sužinot, – klausyki
​Šios begalinio sielvarto kalbos.

Mes užsimiršę skaitėm vieną sykį,
​Kaip Lančelotą pavergė aistra;
​Dažnai, nenorom žvilgsniais susitikę,

Nukaisdavom abudu lyg žara,
​Nors mudu nenumanėm, koks pavojus
​Tavy, o meile, paslėptas yra!

Ir kai mes ten priėjom, kur herojus
​Bučiuoja savo brangiąją veidan, –
​Jis, vargšas, nieko blogo negalvojęs,

Į karštas lūpas pabučiavo man.
​Daugiau skaityt tą dieną nebeteko…
​Taip mus knyga įstūmė pragaran.“

Girdėdamas Frančeskos gailią šneką,
​Užuojautą jos draugui pajutau;
​Aš sudrebėjau, jėgos man išseko,

Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau.

[Trečiame pragaro rate Dantė mato apsirijėlius, už pilvapenystę pūvančius po lietumi ir kruša. Ketvirtame, ritindami didžiulius akmenis, kankinasi išlaidautojai ir šykštuoliai; čia yra godžių kardinolų ir net popiežių, klimpstančių purvo verpetuose, ir tų, kuriuos žemėje „graužė pykčio tvaikas“. Penkto rato pelkėje amžinai pešasi pikčiurnos. Šeštame rate iki raudonumo įkaitusiuose karstuose spirga eretikai. Kuo toliau keliauja Dantė, tuo baisesni pragaro vaizdai. Septintame rate kraujuje verda smurtautojai ir plėšikai; savižudžius, lošėjus ir kitus savo turto eikvotojus drasko pabaisos ir veja pragaro šunys; bevaisėje dykumoje ugninė kruša skalbia šventvagius ir lupikautojus. Aštuntas ratas skirtas apgavikams: suvedžiotojus ir sąvadautojus rimbais plaka velniai; dvokiančioje ertmėje murdosi pataikūnai; nuo uolų žemyn galva kybo svylančiomis pėdomis prekiautojai bažnytinėmis pareigybėmis; persuktomis galvomis atatupsti slenka nebylūs burtininkai, pranašautojai, raganos; velnių maišomoje dervoje verda kyšininkai; švininiais apsiaustais sukaustyti veidmainiai; siaubingos gyvatės gelia ir smaugia vagis; klastūnų vėlės įkalintos ugniniuose švituliuose, tarp jų ir gudragalvio Odisėjo; velniai kalavijais skerdžia kiršintojus; apsimetėlius, melagius, pinigų ir dokumentų klastotojus kankina šiurpios ligos.

Į devintą pragaro ratą veda šulinys, kuriame iki bambos vandeny mirksta Olimpo dievų gigantomachijoje įveikti jaunesnieji dievai – gigantai. Baisiausiame pragaro rate kali išdavikai: giminaičių, tėvynės ir vienminčių, draugų ir geradarių. Išdavikų vėlės, įšalusios į ledą, negali net verkti, nes ašaros tuoj sušąla. Pragaro dugne, žemės viduryje, kankinasi didžiausias išdavikas – Liuciferis. Poetas vaizduoja šėtoną kaip šlykštų padarą trimis veidais, apsiputojusį kruvinomis seilėmis. Jis dantimis drasko Brutą ir Kasijų, o nagais dar akėja nugarą viduriniuose nasruose besiblaškančiam Judui. Šiame vaizde susilieja teologinis ir politinis aspektas. Pačios sunkiausios nuodėmės, puikybės, kurstomas Liuciferis sukilo prieš savo Kūrėją, Judas išdavė Išganytoją. Sąmokslininkai Brutas ir Kasijus nužudė talentingiausią Romos karvedį ir valstybės vyrą Gajų Julijų Cezarį. Kovų dėl valdžios draskomoje Italijoje ištikimybė savo partijai buvo šventas dalykas, todėl Dantei ir politikoje nėra sunkesnio nusikaltimo kaip išdavystė.]

<…>

Taip ir prieš mus ugnių ugnelėm degė
​Aštunto griovio giluma juoda,
​Kur tūkstančiai naujų vėlių prasmegę.

<…>

Žiūrėjau, persisvėręs per granitą;
​Kad nenukrisčiau, aš buvau tvirtai
​Į briauną įsikibęs netašytą.

„Viduj tų žiburių, kuriuos matai, –
​Vėl pasigirdo balsas mantujiečio, –
​Belaisvės dvasios dega.“ „Aš tatai

Lyg numanau, – tariau jam. – Bet man kniečia,
​Besistebint šia išmone gražia,
​Paklausti vieno daikto: kas ten šviečia

Dvaila ugnim, į šakę panašia?
​Jinai – bemaž kaip toji, kur pliskėjo
​Edipo žuvusių sūnų lauže.“

„Ji degina, – atsakė, – Odisėją
​Ir Diomedą, kenčiantį kartu,
​Nes jie kartu tiek negandų pasėjo

Ir gailiai verkia dėl visų klastų,
​Dėl arklio, įbrazdėjusio į Troją,
​Tą lopšį Romos būsimų kartų,

Kuris Paladės vien per juos nustojo,
​Ir dėl Deidamijos: net po mirties
​Jinai Achilo gedi ir vaitoja.“

<…>

Mes lūkčiojom, kada ugnis ateis
​Prie tilto; ir Vergilijus iš karto
​Į juodu žodžiais kreipėsi tokiais:

„O, jūs, kuriuos liepsna dvišakė kerta!
​Jei trumpo savo amžiaus dienomis
​Jus pagerbiau, kaip jus pagerbti verta,

Ir apgiedojau savo eilėmis, –
​Tai stabtelkit: lai vienas man pasako,
​Kur po ilgų klajonių mirė jis.“

Žila liepsna sodresnę savo šaką
​Pakrutino, švagždėdama kažką,
​Tarytum kvapo balsui neužteko,

Suvirpo, lyg nematoma ranka
​Ją palietė ar pūstelėjo vėjas, –
​Ir sušnarėjo šitokia šneka:

„Kai pasprukau nuo Kirkės, išsėdėjęs
​Virš metų nuo Gaetos netolies
​(Taip šią vietovę praminė Enėjas),

Aš pajutau, kad nieks nenugalės –
​Nei meilė tėvui, sūnui, žmonai mielai,
​Nei didis ilgesys gimtos šalies –

To amžino troškimo mano sieloj
​Pažint pasaulį, žmones, jų aistras,
​Duot peno savo džiugesiui ir gėlai;

Ir leidausi laivu aš į marias
​Su saujele draugų, nebe naujokų,
​Kurie pasiūlė paslaugas geras.

Mačiau abu krantus ligi Maroko.
​Ispãnijos, Sardinijos žemes,
​Pro šalį nemažai salų prašoko;

Seni, paliegę buvome jau mes,
​Kai įplaukėm į tarpuolį skardingą,
​Kur Herkulis paliko dvi žymes,

Įspėdamas jūreivį supratingą;
​Išnyko Seuta iš akių kairėj,
​O dešinėj Sevilija pradingo.

Tariau aš: „Broliai! Audros, sūkuriai
​Į vakarus pastot mums bandė kelią,
​Bet veltui! Tebesaugokim budriai

Gyvybės, mums dar likusios, krislelį
​Ir paskubėkim saulei iš paskos
​Į neliestą žmogaus pasaulio dalį.

Juk mes – ne gyvuliai. Be atvangos
​Privalom plėst akiračius, taurėti
​Ir tobulinti dovanas gamtos.“

Šio trumpo žodžio tarsi apkerėti,
​Suskato plaukt bičiuliai mylimi;
​Kas būtų juos galėjęs suturėti?

<…>

Penkissyk mėnuo, šaltas ir ramus,
​Padangėj atjaunėjo ir pražilo,
​Mums beskrendant per vėjus ir griausmus, –

Kai priešais lyg koks milžinas iškilo
​Didžiulis kalnas; iki šių dienų
​Man jo niūkus paveikslas neišdilo.

Džiaugsmai pavirto ašarų klanu:
​Nuo naujo kranto viesulas atgriuvo,
​Mūs laivą apvertė aukštyn dugnu,

Triskart pasuko, suplakė į krūvą
​Su šniokščiančiais aplink vandenimis,
​Gilyn panėrė – taip, kaip lemta buvo, –

Ir amžiams pagramzdino į vilnis.“

<…>

Dabar, kai baigti darbą šį beliko,
​Leisk, Apolonai, širdžia nedrąsia
​Tikėtis laurų deramo vainiko.

Su mūzom tiek draugavęs Parnase
​Į paskutinį žygį tavo šlovei
​Žengiu ir tau lenkiuosi mintyse:

Įkvėpk mane, prabilki po senovei,
​Parodyk jėgą savo, kaip tada,
​Kai visą kailį Marsijui numovei.

O, tebūnie galia man suteikta
​Nupiešt – nors blankiai – šventą karalystę,
​Kurios vaizdai neblėsta niekada!

<…>

Skaistus dausų žibintas valandėlę
​Tylėjo susikaupęs, o many
​Minčių saldybė švelnino kartėlį;

Ir mano dvasios kelrodė kilni
​Pasakė: „Apie kitką pagalvoki,
​Nes link aukščiausio gėrio tu eini.“

Atsigręžiau ir pamačiau aš tokį
​Meilumą angelišką žvilgsny jos,
​Kad sau pačiam tariau tylom: „Sustoki,

Nelaidyk savo iškalbos gailios
​Ir nesistenk paveikslą nutapyti,
​Kurio mirtingas perteikt nevalios.“

Nebent tik tiek galėčiau pasakyti,
​Kad aš, lakus ir tyras kaip svaja,
​Patyriau tuokart džiaugsmą vienalytį,

Be priemaišos aistrų; žvelgiau į ją
​Kaip į dangaus atošvaistę nemarią
​Ir galią jos jutau aš savyje.

„Kitur pasižiūrėk dabar“, – ji tarė
​Ir pavergė mane savu šypsniu,
​Kurs man akis į rojų atidarė.

<…>

Tuomet atsisukau aš dešinėn,
​Iš Beatričės laukdamas liepimo
​Ar įsakmiu žodžiu, ar ženklu vien;

Ir jos veide tiek švento įkvėpimo,
​Tiek džiaugsmo begalinio įskaičiau,
​Jog visa kita lyg miglon nugrimo.

Kaip jaučias laimingesnis nei anksčiau
​Tas, kurs padarė gera kam ir mato,
​Kad jo dorybė kyla vis aukščiau,

Taip lygiai mano protas tuoj suprato
​Iš vaizdo šio, jog draug su dangumi
​Aš apsuku kaskart platesnį ratą.

<…>

Išvydau trisdešimt penkias balses
​Bei priebalses – ir vieną paskui kitą,
​Kaip jas regėjau, perteikiu visas.

„Diligite justitiam“, – įkrito
​Man į akis; ir, žėrint žodžiam tiem,
​„Qui judicatis terram“ – dar sušvito.

Priėjus joms lig paskutinės M,
​Jupiteris atrodė sidabrinis
​Su auksu mirguliuojančiom rievėm.

Ten pat naujų vėlių būrys ugninis
​Atskrido ir giedojo himną tam,
​Kurs buvo jųjų ilgesio šaltinis.

<…>

<…>

Tuomet vadovė mano įdėmi
​Man tarė: „Tau vertėtų pažiūrėti,
​Kiek nuskridai tu, savo akimi.“

Aš pažvelgiau: ar lengva patikėti,
​Kad nuo Dvynių suspėjau kaip matai
​Ketvirtį žemės rutulio apskrieti?

Man atsivėrė Kadikso krantai,
​Beprotiškasis takas Odisėjo
​Ir tau, Europa, taip mieli kraštai!

Plačiau aprėpti žvilgsnis netesėjo,
​Nes saulė, man po kojų slinkdama,
​Už Tauro jau toli pasistūmėjo.

Dvasia manoji, meile degdama,
​Tuo tarpu troško vėl pirmykščio peno,
​Kurio jai nuolat teikia mylima,

Nes visa, ką ranka gamtos ar meno
​Sukūrė tam, kad džiugintų akis,
​Ir širdį žavi mums per jas nuo seno,

Vargu ar visa tat atsilaikys
​Prieš Beatričės šypsnio spindulėlį
​Ir dieviškam jos grožiui atsakys.

<…>

<…>

„Aš tavo mintį, nė neklausiama,
​Ji tarė, – įskaitau: man ją parodo
​Beerdvė ir belaikė Vienuma.

Ne tam, kad savo dievišką aruodą
​Praturtintų, o tam, idant „Esu“
​Gyva jėga jos spindesio vienodo

Galėtų aiškiai pasakyt balsu,
​Pagimdė meilė amžina, beribė
​Devynias meiles devynių varsų.

<…>

O šie, kuriuos regi, ištikimai
​Tebetarnavo tam, kieno malone
​Jiems nemirtingi suteikti džiaugsmai

Už nuopelnus didžius ir už godonę,
​Parodytą jų viešpačiui, kurį
​Matyt – kitiems yra tiktai svajonė.

Tačiau tu įsisąmonint turi,
​Kad galima malonę sau pelnyti
​Vien meile, jei tyra ji ir kaitri.

<…>

Nuo pažinimo mat priklauso dovis
​Ir meilės tos, kuri taip įvairiai
​Liepsnoja rojuj nuo senų senovės.

Dangaus esybių spindintys būriai
​Yra tarytum veidrodžiai, kur švyti –
​Čia kiek blausiau, čia aiškiai ir stipriai –

Pati aukščiausioji galia vienlytė.“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Į ką ir su kokiu prašymu kreipiasi Dantė I giesmės pradžioje?
2. Apibūdinkite rojaus erdvę; palyginkite ją su pragaro ratais.
3. Kokią Beatričę mato Dantė? Sukurkite ir užrašykite jos žodinį portretą.
4. Kas yra Beatričė poetui Dantei?
5. Kas, pasak Beatričės, tegali išgelbėti žmoniją?
6. Nusakykite alegorinę Beatričės paveikslo reikšmę. Turėdami ją omenyje, interpretuokite „Rojaus“ vaizdus.
7. Pakomentuokite Vytauto Kalinausko iliustracijoje perteikiamą Dantės kūrinio Beatričės simboliką.

Dangiškųjų sferų Beatričė, dail. Vytautas Kalinauskas, 1987 m.