Alegorija – semantinė figūra, kurios perkeltinė reikšmė aiški ir pastovi. Alegorinę reikšmę gali turėti posakis, kūrinio fragmentas ar visas kūrinys. Alegorijos pavyzdys – pasakėčia, kurioje vaizduojami gyvūnai, o iš tiesų kalbama apie žmonių savybes.
Aliteracija – fonetinė figūra, tikslingas tų pačių ar panašiai skambančių priebalsių kartojimasis eilutėse, frazėse, strofose. Taip atskirų žodžių skambesys įgauna ypatingo raiškumo.
Aliuzija – stilistinė priemonė, užuomina apie kokį nors žinomą istorinį, mitologinį faktą, literatūros veikėją, vaizdą ar kt., susiejanti kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniu.
Antikos literatūra – senovės graikų ir romėnų sakytinė ir rašytinė kūryba nuo II tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki V a. po Kr. pabaigos.
Antitezė – stilistinė figūra, kai loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti gretinamos priešingos, bet prasme susijusios mintys ar vaizdai.
Antonimas – priešingos reikšmės žodis.
Antraeilis veikėjas – vienas iš kūrinio veikėjų, vaizduojamų tik kai kuriuose epizoduose.
Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai tik viena siužetinė linija.
Aprašymas – žmogaus, daikto, kraštovaizdžio, patalpos vidaus ar kitos veiksmo aplinkos detalus pavaizdavimas raštu.
Apsakymas – nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojamas vienas įvykis, itin svarbus pagrindiniam veikėjui. Apsakymo veiksmas vyksta nedidelėje erdvėje, trunka neilgai, jame dalyvauja nedaug veikėjų.
Archetipas – pastovus vaizdinys, tautosakoje ir literatūroje pasikartojantis kaip visuotinės prasmės motyvas, simbolis, siužetas, susiformavęs mitologinėje ar pasaulinės kultūros tradicijoje.
Asonansas – fonetinė figūra, pasikartojančių vienodų balsių ar dvibalsių sąskambis poezijos eilutėje, frazėje, strofoje.
Aspektas – atžvilgis, kuriuo kas nors tiriama ar teigiama.
Atomazga – paskutinis pasakojimo tarpsnis, einantis po kulminacijos. Atomazga parodo, kaip išsisprendžia problema ar konfliktas, kokio atpildo sulaukia veikėjai, kur link pakrypsta jų likimai.
Atsiminimai, arba memuarai, – pasakojamosios literatūros žanras, užrašai apie prisimenamus įvykius, kurių dalyvis arba liudytojas buvo autorius.
Autobiografija – pasakojamosios literatūros žanras, savo paties gyvenimo aprašymas.
Autorius – savarankiškai ką nors sukūręs asmuo.
Baladė – trumpas eiliuotas lyrinis epinis kūrinys, kurio pagrindiniai motyvai – iš istorinių nutikimų, legendų, liaudies padavimų. Vaizduojami paslaptingi, dažnai šiurpūs dalykai, tragiški žmonių likimai. Baladžių itin daug romantizmo literatūroje.
Biblija, arba Šventasis Raštas, – Senojo ir Naujojo Testamento knygų rinkinys. Krikščionims, judėjams Biblija ar jos dalys yra Dievo apreiškimas sukurtajam pasauliui. Senasis Testamentas (XII–I a. pr. Kr.) parašytas hebrajų, iš dalies aramėjų ir senovės graikų kalba. Naujasis Testamentas (I a. antra pusė), parašytas senovės graikų kalba, yra Šventasis Raštas tik krikščionims.
Cenzūra – literatūros, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
Charakteris, žr. Veikėjas
Deminutyvas, arba mažybinis žodis, – su priesaga sudaromas išvestinis žodis, turintis mažybinę, maloninę reikšmę, pavyzdžiui, vaikutis, dienelė, ąžuoliukas, mergytė.
Dialogas – veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje. Dramoje tai pagrindinė raiškos priemonė, nes visas tekstas parašytas dialogu.
Dienoraštis – datuoti užrašai, fiksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus.
Drama – 1. viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Epas). Dramos veikalas skirtas vaidinti scenoje, jo veiksmas plėtojasi veikėjams kalbant (žr. Dialogas, Monologas) ir veikiant. Dramos tekstą sudaro didesnės dalys – veiksmai, o šiuos – scenos. Nauja scena prasideda, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai. Autoriaus pastabos išsakomos remarkomis. Pagrindiniai dramos žanrai – tragedija, komedija, drama; 2. vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų, vaidinamasis rimto turinio kūrinys, kuriam būdingas sudėtingas konfliktas ir prieštaringi veikėjų išgyvenimai.
Dramatizmas – įtampa dėl situacijos dvilypumo, netikėtos kaitos, kai yra įprasti santykiai, prarandama pusiausvyra. Dramatiški išgyvenimai būdingi kulminaciniams lūžiams, kritinėms situacijoms, nerimo, skausmo, sukrėtimo būsenoms. Dramatizmo apstu visoje literatūroje, bet dramoje jo vaidmuo ypatingas, nes prieštaringų pradų konfliktas sudaro dramos turinį ir yra veiksmo variklis.
Eilėdara – eiliuotos kalbos garsinė sandara, jos kūrimo taisyklės. Eiliuotos kalbos pagrindą sudaro metras.
Eilėraščio kalbantysis, žr. Lyrinis subjektas
Eilėraščio žmogus, žr. Lyrinis subjektas
Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys. Dažniausiai eilėraštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, kaip įprasta lyrikai, bet jis gali turėti ir epo bruožų – platesnių vaizdų, įvykių aprašymų, net siužetą. Eilėraščiui būdingas ritmas ir garsų sąskambiai, daug kitų meninės raiškos priemonių.
Eiliuota kalba – lyrinės ir epinės poezijos kalba, kurios svarbiausias bruožas yra ritmiškumas.
Ekranizacija – literatūros kūrinio perteikimas kino ar televizijos priemonėmis.
Ekspozicija – pasakojimo pradinė situacija prieš užsimezgant veiksmui.
Elipsė – sintaksinė figūra, lengvai numanomos sakinio dalies praleidimas.
Epas – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Drama). Epo pagrindas yra pasakojimas. Epiniai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Seniausias epo žanras yra herojinis epas, kitaip epinė poema. Pagrindiniai epinės prozos žanrai – romanas, apysaka, apsakymas, novelė. Epui taip pat priklauso pasakojamieji tautosakos žanrai: pasaka, sakmė, legenda, padavimas.
Epistolinė literatūra – laiškai, paprastai parašyti visuomenėje žinomų asmenų, publikuoti ir turintys meninę, kultūrinę ir pažintinę reikšmę, arba grožinės literatūros kūriniai, parašyti laiškų forma.
Epitetas – vaizdingas asmens, daikto, reiškinio, veiksmo ypatybės nusakymas.
Erdvė, arba veiksmo vieta, literatūros kūrinyje – veiksmo aplinkos aprašymas.
Esė – bet kurios tematikos (filosofinės, politinės, literatūrinės ar kt.) kūrinys, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus derinimas. Kartais esė priskiriama grožinei literatūrai ir laikoma atskiru žanru. Eseistinis kalbėjimas išsiskiria laisvu minties plėtojimu, aiškiai reiškiama autoriaus pozicija.
Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis kalbėjimas.
Fabula – nuosekli kūrinio įvykių seka, siužeto pagrindas. Kai pats kūrinio pasakojimas nuoseklus, fabula ir siužetas sutampa. Bet įvykiai gali būti pasakojami ir kitokia tvarka, pavyzdžiui, jų užuomazga prisimenama jau plėtojantis veiksmui arba atomazgoje vėl grįžtama į pradžią.
Fonetinės figūros, žr. Meninės priemonės
Frazeologizmas – pastovus vaizdingas žodžių junginys, kurį dažniausiai suprantame netiesiogiai (varnas gaudyti, dinderį mušti, klumpes užversti). Dėl reikšmės perkėlimo frazeologizmai sunkiai perteikiami kitomis kalbomis. Literatūros kūriniuose vartojami kaip meninė priemonė, parodanti veikėjų kalbos savitumą ar pasakotojo sąmojį.
Groteskas – komizmo forma, meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas prieštaraujančiu logikai realybės ir fantastikos, išminties ir nesąmonių derinimu, neretai sukeliančiu šiurpą.
Hegzametras – poezijos eilutė, susidedanti iš šešių kirčiuotų skiemenų, tarp kurių būna po du arba vieną nekirčiuotą; visada kirčiuotas pirmas ir priešpaskutinis skiemuo. Beje, hegzametras dar turi ir cezūrą trečioje pėdoje po pirmo skiemens: _ V V | _ V V | _ || V V | _ V V | _ V V | _ V.
Herojinis epas – dažniausiai tautosakinės kilmės mitologinio ar istorinio turinio poema, kurioje vaizduojami karo žygiai ar kiti visai tautai svarbūs įvykiai, veikia narsūs herojai – kariai ir valdovai, o neretai dalyvauja ir dievai.
Herojus žr. Veikėjas, Herojinis epas
Himnas – lyrikos žanras, iškilminga giesmė, kuria senovės Graikijoje būdavo garbinami dievai ar herojai. Vėliau himnu vadinama giesmė kokiam nors asmeniui ar įvykiui pašlovinti, taip pat iškilminga tautinė giesmė.
Hiperbolė – semantinė figūra, nepaprastas vaizduojamo daikto, reiškinio savybių padidinimas, perdėjimas.
Įasmeninimas, arba personifikacija, – semantinė figūra, žmogaus savybių ir gebėjimų suteikimas gyvūnams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar abstraktiems dalykams.
Identitetas, žr. Tapatybė
Improvizacija – kūryba be išankstinio pasirengimo, kai kūrinys randasi ir atliekamas vienu metu.
Inscenizacija – nedraminio literatūros kūrinio pritaikymas vaidinti scenoje.
Interpretacija – literatūros kūrinio prasmės aiškinimas, komentavimas.
Interviu – žurnalistikos žanras; žurnalisto pokalbis su asmeniu ar asmenų grupe, pateiktas žiniasklaidos priemonėse. Gali vykti žodžiu, raštu, telefonu ar elektroninio ryšio priemonėmis.
Intriga – sudėtinga, paini įvykių grandinė literatūros kūrinyje, dažniausiai įžiebianti atkaklią veikėjų tarpusavio kovą.
Ironija – komizmo forma, paslėpta pajuoka, kai posakio reikšmė priešinga tiesioginei. Šnekamojoje kalboje ironiją išduoda intonacija, rašomojoje – žodžių rašymas kabutėse ar daugtaškis sakinio gale. Ironiškas pasakojimas parodo pasaulio prieštaringumą. Autoironija – kritiškas požiūris į save, pasijuokimas iš savęs.
Įvaizdis – įsivaizduojamas, vaizdu įkūnytas dalykas, nusakomas žodžiu, jungiančiu vaizdo konkretumą ir abstrakčią reikšmę.
Kanonas – 1. visuotinė taisyklė, norma; 2. žymiausių rašytojų pagrindinių kūrinių sąrašas; 3. privalomos kurio nors žanro kūrinio sandaros taisyklės.
Komedija – vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Komedijoje juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.
Komiksas – nuotykinis humoristinis pasakojimas, perteikiamas serija siužetinių piešinių su trumpais veikėjų dialogais.
Kompozicija – meno kūrinio sandara: elementų išdėstymas, tarpusavio ryšys ir santykis su visuma.
Konfliktas – nesuderinamų vertybių susidūrimas, dėl kurio kyla veikėjų tarpusavio nesutarimai ir kova arba vieno veikėjo vidiniai prieštaravimai (vidinis konfliktas).
Kontekstas – kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės. Literatūros kūrinio kontekstas – tai istorinės, kultūrinės, socialinės ir kitos jo radimosi ir interpretavimo aplinkybės.
Kronika – įvykių atpasakojimas laiko nuoseklumu. Senojoje raštijoje kronikomis vadinami metraščiai, kuriuose nuosekliai surašyti istoriniai įvykiai.
Kulminacija – pagrindinis pasakojimo įvykis, kai pasiekiama didžiausia įtampa ir įvyksta lūžis – esminis pokytis, lemiantis visos istorijos pabaigą.
Kultūros epocha – istorinis kultūros raidos laikotarpis, skiriamas pagal svarbiausius jam būdingus reiškinius, įvykius (Europoje – antikos, viduramžių, Renesanso, naujųjų laikų, šiuolaikinė kultūra).
Laikas – laiko nuorodos, kartu su erdvės nuorodomis apibūdinančios veiksmo aplinkybes. Pasakojimo laikas ir vaizduojamų įvykių laikas nebūtinai sutampa.
Laiškas – paštu ar per rankas siunčiamas susižinojimo raštas.
Legenda – epo žanras, pasakojimas apie reikšmingus įvykius, žmones, vietoves, savo forma artimas padavimui. Dauguma legendų mus pasiekė per viduramžių raštiją. Neretai rašytojai remiasi legendų siužetais, juos išplėtoja savo kūriniuose.
Lyrika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Epas, Drama). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmogaus išgyvenimai ir mintys. Nuo epo lyriką skiria tai, kad joje nėra pasakotojo ir savarankiškų veikėjų, tik lyrinis subjektas – „aš“, kurio vardu kalbama.
Lyrinis „aš“, žr. Lyrinis subjektas
Lyrinis eilėraštis – populiariausias lyrikos žanras, kuriam būdinga atvira individo jausmų raiška, santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis subjektyvus apmąstymas, momentinių įspūdžių fiksavimas.
Lyrinis subjektas, arba eilėraščio žmogus, eilėraščio kalbantysis, lyrinis „aš“, – lyriniame kūrinyje išsisakantis abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi. Epiniame kūrinyje lyrinį subjektą atitinka pasakotojas.
Lyrinis vyksmas – poetinio išgyvenimo raida, minčių ir jausmų pokyčiai lyriniame kūrinyje.
Lyrizmas – lyrikos bruožų visuma: atvirumas, nuoširdumas, jausmingumas, subjektyvumas. Lyrizmo būna ir epo, dramos žanruose.
Litotė – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo sumažinamos vaizduojamo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės.
Memuarai, žr. Atsiminimai
Meninės priemonės – grožinio, kartais ir negrožinio, teksto kalbinės raiškos, stiliaus ir poetikos elementai, padedantys išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, veiksmo aplinkybes, perteikti lyrinio subjekto vidines būsenas. Poezijoje meninėmis priemonėmis laikomi eiliavimo elementai (metras, ritmas, rimas), intonacija, eilėraščio kompozicija. Meninės raiškos priemonės skirstomos į fonetines figūras (aliteracija, asonansas ir kt.), sintaksines figūras (paralelizmas, pakartojimas, nutylėjimas ir kt.), semantines (reikšmines) figūras (metafora, metonimija, ironija, hiperbolė, įasmeninimas ir kt.), vaizdingąją leksiką (epitetai, frazeologizmai, sinonimai, deminutyvai ir kt.).
Metafora – semantinė figūra, vaizdingas paslėptas palyginimas siejant skirtingus, bet turinčius panašių savybių dalykus.
Metonimija – semantinė figūra, vieno dalyko pavadinimo pakeitimas kito dalyko pavadinimu, pagrįstas tų dalykų sąsaja: tai gali būti dalis ir visuma, priežastis ir padarinys, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje nutikęs įvykis ir panašiai.
Metras – kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų skaičiaus ir kaitaliojimosi tvarka, dėl kurios poezijos eilutė įgauna savitą ritmą.
Mitas – kolektyvinės kūrybos pasakojimas apie praeitį, simboliškai paaiškinantis įvairių reiškinių kilmę ir prasmę, per kurį atsiskleidžia bendruomenės požiūris į pasaulį ir save pačią. Ilgainiui mitai virto sakmėmis, jų pėdsakų yra pasakose, kituose tautosakos žanruose. Mitų visuma ir juos tiriantis mokslas vadinamas mitologija.
Modernizmas – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės naujųjų netradicinių meno krypčių visuma.
Monologas – vieno dramos veikėjo ištisinė kalba, neįeinanti į dialogą. Monologą sakantis aktorius kalba žiūrovams.
Moralas – trumpas apibendrinimas pasakėčios pabaigoje, alegorinės jos reikšmės paaiškinimas.
Motyvas – kūrinyje pasikartojanti temos dalis.
Novelė – epo žanras, trumpas vientiso konflikto, intriguojančio siužeto prozos kūrinys, dažnai su netikėta atomazga.
Odė – lyrikos žanras, pakilaus tono eilėraštis, skiriamas iškiliam asmeniui, svarbiam įvykiui ar idėjai.
Padavimas – pasakojamosios tautosakos žanras, pasakojimas apie gamtos ar istorijos paminklo kilmę, mitinių protėvių ar istorinių asmenybių darbus.
Pagrindinė mintis, arba idėja, – kas norima pasakyti kūriniu. Paprasčiausias pagrindinės minties pavyzdys – pasakėčios moralas.
Pagrindinis veikėjas – išsamiausiai aprašomas literatūros kūrinio veikėjas, apie kurį sukasi visas veiksmas.
Pakartojimas – sintaksinė figūra, atskirų žodžių, junginių ar sakinių kartojimas siekiant pabrėžti kokį nors išgyvenimą, paryškinti būseną, įtvirtinti mintį.
Palyginimas – 1. vaizdingas dviejų daiktų ar reiškinių sugretinimas remiantis panašumu, tam tikrais bendrais bruožais; 2. artimas alegoriniam pamokomas pasakojimas, dar vadinamas parabole, kuriuo netiesiogiai išsakoma kokia nors universali tiesa ar idėja.
Paradoksas – netikėtas teiginys, tarsi prieštaraujantis įprastinei logikai.
Paralelizmas – sintaksinė figūra, dviejų dalykų (pavyzdžiui, žmogaus ir gamtos) sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant.
Parodija – stilizacijos atmaina, pajuokiamojo pobūdžio kūrinys, kuriame karikatūriškai mėgdžiojamas svetimas stilius.
Pasaka – pasakojamosios tautosakos kūrinys, fantastinis (ar turintis fantastikos elementų) pamokomojo turinio arba pramoginis pasakojimas, kurio siužetą lemia žanras: pasakos esti stebuklinės, buitinės, melų.
Pasakėčia – epo žanras, neilgas eiliuotas arba prozinis pasakojimas, kuris baigiamas apibendrinimu ir pamokymu – moralu. Pasakėčiai būdingas reikšmės perkėlimas: dažniausiai kalbama apie gyvūnus, bet turimi galvoje žmonės, jų būdo savybės ir tarpusavio santykiai.
Pasakojimas – tikrų ar pramanytų tarpusavy susijusių įvykių perteikimas raštu arba žodžiu tam tikra seka, nebūtinai laiko nuoseklumu. Pasakojimai skirstomi įvairiai: pagal išraiškos būdą – proziniai, eiliuoti, draminio dialogo; pagal tematiką – labiau išmone grįsti literatūriniai ir labiau faktais grįsti publicistiniai, eseistiniai.
Pasakotojas – pasakojantis istoriją abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi. Į įvykius ir veikėjus iš šalies žvelgiantis pasakotojas vartoja trečiąjį asmenį, bet pasakoti pirmuoju asmeniu gali ir veiksme dalyvaujantis kūrinio veikėjas.
Personažas, žr. Veikėjas
Personifikacija, žr. Įasmeninimas
Poema – epo žanras (žr. Herojinis epas), ilgas eiliuotas pasakojimas su aiškiu siužetu ir daugeliu veikėjų, savo turiniu artimas prozai. Bet yra ir ilgus eilėraščius primenančių lyrinių poemų, taip pat dialogu parašytų draminių poemų. Šiuolaikinėje poemoje susipina epo, lyrikos ir dramos bruožai.
Poetika – 1. viena iš literatūros mokslo šakų, nagrinėjanti literatūros kūrinio kalbą ir stilių; 2. kurio nors rašytojo stiliaus ypatybių, vartojamų meninių priemonių visuma.
Poezija – eiliuota kalba parašyti lyriniai, epiniai ar draminiai kūriniai.
Posmas, arba strofa, – pasikartojantis dviejų ar daugiau poezijos eilučių derinys, kuriam būdinga metro, intonacijos ir minties vienovė.
Postmodernizmas – modernizmą pakeitę XX a. antros pusės – XXI a. pradžios kultūros reiškiniai, kuriems būdingas dar didesnis nepasitikėjimas tradicija ir autoritetais, žaidimas kultūros ženklais, žanrų ir stilių maišatis, laisvas, ironiškas skirtingų kontekstų jungimas.
Potekstė – numanomos literatūros kūrinio ar šnekamosios kalbos teksto reikšmės, papildančios ir praplečiančios tiesiogines. Kartais kaip tik potekstėje slypi tikroji teksto prasmė.
Priešprieša – skirtingų, priešingų reikšmių sugretinimas.
Proza – neeiliuota, į ritminius vienetus neskaidoma kalba. Proza vadinami pasakojamieji epo žanrai, nors yra ir lyrinės prozos.
Problema – literatūros kūrinyje tiesiogiai ar netiesiogiai keliamas sprendimo reikalaujantis klausimas.
Publicistika – literatūrinio teksto bruožų turintys žurnalistikos straipsniai, kuriuose aptariami svarbūs politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo klausimai, aiškiai reiškiama autoriaus pozicija.
Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, skirta paveikti žmones taip, kad jų elgsena atitiktų šios informacijos užsakovo tikslus. Vienas esminių požymių, skiriančių reklamą nuo kitos informacijos, yra jos mokumas (reklamą visada apmoka jos užsakovai).
Remarka – autoriaus pastaba apie veikėjus ir scenovaizdį dramos tekste, paprastai rašoma skliaustuose, kitokiu šriftu.
Retorika – iškalbos menas, įtaigios kalbos stilistinių priemonių visuma ir tas priemones nagrinėjantis mokslas.
Retorinės figūros – išraiškingi, vaizdingi žodžių junginiai ar sakiniai, vartojami siekiant kuo įtaigiau perteikti mintį. Skiriamos sintaksinės (sinonimas, laipsniavimas, periodas ir kt.) ir minties (retorinis klausimas, retorinis sušukimas ir kt.) figūros.
Retorinis klausimas – klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo; klausimo forma pasakomas savaime suprantamas teiginys.
Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuriuo itin emocingai išreiškiama mintis.
Rimas – eiliuotos kalbos garsų sąskambis, dažniausiai poetinio teksto eilučių pabaigoje.
Ritmas – sistemingas, tolygus panašių kalbos vienetų pasikartojimas. Poezijos eilutės ritmas yra metriškas.
Romanas – epo žanras, didelės apimties prozos kūrinys, turintis išplėtotą siužetą ir daug veikėjų.
Romansas – Renesanso epochoje susiformavęs dainos žanras, XVIII–XIX a. išplitęs Europos literatūroje kaip trumpas jausmingas lyrinis eilėraštis.
Sąmonės srautas – išplėtotas vidinis monologas, papildytas pasakotojo komentarais.
Sarkazmas – 1. komizmo forma, pikta pašaipa, aštri ironija; 2. kandi pastaba.
Satyra – 1. komizmo forma, žmonių ydų, neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių demaskavimas ir piktas išjuokimas juos išdidinant, net iškreipiant tikrovę pasitelkus hiperbolę, grotesko elementus; 2. pajuokiamasis kūrinys.
Scena– smulkioji dramos veikalo dalis.
Semantinės figūros, žr. Meninės priemonės
Simbolis – sąlyginis žodis ar ženklas, kuriuo pakeičiamas reiškinio, sąvokos, daikto pavadinimas remiantis tam tikru panašumu.
Sinonimai – skirtingi žodžiai, turintys tą pačią arba artimą reikšmę.
Sintaksinės figūros, žr. Meninės priemonės
Siužetas – priežasties ir padarinio ryšiais susijusių įvykių eiga epiniame ar draminiame kūrinyje. Kai įvykiai plėtojasi laiko nuoseklumu, siužetas sutampa su fabula.
Siužetinė linija – nuosekli įvykių grandinė, paprastai susijusi su viena problema ar konfliktu, pagrindinio veikėjo (ar jų grupės) istorija. Romane dažniausiai yra kelios siužetinės linijos, apysakoje – tik viena.
Sonetas – 4 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 (dažniausiai bendrais) rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas).
Stilistika – kalbos vartojimo tyrinėjimų sritis, aprėpianti įvairią kalbinę veiklą: buitinį kalbėjimą, mokslinį, publicistinį rašymą, meninę kūrybą.
Stilius – kalbos vartojimo būdas.
Stilizacija – sekimas ar mėgdžiojimas, būdingų kūrinio stiliaus bruožų suteikimas kitam kūriniui.
Strofa, žr. Posmas
Struktūra – sandara, kūrinio dalių ir kitų elementų išsidėstymas bei tarpusavio ryšiai.
Šventasis Raštas, žr. Biblija
Tapatybė, arba identitetas, – asmens savivoka, savimonė prisiskiriant kuriai nors bendrijai.
Tautosaka – žodinė liaudies kūryba. Yra trys tautosakos rūšys: dainuojamoji (dainos, raudos), pasakojamoji (pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai) ir smulkioji (patarlės, priežodžiai, mįslės, užkalbėjimai).
Tekstas – bet koks rišlus kalbos darinys, kurio turinys nusakomas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelėmis ir kt. Rašytinis tekstas perteikiamas skaitytojui suprantamais ženklais.
Tema – apie ką kalbama kūrinyje. Tikrovės aprašymuose tema dažnai sutampa su pagrindine mintimi. Literatūros kūriniuose tema ir pagrindinė mintis nesutampa. Nagrinėjamų temų visuma vadinama tematika.
Tragedija – vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Tragedijos branduolys – tragiškojo herojaus konfliktas su priešiškomis jėgomis ar aplinkybėmis. Kai situacija sudėtinga ir nevienareikšmiška, prieštaringų minčių apimtas herojus išgyvena vidinį konfliktą. Kova, pareikalavusi visų fizinių ir dvasinių jėgų įtampos, baigiasi herojaus žūtimi, bet žiūrovai po didžiulio jausmų sukrėtimo išgyvena katarsį – vidinį nuskaidrėjimą. Tragedijos žanras ir jo teoriniai pagrindai susiformavo senovės Graikijoje V–IV a. pr. Kr.
Tragikomedija – dramos žanras, turintis tragedijos ir komedijos bruožų.
Tragizmas – neišsprendžiamų konfliktų, lemtingų aplinkybių sampyna, padėtis be išeities bet kurio žanro kūrinyje.
Užuomazga – pirminis veiksmo postūmis pasakojimo pradžioje, vaizduojamas iškart po ekspozicijos.
Vaizdingoji leksika, žr. Meninės priemonės
Veikėjas, arba charakteris, personažas, – literatūros kūrinyje veikiantis žmogus, gyvūnas ar fantastinė būtybė. Skiriami pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai. Kai kurie pagrindiniai veikėjai vadinami herojais.
Veiksmas – 1. vienas pagrindinių pasakojimo elementų, ypač svarbus epiniame ir draminiame kūrinyje. Veiksmo pasakojimą sudaro užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos apimties, bet eilės tvarka dažniausiai tokia pat; 2. stambioji dramos veikalo dalis, skirstoma į scenas.
Veiksmo eiga – po užuomazgos einanti pasakojamo veiksmo dalis, kai įvykiai tolydžio stiprėjant įtampai artėja prie kulminacijos.
Veiksmo vieta, žr. Erdvė
Vertybės – žmogaus ar bendruomenės moralinės nuostatos, pagal kurias gyvenama ir kurios ginamos iškilus grėsmei. Literatūroje priešingų vertybių susidūrimas yra veikėjų konflikto pagrindas.
Vidinis monologas – prozos kūrinio fragmentas, perteikiantis veikėjo mintis.
Viduramžių literatūra – Europos literatūra nuo VI a. iki Renesanso pradžios (skirtingose šalyse XIV–XVI a.).
Vyksmas – poetinio išgyvenimo raida, minčių ir jausmų pokyčiai lyriniame kūrinyje.
Žanras – meno kūrinių rūšis, turinti tam tikrų siužetinių, stilistinių, struktūrinių požymių.