Kokiomis madomis sekė mūsų protėviai?

Kada tiksliai atsirado posakis, kad pagal rūbą sutiksi – pagal protą palydėsi, sunku pasakyti. Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje (LDK) jis tikriausiai dar nevartotas, nes XIV–XVIII a. apranga buvo vienas iš žmogaus padėties visuomenėje rodiklių, ji tiesiogiai sieta su materialine gerove. Dėl brangumo drabužiai ir audiniai netgi atstodavo pinigus. Verpalais, audiniais ir kailiais buvo mokama duoklė, drabužiai neretai sudarydavo dalį sandoriuose numatyto atlygio. Brangius apdarus Lietuvos valdovai dažnai dovanodavo svetimšaliams, jais pamalonindavo ir didikus, miestiečius, tarnus. Žinoma, būta ir pigių drabužių, juos dėvėjo nepasiturintys asmenys. Taigi buvo aiškus skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų aprangos.

Šiuo laikotarpiu tiek visoje Euròpoje, tiek LDK drabužių dėvėjimas buvo reguliuojamas įstatais, kiekvienas kraštas turėjo nurodymus, padedančius atskirti kilmingųjų, miestiečių, valstiečių ir net skirtingų religinių grupių apdarus. XVII a. LDK šilkinius ir iš brangių kailių pasiūtus drabužius galėjo nešioti tik kilmingieji, bajorai (11.1 pav.), o lapių ar kiti prastesni kailiai buvo prieinami ir paprastiems miestiečiams. Žydams, religinei mažumai LDK, buvo draudžiama puoštis brangenybėmis, netgi bandyta įvesti tam tikras aprangos detales, kurios padėtų juos atskirti nuo krikščionių. Turtingų ir neturtingų gyventojų dėvimų rūbų, jų audinių skirtumus lėmė perkamoji galia ir gyvenimo būdas – žemę dirbantys valstiečiai ar daug keliaujantys miestiečiai nešiojo patogesnius drabužius ir Euròpos madų nesivaikė (11.2 pav.).

LDK teritorija XIV–XVIII a. buvo didelė, apėmė ir dalį dabartinių Baltarùsijos bei Ukrainos žemių, tad ir jos gyventojų apranga skyrėsi, priklausomai nuo rytinių ir vakarinių kaimyninių kraštų įtakos. Kilmingųjų drabužiai pagal tai, kurio krašto mados įtaką patyrė, netgi buvo skirstomi į totoriškuosius, vokiškuosius, turkiškuosius ir panašiai. LDK žemėse sugyveno daug etninių ir religinių grupių, čia vyko ir kasdienio gyvenimo – maisto ruošimo, laisvalaikio pramogų bei, žinoma, aprangos – kultūriniai mainai. Todėl atvėrę pasiturinčio LDK didiko aprangos skrynią rastume ir su įvairių kraštų aprangos madomis siejamų drabužių detalių.

Vyrų aprangai LDK didžiausią įtaką turėjo du veiksniai – kelionės svetur ir karo veiksmai. Per karo veiksmus susidūrę su svetimšaliais arba pabuvoję svečiose šalyse, grįžę namo LDK kariai paskleisdavo kokią nors aprangos naujovę, parsivežtą kaip karo grobį arba nusižiūrėtą nuo priešų. Po 1512 m. pergalės prieš totorius atsisakyta ilgų siaurų apdarų, o plaukus pradėta kirpti trumpai. Be dvarininkų, kariai buvo viena svarbiausių grupių, diktuojančių vyrų aprangos madas LDK.

Moterys nekariavo, taigi negalėjo susitikti karo lauke, keliavo taip pat mažiau nei vyrai, todėl jas įvairios naujovės pasiekdavo per valdovų rūmus, kuriuose viešėdavo kitų kraštų karalienės ir su jomis atvykę didikai. Žygimanto Senojo žmona Bona XVI a. neabejotinai prisidėjo prie itališkosios aprangos ir renesanso madų sklaidos. Vazų dinastijos valdovų vedybos su Habsburgų dinastijos kilmingomis damomis (XVI a. pab. – XVII a.) turėjo įtakos ispaniškos mados, kuri tuo metu buvo labai paplitusi Europoje, atsiradimui LDK. Kartu su prancūze Vladislovo Vazos žmona Liudvika Marija Gonzaga iš Nevero (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers, 11.3 pav.) XVII a. antroje pusėje į LDK atsklido prancūziškos mados dvelksmas. Šiuo laikotarpiu madų žurnalų dar nebuvo, bet istorikai kartais pajuokauja, kad juos arba dabartinius socialinius tinklus atstojo nuolat tapomi didikų portretai. Taip didikai turėjo galimybę stebėti vienas kito aprangą ir pasisemti idėjų kostiumams.

Žvelgiant į turtingųjų, didikų aprangą gali susidaryti įspūdis, kad savitos lietuviškos aprangos nebuvo, nebent savita laikytume kitų kraštų aprangos dėlionę. Vis dėlto atsigręžę į LDK miestelių ir kaimų gyventojus galime pamatyti būtent šiems kraštams tradicinių drabužių. Valstiečiai ir nepasiturintys miestiečiai neturėjo nei pinigų, nei galimybių vaikytis madų, todėl jų apranga ilgiausiai išliko nepakitusi. Vienas tokių drabužių, valstiečių vilkėtų iki pat XX a. vidurio, buvo skránda (kailiniai). XX a. pradžioje dar nebuvo išnykusios sermėgos (švarkai) ir daug kur Lietuvojè paplitusios naginės, klumpės. Tradicinei valstiečių aprangai priskirtinos ir didžiulės šiltos skepetos, drobulės, skaros, nuometai, kurie dažniausiai buvo nešiojami per šventes, o vėlesniais laikais tapo tautinio kostiumo dalimi.

XX a. laisvėjant pasaulio suvokimui (nebeskirstant visuomenės į luomus) ir modernėjant aprangos gamybai (pradėtos naudoti siuvimo mašinos ir pigesni audiniai, atsirado masinės gamybos fabrikų), greitai kito ir drabužiai. XX a. pradžioje vyrų aprangai didelę įtaką padarė populiarėjantis dviračių sportas, tenisas, kroketas. Darbininkai, valstiečiai buvo įpratę daug judėti, o turtingiesiems aktyvus judėjimas tapo nauja laisvalaikio veikla, kuriai reikėjo ir laisvesnių, judesių nevaržančių drabužių. Moterų apranga XX a. pradžioje kito dar sparčiau. Sukneles pakeitė trijų drabužių – sijono, švarkelio ir palaidinukės – derinys. Kasdieniai drabužiai tapo trumpesni, tiesaus silueto. Tuo metu visą Euròpą užvaldęs judėjimas už politines moterų teises skatino laisvės siekius ir kasdieniame gyvenime – moterys atsisakė korsetų. Prie to daug prisidėjo ir pasaulį sudrebinęs Didysis karas (1914–1918 m.), vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Vyrams išėjus kovoti moterys turėjo išlaikyti šeimą, daug dirbo, tad ėmė rengtis patogiau, trumpai kirptis plaukus. Šie nauji europiečių įpročiai neišnyko ir po karo. Nepriklausomą valstybę 1918 m. paskelbusi Lietuvà – ne išimtis.

XX a. 3–4 dešimtmetyje Lietuvoje išaugo susidomėjimas grožiu, savęs puošyba, vis daugiau dėmesio buvo skiriama aprangai, kūno priežiūrai (kremai, prausikliai ir t. t.) (A šaltinis). Prie to stipriai prisidėjo naujõs miestų kultūros kūrimasis. Pasipuošę žmonės pramogavo nebe didikų dvaruose, o viešose miesto erdvėse – restoranuose, teatruose. Privačiuose namuose taip pat pradėti rengti vakarėliai, popiečio arbatėlės. Tai ne tik padėjo žmonėms burtis draugėn, megzti pažintis, bet ir skatino madingų drabužių plitimą (11.5 pav.). Žmonės greitai reagavo į gyvenimo būdo pokyčius, o verslūs miestiečiai tai puikiai išnaudojo. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje sparčiai išaugo siuvimo pramonė, atidaryti keturi tekstilės ir du mezgimo fabrikai, siuvyklų, gerų siuvėjų poreikis didėjo kiekviename mieste ir miestelyje. Tuo metu tekstilės pramonė Lietuvoje tapo viena didžiausių pramonės šakų, joje dirbo didžiausias darbininkų skaičius – taip visi norėjo naujų drabužių! O svarbiausia – jau daugelis galėjo juos įpirkti.

Nors vyrų aprangai tarpukario Lietuvoje skirta daug mažiau dėmesio nei moterų, vis dėlto galime kalbėti apie vyrų drabužių madą kaip apie atskirą reiškinį (11.6 pav.). Svarbiausia – tvarkingi, prie aplinkos derantys, iš gerų audinių ir kokybiškai pasiūti drabužiai. Pradėta kreipti dėmesį į įvairias vyrų aprangos detales ir aksesuarus, tačiau jie turėjo būti kuklūs. Tarpukariu buvo jaučiama ir Ánglijos vyrų drabužių mados įtaka (11.7 pav.) – kasdienę aprangą paprastai sudarė golfo kelnės, margas megztukas, margos kojinės iki kelių ir švarkas, vilkimas pagal poreikį.

Vyrams dar tik pradėjus žengti koja kojon su madomis, išlaikant tam tikrą aprangos santūrumą, Lietuvos moterys XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, veikiamos tiek užsienio (ypač kino filmų, kelionių, žurnalų), tiek vietinės grožio kultūros (grožio salonų, kirpyklų, makiažo kursų), visiškai pasinėrė į naujų madų pasaulį. Šio dešimtmečio mada išsiskyrė moteriškumu ir prabanga: drabužiai buvo siuvami iš spalvingų, gėlėtų audinių, puošiami nėriniais, dirbtinėmis gėlėmis, vaisių kekėmis. Moterys derino prabangų šilką ir kailines apykakles, vėl veržė liemenį korsetu, nešiojo ilgus sijonus ir ilgas sukneles (11.8, 11.9 pav.).