Mažieji kosminiai kūnai

Palydovù vadinamas kosminis kūnas, skriejantis aplink kitą, didesnį, kosminį kūną – planetą, žvaigždę. Palydovų būna gamtinių ir dirbtinių (1 lentelė).

Dirbtiniai palydovai yra žmogaus sukurti ir į kosmosą nuskraidinti aparatai ir erdvėlaiviai. Jie tiria planetas, jų gamtinius palydovus, tarpplanetinę erdvę. Dauguma dirbtinių palydovų skrieja aplink Žemę. Jie naudojami mūsų planetos paviršiui (miškams, ledynams) stebėti, orų prognozėms sudaryti, padėčiai Žemėje nustatyti, ryšiams (telefono skambučiams perduoti, radijo ir televizijos programoms transliuoti), kariniams tikslams.

Dirbtiniai Žemės palydovai yra labai arti mūsų, palyginti su planetomis ir žvaigždėmis. Jie skrieja 500–36 000 km atstumu nuo Žemės, o Saulė yra už 150 000 000 km, kita artimiausia žvaigždė Kentauro Proksima – net už 40 000 000 000 000 km.

Daugelį dirbtinių Žemės palydovų galima pamatyti naktį plika akimi, nes jie atspindi Saulės šviesą. Danguje jie atrodo kaip ryškios, greitai judančios žvaigždės.

Saulės sistemoje yra du stambūs mažųjų kosminių kūnų telkiniai – asteròidų žiedas ir Keiperio (arba Káiperio) júosta (1.3.1 pav.). Asteroidų žiedas yra tarp Marso ir Jupiterio. Jį sudaro milijonai asteroidais vadinamų uolinių luitų. Keiperio juosta yra už Neptūno orbitos. Joje gausu nedidelio skersmens ledinių kūnų.

Asteròidai yra maži, netaisyklingos formos aplink Saulę skriejantys kūnai. Kartais vadinami mažosiomis planetomis. Asteroidai sudaryti iš uolienų arba iš uolienų ir metalų (1.3.2 pav.), bet yra ir tokių, kuriuose galima rasti ledo, dulkių ir kitų medžiagų. Būna įvairaus dydžio – nuo metro iki kelių šimtų kilometrų skersmens.

Asteroidai neturi atmosferos, bet dalis jų turi vieną ar kelis palydovus.

Susidūręs su kitais kūnais, asteroidas gali suskilti arba jo paviršiuje gali atsirasti kraterių. Asteroidų smūgiai turėjo įtakos planetų, taip pat Žemės, formavimuisi.

Mūsų Saulės sistemoje aptikta šimtai tūkstančių asteroidų. Kas mėnesį atrandama maždaug po 5 000 naujų asteroidų.

Žiūrint pro teleskopą asteroidai atrodo kaip šviesos taškai, panašūs į žvaigždes.

Kaip ir asteroidai, komètos yra maži aplink Saulę skriejantys kūnai, tik sudaryti iš sušalusių dujų ir dulkių. Paprastai jos būna 1–20 km skersmens, bet aptinkama ir didesnių. Kometų išvaizda priklauso nuo atstumo iki Saulės. Kai kometa priartėja prie Saulės, dujos ima garuoti ir su paskleistomis dulkėmis sudaro uodegą (1.3.3 pav.). Uodega paprastai būna nukreipta tolyn nuo Saulės ir gali driektis dešimtis milijonų kilometrų.

Dalis kometų atskrieja prie Saulės iš Keiperio juostos, kitos, spėjama, – iš didžiulio kometų debesies, gaubiančio Saulės sistemą. Šiuo metu suskaičiuojama daugiau nei 5 000 kometų.

Meteoròidams priskiriami daug mažesni už asteroidus uoliniai kūnai (1.3.4 pav.). Paprastai jie būna nuo mažo grūdelio iki metro dydžio. Mažesnės dalelės vadinamos kòsminėmis dùlkėmis, arba mikrometeoròidais.

Skiriamos dvi meteoroidų rūšys: kometiniai meteoroidai, kometų išskiriamos mažos dalelės, ir asteroidiniai meteoroidai, nuo asteroidų atskilusios dalelės.

Meteòras – tai trumpas šviesos blyksnis, kurį sukelia į Žemės (ar kitos planetos) atmosferą patekęs meteoroidas. Danguje atrodo kaip krintanti žvaigždė (1.3.5 pav.). Skrosdamas atmosferą meteoroidas taip įkaista, kad pradeda lydytis, garuoti ir švytėti. Meteoro ryškumas priklauso nuo meteoroido dydžio ir greičio. Kasdien pasirodo milijonai meteorų, bet daugumą jų sudaro smiltelių dydžio dalelės. Stambaus meteoroido sukurtas meteoras primena ugnies kamuolį, kuris gali būti matomas net dieną. Toks ugnies kamuolys vadinamas bolidù.

Meteòrų lietùs – tai gražus, bet retas reiškinys, kai naktį sužimba daugiau nei įprastai – šimtai ar net tūkstančiai – meteorų. Taip nutinka, kai Žemė, skriedama orbita, kerta kosminių dulkių debesį.

Perseidai – stiprus kasmetis meteorų srautas – yra vienas laukiamiausių gamtos reiškinių. Perseidai matomi nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Tada per valandą danguje sužimba 50–100 meteorų. Dėl meteorų gausos, spalvos ir greičio šis reginys būna ypač spalvingas ir įspūdingas.

Maži meteoroidai, patekę į Žemės atmosferą, visiškai sudega. Bet kai kurie didesni sudegti nespėja. Ant Žemės (ar kitos planetos) paviršiaus nukritusios meteoroidų liekanos vadinamos meteoritais (1.3.6 pav.). Atsitrenkę į Žemę, stambesni meteoritai išmuša apskritą kraterį.

Žemėje meteoritais „lyja“ kasdien, tačiau jų randama retai, nes dauguma jų yra neįžiūrimos dulkės, o kiti nukrinta į vandenynus, dykumas ar menkai apgyvendintas vietoves.

Meteoritai yra vieninteliai kosminiai kūnai, kuriuos galima išsamiai tirti laboratorijose. Tyrimai suteikia žinių apie jų fizikines ir chemines savybes, evoliuciją ir amžių.

Kaip matome, mažieji kosminiai kūnai skirstomi į grupes pagal dydį, sandarą, sudėtį, vietą Saulės sistemoje (1.3.7 pav.).