Kas mus jungia?

Visi žmonės gyvena kurioje nors valstybėje, priklauso vienai ar kitai tautai, kalba tam tikra kalba. Mes gyvename Lietuvoje, šioje šalyje lietuvių kalba yra valstybinė kalba, dauguma Lietuvos piliečių yra lietuviai, šneka lietuvių kalba. Bet Lietuvoje gyvena ir kitų tautų žmonių: lenkų, ukrainiečių, baltarusių, rusų, žydų, karaimų ir kt. Dauguma šių tautybių atstovų moka savąją kalbą. O visus Lietuvos piliečius jungia pagarba kiekvienam žmogui, kad ir kokiai tautybei jis priklausytų, pagarba visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms, net ir pačioms negausiausioms. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvena tik apie 200 karaimų, iš jų karaimų kalbą moka apie dešimtadalis, bet tai nemažina šios savitos tautos kultūros vertės.

Kiekviena tauta turi savo istoriją, kuri paaiškina, kaip ta tauta ar jos dalis atsidūrė dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Istorija paaiškina ir pačių lietuvių likimą. Senojoje Lietuvoje (dar vadinamoje Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) lietuviai gyveno kartu su baltarusiais, ukrainiečiais, lenkais. Šios tautos turėjo savas kalbas, bet daugiausia bendravo lenkiškai. Lietuviai savo tautinę valstybę, kurioje kalbama lietuviškai, sukūrė XX a. pradžioje, 1918 metais. Šiandieninė Lietuva tiek tęsia tautinės valstybės tradiciją, tiek puoselėja ir senosios Lietuvos palikimą. Todėl ir turime dvi gražiai derančias vėliavas: tautinę trispalvę ir istorinę su Vyčiu.

Šiame skyriuje aptarsime, kas yra tautinė tapatybė, t. y. buvimas lietuviu, kaip ji susijusi su lietuvių kalba ir istorine praeitimi. Kelsime klausimą apie tautinio charakterio bruožus ir kaip jie keičiasi laikui bėgant. Aptardami gimtąją kalbą, paliesime ir tarmių klausimą. Žinia, kad skirtingose Lietuvos dalyse kalbama net keletu tarmių. Kaip tarmės susijusios su bendrine lietuvių kalba, kurios mokomasi Lietuvos mokyklose? Ar verta tarmišką kalbėjimą saugoti, ar prasminga tarmiškai rašyti literatūros kūrinius?

Kalbėdami apie Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas, stabtelėsime prie lenkiškai rašiusių, bet Lietuvą savo tėvyne vadinusių autorių, taip pat analizuosime Lietuvoje nuo seno gyvenančių žydų kūrybą. Šias tautas ir lietuvius jungia bendra žemė, bendra istorija.

Skyriaus pabaigoje aptarsime šiais laikais nuolat iškylantį lietuvių išeivijos klausimą. Ar pavyksta ir ar verta svetur išlaikyti tautinę tapatybę, kai žemė nebejungia, kai lietuviams dėl vienų ar kitų priežasčių tenka gyventi užsienyje?

Tauta – istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, kurią vienija bendra žemė, kalba, istorija, kultūra, ekonomika. Vienas iš svarbiausių tautinę bendruomenę jungiančių dalykų – tautos kalba. Joje atsispindi tautos patyrimas, pasaulėvoka, kultūrinės vertybės, todėl kalba – tautinės bendruomenės gyvavimo ir sutelktumo pagrindas.

XIX a. romantikai itin pabrėžė tautinės tapatybės klausimą. Apie lietuvių tautinę tapatybę romantinių idėjų kontekste pirmiausia imta rašyti lenkų kalba. Vienas žymiausių lenkų rašytojų Adomas Mickevičius aukštino Lietuvos praeitį, pasakojo apie gyvenimo būdą, papročius senojoje Lietuvoje. Kartu su A. Mickevičiumi Vilniaus universitete studijavęs Simonas Daukantas taip pat kalbėjo apie garbingą Lietuvos praeitį, apgailėtiną lietuvių tautos dabartį, bet visa tai rašė lietuviškai, iškeldamas lietuvių kalbos vaidmenį tautos gyvenime. Žvelgdamas į ateitį, projektuodamas tautos atgimimą, S. Daukanto mintis papildė lietuvių tautos budintojas Jonas Basanavičius, taip pat „Aušros“, „Varpo“ laikraščiai. Lietuvių kalbos išaukštinimo požiūriu lietuviai nesiskyrė nuo kitų atgimstančių Europos tautų, nes tautinė tapatybė tuo metu pirmiausia buvo siejama su savo kalbos iškėlimu.

Tautinė savimonė sietina su bendrų tautos ir valstybės tikslų iškėlimu, jų palaikymu. Jausdamas savo kaip asmens tapatumą, bendrumą su tauta ir valstybe, žmogus yra tvirtesnis, savarankiškesnis, labiau pasitiki savimi. Aišku, individas, apsisprendęs savo tikslus susieti su bendrais tautos interesais, turėtų kritiškai įvertinti savo tautos privalumus ir trūkumus. Tai būtina, nes tautinė tapatybė kinta keičiantis tautos gyvenimo aplinkybėms, globalėjančiame pasaulyje iškylant naujų iššūkių.

Tačiau priklausymas tautai nėra pati aukščiausia vertybė. Brangindami ir mylėdami, kas savojoje tautoje yra savita, turėtume būti atviri ir kitų tautų individualumui, o kartu per tą įvairybę žvelgti į jungtį, siejančią visus ir iškylančią virš visų – į žmogiškąją esmę ir universalias žmogiškąsias vertybes. Pirmiausia, tai pagarba kitoms tautoms ir bet kurio žmogaus orumui. Ypač svarbu to nepamiršti, kai kalbame apie mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas.