Temos reikšmingumas
- Žmonijos istorija susiklostė taip, kad dideliuose, ilguose karuose dalyvaujančios šalys galiausiai susitinka derėtis dėl taikos. Kai kada didžiulius ginkluotus susidūrimus užbaigia valstybių aukščiausio lygio susitikimai, konferencijos ar suvažiavimai. Juose apibrėžiami būsimi tarptautiniai santykiai ir tarptautinė politinė sistema, tolesnės didžiojo politinio žaidimo taisyklės. Tai toli gražu nėra tik XX–XXI a. tarptautinių santykių istorijos momentai.
- Šiandienė tarptautinių politinių santykių sistema yra ilgos raidos padarinys. Ji niekada nebuvo ir nėra stabili, nuolat susiduria su įvairiais sunkumais: skirtingais valstybių interesais, o kai kada ir su neteisėtomis, agresija paremtomis valstybių pretenzijomis. Dėl to tarp valstybių kyla nesutarimų ir ginkluotų susidūrimų, karų. Vykstant karui paprastai stengiamasi rasti būdą, kaip jį užbaigti. Neretai karas baigiamas taikos sutartimi. Kad geriau tai suprastume, atsigręžkime į praeitį.
- Šiandien kiekviena Jungtinėms Tautoms (JT, arba SNO – Suvienytųjų Nacijų Organizacijai) priklausanti valstybė, kad ir kokio būtų dydžio, galios ir įtakos, pripažįstama kaip tarptautinės politikos subjektas. Trumpai tariant, JT vienija suverenias valstybes. Kiekvienai valstybei atstovauja įgaliotasis pasiuntinys. Suverenių valstybių kaip tarptautinės politikos subjektų sistema Europoje pradėjo formuotis prieš kelis šimtmečius.
Trisdešimties metų karas: religiniai karai, virtę karais dėl galios Europoje
XVI a. pradžioje iškeltos idėjos reformuoti Katalikų bažnyčią išplito visoje Europoje. Kai kurios valstybės ir visuomenės liko katalikiškos, kitos perėjo į protestantizmą. Galima sakyti, kad Pietų Europa liko katalikiška, Šiaurės Europa (Ánglija, Dãnija, Švèdija) pasuko į protestantizmą. Daugiausia tai priklausė nuo valdovų ir valdančiųjų dinastijų sprendimo. Vis dėlto kai kur, kaip antai XVI a. Šventojoje Ròmos imperijoje ir Prancūzijos karalystėje, dėl religinių pasirinkimų tarp katalikų ir protestantų (liuteronų, kalvinistų) kilo religinių karų. Galiausiai taiką tarp katalikų ir protestantų šiose valstybėse lėmė 1555 m. Augsburge ir 1598 m. Nante sudaryti ir patvirtinti dokumentai. Jais buvo įtvirtinta asmens teisė pasirinkti ir išpažinti tikėjimą, taigi, teisiškai įtvirtinta religijos laisvė. Tačiau taikos sąlygos šiose šalyse ir tolesni katalikų santykiai su protestantais buvo skirtingi. Skirtumus lėmė šių valstybių teritorinė ir politinė sandara.
Prancūzijà buvo centralizuota karalystė su stipria karaliaus valdžia. Karalius ir valdančioji dinastija išliko katalikai, o karalystė – oficialiai katalikiška. Prancūzijos protestantams, t. y. hugenotams, buvo suteikta teisė išpažinti savo tikėjimą. Tačiau hugenotai šalyje sudarė mažumą ir buvo diskriminuojami, jų teisės buvo ribotos. O Šventoji Romos imperija nebuvo centralizuota valstybė, ją sudarė daug įvairaus dydžio, pusiau savarankiškų teritorinių darinių (kunigaikštysčių, grafysčių ir kt.) (4.1 pav.) ir imperatoriaus valdžia bei teisės imperijos teritorijoje buvo gana ribotos. Jis buvo tik aukščiausias monarchas tarp galingiausių imperijos kunigaikščių. Iš tikrųjų valdžia įvairiose imperijos žemėse, teritoriniuose dariniuose, priklausė kilmingiesiems (kunigaikščiams, grafams ir kt.). Todėl 1555 m. sudarant taiką buvo nutarta, kad kiekvienas žemės šeimininkas turi teisę nuspręsti, kokį tikėjimą išpažinti savo valdomoje teritorijoje (4.2 pav.). Tačiau idėjos sklido, žmonės judėjo iš vienos teritorijos į kitą, pereidavo iš vieno tikėjimo į kitą. Perėjimas iš vienos religijos į kitą skatino visuomenėje nesantaiką, pokyčiai ir konkurencija tarp katalikybės ir protestantizmo kėlė visuomenėje įtampą. Tarp kilmingųjų ir imperatoriaus taip pat nuolat vyko politinė kova dėl galios. Taigi įtampa imperijoje augo.
1618 m. vienoje iš stambesnių ir svarbesnių imperijos žemių, Bohemijoje, sukilo protestantiški luomai (kilmingieji ir miestiečiai). Sukilimas prasidėjo Bohemijos karaliumi išrinktam katalikiškos Habsburgų giminės atstovui Ferdinandui II pamėginus prievarta sugrąžinti Bohemijos protestantus į katalikybę. Iš pradžių Bohemijos protestantams į pagalbą atėjo Pfalco kurfiurstas (vienas iš septynių svarbiausių ir galingiausių Šventosios Romos imperijos kunigaikščių, turinčių teisę rinkti imperatorių), Protestantų unijos vadovas Frydrichas V Pfalcietis. Prie šių pajėgų dar prisijungė Moravijos protestantai. Sukilimo pradžioje atrodė, kad jungtinėms protestantų pajėgoms pavyks įveikti Ferdinandą II. Jos net buvo pasiekusios Vieną – svarbiausią Habsburgų miestą. Tačiau mūšio lauke jos pasirodė silpnesnės ir buvo priverstos atsitraukti. Nors prie Vienos protestantai ir patyrė pralaimėjimą, Bohemijos karaliumi jie išsirinko minėtąjį Frydrichą V Pfalcietį. Jo karaliavimas Bohemijoje truko mažiau nei metus. 1620 m. Frydricho V Pfalciečio vadovaujamos pajėgos mūšio lauke prie Prãhos susikovė su Ferdinando II kariuomene ir pralaimėjo. Ši porą metų Bohemijoje vykusi kova tarp katalikybę ginančios Šventosios Romos imperijos Habsburgų dinastijos ir protestantų kunigaikščių, kilmingųjų ir miestiečių (4.3 pav.) buvo tarptautinio karo dėl galios Europoje pradžia. Karas truko kelis dešimtmečius. Istorikai jį vadina Trisdešimties mẽtų karù (1618–1648).
Trisdešimties metų karas daugiausia vyko Šventosios Romos imperijos teritorijoje. XVII a. trečiajame dešimtmetyje į šį karą įsitraukė kitos Europos valstybės, imperijos kaimynės: Danija, Švedija ir Prancūzija. Kiekviena iš jų turėjo savų tikslų ir siekė pasinaudoti dėl vidaus karų imperiją apėmusia suirute. Pirmoji iš jų buvo Dãnija. Danijos karalius Kristijonas IV, suvienijęs ir sustiprinęs Protestantų uniją, siekė ginti protestantus ir išplėsti savo įtaką Báltijos jūroje. Danija pralaimėjo mūšio lauke Šventosios Romos imperijos pajėgoms. Savo varžovės pralaimėjimu pasinaudojo Švedija ir ketvirtajame dešimtmetyje įsitraukė į karą. Protestantiškos Švèdijos karalystės ambicijos buvo dar didesnės nei jos kaimynės Danijos. Ji turėjo tikslą ne tik dominuoti Baltijos jūroje, bet ir tapti didžiausia politine Šiaurės Europos galia. Šį Švedijos norą plėstis ir įsitraukti į karą reikia sieti su jos monarchu Gustavu II Adolfu. Įvykdęs karines reformas, jis sukūrė galingą reguliariąją kariuomenę ir ėmė kariauti ne tik su Dánija, bet ir su Šventąja Romos imperija. Jis siekė įsitvirtinti daugiausia protestantų gyvenamose vokiškose žemėse, imperijos šiaurėje. Gustavas II Adolfas žuvo viename iš mūšių su katalikų pajėgomis (4.4 pav.).
Prancūzija taip pat siekė pakirsti Šventąją Romos imperiją valdančios Habsburgų dinastijos galią ir tapti pagrindine Europos politine jėga. Svarbiausias Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII patarėjas užsienio ir vidaus politikos klausimais buvo kardinolas Armanas Žanas de Rišeljė (Armand-Jean de Richelieu, 1585–1642, 4.5 pav.). Tai jis kūrė XVII a. Prancūzijos vidaus ir užsienio politikos strategiją, jo pastangomis augo Prancūzijos monarcho galia. Todėl jis įgijo išskirtinį karaliaus Liudviko XIII palankumą ir darė milžinišką įtaką visai šaliai (A šaltinis). Kardinolas A. Ž. de Rišeljė įtikino karalių Liudviką XIII, norintį tapti galingiausiu Europos monarchu, imtis dviejų dalykų: panaikinti hugenotų politinę įtaką karalystėje ir palaužti didelėje Europos dalyje dominuojančią Habsburgų dinastiją. Tuo metu Habsburgų dinastija valdė ne tik Šventąją Romos imperiją – Prancūzijos rytų kaimynę. Viena iš Habsburgų dinastijos šakų valdė Ispãnijos karalystę, todėl Prancūzija jautėsi Habsburgų valdų apsuptyje. Iš pradžių Prancūzija Šventosios Romos imperijos žemėse vykusiuose karuose dalyvavo netiesiogiai – rėmė lėšomis Švèdiją. Galiausiai 1635 m. Prancūzija paskelbė karą Ispãnijai, o netrukus atvirai įsitraukė į karą prieš imperiją. Kad ir kaip būtų keista, bet kare prieš Šventąją Romos imperiją katalikiška Prancūzija rėmė vietinius protestantus. Akivaizdu, galiojo esminis politikos principas: mano priešo priešas yra mano sąjungininkas.
Nuo Trisdešimtmečio karo labiausiai nukentėjo Šventosios Romos imperijos žemės. Jas trypiančios svetimos ir savos kariuomenės palikdavo badą, ligas ir, žinoma, marą. Per tris dešimtmečius Šventosios Romos imperijos gyventojų skaičius sumažėjo maždaug šešiais milijonais. Taigi, mirė daugiau kaip trečdalis imperijos gyventojų. Daugybė miestų buvo visiškai nusiaubti. Skaudi patirtis ir jos atmintis įsirėžė į vokiečiakalbių folklorą ir grožinę literatūrą. Kelis dešimtmečius trunkančius karus buvo siekiama nutraukti, sudaryti taikos sutartį. Kai galiausiai ją pavyko sudaryti, buvo įtvirtinti keli esmingi nutarimai. Jie turėjo įtakos netik Šventosios Romos imperijos, bet ir Europos raidai.
Klausimai ir užduotys
- Kuo skyrėsi XVI–XVII a. Prancūzijos ir Šventosios Romos imperijos politinė padėtis?
- Nurodykite ir paaiškinkite pagrindinę Trisdešimties metų karo priežastį.
- Ko siekė Trisdešimties metų karo dalyvės Danija, Švedija ir Prancūzija?
- Paaiškinkite, kodėl posakis „mano priešo priešas yra mano sąjungininkas“ tinka Prancūzijos veiksmams Trisdešimties metų kare apibūdinti.
Vestfalijos taika: valstybė kaip tarptautinės politikos subjektas
1644 m., vis dar vykstant karui, tarp Šventosios Romos imperijos ir Švedijos bei ją remiančios Prancūzijos prasidėjo taikos derybos. Jos vyko vienu metu dviejuose Vestfalijos žemės miestuose: Miunsteryje (4.6 pav.) ir Osnabriuke. Šių derybų rezultatas – 1648 m. pasirašytos sutartys, vadinamos Vestfalijos taika. Taikos derybos buvo sudėtingas procesas dėl dviejų aplinkybių. Pirma, Trisdešimties metų kare, tiksliau, karuose dalyvavo daug šalių, todėl derybose buvo imperatoriaus Ferdinando III pasiuntinys su keliolika įtakingesnių Šventosios Romos imperijos žemių kunigaikščių ir Švedijos, Prancūzijos, Ispanijos bei Nýderlandų pasiuntiniai (4.7 pav.). Antra, kiekviena šių karų dalyvė turėjo savų interesų ir juos reikėjo suderinti su kitų šalių interesais.
Pagrindiniai Vestfalijos taikos derybose spręsti uždaviniai buvo keturi: 1. Išspręsti ginčus dėl teritorijų ir nubrėžti naujas valstybių sienas; 2. Sureguliuoti religinius nesutarimus Šventojoje Romos imperijoje; 3. Reglamentuoti santykius tarp imperatoriaus ir imperijos luomų; 4. Nustatyti politinę tvarką tarp Europos valstybių. Būtent Miunsterio ir Osnabriuko miestuose šie uždaviniai buvo išspręsti ir aprašyti sutartyse (B šaltinis). Trumpai aptarkime šias sutartis.
Neverta itin gilintis, kaip pasikeitė teritorijos sudarius Vestfalijos taiką, nes vėliau sienos ne kartą keitėsi. Vis dėlto atkreipsime dėmesį į tris dalykus. Pirma, Švedija įgijo šiek tiek naujų teritorijų ir įsigalėjo Baltijos jūroje. Antra, buvo pripažintas anksčiau Šventajai Romos imperijai priklausiusių Jungtinių Nyderlandų provincijų ir Šveicarijos konfederacijos valstybingumas bei jų teritorijos. Trečia, Prancūzijos karalystė įsitvirtino vakariniame Reino krante, Elzase ir Lotaringijoje. Būtent dėl šių žemių Prancūzija bei Vokietijà varžysis ir kariaus XIX–XX amžiuje. Taigi, Šventoji Romos imperija ir Habsburgai per Trisdešimties metų karą prarado nemažai teritorijų.
Trisdešimties metų karas kilo dėl įsisenėjusių nesutarimų tarp Šventosios Romos imperijos katalikų ir protestantų. Todėl vienas iš svarbiausių Vestfalijos taikos rezultatų buvo sudaryta taika tarp imperijos katalikų bei protestantų ir apibrėžti tolesni jų santykiai. Vestfalijos taika patvirtino 1555 m. Augsburgo taiką, pagal ją savo valdomose imperijos žemėse kunigaikščiai, grafai ir kiti kilmingieji patys galėjo spręsti, kokį tikėjimą pasirinkti. Žmonėms buvo suteikta tikėjimo laisvė. Imperijos teritorijoje, be katalikybės, teisėtomis buvo pripažintos evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų konfesijos (lot. confessio – išpažinimas). Šis religinių santykių nubrėžimas tiesiogiai palietė politinę imperijos santvarką. Imperijos kunigaikščiai, grafai ir kiti kilmingieji buvo pripažinti savo žemėse (kunigaikštystėse, grafystėse ir kt.) suvereniais (visateisiais) valdovais. O tai susilpnino imperatoriaus galią ir įtaką ne tik Šventosios Romos imperijos teritorijoje (C šaltinis). Formuluojant suverenumo (aukščiausiosios valdžios) principą neapsiribota tik Šventojoje Romos imperijoje gyvavusiais teritoriniais dariniais. Svarbiausiu sutarties momentu tapo suverenios valstybės kaip tarptautinės politikos subjekto (veikėjo) įtvirtinimas.
Taigi Vestfalijos taikos sutartyse buvo įtvirtintas suverenios valstybės principas: valdovas valdomos valstybės teritorijoje turi visišką teisę įtvirtinti savo valdžią visoje valstybės teritorijoje ir joje spręsti visus kylančius klausimus (religinius, politinius, ekonominius ir kt.). O tarptautinėje politikoje suverenios valstybės principas reiškė, kad kiekviena valstybė yra lygiateisis tarptautinės politikos subjektas. Todėl tarptautinėje erdvėje plėtojant politinius valstybių santykius būtent valdovas atstovauja savo valstybei. Vadinasi, suverenioms valstybėms atstovaujantys valdovai sprendžia tarp valstybių kylančius nesutarimus, siekia apginti savo interesus, sudaro sutartis, sprendžia dėl karo ir taikos. Valstybių valdovų ar jų atstovų susirinkimas Miunsterio ir Osnabriuko miestuose parodė, kad kiekviena valstybė, kad ir kokio dydžio ar galios būtų, buvo suvokiama kaip tarptautinės politikos, tarptautinių santykių subjektas. Kitais žodžiais tariant, ne dydis ir galia valstybę darė subjektu, bet tai, kad ji ir jos valdovas ar atstovas pripažįstamas teisėtu politiniu subjektu. Kai kurie tarptautinių santykių tyrinėtojai teigia, kad šis suverenios valstybės principas, įtvirtintas XVII a. viduryje Vestfalijos taikos sutartyse, gyvavo iki XX a. pabaigos.
Klausimai ir užduotys
- Kuriuose miestuose vyko Vestfalijos taikos derybos?
- Nurodykite tris teritorijų pokyčius įsigaliojus Vestfalijos taikos sutartims.
- Nurodykite svarbiausią Vestfalijos taikos rezultatą. Paaiškinkite, kuo jis svarbus.
- Paaiškinkite po Vestfalijos taikos įsigalėjusį politinį principą, kad valdovas savo valdomos valstybės teritorijoje yra visateisis.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis XVII a. pirmos pusės Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII kardinolui Armanui Žanui de Rišeljė išduotas raštas
[S]iekdami išsaugoti ir išlaikyti visus dalykus geros būklės ir teisėtoje valdžioje tiek mūsų Parỹžiaus mieste, tiek ir gretimose provincijose, Il de Franse, Pikardijoje ir Normandijoje, darome tai neužmiršdami nieko, kas būtina rūpestingam ir nuovokiam valdovui. Todėl apsvarstę, kad būdami išvykę negalime valdyti valstybės, pasirenkame tą asmenį, kuriuo galėtume remtis ir kuris, be didelės drąsos, išminties ir ištikimybės, pasižymi ir visomis savybėmis, būtinomis mūsų tarnybai. Tai mums labai brangus ir mūsų labai mylimas pusbrolis kardinolas ir kunigaikštis de Rišeljė, kuris tiek dėl savo įgytų ir įgimtų savybių, tiek dėl patirties, kurią įgijo atlikęs daugybę puikių ir didžių darbų, pasižymi išskirtiniu rūpesčių išsaugoti šią Valstybę, kuriai jis taip nusipelnė kilniai įdėtomis pastangomis ir atliktais sunkiais darbais, kuriuos vykdė gavęs mūsų įsakymus. Dėl šių priežasčių bei kitų puikių bei didelių svarstymų, kurie mus atvedė prie šio sprendimo, šiais savo ranka padėtais parašais mes suteikėme ir suteikiame mūsų minėtam pusbroliui kardinolui ir kunigaikščiui de Rišeljė visą ir visišką galią tuo metu, kai esame išvykę, pasirūpinti visu tuo, kas bus naudinga mūsų reikalams bei tarnybai tiek mūsų puikiajame Paryžiaus mieste, tiek ir Il de Franso, Pikardijos, Normandijos ir gretimose provincijose, nuo kurių būsime nutolę; vadovauti mūsų armijų vadams, jei jų prireiks mūsų karalystės gynybai ar įžengimui į priešo žemes, visiems kapitonams, vietininkams, karininkams ir kareiviams, tiek raiteliams, tiek ir pėstininkams, esantiems kareivinėse, miestuose ir minėtose provincijose, jas [armijas] padidinti ir rotuoti, pasiųsti į kitą vietą, jei yra poreikis ir to reikalauja būtinybė; atsižvelgdamas į minėtų miestų ir vietovių saugumą, jis matys, ar jos turi būti kareivinėse, ar žygiuoti į mūšį. Jei toks poreikis iškiltų, o situacija reikalautų skubos ir ryžtingumo, belaukiant, kol pateiksime savo sprendimą, pasirūpinti ir kaupti maisto atsargas armijai, prižiūrėti mūsų mokesčius bei įplaukas ir, atsižvelgiant į aplinkybes, jomis disponuoti; vadovauti atstatymų darbams, įtvirtinimų statyboms, atsargų, ginklų, parako, artilerijos ir karių mūsų minėtose vietose papildymui; <…> šaukti suvažiavimus ir juose, be tų, kuriuos palikome šalia jo [de Rišeljė], skirti teisėjus, priimti ir išklausyti pasiuntinius bei kitus asmenis, kuriuos pas mus atsiuntė valdovai mūsų sąjungininkai, arba su jais vesti derybas ir priimti sprendimus.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Lettres, instructions diplomatiques et papiers d’état du cardinal de Richelieu, recueillis et puliés par M. Avenel, T. XV (1635–1637), Paris: Imprimerie impériale, 1868, p. 150–154.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinę šio rašto mintį.
- Kodėl Prancūzijos karalius išdavė kardinolui šį raštą?
- Kaip karalius vertino kardinolą? Atsakymą pagrįskite istorijos šaltinio citata.
- Nurodykite tris galias, kurias pagal šį raštą įgijo kardinolas.
- Paaiškinkite, kaip pasikeitė Prancūzijos vidaus politika išleidus šį raštą.
- Pasidomėkite, kaip Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) romane „Trys muškietininkai“ vaizduojami karalius Liudvikas XIII ir kardinolas A. Ž. de Rišeljė.
B šaltinis Vokiečių istorikė Zigrida Vestfal (Siegrid Westphal) apie kai kuriuos Vestfalijos taikos sutarčių subtilumus
Taikos sutartys buvo surašytos lotynų kalba. Osnabriuko taikos sutartį sudaro 17 straipsnių su daugybe paragrafų. Miunsterio taikos sutartį sudaro 120 paragrafų. Susitarimai tarp [Šventosios Romos imperijos] imperatoriaus ir Švedijos karalystės buvo užfiksuoti Osnabriuko taikos sutartyje, kuria imperijoje buvo įtvirtinta taika ir religinė santarvė. <…>
Abu taikos dokumentai pradedami Dievo vardu ir preambule [įvadiniu tekstu], kuriame nurodoma sutarties priešistorė ir išvardijami sutarties šalių atstovai. Toliau – susitarimais pagrįstas sutarties tekstas reguliuoja keturias sritis: 1. Visuotinės taikos tarp sutarties šalių sukūrimą; 2. Imperijos politinės santvarkos ir imperijos religinės tvarkos nustatymą; 3. Prancūzijos ir Švedijos teritorinių pretenzijų patenkinimą ir konfliktų tarp imperatoriaus ir [imperijos] luomų bei konfliktų tarp imperatoriaus, imperijos ir abiejų karalysčių sprendimą; 4. Sutarties patvirtinimą – baigiamąją dalį, kurioje apibrėžiamas taikos įgyvendinimas ir užtikrinimas. Teksto gale sutartis patvirtinama ir datuojama. Po juo surašyti pasiuntinių įgaliojimai ir galiausiai derybininkų parašai – kairėje lapo pusėje jie įspaudė savo antspaudus. <…>
Tik numaldžius religinius konfliktus buvo sukurtos sąlygos vokiečių tautos Šventajai Romos imperijai kaip vienam dariniui toliau gyvuoti. Tikslas rasti ilgalaikių sprendimų, kaip ateityje išvengti religinių karų imperijoje, buvo pasiektas ir vertintinas kaip taikos suvažiavimo sėkmė. Reformuota vokiečių tautos Šventosios Romos imperijos politinė struktūra atnaujino taikos būklę, todėl Vestfalijos taika turi milžinišką reikšmę.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Siegrid Westphal, Der Westphälische Frieden, München: C. H. Beck, 2015, p. 91–92, 99, 101.
C šaltinis Vokiečių istorikas Ronaldas Ašas (Ronald G. Asch) apie Vestfalijos taikos rezultatus ir ilgalaikes pasekmes
Tačiau neabejotina, kad Vestfalijos taika padarė imperijos politinę santvarką daug griozdiškesnę, negu ji buvo praeityje. Konkurencinėje kovoje su labiau centralizuota politine sistema, kokia pasižymėjo Prancūzijos monarchija, imperijos situacija buvo nepalankesnė. Tai, kad didžioji dalis XVII a. pabaigos Europos karų, dažnai turėjusių siaubingų pasekmių, vyko vokiškose žemėse, rodo kai kuriuos 1648 m. susitarimų trūkumus.
Trisdešimties metų karas prasidėjo kaip vokiečių karas. Vis dėlto jis tapo kai kuo daugiau. Jis baigėsi taikos susitarimu, kurio prigimtis neabejotinai buvo europietiškos kilmės, nors galiausiai jo apimtis buvo vokiška. Tai buvo taikos sutartis, kurią surašė Švedija ir Prancūzija, imperatorius ir vokiečių kunigaikščiai. Ši taikos sutartis buvo pamatinė imperijos teisė, svarbiausia po 1555 metų. Nors Miunsterio ir Osnabriuko sutarčių trūkumai buvo akivaizdūs, bėgant metams faktiškai visos Europos valstybės įprato jas vertinti kaip pamatinį Europos valstybių [politinės] sistemos elementą. Tik popiežius 1648 m. nepripažino taikos, nes joje protestantams buvo padaryta per daug nuolaidų. <…> Tokia imperijos pilitinė santvarka, kokia buvo sukurta 1648 m., buvo suprantama kaip esminė visų Europos valstybių ar bent jau visų Šventosios Romos imperijos kaimynių saugumo sąlyga. Atrodė, kad tik tokia politinė santvarka užtikrina, kad nė vienas Šventosios Romos imperijos imperatorius ar bet kuris užsienio monarchas, galintis iš išorės primesti Vokietijai savo valią, nesugebės dominuoti Europoje taip, kaip tai XVII a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje grasino padaryti Habsburgų dinastija.
Iš anglų k. vertė V. Volungevičius, pagal Ronald G. Asch, The Thirty Years War: The Holy Roman Empire and Europe (1618–48), New York: Macmillan Education, 1997, p. 148–149.
Klausimai ir užduotys
- Kokia kalba buvo surašytos Vestfalijos taikos sutartys?
- Kuria sutartimi buvo įtvirtinti Šventosios Romos imperijos ir Švedijos susitarimai? Kokia šių susitarimų esmė?
- Nurodykite keturias esmines Vestfalijos taikos sutarčių dalis.
- Kokią reikšmę, anot B šaltinio autorės, Vestfalijos taika turėjo Šventosios Romos imperijos gyvavimui?
- Kokią reikšmę, anot C šaltinio autoriaus, Vestfalijos taika turėjo Šventosios Romos imperijos gyvavimui?
- Kaip C šaltinio autorius apibūdina Trisdešimties metų karą? Kodėl būtent taip?
- Kas ir kodėl nepripažino Vestfalijos taikos?
- Kuo skiriasi B ir C šaltinių autorių pateikiami Vestfalijos taikos sutarčių vertinimai?
Sąvokos
Trisdešimties mẽtų kãras – Europoje kelis dešimtmečius (1618–1648 m.) trukęs ginkluotas susidūrimas tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, imperijos luomų ir kelių Europos valstybių (Danijos, Švedijos, Prancūzijos). Šis karas, prasidėjęs kaip ginkluotas Šventosios Romos imperijos protestantų ir katalikų susidūrimas, ilgainiui virto Europos valstybių karu dėl galios ir vyko Šventosios Romos imperijos teritorijoje.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"