Temos reikšmingumas
- Tarptautinę politinę sistemą sudarančios valstybės yra skirtingų galių. Kiekvienos valstybės reikšmę tarptautinės politikos arenoje lemia jos ekonominė ir karinė galia. Bene pirmą kartą šis galių skirtumas išryškėjo XIX a. pradžioje. Po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų Europoje įvyko tarptautinis kongresas, jame pirmuoju smuiku griežė didžiausią tų laikų Europoje politinę galią turinčios valstybės. Jos sprendė, kokia bus Europa ir politinė pusiausvyra žemyne.
- Dažnai politikoje susiduria naujos ir senos idėjos, siekis reformuoti senąją tvarką ir pastangos ją išsaugoti. XIX a. pradžioje Europos didžiosios politinės galios siekė išsaugoti senąją – monarchinę – Europos tvarką. Tai padaryti joms pavyko XIX a. pradžioje Vienoje įvykusiame tarptautiniame kongrese.
- Sau naudingą tarptautinę politinę tvarką nustatančios valstybės dažnai pertvarko ir politinį žemėlapį. XIX a. pradžioje buvo siekiama užkirsti kelią stipresnių politinių darinių kūrimuisi ir išsaugoti senąjį politinį viešpatavimą Europoje.
Vienos kongreso išvakarės
Vestfalijos taika turėjo sureguliuoti ne tik Šventosios Ròmos imperijos imperatoriaus ir galingiausių kilmingųjų santykius, bet ir Europos valstybių santykius. Sudarant Vestfalijos taiką buvo nuspręsta, kad valstybė ir joje veikianti valdžia yra suvereni, turi teisę savarankiškai priimti sprendimus dėl vidaus ir užsienio reikalų. Tiesa, po Vestfalijos taikos Europoje įvyko daug karų ir buvo pasirašyta taikos sutarčių, tačiau apie pusantro šimto metų nekilo nė vieno karo, kuris būtų turėjęs tokių ilgalaikių, giluminių pasekmių tarptautinės politikos sąrangai Europoje. Trumpai tariant, nekilo tokio karo, po kurio susirinkę Europos valstybių monarchų pasiuntiniai turėtų sutarti dėl naujų tarptautinės politikos žaidimo taisyklių. Didžiąją Europos dalį apėmę karai, turėję fundamentalių pasekmių tarptautinės politikos sistemai, vyko XVIII–XIX a. sandūroje. Istorijoje jie žinomi kaip Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karai (5.1 pav.).
Kai karo žygis į Rùsiją 1812 m. baigėsi nesėkme, Napoleonas I buvo priverstas grįžti į Prancūziją. Šis jo žygis turėjo pasekmių. Reaguodamos į Napoleono I kariuomenės nesėkmes, Prūsija, Rùsija, Didžióji Britanija ir Áustrija dar kartą sudarė antiprancūziškąją koaliciją. 1813 m. spalio mėnesį Leipcigo mūšyje koalicijos pajėgos, prie kurių prisijungė Švèdija, nugalėjo Napoleono I kariuomenę. Karo istorijoje Leipcigo mūšis buvo didžiausias iš iki tol vykusių mūšių. 1814 m. pavasarį koalicijos šalių kariuomenės įžengė į Parỹžių. Tų metų balandžio mėnesį Parỹžiuje Napoleonas I buvo priverstas atsisakyti Prancūzijos imperatoriaus sosto ir iškeliauti į Elbos salą Viduržemio jūroje. Į Prancūzijos sostą sugrįžo Burbonų dinastija, Prancūzijos karaliumi tapo Liudvikas XVIII. O didžiosios Europos politinės galios ir karo nugalėtojos Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija ir Rusija sutarė Austrijos sostinėje Vienoje surengti kongresą ir suderinti naują Europos žemyno politinę tvarką. 1814 m. rugsėjį prasidėjo Vienos kongresas. Tačiau Napoleonui I Elbos saloje buvo per ankšta.
1815 m. pavasarį jis grįžo į žemyną ir susigrąžino valdžią Prancūzijoje. Tačiau galios pusiausvyra Europoje jau buvo pasikeitusi ne Napoleono naudai. Minėtosios koalicijos pajėgos jam paskelbė karą. 1815 m. Vaterlo mūšyje netoli Briùselio Napoleonas buvo nugalėtas ir šį kartą galutinai priverstas atsisakyti Prancūzijos sosto (5.2 pav.). Tų pačių metų vasarą jis buvo ištremtas į Didžiajai Britanijai priklausančią Šventosios Elenos salą Atlanto vandenyne. Taigi Vienos kongresas buvo pertrauktas. Nuo 1814 m. rugsėjo iki 1815 m. birželio su pertrauka vykusio Vienos kongreso priimti sprendimai veikė Europos politinę istoriją iki XIX a. antros pusės, taigi, kol susikūrė nacionalinės Italijos ir Vokietijos valstybės. Vienos kongrese dalyvavo beveik visų to meto Europos valstybių atstovai. Kiekvienas atstovas, diplomatas, atstovavo suvereniai valstybei, tarptautinės politikos subjektui. Žinoma, susirinkusios valstybės toli gražu neturėjo lygių galių ir reikšmės. Šio kongreso tikslas buvo užgniaužti po Prancūzijos revoliucijos pasklidusias revoliucines idėjas ir įtvirtinti Europoje monarchinę tarptautinės politikos tvarką, kurioje pirmuoju smuiku griežtų didžiosios Europos politinės galios: Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija ir Rusija.
Klausimai ir užduotys
- Po kokio mūšio Napoleonas I buvo priverstas atsisakyti sosto ir išvykti į Elbos salą?
- Kodėl buvo nuspręsta Vienoje sušaukti tarptautinį kongresą?
- Nurodykite įvykį, pertraukusį Vienos kongreso darbą.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip Napoleono Bonaparto atminimas įamžintas Elbos ir Šventosios Elenos salose.
Vienos kongresas ir jo sprendimai
Per Napoleono karus Europoje pasižymėjo keletas valstybių, jos prieš Napoleoną I ne kartą buvo sudariusios koaliciją. Šios koalicijos branduolys buvo keturios Europos valstybės. Trys iš jų buvo monarchijos su stipria monarcho valdžia. Ketvirtoji – konstitùcinė monárchija, valdoma monarcho, kuris be parlamento sutikimo negalėjo priimti jokio svarbesnio sprendimo. Monarchijas valdė senos Europos dinastijos. Austrijos imperiją valdė Habsburgai, Prūsijos karalystę – Hohencolernai, carinę Rusiją – Romanovai. Austrija buvo kongreso šeimininkė, todėl didžiajam diplomatiniam koncertui Vienoje dirigavo Austrijos užsienio reikalų ministras, būsimasis kancleris Klemensas fon Meternichas (Klemens von Metternich, 1773–1859, 5.3 pav.). K. Meternichas buvo kilęs iš senos, nuo XIII a. žinomos kilmingos giminės. Jis laikėsi itin konservatyvios promonarchinės pozicijos. Anot jo, visos su Prancūzijos revoliucija ir Napoleono I ekspansija Europoje pradėjusios sklisti liberalios idėjos apie respubliką ir tautos vaidmenį valstybės gyvenime bei pilietines teises turi būti numalšintos, nes griauna šimtmečius gyvuojančią Europos politinę monarchinę tvarką. Jo supratimu, Europos politiniame žemėlapyje būtina atkurti senąją politinių galių pusiausvyrą. Tai buvo galima padaryti tik su minėtų didžiųjų galių parama ir pritarimu. Nors tarp Áustrijos, Didžiõsios Britanijos, Prūsijos ir Rùsijos kilo nesutarimų, jos visos siekė iš saugoti ir dar labiau įtvirtinti savo įtaką Europoje. Būtent šios didžiosios Europos politinės galios sprendė, kaip pasidalyti politinį Europos žemyno pyragą (5.4 ir 5.5 pav., А šaltinis).
Didžiosios galios varžėsi tarpusavyje, todėl stengtasi, kad nė viena pernelyg neįsigalėtų. Galios buvo siekiama dviem būdais: prisijungiant teritorijas arba perbraižant mažesnių politinių darinių, valstybių, sienas. Ne visoms šalims sekėsi prisijungti naujų teritorijų. Pavyzdžiui, K. fon Meternichas sutrukdė Prūsijos karalystei prisijungti visą Saksonijos kunigaikštystę. Prūsija prisijungė tik jos dalį. Taip svarbiausiam Austrijos diplomatui pavyko užtikrinti Austrijos dominavimą vokiškose žemėse. O Rusija turėjo pasitenkinti tuo, kad iš Váršuvos kunigaikštystės sukurta autonominė Lénkijos karalystė pripažins Rusijos caro valdžią aukščiausia. K. fon Meternicho dėka Austrijos imperija susigrąžino anksčiau jai priklausiusią Galiciją ir prisijungė dideles italakalbes teritorijas: Lombardiją, Toskaną, Tirolį. Trumpai tariant, italakalbį Apeninų pusiasalį pasidalijo senųjų dinastijų šalutinių linijų palikuoniai. Apeninų pusiasalio šiaurėje įsitvirtino Habsburgų dinastija, o Apeninų pusiasalio pietuose (Abiejų Sicilijų karalystėje) įsigalėjo Burbonų dinastijos palikuoniai. Taip Apeninų pusiasalyje buvo siekiama neleisti kurtis respublikos idėjų įkvėptiems politiniams dariniams.
Taip pat buvo perbraižytos kai kurių politinių darinių sienos. Buvo siekiama sukurti tokius teritorinius darinius, kurie tarnautų kaip didžiųjų valstybių tarpinės – neutraliosios – zonos. Prie Šveicarijos konfederacijos buvo prijungtos anksčiau Prancūzijai priklausiusios ir kitos žemės. Beje, garsusis Šveicarijos neutralitetas, kuriuo šiandien didžiuojasi ir kurį saugo nemaža dalis konservatyvių politikų bei visuomenės, buvo įtvirtintas Vienos kongreso dokumentuose. Taigi, dėl jo nusprendė ne patys Šveicarijos kantonai, bet didžiosios Europos politinės galios. Taip pat buvo nubrėžtos naujos Nýderlandų, tiksliau, Jungtinių Nyderlandų provincijų sienos. Į jų teritoriją pateko ir Belgija (B šaltinis). Vis dėlto tai buvo nedidelės ir neįtakingos valstybės. Turbūt įdomiausias Vienos kongreso suvažiavimo pabaigoje sukurtas teritorinis darinys buvo Vokietijos sąjunga (5.6 pav.). Šis teritorinis darinys buvo padrikas ir priminė prieš kelis šimtmečius gyvavusį politinį darinį. Vokietijos sąjungą sudarė beveik keturiasdešimt daugiausia vokiškai kalbančių įvairaus dydžio valstybių. Šias skirtingo statuso valstybes siejo bendras Vokietijos sąjungos narių suvažiavimas Frankfurte prie Maino. Vienos kongreso deklaruota, kad Vokietijos sąjunga yra gynybinis darinys. Nebūdama vienalytė, Vokietijos sąjunga tiesiog negalėjo vykdyti jokios bendros politikos, tačiau didžiosios Europos politinės galios nebūtų sutikusios sukurti vieningesnio darinio, kad Prūsija arba Austrija nepasidarytų per daug įtakingos. Be to, tokio darinio sudarymu buvo suinteresuotos tiek vokiškos valstybėlės, siekiančios išsaugoti savo savarankiškumą, tiek Austrija. Juk Austrija varžėsi su Prūsija dėl hegemonijos plačioje vokiškųjų žemių erdvėje. Jos abi priklausė Vokietijos sąjungai. Žinoma, iki XIX a. vidurio Vokietijos sąjungoje pirmuoju smuiku griežė Austrija. Galiausiai lieka tik pridurti, kad būtent Vokietijos sąjunga kaip darinys geriausiai išreiškė Vienos kongreso siekį sukurti didžiųjų Europos politinių galių pusiausvyrą.
Štai tokie bendri Europos politinio pyrago dalybų, įvykusių Vienos kongrese, bruožai. Vis dėlto reikia pasakyti, kad svarbiausias Vienos kongreso ir didžiųjų Europos galių tikslas buvo atkurti buvusią Europos politinio žemėlapio tvarką, o teritorijų perdalijimai ir valstybių sienų perbraižymai buvo tik priemonės šiam tikslui pasiekti (C šaltinis). Didžiosios Europos galios išreiškė konservatyvius monarchinius interesus ir siekė susidoroti su Prancūzijos revoliucijos idėjomis atkurdamos senąją politinę tvarką. Jau žinote, kad šis procesas vadinamas restauracija. Viena iš jos išraiškų buvo Prancūzijos karalystės atkūrimas ir Burbonų dinastijos sugrąžinimas į sostą. Karaliumi tapo Liudvikas XVIII, o Prancūzijà buvo įsileista į galingiausių Europos monarchijų grupę (5.7 pav.). Taigi didžiosioms Europos galioms pavyko atkurti buvusią Europos monarchinę tvarką, pagrįstą valdovų dinastijų valdymu. Ši tarptautinė Europos politinė sistema XIX a. rėmėsi penkiomis monarchijomis: Áustrija, Didžiąja Britanija, Prancūzijà, Prūsija ir Rùsija.
Reikia pridurti, kad netrukus išryškėjo pirmieji Vienos kongrese sukurtos Europos tarptautinės politinės sistemos trūkumai. K. fon Meternichas juos matė savo akimis. Nuo Vienos kongreso nepraėjus nė dvidešimčiai metų Belgija išsikovojo nepriklausomybę. Europoje radosi nacionalinių judėjimų, plito liberalios idėjos, prasidėjo Italijos vienijimasis. Stiprėjanti Prūsija nustelbė Austrijos imperiją ir galiausiai suvienijo Vokietiją.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite du svarbiausius Vienos kongreso tikslus.
- Remdamiesi žemėlapiu (5.6 pav.) nurodykite teritorijas, kurias po Vienos kongreso prisijungė Austrija, Prūsija, Rusija.
- Pasakykite, kokios nuomonės apie valstybės politinį valdymą ir visuomenės sandarą laikėsi K. fon Meternichas.
- Kurioms Vienos kongrese dalyvavusioms valstybėms jo rezultatai buvo naudingi, o kurioms – ne? Atsakymą pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kodėl Vienos kongresas kartais vadinamas Šokančiuoju kongresu.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Iš 1815 m. birželio 9 d. pasirašytų Vienos kongreso aktų
Didžiosios galios [valstybės], 1814 m. gegužės 30 d. Paryžiuje pasirašiusios sutartį, susirinko Vienoje <…> su savo sąjungininkais, Valdovais ir Valstybėmis tam, kad galutinai sutartų dėl minėtos sutarties sąlygų ir ją papildytų pasiektais būtinais susitarimais dėl situacijos, kurioje Europa atsidūrė po paskutinio karo. Dabar, norėdamos viename bendrame susitarime paskelbti įvairius jų derybų rezultatus, kad jie būtų abipusiškai ratifikuoti [patvirtinti], [Didžiosios galios] įgaliojo savo visateisius pasiuntinius bendrame dokumente sutarti dėl didžiojo bei nuolatinio reikalo sąlygų ir prie šio akto kaip integralias Kongreso susitarimų dalis pridėti sutartis, konvencijas, deklaracijas, nustatymus ir kitus svarbius dokumentus, kurie paminėti dabartinėje sutartyje.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Actes du Congrès de Vienne, publiés d’après un des originaux déposé aux erchives du Département des affaires étrangères, A Paris: De L’Imprimerie Royale, 1816, p. 1–2.
B šaltinis Apie vienos iš daugelio Europos valstybių sienas, perbraižytas Vienos kongrese
Jo Didenybė Austrijos imperatorius, Veñgrijos ir Bohemijos Karalius ir Jo Didenybė Nyderlandų Karalius, trokšdami vykdyti sąlygas ir galutinai sutarti dėl 1814 m. gegužės 30 d. Paryžiuje sudarytos taikos sutarties, kurios tikslas yra Europoje įtvirtinti teisingą pusiausvyrą ir sukurti Jungtines Provincijas tokioje teritorijoje, kurioje Jungtinės Provincijos savo pačių jėgomis sugebės išsaugoti savo nepriklausomybę, užtikrina Jungtinėms Provincijoms teritoriją, kuri ribojasi su jūra, Prancūzija ir Mezo upe. Tačiau upė dar nereiškia, kad Jungtinių Provincijų teritorija baigiasi ties dešine šios upės pakrante. Todėl minėtosios Didenybės ryžtingai nusprendusios sudaryti atskirą sutartį, suderintą su Vienos kongreso sąlygomis, paskyrė visateisius pasiuntinius sutarti, nustatyti ir patvirtinti viską, kas yra svarbu dėl šio reikalo. <…>
Senosios Jungtinės Nyderlandų Provincijos ir ankstesniosios Belgijos provincijos kitame straipsnyje nustatytose teritorinėse ribose sudaro Nyderlandų karalystę, kurioje aukščiausia valdžia priklauso Jo Didenybei Oraniečių-Nasau [dinastijos] monarchui, suvereniam Jungtinių Provincijų valdovui. Jam priklauso sosto paveldėjimo teisė, jau įtvirtinta minėtųjų Jungtinių Provincijų konstituciniu aktu. Jo Didenybė Austrijos imperatorius, Vengrijos ir Bohemijos karalius pripažįsta Oraniečių–Nasau dinastijai titulą ir karališkosios didybės galias.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Actes du Congrès de Vienne, publiés d’après un des originaux déposé aux erchives du Département des affaires étrangères, p. 204–206
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite politines aplinkybes, paskatinusias Europos valstybių vadovus susirinkti Vienoje.
- Remdamiesi A ir B šaltiniais nurodykite svarbiausią Vienos kongreso tikslą.
- Kaip manote, kodėl Vienos kongreso nutarimai surašyti ne viename, o keliuose atskiruose dokumentuose?
- Nurodykite B šaltinyje minimą teritorijų pokytį Europoje. Kurios valstybės dėl jo susitarė? Kodėl būtent jos?
- Kam buvo suteikta aukščiausia valdžia naujai apibrėžtoje teritorijoje?
- Pasvarstykite, ką apie XIX a. pirmos pusės tarptautinius politinius santykius byloja A ir B šaltiniai.
C šaltinis Iš 1815 m. balandžio 26 d. Vienos dienraštyje publikuoto straipsnio
N e, j o k i a p a t i r t i s po tiek metų kentėjimo ir negandų Europoje nepamiršta. Niekas nebebus Prancūzijoje taip, kaip buvo. Prancūzija supranta, kad joje, kaip ir likusiame pasaulyje, nesuskaičiuojamas blogybes sukėlė šis baisus vienintelio žmogaus despotizmas, privertęs tautas pajausti tai, dėl ko jos, kaip Europos šeimos narės, atgavo orumą ir savo, kaip valstybių, klestėjimą. Šis jausmas tapo bendras visiems žmonėms, visoms vyriausybėms ir politiniuose dariniuose sukūrė naują moralinę jėgą, išaugančią į vienintelę didžią sąjungą, kuri tiesiogiai įgalina pasiekti visuotinę taiką prie Parỹžiaus vartų. Ši jėga gyva. Ji nesugriaunama, nes ją sudaro galingiausi motyvai ir brangiausi jausmai: religiniai, patriotiniai ir nacionalinio pasididžiavimo.
1814 m. gegužės 30 d. sutartis padėjo pagrindą visuotinio teisingumo Europoje restauracijai [atkūrimui] ir dėl to sukūrė veiksmingą [mūsų] laikotarpio proto progreso ir naudingų institucijų tobulėjimo darną, garantuojančią kiekvienai tautai garbę ir laisvę. Vienos kongresas galutinai užbaigė Europos politinės sistemos rekonstrukciją. Šis kongresas, tęsdamas savo veiklą, įrodo, kad į visų interesus buvo apgalvotai atsižvelgta, o jo pastangos pateikė viltingus rezultatus, kurie tautoms užtikrina jų nepriklausomybės garantiją. Šiame kongrese nevyravo stipresnysis, kuris nutildo tiesos balsą ir palaužia teisėtus pasipriešinimus. Šiame kongrese kiekvienas turėjo teisę ir buvo naudingas. Jame buvo vadovaujamasi protu ir valstybių interesais. Kariuomenės jo metu nieko nebelėmė.
Europa trokšta taikos. Be jokios abejonės, ji jai būtina. Tačiau ji bus pasiekta tik tada, kai taikos pamatu kiekvienoje valstybėje taps nepajudinami principai ir bendras siekis jų laikytis. Taika negali būti užtikrinta tik nesibaigiančia gynyba, besiremiančia kariuomenėmis. Taip ji pati liausis savimi pasitikėti.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Acten des Wiener Congresses in den Jahren 1814 und 1815, hrsg. von J. L. Klüber, Bd. 6, Erlangen: J. J. Palm und E. Enke, 1816, p. 276–278.
Klausimai ir užduotys
- Apie kokius negandos ir kentėjimo metus rašoma istorijos šaltinyje?
- Kaip straipsnyje vertinamas Vienos kongresas? Atsakymą pagrįskite šaltinio citata.
- Šaltinyje teigiama, kad Vienos kongrese apgalvotai atsižvelgta į visų interesus. Ar šiam teiginiui pritariate? Atsakymą pagrįskite.
- Koks Europos valstybių troškimas išreikštas straipsnyje? Kokiu atveju jis, anot straipsnio autoriaus, išsipildys?
- Kaip manote, ar Vienos kongresas prisidėjo prie taikaus sugyvenimo Europoje, o gal paskatino naujus karus? Nuomonę pagrįskite.
Sąvokos
Konstitùcinė monárchija – valstybės valdymo forma, kai paveldimą valdovo (monarcho) valdžią riboja konstitucija ir parlamentas. Tokioje valstybėje pagrindinį politinį vaidmenį atlieka ir sprendimus priima parlamentas.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"