Temos reikšmingumas
- Apibūdindami Šaltąjį karą sužinojote, kad tai buvo ne tikras karas, bet politinės įtampos laikotarpis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šios įtampos laikotarpiu buvo kariaujama. Žuvo žmonių, buvo naudojami ginklai, sprendžiami valstybių likimai. Tačiau visi Šaltojo karo metų ginkluoti susidūrimai buvo vietiniai ir neišaugo į didesnius karus. Tokie lokalieji karai vadinami karais per trečiąsias šalis (ang. proxy war).
- Kiekvieną kartą politinei įtampai išprovokavus karo veiksmus (tiek Korėjoje, tiek Vietnamè ar kitur) buvo nuogąstaujama, kad kils branduolinis karas. Branduolinio ginklavimosi varžybos audrino šalių visuomenes. Vis dėlto sovietų okupuotos tautos tokius konfliktus regėjo kaip galimybę atgimti savai valstybei. Kilus Korėjos karui, apie tai buvo kalbama ir mūsų partizanų pogrindžio spaudoje. Tačiau tuo metu tam nebuvo lemta išsipildyti.
- Nors visi Šaltojo karo metais vykę lokalieji karai tapo istorijos pamokų objektais, jų pasekmės išlikusios iki šių dienų, pavyzdžiui: Korėja padalyta, Kubà yra komunistinė, o Afganistãnas vis dar nepasiekia taikos. Tad mokymasis apie ginkluotus Šaltojo karo metų susidūrimus gali mums padėti paaiškinti kai kurių regionų politinę ir teritorinę situaciją.
Korėjos karas (1950–1953 m.)
Kai žiūrite pasaulio žinias, kartais išgirstate naujienų apie agresyvią Šiáurės Korėjos, jos vadovo politiką arba tokią politiką liudijančią retoriką. Atsakymą į klausimą, kodėl Šiáurės Korėja tokia ir kodėl egzistuoja kita Korėja – Pietų, galime rasti analizuodami Antrojo pasaulinio karo ir 1950–1953 m. vykusio Korėjos karo istoriją. Pirmaisiais pokario metais JAV ir jų sąjungininkės buvo susitelkusios į Europą. Stabdymo politika išties veikė – šalys po truputį atsigavo ir ekonomiškai, ir psichologiškai. Tačiau JAV klydo manydamos, kad tokia politika duos rezultatų ilgesnį laiką. SSRS, negalėdama įgyvendinti savo siekio plėsti komunizmą Europoje, nukreipė akis į kitus žemynus. Juk ten, kur suirutė, nestabili politinė ir ekonominė padėtis, palankiausia skleisti utopines ideologijas, tokias kaip komunizmas.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Korėjos pusiasalį užėmė dviejų šalių kariuomenės: šiaurę – SSRS, o pietus – JAV, skiriamoji riba buvo 38-oji lygiagretė (11.1 pav.). Tai ir nulėmė tolesnę pusiasalio istoriją. Į JAV įtaką patekusi Korėjos pietų dalis 1948 m. pasiskelbė Korėjos Respùblika (Pietų Korėja, sostinė Seùlas). Netrukus buvo įkurta ir Korėjos Liáudies Demokrãtinė Respùblika (Šiáurės Korėja, sostinė Pchenjãnas). Nedemokratinėje terpėje subrendusi Šiaurės Korėja puoselėjo tikslą įsigalėti visame pusiasalyje, tačiau suprato, kad viena to padaryti negalės. Artimiausios ideologinės sąjungininkės buvo SSRS ir Kinija, bet šios valstybės nenorėjo, kad dėl karo veiksmų prieš Pietų Korė́ją pablogėtų jų pačių santykiai su JAV, turinčiomis galios monopolį. 1949 m. padėtis pasikeitė: SSRS paskelbė, kad sukūrė atominę bombą, o Kinijoje baigėsi pilietinis karas ir įsikūrė Kinijos Liáudies Respùblika. Jėgų pusiausvyra regione pasikeitė ir tai tapo pirmuoju didžiuliu išmėginimu taikos pasaulyje laiduotojai – Jungtinėms Tautoms (JT).
1950 m. birželio mėnesį Šiaurės Korėjos vadovas Kim Ir Senas (Kim Il Sung) pradėjo karo veiksmus prieš Pietų Korėją. JT privalėjo į tai reaguoti, ir ne tik dėl karo veiksmų. Lokalusis karas galėjo išplisti, nes už abiejų kovojančių šalių stovėjo dvi didžiosios valstybės – SSRS ir JAV. Pasimokiusios iš savo pirmtakės Tautų Sąjungos klaidų, JT galėjo sustabdyti agresiją karinėmis priemonėmis. Tai padaryti nebuvo paprasta, nes priimant tokius sprendimus veto teisę turėjo dvi susipriešinusios valstybės – SSRS ir JAV. Vis dėlto padėtis buvo palanki Vakarams – tuo metu SSRS boikotavo JT veiklą, nes organizacija nepripažino susikūrusios komunistinės Kinijos. Taigi dėl J. Stalino ir sovietų užsispyrimo JAV gavo galimybę surengti agresorei atsaką ne kaip atskira valstybė, o kaip tarptautinė bendruomenė.
JT nutarė siųsti karines pajėgas į Korėją ir atkurti taiką (11.2 pav.). Tokiomis pajėgomis tapo arčiausiai regione buvusios JAV (jos nebuvo išvedusios savo kariuomenės iš Japònijos). Vėliau į karo veiksmus įsitraukė ir kitų šalių (kaip antai Didžiõsios Britanijos, Turkijos) kariuomenės. Tai pakeitė strateginę situaciją. Karo pradžioje Šiáurės Korėjai buvo pavykę užimti didelę dalį pusiasalio. Tiesa, ir tada JAV padėjo Pietų Korėjai, bet JT sprendimas leido gerokai rimčiau ir atsakingiau įsitraukti į karo veiksmus. Šiaurės Korėjai į pagalbą atkeliavo Kinijos kariuomenė, be to, rėmė ir SSRS. JAV nesisekė kontroliuoti pusiasalio, todėl jos net svarstė galimybę panaudoti branduolinį ginklą, tik tam nepritarė politinė vadovybė, ypač prezidentas H. S. Trumenas. JAV reikėjo nuspręsti, ar siekti galutinės pergalės ir visiškai sunaikinti priešą, ar atkurti iki karo buvusias teritorijas, t. y. 38-osios lygiagretės ribą. Viešai JAV nebuvo deklaravusios jokių savo politinių interesų šiame pusiasalyje, JT įgaliojimai buvo riboti, tad klausimas, ką amerikiečiai veikia dar viename kare, kilo ne tik politinei valdžiai, bet ir visuomenei, nors Korėjoje, kaip ir Europoje, JAV vykdė komunizmo plitimo sulaikymo politiką.
Netrukus karas tapo pozicinis, nė viena šalis neturėjo didesnės persvaros, vienintelis realus būdas baigti karą buvo diplomatinis. 1953 m. liepą pasirašytos paliaubos numatė Korėjos padalijimą į dvi valstybes – Šiáurės Korėją ir Pietų Korėją. Abi šalys turėjo atsitraukti nuo fronto linijos po du kilometrus į savo teritoriją – suformuoti neutraliąją zoną. Sunku įvertinti, kam karas buvo sėkmingesnis. JAV turėjo daug išlaidų, neteko daug karių. Tokia pati buvo ir kitos šalies padėtis, Kinijos nuostoliai, įvertinus buvusį jos pajėgumą, buvo dar didesni. Vis dėlto per Korėjos karą pasaulis suvokė, kad branduolinio karo grėsmė tikra, o taika nėra lengvai pasiekiama. Šis lokalusis karas paskatino NATO ieškoti tvirtesnio ir praktiškesnio veiklos modelio.
Klausimai ir užduotys
- Kuo Korėjos pusiasalio istorijoje svarbi 38-oji lygiagretė?
- Išvardykite Korėjos kare susidūrusias šalis ir jų sąjungininkes.
- Apibūdinkite JT veiksmus kilus Korėjos karui.
- Kaip manote, kodėl JAV nesiryžo Korėjos kare panaudoti atominės bombos? Savo nuomonę pagrįskite.
- Kuo baigėsi Korėjos karas? Kaip jo baigtis susijusi su šių dienų Šiaurės ir Pietų Korėjos santykiais?
Karibų krizė (1962 m.)
Kitas svarbus Šaltojo karo epizodas, bylojantis apie JAV ir SSRS priešpriešą, branduolinio karo pavojų, įvyko 1962 m. Kùboje. Nuo XIX a. Kùbą ir Karibų jūros baseiną JAV laikė savo politikos veikimo lauku. Nors oficialiai Kuba niekada nebuvo JAV teritorija, jas siejo svarbūs ekonominiai ir politiniai ryšiai. Nuo XIX a. pabaigos pagal dvišalę sutartį salos pietryčiuose – Gvantaname – iki šiol veikia JAV karinė bazė. Tolti nuo JAV politiškai ir ekonomiškai Kuba ėmė XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai 1959 m. revoliucionieriui Fideliui Kastrui (Fidel Castro) pavyko įvykdyti karinį perversmą. Nors jis nebuvo gerai susipažinęs su komunizmo ideologija ar SSRS padėtimi, ėmė artinti Kubą prie SSRS ir tolinti nuo JAV. Amerikiečiams nesisekė paveikti naujosios Kubos valdžios nei ekonominėmis, nei politinėmis priemonėmis. Todėl buvo nuspręsta paremti kubiečių pajėgas, norinčias nuversti F. Kastrą. 1961 m. JAV remiamas bandymas tai padaryti buvo nesėkmingas.
Naujajam Kùbos vadovui pavyko apsiginti, tačiau padėtis šalyje buvo sudėtinga. Strigo prekyba, ūkininkai buvo nepatenkinti reformomis, daugėjo politinių kalinių. Todėl F. Kastro režimui buvo svarbi SSRS parama. O šiai tai tapo sunkiu išbandymu, nes pati neturėjo tam išteklių. Vis dėlto sovietai ir jų tuometis vadovas Nikita Chruščiovas (1894–1971) siekė pasinaudoti galimybe išplėsti savo įtaką šalia JAV krantų (atstumas nuo Kubos iki JAV yra apie 160 km). Be to, tokie SSRS veiksmai buvo tarsi atsakas į JAV veiksmus Europoje. Juk po Antrojo pasaulinio karo JAV ne tik nepasitraukė iš Senojo žemyno, bet ir didino jame savo pajėgumus (1958 m. JAV raketos dislokuotos Didžiõjoje Britanijoje, o 1961 m. Turkijoje ir Italijoje). Tai pablogino dviejų didžiųjų valstybių santykius, nors iki tol tarsi matėsi santykių gerėjimo ženklų (1959 m. N. Chruščiovas lankėsi JAV). 1962 m. sovietai Kuboje dislokavo raketas, kuriose galima įtaisyti branduolinius užtaisus (11.3 pav.). JAV žvalgyba tai sužinojo ir tarp abiejų šalių prasidėjo vadinamoji Karibų krizė (A šaltinis). Dažnai sakoma, kad pasaulis 1962‑ųjų spalį buvo kaip niekada arti branduolinio karo.
Tuometis JAV prezidentas Džonas Ficdžeraldas Kenedis (John Fitzgerald Kennedy, 1917–1963) turėjo veikti ryžtingai, nes tai buvo suvokiama kaip tiesioginė grėsmė amerikiečiams. Susidariusią situaciją prezidentas pristatė JAV visuomenei. Taip jis ne tik informavo visuomenę apie grėsmę, kaip įprasta demokratinėje valstybėje, bet ir užsitikrino jos paramą. Pirmiausia svarstyta galimybė įsiveržti į Kùbą, tačiau buvo pasirinktos politinės priemonės. JAV nusprendė Kùbai taikyti blokadą (jūrų ir oro) ir pareiškė protestą dėl tokių SSRS veiksmų. Sovietai neigė, kad dislokavo raketas, tačiau faktai buvo nenuginčijami. Blokada turėjo priversti sovietus pasitraukti iš Karibų jūros regiono (11.4 pav.). Buvo planuojama ir karinė operacija. Padėties nagrinėjimas JT nedavė jokių rezultatų. Spalio pabaigoje tarp JAV ir SSRS vyko įtemptos derybos, kiekvienai šaliai atstovavo jų vadovai: JAV – prezidentas Dž. Kenedis, SSRS – komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius N. Chruščiovas. Šių įvykių plėtojimas kėlė pavojų ne tik amerikiečiams, bet ir pačiai Kubai – ji tapo padėties įkaite. Juk jei amerikiečiai būtų smogę, būtent ji būtų labiausiai nukentėjusi.
Tiek Dž. Kenedis, tiek N. Chruščiovas manė, kad nuolaidžiavimas priešininkui būtų tolygus pralaimėjimui ir savo silpnumo pripažinimui. Tačiau ir juos turėjo gąsdinti branduolinis karas. Įtemptos šalių derybos baigėsi abipusėmis nuolaidomis. SSRS įsipareigojo išmontuoti ir išgabenti raketas iš Kubos (11.5 pav.), o JAV įsipareigojo nesiveržti į Kubą, nutraukti jos blokadą ir pašalinti savo raketas iš Turkijos teritorijos. Be to, šalys susitarė dėl nuolatinio Vašingtono ir Maskvõs ryšio linijos (tai buvo ne telefono linija, kaip dažnai galvojama, o telegrafo, skirta skaitmeniniams pranešimams siųsti). Sovietų karinės bazės ir raketų Kuboje neliko, tačiau išsaugotas F. Kastro režimas susiejo Kubos politiką ir ekonomiką ne su JAV, bet su SSRS. Taigi, kas pasiekė pergalę? Šaltojo karo metais Vakaruose tai buvo laikoma Dž. Kenedžio diplomatijos triumfu, nes jam pavyko suvaldyti akivaizdžią grėsmę. Tačiau kartais laikomasi neutralesnės pozicijos ir teigiama, kad padėtis Kuboje paskatino abi to meto didžiąsias valstybes ieškoti tvaresnių konflikto sprendimo būdų.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl JAV rūpėjo XX a. antroje pusėje Kuboje vykstantys politiniai pokyčiai?
- Kodėl SSRS siekė bendradarbiauti su Kubà ir daryti jai įtaką?
- Kokie Kubos vidaus politikos pokyčiai įvyko XX a. šeštajame dešimtmetyje? Apibūdinkite juos.
- Paaiškinkite, kokių veiksmų ėmėsi N. Chruščiovas ir Dž. Kenedis per Karibų krizę.
- Kaip manote, kurią iš Karibų krizę įveikusių valstybių galima laikyti pralaimėjusia? Atsakymą pagrįskite.
Vietnamo karas (1965–1973 m.)
Nusikelkime į Indokinijos pusiasalį. Šaltojo karo metais šis regionas virto audringų ginčų arena ir dar vieno karo per trečiąsias valstybes zona. Indokinijoje susidūrė skirtingų valstybių interesai. Dar nuo XIX a. vidurio šį regioną savo interesų zona laikė Prancūzija. Nors Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šią teritoriją iš prancūzų perėmė japonai, atkurta Prancūzija savo pretenzijų į ją neatsisakė. Indokinijoje savų interesų turėjo ir įvairios Laòso, Kambòdžos grupės, Vietnãmo komunistai (karinė politinė organizacija Vietminas). Be to, Šaltojo karo metais JAV buvo deklaravusios siekį neleisti komunizmui plisti.
Po Antrojo pasaulinio karo grįžtančius prancūzus pasitiko Ho Ši Mino (Ho Chi Minh) vadovaujami komunistai, paskelbę, kad įkuria Vietnãmo Demokrãtinę Respùbliką. Prancūzams kovos Indokinijoje iki 1954 m. buvo nesėkmingos, nors juos ir rėmė JAV. O komunistus rėmė Kinija ir SSRS. 1954 m. buvo pasirašyti Ženevos susitarimai, pagal kuriuos Prancūzija turėjo pasitraukti, o regione buvo sukurtos trys nepriklausomos valstybės: Laòsas, Kambòdža ir Vietnãmas. Tačiau taika regione neįsivyravo. Vietnamo šiaurėje įsitvirtinę komunistai siekė įsigalėti ir pietuose, todėl vykdė karo veiksmus. Prancūzijai pasitraukus iš Indokinijos, JAV manė, kad padėtį Azijoje galima stabilizuoti taikant kolektyvinio saugumo principus. Todėl 1954 m. pasiūlė įkurti Pietryčių Azijos sutarties organizaciją (SEATO). Be JAV, šiai organizacijai priklausė Didžióji Britanija, Prancūzijà, Naujóji Zelándija, Austrãlija, Filipinai, Tailándas ir Pakistãnas. Viešai teigta, kad pagrindinis organizacijos tikslas yra imtis bendrų veiksmų kilus grėsmei Pietryčių Azijoje ir Ramiojo vandenyno baseine. Tačiau organizacija buvo neveiksni, jos veikla nedavė teigiamų rezultatų siekiant užtikrinti taiką ir sustabdyti komunizmą.
Tokia padėtis badė akis amerikiečiams. JAV prezidentas Dž. Kenedis manė, kad siekis neleisti komunistams įsigalėti Vietname yra esminis Amerikos interesas. Panašios pozicijos laikėsi ir jo pirmtakas Dvaitas Deividas Eizenhaueris (Dwight David Eisenhower). Todėl JAV rėmė Pietų Vietnamo kovotojus, nors tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvavo (siuntė nedideles pajėgas, bet patyrė nuostolių). Šis konfliktas privalėjo baigtis.
1965 m. JAV pradėjo aktyviai dalyvauti Vietnamo kare siekdamos sulaikyti komunizmo plitimą. Siuntė vis daugiau karių (1969 m. jų buvo daugiau kaip 500 tūkst.). Visuomenė nepalaikė dar vieno karo toli nuo JAV, reikalaujančio ne tik lėšų, bet ir karių gyvybių. Prie priešiško požiūrio į karą prisidėjo ir žinios apie žiaurų amerikiečių karių elgesį su vietiniais. 1968 m. JAV prezidento rinkimus laimėjo išvesti karius iš Vietnamo pažadėjęs Ričardas Niksonas (Richard Nixon). Padaryti tai greitai nepavyko, priešingai – kovų mastas didėjo, karas reikalavo dar daugiau išteklių (11.6 pav.). Tik 1973 m. JAV paskelbė, kad pasitraukia iš Vietnamo karo, turėjusio užkirsti komunizmui kelią, bet tapusio politine JAV užsienio politikos pelke. Komunistams pavyko įsitvirtinti visame Vietname, 1975 m. jie paskelbė, kad įkuria Vietnãmo Socialistinę Respùbliką. JAV istorijoje Vietnamo karas virto bene beprasmiškiausiu ir didžiausią neigiamą reakciją sukėlusiu karu (B šaltinis). Amerikos visuomenei nebuvo aiškus nei karių buvimo Vietname tikslas, nei šalies dalyvavimo šio regiono įvykiuose prasmė (11.7 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo neramu Indokinijos pusiasalyje? Nurodykite dvi priežastis ir jas apibūdinkite.
- Kaip pasikeitė politinė padėtis Indokinijos pusiasalyje po 1954 m. Ženevos susitarimų?
- Apibūdinkite SEATO veiklą Pietryčių Azijoje vykstant Vietnamo karui.
- Įvertinkite Vietnamo karo reikšmę Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kuris JAV prezidentas, vadovavęs šaliai vykstant Vietnamo karui, lankėsi Lietuvojè. Koks buvo jo vizito mūsų šalyje tikslas?
Afganistano karas (1979–1992 m.)
Dar vienu karu per trečiąsias valstybes laikomas XX a. 8-ajame dešimtmetyje kilęs Afganistano karas. Plėsti komunizmą buvo esminis SSRS užsienio politikos siekis, todėl sovietai nukreipė savo dėmesį ir į šią teritoriją. Nuo 6-ojo dešimtmečio SSRS rėmė nuskurdusią Afganistano valstybę. Lėšomis afganistaniečius paremdavo ir kitos šalys, bet didesnių pokyčių tai nesukėlė.
1973 m. Afganistano vadovu tapo Sardaras Muchamedas Daudas Chanas (Sardar Muhammad Daud Khan), tačiau po penkerių metų jo valdymas baigėsi. 1978 m. Afganistanè buvo įvykdytas valstybės perversmas, komunistams pavyko ateiti į valdžią. Afganistanas paskelbtas demokratine respublika, jos vadovu tapo Nuras Muchamadas Tarakis (Nur Muchammad Taraki). Gal jau atkreipėte dėmesį, kad jei valstybė pasivadino demokratine arba liaudies, jai įtaką darė SSRS. Taip buvo ir šį kartą, sovietai nieko nelaukdami pripažino naująją Afganistano valdžią ir santvarką. Šalyje prasidėjo reformos, tačiau buvo neatsižvelgiama nei į geografines, nei į kultūrines aplinkybes. Netrukus prieš komunistus sukilo Herato provincija (netoli Irãno), dėl to šalies valdžioje kilo ginčų, santykiai su sovietais tapo sudėtingi. Afganistanas paprašė SSRS vadovo Leonido Brežnevo (1906–1982) padėti kovoti su sukilėliais, tačiau SSRS delsė. Naujuoju Afganistano vadovu tapo Hafizula Aminas (Hafizulla Amin). Jis santykių su SSRS nepagerino, priešingai, buvo ne itin sukalbamas, nepasiduodantis įtakai. Be to, sovietai įtarė, kad jis palaiko ryšius su JAV, todėl norėjo jį pakeisti.
Kadangi sovietai rėmė Afganistano komunistus, negalėjo nedalyvauti šios valstybės įvykiuose. Didelio noro imtis ryžtingų veiksmų L. Brežnevas neturėjo, bet nusprendė, kad sovietų kariuomenė privalo vykti į Afganistaną. Politinį ir ekonominį sąstingį patirianti SSRS nutarė jėga apginti savo interesus. Todėl 1979 m. krikščioniškajam pasauliui sutinkant šv. Kalėdas SSRS įsiveržė į Afganistaną. Išnaudodami karinį pranašumą sovietai greitai užėmė sostinę Kabùlą ir nužudė šalies vadovą H. Aminą. Buvo paskirta nauja marionetinė valdžia ir prezidentu paskelbtas Babrakas Karmalis (Babrak Karmal). Tačiau SSRS šioje valstybėje neįsigalėjo, tik padidino suirutę. Sovietai įsivėlė į kruviną karą, kuris truko dešimtmetį ir nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Šis karas palietė ir sovietų okupuotą Lietuvą. Keli tūkstančiai lietuvių buvo priversti dalyvauti šiame kare kaip Raudonosios armijos kariai.
Taigi, kokios šalys dalyvavo Afganistano kare? Pagrindinė veikėja buvo SSRS su savo remiamais afganistaniečiais komunistais, turinčiais oficialią valdžią. Jų priešininkai – Afganistano sukilėliai (11.8 pav.), per šį karą vadinti mudžahedais (arab. mudžāhid – kovotojas). Juos rėmė ne tik JAV (jos laikėsi komunizmo plitimo sulaikymo politikos), bet ir Didžioji Britanija, Kinija, Iranas, Pakistanas. Taigi, marga ir labai skirtinga sąjungininkų grupė. JAV ir dalis kitų rėmėjų suvokė, kad sovietams įsitvirtinus Afganistane pasikeis galios pusiausvyra netoliese esančioje Persijos įlankoje. Soviẽtų Sąjungai ši agresija tapo sprangiu kąsniu – ji užėmė didelę dalį teritorijos, tačiau nesugebėjo jos kontroliuoti (11.9 pav.). Tai lėmė keli dalykai. Pirmas, sukilėliai puikiai pažinojo savo teritoriją, mokėjo greitai judėti kalnuotoje vietovėje, slėptis urvuose, rengti pasalas – tokiam karui neparengtiems sovietų kariams buvo sunku juos įveikti. Antras, užsienio sąjungininkai aprūpino mudžahedus kovai reikalingomis priemonėmis.
SSRS veiksmai tarptautinės bendruomenės nebuvo sutikti palankiai, bet ir nesukėlė visuotinio pasipiktinimo. JAV stengėsi vadovauti ne tiek suteikdamos karinę pagalbą, kiek atlikdamos simbolinius veiksmus: apribojo grūdų pardavimą Sovietų Sąjungai ir 1980 m. boikotavo Maskvos olimpines žaidynes. Dalyvavo ir JT – skatino nutraukti ugnį ir stengėsi įveikti pabėgėlių krizę. Tačiau susitarti nebuvo paprasta (C šaltinis). 1981 m. JAV prezidentu tapo R. Reiganas. Jis nenorėjo nusileisti sovietams, jų valstybę vadino blogio imperija, todėl susitarti abiem šalims iš dalies nusileidžiant buvo sunku. Vidaus politikos pokyčių vyko ir SSRS. 1985 m. šios valstybės vadovu tapo Michailas Gorbačiovas (1931–2022). Netrukus jis paskelbė, kad SSRS ketina išvesti savo karius iš Afganistano ir užbaigti karą. Paskutinius dalinius pavyko išvesti tik 1989 m. vasario mėnesį. Tačiau šalyje toliau vyko kovos tarp sovietų remtos Afganistano valdžios ir mudžahedų. SSRS pasitraukus iš Afganistano, o 1991 m. jai žlugus, JAV prarado susidomėjimą Afganistanù ir nutraukė paramą sukilėliams.
Oficialiai karas baigėsi 1992 m. balandį. Jame žuvo daugiau nei milijonas afganistaniečių. Sukilėliai laimėjo ir paskelbė, kad įkuria Afganistãno Islãmo Respùbliką. Šis karas paspartino SSRS žlugimą. Karo pasekmės – didžiulės išlaidos, apie 14 tūkst. žuvusių sovietų karių ir nė vienos strateginės pergalės – lėmė neigiamą sovietų visuomenės požiūrį į šią dar L. Brežnevo laikais pradėtą agresiją.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl XX a. pabaigoje kilo Afganistano karas? Nurodykite dvi priežastis ir jas paaiškinkite.
- Išvardykite Afganistano kare kovojusias šalis ir jų sąjungininkus.
- Kokius vaidmenis Afganistano kare atliko L. Brežnevas ir M. Gorbačiovas?
- Kaip karas paveikė Afganistaną ir SSRS?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip Lietuvoje įamžintas kovojusiųjų okupacinės SSRS kariuomenės gretose Afganistane atminimas.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Komunizmo tyrinėtojas, britų istorikas Robertas Servisas (Robert Service) apie Karibų krizę
Kurį laiką režimas vengė visiškai nacionalizuoti ekonomiką, tačiau tarptautiniuose santykiuose Castro be jokių išlygų susitapatino su SSRS. Nuo pat pirmų pokalbių su Chruščiovu jie taip sulipo, kad tapo neperskiriami. Būtent dėl to 1962 m. spalį kilo raketų krizė. Po Kiaulių įlankos antpuolio Castro ėmė melsti Maskvos karinės paramos. Chruščiovas jį nustebino siūlymu dislokuoti Kuboje tolimojo nuotolio raketas amerikiečiams nuo puolimo atgrasyti. Castro mielai sutiko. <…> Perspėtas žvalgybos tarnybų prezidentas Kennedy 1962 m. spalio 22 d. paskelbė šią naujieną per televiziją. Pasak jo, raketų dislokavimas reikštų nepageidaujamą ir pavojingą sovietų karinės įtakos plėtimą – jis neleisiąs, kad JAV pietryčių miestai patektų į SSRS raketų veikimo nuotolį. Chruščiovas atkirto, kad Turkijoje prie sovietų sienos esanti Amerikos raketų bazė. Pasaulis staiga atsidūrė ant bedugnės krašto: kilo reali Trečiojo pasaulinio karo tikimybė.
Įsijautęs Castro ragino Chruščiovą nepasiduoti. Pasak jo, įsisiautėjusius amerikiečius reikia nuraminti raketomis, nukreiptomis į JAV. Chruščiovas, jau pradėjęs gailėtis, kad pasikarščiavo, kreipėsi į partijos Prezidiumą pritarimo, kad reikia nusileisti. Prezidiumas tam pritarė. Chruščiovas Kennedy pasakė, kad raketas gabenanti flotilė pasuks atgal. Daugių daugiausia, ką jis galėjo pasiekti, tai išgauti Kennedy pažadą, kad jis panaikins raketų įrangą Turkijoje; šis reikalavimas buvo sušvelnintas patikinimu, kad amerikiečių pažadas bus laikomas paslaptyje. Be to, Kennedy garantavo, kad prieš Kubą daugiau nebus imtasi karo veiksmų. Vis dėlto pasaulio akyse vienintelis nugalėtojas šiuo atveju buvo JAV. Komunizmas, SSRS ir Chruščiovas patyrė pažeminimą.
Robert Service, Blogio sėkla: komunizmas pasaulyje, iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, Vilnius: Briedis, 2017, p. 402.
Klausimai ir užduotys
- Kokie buvo F. Kastro ir N. Chruščiovo santykiai?
- Kam bendradarbiavimas buvo naudingesnis: Kubai ar SSRS? Atsakymą pagrįskite.
- Kodėl, anot šaltinio autoriaus, kilo Karibų krizė?
- Kaip reagavo JAV prezidentas, sužinojęs, kad SSRS Kuboje dislokavo raketas?
- Kokios pozicijos per Karibų krizę laikėsi Kubos vadovas F. Kastras? Paaiškinkite, kodėl būtent tokios.
- Kodėl N. Chruščiovas nutarė atsitraukti?
- Ką šaltinio autorius laiko nugalėtoju? Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.
B šaltinis JAV diplomatas, istorikas Henris Kisindžeris apie Vietnamo karo padarinius
Vietnamo patirtis giliai įsirėžė Amerikos sąmonėje, nors kai kurios iškalbingiausios istorijos pamokos, regis, taip ir liko nesuprastos. Perkainojusi vertybes, Amerika atgavo pasitikėjimą, o Sovietų Sąjunga, nepaisant jos monolitinio vaizdo, sumokėjo mirtiną kainą už savo pačios per plačius moralinius, politinius ir ekonominius užmojus. Po ekspansijos pliūpsnio Sovietų Sąjunga įklimpo prieštaravimuose ir galų gale subyrėjo.
Tokia įvykių raida kelia tam tikrų ironiškų pamąstymų apie istorijos pamokų prigimtį. Jungtinės Valstijos ėjo į Vietnamą, kad sustabdytų, jų supratimu, iš vieno centro kontroliuojamą komunistų sąmokslą, bet nesugebėjo to padaryti. Iš Amerikos nesėkmės Maskva padarė išvadą, kurios taip bijojo domino teorijos šalininkai, – kad istorinis jėgų santykis pasikeitęs jos naudai. Todėl ji pabandė išsiplėsti į Jemèną, Angòlą, Etiòpiją ir galiausiai į Afganistaną. Tačiau proceso metu paaiškėjo, kad geopolitinės realijos galioja ne tik kapitalistinėms, bet ir komunistinėms visuomenėms. Taigi ne tokios lanksčios sovietų visuomenės persitempimas baigėsi ne katarsiu, kaip kad Amerikoje, o dezintegracija. <…>
Amerikos širdgėla dėl Vietnamo liudija jos skrupulus, ir tai savaime yra geras atsakymas į visus klausimus dėl moralinės šios amerikiečių patirties reikšmės. Per palyginti trumpą laiką, jau devintojo dešimtmečio pabaigoje, amerikiečiai atgavo pusiausvyrą. Prasidėjus paskutiniajam XX amžiaus dešimtmečiui laisvojo pasaulio tautos vėl nukreipė žvilgsnius Amerikos link, ieškodamos vedlio į dar vieną naują pasaulio tvarką. Ir jos labiausiai baiminosi anaiptol ne arogantiško Amerikos kišimosi į pasaulio reikalus, o atvirkščiai, jos nusišalinimo nuo tų reikalų.
Henry Kissinger, Diplomatija, p. 681–682.
Klausimai ir užduotys
- Kaip Vietnamo karas, anot istorijos šaltinio autoriaus, paveikė JAV ir SSRS?
- Kodėl JAV įsitraukė į karą Vietname?
- Kokią išvadą apie JAV nesėkmę Vietname padarė sovietai? Ar jie buvo teisūs? Atsakymą pagrįskite.
- Ko XX a. pabaigoje, anot šaltinio autoriaus, labiausiai baiminosi laisvojo pasaulio tautos? Paaiškinkite, kodėl.
- Šaltinyje minima domino teorija. Pasidomėkite šia teorija ir paaiškinkite jos esmę.
- Įvertinkite Vietnamo karo įtaką JAV užsienio politikai.
C šaltinis Britų istorikas Piteris Kalvokoresis (Peter Calvocoressi) apie Afganistano karą
Nuo 1982 metų JT kasmet prašė nutraukti ugnį, sukurti greito rusų kariuomenės pasitraukimo grafiką, pasirašyti Pakistano ir Afganistano vyriausybių sutartis dėl pagalbos mudžahedams per Pakistaną nutraukimo ir dėl tūkstančių afganų pabėgėlių, apsistojusių Pakistanè, grąžinimo. Pakistanas ir Jungtinės Valstijos atsisakė bendradarbiauti tol, kol mudžahedai turėjo galimybių nuversti komunistinį režimą Kabulè, be to, Reigano administracija taip pat norėjo pasinaudoti pranašumu, kurį suteikė sudėtinga Maskvos padėtis po įsiveržimo. Gorbačiovo atėjimas į valdžią keitė padėtį, nors ir lėtai.
Gorbačiovas buvo kupinas ryžto rasti išeitį ir baigti avantiūrą, kainavusią daug pinigų ir nusinešusią daug gyvybių. Jis norėjo išsaugoti komunistų režimą Kabule, tačiau būtų reikėję rinktis – arba režimo išsaugojimą, arba pasitraukimą, būtų pasirinkęs pastarąjį. 1986 metais jis pasiūlė tučtuojau pradėti trauktis, o vėliau visiškai atsitraukti, kai tik bus nutraukti karo veiksmai prieš Kabulą.
Peter Calvocoressi, Pasaulio politika, 1945–2000, iš anglų k. vertė Raimundas Adomaitis, Giedrė Bacevičiūtė, Paulius Dranseika ir kt., Vilnius: Briedis, 2001, p. 525.
Klausimai ir užduotys
- Ko siekė Jungtinės Tautos vykstant Afganistano karui? Ar jų pastangos davė rezultatų?
- Kodėl JAV ir Pakistanas iš pradžių vengė bendradarbiauti su JT?
- Kokie SSRS vidaus politikos pokyčiai nulėmė karo Afganistane pabaigą? Apibūdinkite juos.
- Kaip šaltinio autorius vertina SSRS sprendimą pradėti karą Afganistane?
- Ko Afganistano kare siekė SSRS vadovas M. Gorbačiovas? Ką jam pavyko pasiekti?
- Kaip manote, kam buvo naudingesnė karo Afganistane pabaiga: JAV ar SSRS? Atsakymą pagrįskite.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Šaltojo karo metais vyko ne vienas ginkluotas arba jam artimas konfliktas. Nors tiesioginio JAV ir SSRS konflikto nebuvo, jų dalyvavimas nekėlė abejonių. Ar pritariate minčiai, kad JAV ir SSRS varžymasis lėmė karinius konfliktus Šaltojo karo metais?“
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"