Kas vyksta... sapne?

Janina Degutytė

PELĖDŽIUKO SAPNAS

– Kokia čia šalis? – paklausė pelėdžiukas dairydamasis. Švietė saulė, lingavo skambėdami mėlyni varpeliai.

– Tai tavo Sapnas, – šyptelėjo plaštakė. – Sėsk, aš tave nunešiu, kur tik panorėsi, – jos balsas buvo labai meilus.

Neilgai trukus juodu nulėkė į pievą, pirmiausia pas raudongalvį dobilą. Dobilas juos pagirdė midum iš aukštų raudonų taurių. Paskui jie viešėjo pas ramunę, pasėdėjo jos aksominiam geltonam krėsle, paskaitė jos baltus vyturėliui rašytus laiškus, kurių niekas, be pelėdžiuko, nemokėjo skaityti, net pats vyturėlis. Jie aplankė ir smilgą, kuri be paliovos pynė savo rausvas kasas, o vėjas jas draikė. Bet ji nepyko ant vėjo, tik liūdnai šypsojosi ir pynė iš naujo.

Paskui jie sutiko ežį su ežiukais.

– Labą dieną, – mandagiai juos pasveikino pelėdžiukas, – kur jūs traukiat?

– Žemuogiauti, – plonu balseliu atsakė mažiausias ežiukas, kaip spygliuotas spirgas.

– Ežiai uogauja, o voverės verda žiemai uogienę, – paaiškino plaštakė.

Kregždės siuvo priekin ir atgal, nešdamosi kažką snapeliuose.

– O ką kregždės veikia? – paklausė pelėdžiukas.

– Kregždės stato namus. O geniai – staliai, jie daro lovas ir stalus.

Paminėjus namus, pelėdžiukui dilgtelėjo širdelę, bet jis nedrįso paklausti, kur jo namai.

Plaštakė užnešė jį ant aukštos žaliaskarės eglės. Ir išvydo pelėdžiukas didelį kankorėžį su dviem langeliais iš žuvies žvynų ir baltom beržo tošies durim. Mažasis molinukas net išsižiojo tokią grožybę pamatęs.

– Kas čia?

– Tai tavo namai, kurių taip ieškojai.

Pelėdžiukas nedrąsiai pravėrė duris: viduj buvo pienės pūko patalėliai, o ant apskrito stalelio stovėjo gilės dubuo, pilnas midaus, ir pūpsojo kvapni raudona žemuogė.

– Ar tai viskas man? – negalėjo patikėti pelėdžiukas. – O kas padovanojo?

– Šitoj šaly – Sapne – kiekvienas turi tai, kas jam reikalinga.