Tema 4.15 (Gimtoji kalba 4 kl.)

Spurgos ir karis

  • Susipažinkite su berniuku, kuris gyvena Islandijoje. Jis, kaip ir jūs, yra ketvirtokas. Aptarkite, kodėl rašytoja taip pavadino šį pasakojimą.

Kristina Steinsdotir

Spurgos ir karis

Pirmoji dalis

Aš esu ketvirtokas. Mūsų klasė didelė, o aš sėdžiu pačiame gale. Man tai nekliudo, nes yra tiek daug norinčių kalbėti, kad aš galiu sau ramiai pabūti ir patylėti.

Rudenį, prasidėjus pamokoms, tėtis nerimavo ir sakė, kad klasė per didelė. Man taip neatrodo. Jis sakė, kad aš negalėsiu bendrauti su mokytoju ir kad dėl to bus blogai tiek jam, tiek mums.

Nieko blogo man nenutiko, išskyrus pertraukas, kai vyresni berniukai mušasi. Man niekad neužteko drąsos pasipriešinti. Jie sako, kad aš visiškas lepšis.

Esu nedidukas, rusvais, per greitai augančiais plaukais. Turiu nuolat kirptis, o po kirpėjos man dar daugybę dienų niežti nugarą. Mažasis broliukas – tamsių plaukų, tokie buvo ir mamos. Ir aš norėčiau būti tamsiaplaukis. Mano nosis didelė, o dantys truputį kreivi. Pirštai ploni kaip pianisto, ir, anot senolės, gražios mėlynos akys, tik blakstienos baltos kaip sniegas. Man patinka piešti. Kai per pamokas nežiūriu į kalną, piešiu. Bet nuostabiausia yra žiūrėti į kalną.

Jei oras geras, eidamas kyšuliu aš žiūriu į dangų. Kartais taip įsižiūriu, kad prarandu pusiausvyrą ir pargriūnu.

Debesys dažnai būna tamsūs ir pavojingi – tarsi būtų pilni pabaisų, kurios tik ir laukia progos šokti ant žmogaus. Paprastai jie būna lengvi, šviesūs ir man atrodo, kad matau ant jų sėdinčius mėlynais drabužiais apsivilkusius angelus. Užuodžiu jų kvapą, o jie saulėkaitoje mojuoja ir tabaluoja kojomis.

Aš pačiame mojavimo angelams įkarštyje, o Ulfhilda bėgte atbėga kyšuliu.

– Paskubėk, man reikia su tavimi pasikalbėti! – rėkia.

Jaučiu, kaip mane visiškai palieka jėgos ir tuoj susmuksiu. Tą pat akimirką visi angelai išsilaksto.

– Tavo namuose yra berniukas, labai keistas! – šaukia Ulfhilda. – Jis sėdi ant laiptų.

Berniukas? – klausiu aš, ir silpnumo kojose kaip nebūta.

– Na žinai, tas, kuris gyvens pusrūsyje su savo šeima, – paaiškina Ulfhilda, priėjusi prie manęs.

– A, jis, – atsakau ir prisimenu, kad kažkokie užsieniečiai, dirbsiantys tėtės šaldymo sandėliuose, turėjo sunkumų susirasti būstą ir senolė pasiūlė jiems butą pusrūsyje.

– Tu jį matei? – domisi Ulfhilda.

Aš purtau galvą.

– Jis juodas, – sako ji.

– Na jau, – tepasakau.

Pasiskubink! – liepia ji ir nužirglioja kyšuliu pirma manęs.

Iš knygos „Spurgos ir karis“

drąsos

manęs

  1. Koks berniukas pasakoja apie save?
    • Kur jis mokosi?
    • Kaip jis atrodo?
    • Ką jis mėgsta veikti?
  2. Kaip berniukas pasakoja apie debesis?
  3. Kokią naujieną praneša atbėgusi Ulfhilda?
  4. Kaip suprantate Ulfhildos žodžius „jis juodas“?

Užduotys

  • Jau žinote, kad žodis daiktavardis yra sudarytas iš dviejų žodžių.

daiktas

+

vardas

=

daiktavardis

Jūsų skaitytuose tekstuose taip pat pasitaiko ilgų, dvi šaknis turinčių, daiktavardžių.

Pavyzdžiui: vidurdienis, pusvalandis, tamsiaplaukis, saulėkaitoje, pusrūsyje.

Žodžiai, kurie sudaryti iš dviejų šaknų, vadinami sudurtiniais žodžiais.

Žodžių šaknys būna sujungtos jungiamuoju balsiu:

vaivorykštė, maldaknygė, darbymetis, šaltibarščiai, darbovietė.

Tačiau galima du žodžius jungti ir be jungiamojo balsio:

kiaulpienė, raudonviršis, stoglangis, laikraštis, pusseserė.

ė

a

ū

o

y

u

ia

i

Įsidėmėkite!

Sudurtinio žodžio jungiamuoju balsiu niekada negali būti -e-.

Nors tariame -e-, rašome -ia-.

Pavyzdžiui: garsiakalbis, daugiakampis.

  • ū
  • i
  • a
  • y
  • o
  • u
  • ė
  • ia

Žemlapis, eglšakis,

virškalnė, darbmetis, kamščtraukis,

saulgrąža, žolpjovė, gandrlizdis,

rankgalis, kraujžolė, kojgalis.

Prašau palaukti