Bjaurusis ančiukas
- Baikite skaityti pasaką. Glaustai pasakykite, apie ką ši pasaka, kokia jos tema. Ko ji moko?
Bjaurusis ančiukas
Trečioji dalis
Ryto metą pakilusios laukinės antys pastebėjo nematytą svečią.
– Koks tai paukštis? – klausė jos.
Ančiukas kaip mokėdamas linkčiojo į visas puses ir sveikino kiekvieną.
– Neregėtas tavo bjaurumas! – sviedė jam į akis laukinės antys.
Vargšas ančiukas! Jis liko visai vienas. Atėjo ruduo. Miško medžių lapai pagelto, paskui pajuodo, vėjas pagriebęs kėlė juos nuo žemės ir nešiojo po orą. Ėmė šalti. Sniego debesys, nukloję dangų, kybojo žemai. Vieną vakarą, tik nusileidus saulei, iš miško išniro visas būrys didelių paukščių. Tokių gražių ančiukas niekados nebuvo matęs: balti kaip sniegas, ilgais grakščiais kaklais. Tai buvo gulbės. Išskėtusios ilgus gražius sparnus, kažką nuostabiai šūktelėjo ir nuplasnojo tolyn. Iš šiaurės jos dabar leidosi per mėlynąsias jūras į šiltuosius kraštus. Skrido aukštai aukštai, ir žiūrėdamas į jas vargšas ančiukas išgyveno kažin kokį nepaprastą jausmą. Jis apsuko ratą vandeny, ištiesė aukštyn kaklą ir staiga taip garsiai ir keistai suriko, net pats išsigando. Jis negalėjo užmiršti tų puikių laimingų paukščių. Jiems išnykus iš akių, paniro į patį dugną, vėl išnėrė ir ilgai negalėjo atsikvošėti. Jis nežinojo, kokie tai paukščiai ir kur skrenda, bet jie taip jam patiko – kaip niekas kitas pasaulyje. Nė kiek jiems nepavydėjo: jam ir į galvą nešovė, kad galėtų būti toks pat gražus!
Kokia šalta buvo žiema! Kad vanduo neužšaltų, ančiukui teko be paliovos plaukyti. Bet kas rytą tas plotas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn.
Sunku išpasakoti visus vargus, kuriuos iškentė nelaimingasis ančiukas per atšiaurią žiemą. Kai saulė vėl sušildė žemę, jis jau naršė baloje tarp meldų. Giedojo vieversėliai – grįžo pavasaris.
Ančiukas pajuto, kaip sustiprėjo jo sparnai. Jis suplasnojo ir nušvilpė tolyn. Nejučiomis atsidūrė dideliame sode, kur žydėjo obelys ir prie vingraus upelio kvepėjo alyvos.
Staiga virš tankių medžių pasirodė trys puikios baltos gulbės. Ančiukas pažino tuos nuostabius paukščius ir jį apėmė ilgesys.
– Skrisiu pas tuos karališkus paukščius. Gal jie mane muš, kad toks bjaurus drįsau prisiartinti. Bet tegu muša! Vis geriau nei kęsti ančių žnaibymą, vištų kapojimą, paukštininkės stumdymą ir žiemos vargus.
Jis čiūžtelėjo į vandenį ir pasuko tiesiai prie puikiųjų gulbių. Tos jį pastebėjo, suplasnojo sparnais ir ėmė artintis.
– Muškit mane! – nuolankiai tarė vargšas ančiukas ir nuleido galvą prie vandens.
Ir ką jis išvydo skaidriam vandeny? Savo atvaizdą: nebe pilko bjauraus ančiuko, o baltos gražios gulbės.
Ne bėda gimti tarp ančių, kad tik iš gulbės kiaušinio.
Dabar jis net džiaugėsi minėdamas patirtus vargus. Po jų geriau įvertino savo netikėtą laimę. Aplink jį plaukiojo draugiškos gulbės.
Į sodą atėjo keli vaikai, atnešė paukščiams duonos ir grūdų. Jauniausias šūktelėjo:
– Štai nauja gulbė!
– Tikrai, atskrido nauja gulbė!
– Naujoji – gražiausia iš visų! Tokia jauna!
Ir senės gulbės lenkė prieš ją galvą.
Ji susigėdo ir pakišo snapą po sparnu. Nežinojo nė ką daryti. Jautėsi laiminga, bet visai nesididžiavo, nes gera širdis neišdidi. Prisiminė, kaip pirma buvo stumdoma ir pašiepiama. O dabar visi sako, kad gražiausia iš visų gražiausių paukščių.
Iš knygos „Bjaurusis ančiukas“- Kaip ančiuką įvertino laukinės antys?
- Ką vieną vakarą pamatė ančiukas?
- Kokį jausmą ančiukas išgyveno matydamas gulbes?
- Kaip ančiukui pavyko išgyventi žiemą?
- Kada ir kur ančiukas dar kartą susitiko gulbes?
- Ko jis tikėjosi iš gulbių? Ko sulaukė iš tiesų?
- Ką ančiukas pamatė pažvelgęs į vandenį?
- Kaip suprantate pasakymą: „Ne bėda gimti tarp ančių, kad tik iš gulbės kiaušinio“?
- Kaip jaunąją gulbę sutiko vaikai ir kaip ji jautėsi, girdėdama pagyrimus?
- Kokia pagrindinė šios pasakos mintis?
- Palyginkite, kaip buvo sutiktas Akašas ir jo šeima ir kaip paukštyno gyventojai sutiko būsimą gulbę.
Užduotys
- Skaitydami tikriausiai pastebėjote, kad vartojami bendriniai ir tikriniai daiktavardžiai, kuriais kreipiamasi į pašnekovą. Pavyzdžiui, mama antis iš „Bjauriojo ančiuko“ kviečia:
– Sekite paskui mane, vaikučiai, aš jums parodysiu platųjį pasaulį!
Paryškintas daiktavardis vaikučiai yra šauksmininko linksnio. Šauksmininko linksnio daiktavardžiai į jokį klausimą neatsako. Jais kviečiame, šaukiame pašnekovą, su kuriuo bendrausime, kuris mus išklausys ir t. t.
Pavyzdžiui:
– Paukščiai, žiūrėkit, atskrido nauja gulbė!
- Remdamiesi pasaka „Bjaurusis ančiukas“, sugalvokite ir užrašykite tris išplėstinius sakinius, kuriuose būtų pavartoti šauksmininko linksnio daiktavardžiai.
Vns. V. (kas?) | Vns. Š. | Dgs. Š. |
vilkas | vilke! | vilkai! |
brolis | ! | ! |
gulbė | ! | ! |
močiutė | ! | ! |
angis | ! | ! |
gaidys | ! | ! |
vėjas | ! | ! |
ugnis | ! | ! |
sesė | ! | ! |