Kurėnai Kuršių mariose

Kurėnai Kuršių mariose

Žvejai puikiai pažino vėjus. Žinojo, kuris šiltai pamalonins, kuris išdykaudamas aptaškys, o su kuriuo geriau nejuokauti. Pagal tai ir suteikė jiems pavadinimus.

Dar neseniai Kuršių marių bangas vagojo juodašonės lentinės burvaltės. Kuršių nerijos žvejai, kopininkai, jas vadino kurėnais, o jų amato broliai kitapus marių, dreverniškiai, ventiškiai ir rusniškiai žvejai – bradininėmis. Tos lietuviškos lentinės valtys tvirtumu nenusileido laivams, o ir dydžio buvo nemažos: 10 metrų ilgo ir 2,5–3 metrų pločio. Technikos pažanga nustūmė jas į praeitį, liko tik nuotraukos ir atjauninti muziejiniai eksponatai Nidoje ir Smiltynėje.

Kurėnus, arba bradinines, statydavo keliaujantys meistrai. Traukdami pamariu iš kaimo į kaimą, savo kelią jie nužymėdavo naujomis burvaltėmis. Visą mantą ir pačius reikalingiausius įrankius meistrai nešdavosi ant nugaros. Brėžinių jie nepripažino, nes kiekvienos detalės dydį ir formą žinojo atmintinai.

Patyrusi žvejo akis lengvai atskirdavo vieno meistro burvaltę nuo kito meistro burvaltės, tačiau jų visų kūriniai turėjo bendrą bruožą – savitą grožį. Jį galėjai įžvelgti savotiškame grubumo ir grakštumo derinyje. Storos, grubiai išpjautos ąžuolinės lentos – šoninės – dailiu lanku rėmėsi į forštevenį – ragą, išdidžiai keliantį skiauterę virš marių bangų. Dramblotas plokščiadugnis korpusas švelniai apvalėjo į apačią, o vainiką, viršutinę borto lentą, puošė kalvio darbo apkaustai, pagražinti nesudėtingu ornamentu.

Kurėnas žvejui buvo antrieji namai. Čia jis dirbo, valgė ir ilsėjosi. Apie kokius nors patogumus – kajutę ar kambuzą – niekas nė nesvarstė. Išvargęs žvejys priguldavo paragėje, iš lentų sukaltoje būdelėje valties priekyje, kur paprastai būdavo laikoma jo manta, o sužvarbęs užsikurdavo pelenę, atvirą ugniakurą, ir išsivirdavo kavos.

Kurėnai plaukiojo ne tik mariomis, bet ir jūra. Sumaniai buriuodami, žvejiškai sakant, žėgliuodami, žvejai mokėjo įkinkyti šoninį ir net priešinį jūros vėją. Tada pavėjinėje pusėje už borto pūkštelėdavo kilio skiauterė – šliūžė, padėdavusi suvaldyti plokščiadugnį kurėną, neleisdavusi bangoms ir vėjui nukreipti jo nuo kurso.

• Pasinaudokite jau turimomis žiniomis ir pagalvokite, kodėl buvo pasirinkti šie vėjų pavadinimai.

Jūrinis, suominis, žiemelis, aušrinis, žeminis, ožinis.

• Vartodami daiktavardžio priesagą -išk-, sudarome daiktavardžius, kuriais įvardijami miestų, miestelių, gyvenviečių gyventojai. Pavyzdžiui:

Dreverna – dreverniškiai, Venta – ventiškiai, Rusnė – rusniškiai.