Seni ir nauji daiktai, seni ir nauji žodžiai

– Ieva, ką reiškia „spragilas“? – klausia Rokas.

​– Kažkoks pagalys, kuriuo daužo... – abejodama atsako Ieva.

– Tai senoviškas grūdų kūlimo įrankis, – paaiškina Mykolas. – Juo daužydavo nupjautus javus, kad išbyrėtų grūdai. Tai senovinis žodis.

– Aš tokio daikto nemačiau, tai ir tokio žodžio man nereikia, – sako Rokas.

– Nesigirk, jei ko nežinai, – perspėja Ieva. – Žodį reikia žinoti. Jei skaitysi knygą apie senovinį kaimą, nesuprasi.

– Užtat aš žinau daug naujų žodžių, – nenusileidžia Rokas.

– Ir aš žinau, – sako Ieva. – Jei daiktas naujas, tai ir naujo pavadinimo jam reikia.

– Ar žinai, kas yra „hakeris“? – klausia Rokas.

– Žinau – programišius. Nors man šitas žodis keistai skamba.

– Nauji daiktai dažniausiai turi iš kitų kalbų atėjusius pavadinimus, bet jiems reikia sugalvoti ir lietuviškus, – aiškina Mykolas. – Pavyzdžiui, neturime lietuviškų žodžių kompiuteriui, futbolui pavadinti, o štai „krepšinis“ – lietuviškas.