Uodas
- Šypsomės skaitydami apie kiškio svajones būti karaliumi. Šypsomės ir klausydamiesi linksmos istorijos apie pasipūtusį, aplinkinių garbinamą karalių, kurio nepabūgo tik uodas.
Antanas Vaičiulaitis
Uodas
Pirmoji dalis
Per girią jojo karalius.
Strazdai tupėjo šakose ir, papūtę uodegas, laukė. Erškėtrožių krūmuose straksėjo raudonkaklės, o startos skardeno pušyse.
– Karalius, karalius! – šaukė puldinėdama sniegena ir buvo labai nusigandusi.
Iš už medžių išjojo pulkas raitelių. Paskui pasirodė muzikantai. Jie mušė būgnus ir pūtė dūdas. Už jų ant juodo žirgo sėdėjo pats karalius. Rankoje jis laikė auksinį obuolį ir ant galvos turėjo vainiką iš brangiųjų akmenų. Raudona jo apsiausto uodega buvo nusitiesusi per pusę mylios. Jam lenkėsi ir žvėrys, ir paukščiai, ir medžiai.
Tik vienas uodas buvo kvailas ir nemokėjo elgtis. Jis susiviliojo žėrinčiu vainiku ir nulėkęs zyzė aplink jį. Tarnai uodą gainiojo šalin. Jis buvo atkaklus ir vis lindo artyn. Staiga nuo stipraus smūgio jam galva susisuko, ir jis nė nepajuto, kaip pateko karaliui į nosį.
– Afi, afi! – sučiaudėjo valdovas.
Išsigandę paukščiai apmirė šakose. Žvėrys pritūpė ant pasturgalinių kojų, o voverė stačia galva liuoktelėjo žemyn.
– Dabar aš žuvusi! – aimanavo gegutė. – Ir visi mes žuvę!
– Kas jums, viešpatie? – paklausė ministeris.
– Afi, afi! – užuot atsakęs, karalius nusičiaudėjo taip smarkiai, jog uodas iš nosies išlėkė ir įsipynė eržilui į karčius.
– Štai kur piktadarys! – stebėjosi teisėjas vabzdžiu, kuris negalėjo palėkti, nes buvo sparnai sudrėkę. – Už jo šviesybės įžeidimą suimu jį ir be pasigailėjimo nubausiu.
Uodą uždarė į stiklinę dėžutę ir padavė saugoti valstybės iždininkui.
Karalius, raiteliai su raudonomis kelnėmis ir palydovai jojo tolyn ir vakare pasiekė naktigulto vietą.
Valdovas pasišaukė iždininką ir pasakė:
– Kas jis?
– Jūsų šviesybe, norit išvysti užpuoliką? Štai jis. Tik atsargiai...
– Žiūrėk: jis vaikščioja! Ir sparnus skėsčioja! – tarė karalius.
– Jį būtinai reikia nubausti, – įsikišo teisėjas.
– O kaip jis vadinasi? – valdovas kreipėsi į ministerį.
– Kaip jis vadinasi? – nusigando tas. – Jis vadinasi... jis vadinasi... na... To aš nežinau.
– Kas gi žino?
To nežinojo nei šauklys, nei raiteliai, nei generolai, nei patarėjai.
Atsiliepė tardytojas:
– Kaip aš pradėsiu bylą, jei nežinosiu to piktadario vardo, pavardės ir kilimo!
– Tai ką daryti? – tarė karalius.
– Reiktų pasiteirauti žmonėse – gal jie ką pasakys, – neklaustas prabilo vyriausiasis duonkepys.
Iš knygos „Pasakos“- Kaip buvo sutiktas pro šalį jojęs karalius?
- Aptarkite, kaip atrodė karalius. Kokios karaliams būdingos detalės minimos šiame tekste?
- Kaip uodas elgėsi su karaliumi? Kas nutiko uodui?
- Kaip manote, kodėl karaliaus palyda taip susijaudino, kai jis ėmė čiaudėti?
- Pasidomėkite, kas yra iždininkas. Kuo jis rūpinasi?
- Kokia problema iškilo nutarus nubausti uodą?
- Kokią išeitį pasiūlė duonkepys?
- Ką apie karalių ir jo palydą sako faktas, kad niekas neatpažino uodo?
- Kaip manote, kas įvyko toliau šioje pasakoje?
Užduotys
- Dar kartą atidžiai perskaitykite pasakos „Uodas“ pirmąją dalį. Išrinkite ir pasakykite visus paminėtus paukščių pavadinimus.
- Kiekvienai paukščio nuotraukai priskirkite pavadinimą.
- Kokiu dar vardu pasakoje vadinama sniegena? Pasvarstykite, kodėl rašytojas pasirinko kitą sniegenos pavadinimą. Prisiminkite, ką esate skaitę apie sniegenas.
- Pasirinkite vieną iš nuotraukose pavaizduotų paukščių. Žinynuose, enciklopedijose paieškokite informacijos apie pasirinktą paukštį ir jį tiksliai aprašykite. Neužmirškite laikytis aprašymo reikalavimų.
- Startos tupėjo šakose, papūtusios uodegas laukė.
- Ant balto žirgo sėdėjo pats karalius.
- Karalius laikė auksinį obuolį ir ant galvos turėjo vainiką iš brangiųjų akmenų.
- Karaliui lenkėsi ne tik žvėrys, bet ir paukščiai, medžiai.
- Raudona jo apsiausto uodega buvo nusitiesusi per visą mylią.
- Uodas buvo atkaklus ir vis zyzė aplink karaliaus vainiką.
- Išlėkęs iš nosies uodas įsipynė eržilui į uodegą.