Uodas (I)

Antanas Vaičiulaitis

Uodas

Pirmoji dalis

Per girią jojo karalius.

Strazdai tupėjo šakose ir, papūtę uodegas, laukė. Erškėtrožių krūmuose straksėjo raudonkaklės, o startos skardeno pušyse.

– Karalius, karalius! – šaukė puldinėdama sniegena ir buvo labai nusigandusi.

Iš už medžių išjojo pulkas raitelių. Paskui pasirodė muzikantai. Jie mušė būgnus ir pūtė dūdas. Už jų ant juodo žirgo sėdėjo pats karalius. Rankoje jis laikė auksinį obuolį ir ant galvos turėjo vainiką iš brangiųjų akmenų. Raudona jo apsiausto uodega buvo nusitiesusi per pusę mylios. Jam lenkėsi ir žvėrys, ir paukščiai, ir medžiai.

Tik vienas uodas buvo kvailas ir nemokėjo elgtis. Jis susiviliojo žėrinčiu vainiku ir nulėkęs zyzė aplink jį. Tarnai uodą gainiojo šalin. Jis buvo atkaklus ir vis lindo artyn. Staiga nuo stipraus smūgio jam galva susisuko, ir jis nė nepajuto, kaip pateko karaliui į nosį.

– Afi, afi! – sučiaudėjo valdovas.

Išsigandę paukščiai apmirė šakose. Žvėrys pritūpė ant pasturgalinių kojų, o voverė stačia galva liuoktelėjo žemyn.

– Dabar aš žuvusi! – aimanavo gegutė. – Ir visi mes žuvę!

– Kas jums, viešpatie? – paklausė ministeris.

– Afi, afi! – užuot atsakęs, karalius nusičiaudėjo taip smarkiai, jog uodas iš nosies išlėkė ir įsipynė eržilui į karčius.

– Štai kur piktadarys! – stebėjosi teisėjas vabzdžiu, kuris negalėjo palėkti, nes buvo sparnai sudrėkę. – Už jo šviesybės įžeidimą suimu jį ir be pasigailėjimo nubausiu.

Uodą uždarė į stiklinę dėžutę ir padavė saugoti valstybės iždininkui.

Karalius, raiteliai su raudonomis kelnėmis ir palydovai jojo tolyn ir vakare pasiekė naktigulto vietą.

Valdovas pasišaukė iždininką ir pasakė:

– Kas jis?

– Jūsų šviesybe, norit išvysti užpuoliką? Štai jis. Tik atsargiai...

– Žiūrėk: jis vaikščioja! Ir sparnus skėsčioja! – tarė karalius.

– Jį būtinai reikia nubausti, – įsikišo teisėjas.

– O kaip jis vadinasi? – valdovas kreipėsi į ministerį.

– Kaip jis vadinasi? – nusigando tas. – Jis vadinasi... jis vadinasi... na... To aš nežinau.

– Kas gi žino?

To nežinojo nei šauklys, nei raiteliai, nei generolai, nei patarėjai.

Atsiliepė tardytojas:

– Kaip aš pradėsiu bylą, jei nežinosiu to piktadario vardo, pavardės ir kilimo!

– Tai ką daryti? – tarė karalius.

– Reiktų pasiteirauti žmonėse – gal jie ką pasakys, – neklaustas prabilo vyriausiasis duonkepys.

1. Kiekvienai paukščio nuotraukai priskirkite pavadinimą.