Paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis
- Perskaitykime pasakojimo tęsinį apie žmones stebinčius kuosą ir kirą.
Rūta Montvilaitė
Paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis
Antroji dalis
Kiras dažnai nesuprasdavo kai kurių kuosos žodžių, ir jam jau nemalonu buvo prašyti, kad paaiškintų. Tad ir šįkart jis paprasčiausiai nutylėjo, mėgindamas pats susivokti. Mat kuosa, ilgai gyvendama šalia žmonių, buvo prisiklausiusi jų kalbų – iš ten ir tie keisti, negirdėti žodžiai. Ji apskritai domėjosi žmonėmis, kaip kad kiras – medžiais. Ir dar jūra.
– Žmonių jaunikliai ilgai gyvena su tėvais. Paprastai nepertraukiamai bendrauja visą laiką, kol šie gyvi. Žmonės visada žino, kas jų mama ir tėtis.
– O kodėl taip yra? Tiksliau, norėjau pasiteirauti, o kodėl mes nežinome? – paklausė kiras, staiga suvokęs, kad negali pasakyti, kas padėjo kiaušinį, iš kurio jis išsirito, ir kas jį prižiūrėjo lizde. Tai tiesiog išgaravo iš galvos. Taip nutikdavo visiems paukščiams. Ši jų ir žmonių skirtybė kirą akimirką pribloškė.
– Gamta visada tvarkosi kuo paprasčiau, – aiškino kuosa. – Ji atsisako to, kas nereikalinga. Matyt, paukščių giminei tvirtos šeimos nebūtinos. Mums gerai ir be jų.
– Tikriausiai... – tarė kiras, nors viduje šiek tiek abejojo. Juk visai puiku būtų štai taip išskristi kur nors su mama – be tikslo, vien pamiklinti sparnų, pasižvalgyti.
Senelė pakvietė anūką prie savęs ir dabar jie žingsniavo greta vienas kito tyliai šnekučiuodamiesi.
– Jie turi savo tradicijų, tie žmonės, – tarė kuosa. – Ypač artimi. Mėgsta kartoti malonius dalykus ir suteikia jiems ypatingą reikšmę.
Kiras klausėsi draugės ir nenuleido akių nuo žmonių. Jam buvo smalsu ir tuo pat metu graudu. Mat staiga suvokė, kad viskas – senutė ir anūkas, ir jų pasivaikščiojimas – yra laikina. Kirui jų, o kartu ir savęs labai pagailo.
– Ir aš norėčiau turėti tradicijų, – po kiek laiko pasakė.
Kuosa atsisuko ir atidžiai pažvelgė į jį.
– Bičiuli, tu jau daraisi beveik žmogus, – tarė. – Visada jaučiau, kad esi linkęs į žmogiškus dalykus.
– O ar tai blogai? – nusijuokė kiras.
– Ne, neblogai. Netgi, sakyčiau, priešingai. Be to, man tai įdomu.
– Man irgi, – atsakė kiras, geriau įsižiūrėdamas į senąją moterį ir berniuką. – Žmonės man įdomūs.
Iš knygos „Septynių paukščių įstatymai“- Prisiminkite pirmą pasakojimo dalį. Kaip manote, kokių joje pasakytų kuosos žodžių galėjo nesuprasti kiras?
- Apie kokią žmonių ir paukščių skirtybę kalbėjo kuosa ir kiras? Kodėl ji pribloškė kirą?
- Kaip kuosa aiškino gamtos tvarką? Kurioje teksto vietoje apie tai kalbama?
- Apie ką pasvajojo kiras? Dėl ko kirui pagailo ir savęs, ir senutės su anūku?
- Kodėl kuosai atrodo, kad kiras darosi panašus į žmones? Kaip ji tai vertina?
- Apibūdinkite kuosą ir kirą. Kuo skiriasi jų požiūris į žmones? Kuriais klausimais jie sutaria?
Užduotys
- Nurodykite, kuriai kalbos daliai priklauso šie žodžiai. Atsakymus pagrįskite jau turimomis žiniomis.
Paukščiai, paprasčiausiai, medžiai, bičiuliai, jaunikliai, nepertraukiamai, kiaušiniai, gerai, puikiai, dukteriai, tyliai, atidžiai, žodžiai, priešingai, moteriai.
- Prisiminkite veiksmažodžių asmenavimo žinias.
- Paimkite du piešimo sąsiuvinio lapus. Ant kiekvieno lapo didelėmis raidėmis užrašykite:
- Išrinkite iš teksto veiksmažodžių pavyzdžių ir surašykite į tinkamus lapus. Šalia veiksmažodžių sutrumpintai užrašykite jų laiką.
Vienaskaita | |||
Aš | suvokiu | ||
Tu | išleki | ||
Jis, ji | ploja | ||
Daugiskaita | |||
Mes | išlekiame | ||
Jūs | plojate | ||
Jie, jos | suvokia |