Žvaigždžiautojai
- Išklausykite visą rašytojo Albino Žukausko tekstą „Žvaigždžiautojai“ ir sužinokite, kas nutiko Svetukui ir jo draugams.
Albinas Žukauskas
Žvaigždžiautojai
Antroji dalis
Bet vienam eiti vakare į obelijos unksnynus – baisoka. Kad ir ne iš bailiųjų, peržengti sodo ribos tamsy neišdrįsta, nesiryžta leistis į obuolių žvaigždutėmis apšviestą obeliją.
Pasikvietė draugus, drąsuolius, kaip jis pats, ir nugužėjo ar ne penkiese į obeliją pažvaigždžiauti. O penkiese – nė kiek nebaisu. Keturiese – dar nežinia, o penkiese – nieko nebaisu.
O kai nebaisu, tai labai gerai. Viską pamiršę, jie puolė rinkti krintančių obelijos žvaigždžių. Kur tik sušlama lapai, švystelia meteoras, pasigirsta bubt, ir visi bėga ten, stengiasi sučiupti. Renka krintančias obelijos žvaigždes ir krauna į krūsnį šalia takelio. O patenkinti, tai patenkinti, neatsidžiaugia.
Kodėl neatsidžiaugti, jei gerą darbą dirba, žvaigždes renka! Ateis rytoj ankstut anksti jaunos sodininkės – žvaigždžių rinkėjos – pabirusių žvaigždžių obuolių rinkti: ėgi jau surinkta. Nustebs, akis pasitrins: nejaugi aitvarai už jas surinko.
Vaikučiai džiaugiasi, linksmai kvatojasi, kad taip nustebs tetos sodininkės. Klega vaikučiai, šūkauja ūkauja – vis iš to pasitenkinimo.
Kur buvus, kur nebuvus, eina pro šalį Rožė, – ji keliu drožė – ta visur esanti, viską matanti. Ko ėjo, bala žino. Gal ir ji žvaigždžių pasiskinti norėjo, iš jos visko gali tikėtis.
Pamatė ji vaikučius, sode betriūsiančius, kai išsižios, kad užriks:
– Va-aagys! Obuolius va-a-gia! Laiky-y-kite-e!
Vaikai išsigando, kad spruks kaip viščiukai, pamatę seną pražilusią varną. Tik Svetukas neišsigando. Ko jam išsigąsti?
– Ir tu, Svetukai, su tais obuolvagiais! – pažino jį Rožė. – Ai, ai, o maniau – toks geras vaikas!
Svetukas tik sustojo, išsižiojo, vapsi, žodžio neištaria.
– Ką tu, teta Rože, kokie obuolvagiai?! Mes – žvaigždžiautojai! Mes žvaigždes rinkome ir į krūsnį krovėme. Darbą dirbome...
– Jie žvaigždes rinko ir į krūsnį krovė... darbą dirbo... ar girdite, žmonės? – pliaukštelėjo Rožė delnais. – Aš tau parodysiu žvaigždes – akyse ims tavaruoti. Marš namo! – Net koja tryptelėjo iš to piktumo.
„Kad tave, kaip negerai išėjo, – jaudinasi Svetukas, eidamas trobon. – Bala tą tetą Rožę atnešė. Visiems apskelbs, kad mes – obuolvagiai.“
Nusirengė jis, atsigulė, bet neima miegas.
– Mes nevogėme, mes tik žvaigždžiavome... darbą dirbome... – aiškina jis pusbalsiu aukštai balzganuojančioms luboms.
– Miegok, miegok, Svetuk, ką ten sapnaliuoji! – ramina jį senelė. – Jau ir žvaigždės eina miegoti.
Bet Svetuko neima nei miegas, nei sapnai.
Iš knygos „Kai uodas čiaudėjo“neišdrįsta
drąsuolius
išsigąsti
- Svetukui buvo baisu eiti naktį į sodą. Kaip jis išsprendė problemą?
- Ką daro Svetukas su draugais sode? Kodėl minimas aitvaras?
- Kas pasirodė prie sodo ir kuo apkaltino vaikus?
- Kaip jaučiasi apkaltintas Svetukas?
- Kaip vertinate Rožės elgesį?
- Prisiminkite, gal ir jums teko būti nepelnytai apkaltintiems. Papasakokite, kaip jautėtės.
Giminiški žodžiai
- Kūrinio ištraukoje pavartota daug giminiškų žodžių.
Obuolys, obelys, obelijos, obuoliauja, obuolvagiai.
Žvaigždės, žvaigždutės, žvaigždinėtojai, žvaigždinėja, pažvaigždžiavo.
Prisiminkite!
Giminiški žodžiai – tai tą pačią šaknį turintys žodžiai, susiję savo reikšme.
- Aptarkite, kokius žodžius vadiname giminiškais.
- Kurie iš giminiškų žodžių yra veiksmažodžiai? Nurodykite jų laiką ir žodžių dalis.
- Pasidalykite mintimis, kam reikalingi giminiški žodžiai.
- Nustatykite, ar šios žodžių poros yra giminiški žodžiai.
Patenkinti – neatsidžiaugia, šūkauja – ūkauja, žvaigždynai – miriadai, rinko – rinkėjos.
- Pasirinkite iš rašytojo A. Žukausko teksto bent tris žodžius ir parašykite jiems giminiškų žodžių. Aptarkite šių žodžių rašybą.
Pavyzdžiui: sodas – sodininkas, sodininkauja, ...
- Perskaitykite žaliai pažymėtą teksto pastraipą. Išrinkite ir nurašykite veiksmažodžius, kuriais nusakomas vaikučių pasitenkinimas.
Džiaugiasi, ...
- Kuris veiksmažodžio laikas vartojamas?
- Pabraukite sangrąžinius veiksmažodžius.
- Pažymėkite nurašytų veiksmažodžių reikšmines dalis.
|
|
|