Temos reikšmingumas
- XIX–XX a. sandūroje Lietuvà (ir ypač Vilnius) buvo konfesiškai, o kartu ir kultūriškai įvairus kraštas, kuriame gyveno ir kūrė skirtingomis kalbomis kalbantys, skirtingus tikėjimus išpažįstantys ir skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausantys asmenys.
- Numalšinus 1863–1864 m. sukilimą, svarbiu kultūros centru tapo Vilniaus piešimo mokykla. Ji sugebėjo išugdyti daug žymių menininkų, kurie vėliau visame pasaulyje tapo įtakingais dailininkais, skulptoriais, fotografais. Šie kūrėjai įvairiais būdais garsino Lietuvõs vardą.
- Vilnius XX a. pr. glaudė net kelių tautų – lietuvių, baltarusių, žydų – nacionalinius sąjūdžius. Tai dar vienas miesto ir visos šalies kultūrinės įvairovės ir turtingumo požymis, kurio ženklų čia galima rasti ir šiandien.
Lietuvos gyventojų kultūrinė įvairovė ir litvakai
LDK iki padalijimų XVIII a. antroje pusėje garsėjo konfesine įvairove, tad nenuostabu, kad ir per visą XIX a. jos buvusioje teritorijoje, kurios didžiąją dalį valdė Rusijos imperija, šios tendencijos išliko. Tiesa, XIX a. pab. šalia iki tol įprastos religinės ir socialinės tapatybės radosi ir stipriai išreikšta nacionalinė tapatybė (labiausiai paremta kalbiniu principu). Stiprėjant nacionaliniams sąjūdžiams žmonės ėmė tapatintis ne tik su išpažįstama religija (katalikai, judėjai, stačiatikiai, sentikiai, unitai, protestantai ir kiti), socialine aplinka (valstiečiai, miestiečiai, bajorai ir kiti) ar istorine atmintimi (LDK palikimas), bet ir su tautybe (lietuviai, žydai, lenkai, baltarusiai, totoriai ir kiti).
1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, dabartinės Lietuvos teritorijoje (išskyrus Vokietijos imperijos valdomą Klaipėdos kraštą) ir aplinkinėse srityse lietuviškai kalbantys asmenys sudarė apie 60 proc. visų gyventojų. Kitos didesnės kalbinės bendruomenės buvo rytų slavų kalbomis (baltarusių, rusų) kalbantys gyventojai (apie 15 proc.), žydai (daugiau kaip 13 proc.), lenkai (apie 10 proc.). Nepaisant didelių skirtumų, įvairiomis kalbomis kalbantys, skirtingas religijas išpažįstantys valstiečiai, miestiečiai ir bajorai paprastai save vienaip ar kitaip siejo su Lietuvos vardu, jos teritorija ir istorija.
Ypatingą vietą šioje įvairovėje užėmė žydų bendruomenė. Nors XIX a. pab. Lietuvos žydai sudarė kiek daugiau nei dešimtadalį visų krašto gyventojų, miestuose ir ypač miesteliuose jų būta nuo vieno iki dviejų trečdalių visų miestelėnų (11.1, 11.2 pav.). Todėl neatsitiktinai Rytų Europoje paplito buvusios ATR miestelius apibūdinantis jidiš kalbos žodis štètlas, reiškiantis mažą miestelį, kur žydai gyveno ir turėjo teisę verstis amatais ir prekyba. Jidiš kalba minima taip pat neatsitiktinai, nes tai didžiosios dalies Lietuvos žydų gimtoji kalba (11.3 pav.). Šią germanų kalbą (su hebrajų ir slavų kalbų elementais) kelis šimtmečius buvo galima išgirsti kiekviename Lietuvos mieste. Būtent ta Rytų Europos žydų bendruomenei būdinga specifinė kalbos tarmė, judaizmas ir prisirišimas prie gyvenamosios teritorijos (buvusios LDK) – jų tapatumo pagrindas. Todėl šiame areale gyvenę ar iš čia kilę žydai save vadino ir iki šiol vadina litvakais.
Rusijos imperijoje žydai buvo labiausiai diskriminuojami iš visų bendruomenių, be to, egzistavo nemažai su žydais susijusių prietarų (ilgą laiką žydams drausta išsikelti iš savo gyvenamųjų vietų gilyn į Rusiją). Visa tai ir natūralūs konfesiniai skirtumai lėmė žydų bendruomenių uždarumą, izoliavimąsi. Nepaisant įtampų, būta ir negausių kultūrinių mainų, bendradarbiavimo.
XIX a. pab. tarp Europos ir Lietuvos žydų ėmė plisti nacionalinio judėjimo idėjos – sionizmas, kurio vienas pagrindinių tikslų – ne tik žadinti tautiškumą, bet ir keltis į istorinę tėvynę Palestinoje ir ten kurti savo nacionalinę valstybę (iki Pirmojo pasaulinio karo ši teritorija buvo valdoma Turkijos, vėliau – britų). Lietuvoje sionizmo idėją palaikantys žydai buvo aktyvūs jau nuo XIX a. pab.: kūrėsi jų organizacijos, sionistai propagavo hebrajų (istorinės žydų kalbos) kalbos vartojimą. Nuo XIX a. pab. dalis litvakų emigravo į Palestiną, ten kūrėsi žydiškos gyvenvietės (A šaltinis).
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kuris sionizmo lyderis XX a. pr. lankėsi Vilniuje. Nurodykite tikslią vietą Vilniaus mieste, kurioje jis lankėsi.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite keturias didžiausias tautines grupes, gyvenusias dabartinėje Lietuvos teritorijoje XIX a. pab. – XX a. pradžioje.
- Ne mažiau kaip dviem bruožais apibūdinkite XIX a. pab. Lietuvos teritorijoje gyvenusią žydų bendruomenę.
- Nurodykite pagrindinį sionizmo tikslą. Kodėl jo siekiant iškilo hebrajų kalba?
Vilniaus piešimo mokyklos išskirtinumas
Ši Vilniaus mokymo įstaiga meno pasaulyje išgarsėjo XX a., kai jau buvo uždaryta. Ją ypač išgarsino po pasaulį pasklidę Lietuvos žydų, t. y. litvakų, menininkai – dailininkai. Vilniaus piešimo mokykla buvo įkurta 1866 m. pab. turint aiškius politinius tikslus – pajungti vietos amatininkus ir menininkus Rùsijos imperijos reikmėms. Tačiau per savo gyvavimo laiką mokykla gerokai viršijo šiuos jai iškeltus uždavinius. Įstaiga buvo gana atvira, joje galėjo mokytis visi norintieji, neatsižvelgiant į tautybę, tikėjimą, socialinę padėtį ar net lytį. Todėl joje studijavo apylygiai vaikinų ir merginų, buvo katalikų, judėjų, stačiatikių, bajorų ir miestiečių. Kurį laiką ši mokykla buvo išskirtinė visame buvusios LDK regione, nes joje laisvai galėjo mokytis ir žydų kilmės jaunuoliai. Tokia gana demokratiška atmosfera – visiška priešingybė to meto Rusijos imperijos politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Baigę mokslus, dalis Vilniaus piešimo mokyklos absolventų įsiliejo į krašto (vėliau ir nepriklausomos Lietuvos) meno gyvenimą, kiti susiejo savo likimą su Rùsija, Vokietijà ar Prancūzijà. Pastarojoje piešimo mokyklos absolventai ir kiti litvakų menininkai suformavo atskirą Prancūzijos ekspresionistinės dailės branduolį, meno istorijoje žinomą École de Paris vardu.
Žymiausi Vilniaus piešimo mokyklos absolventai ar su ja susiję dailininkai buvo įvairių tautybių asmenys, kilę iš buvusios LDK teritorijos, – tai Chaimas Sutinas, Vytautas Kairiūkštis (11.4 pav.), Sofija Romerienė (11.5 pav.), Mišelis Kikoinas, Juozas Zikaras, Lazaris Segalas ir kiti.
Šios mokyklos pavyzdys rodo, kad esant tinkamoms sąlygoms konfesiniai ar etniniai skirtumai skatina bendradarbiavimą ir kūrybą, o ne tampa papildoma našta.
Tai patvirtina su Vilniaus piešimo mokykla ir visa Lietuvos kultūrine bei etnine įvairove siejamo menininko Žako Lipšico (Jacques Lipchitz, 1891–1973) gyvenimas ir veikla. Gimęs ir augęs Drùskininkuose vietos žydų verslininkų šeimoje, Ž. Lipšicas vėliau mokėsi Vilniuje, paskui išvyko į Parỹžių. Ten baigęs studijas tapo bene žymiausiu tų laikų menininku, jo kūriniai vertinami prestižinėse pasaulio galerijose ir muziejuose (11.6, 11.7 pav.). Gimtinės prisiminimai, Lietuvos kraštovaizdis ir Vilniaus barokinės bažnyčios jam padarė didžiulį įspūdį, todėl menininkas vėliau ne kartą pabrėžė savo lietuvišką kilmę (B šaltinis). Ž. Lipšico pavyzdys rodo, kad tapatinimuisi su tam tikru kraštu svarbu ne tik tautybė, kalba, religija, bet ir vietovė, taip pat paties asmens apsisprendimas sietis su tam tikru kraštu, jo žmonėmis, kultūra.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite, kokiu tikslu buvo įkurta Vilniaus piešimo mokykla. Paaiškinkite, kodėl tuo metu tai buvo aktualu.
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite teiginį: „Vilniaus piešimo mokykla buvo atvira ugdymo įstaiga.“
- Ar skulptoriui Ž. Lipšicui kūryboje ir asmeniniame gyvenime buvo svarbi gimtinė ir jos įvaizdžiai? Atsakymą argumentuokite.
Vilnius – daugiakultūris centras
XIX–XX a. sandūroje Lietuvos, ypač Vilniaus, tautų kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime aktyviai reiškėsi ir vietos baltarusiai. Vilniuje jie kūrė savo organizacijas, steigė mokyklas, leido spaudą, būrėsi į kultūrinį judėjimą. Viena žymiausių šio judėjimo atstovių buvo poetė ir aktyvi kovotoja su carine valdžia Alaiza Paškevič-Ciotka (1876–1916) (11.8 pav.). Bajoriškos kilmės moteris gyvendama Vilniuje daug bendravo su lietuvių ir baltarusių inteligentais, menininkais, darbininkais, rūpinosi vietos baltarusių kultūriniu gyvenimu, švietimu (C šaltinis). Būdama socialdemokratinių pažiūrų, aktyviai dalyvavo 1905 m. anticarinėje revoliucijoje, vėliau rašė ir leido spaudą baltarusių kalba, sukūrė šeimą su būsimu Vasario 16-osios akto signataru, socialdemokratu Steponu Kairiu. Visa rašytojos veikla liudija XX a. Vilniaus baltarusių nacionalinį judėjimą, kuris caro, o vėliau ir sovietų valdžios buvo užgniaužtas. Nepaisant to, Vilnius iki šiol tebėra baltarusių nacionalinės ir kultūrinės savimonės centras. Čia galima rasti jų veiklos pėdsakų, pavyzdžiui, atminimo lentų, gatvių pavadinimų (11.9 pav.).
Lenkakalbis bajoras Juozapas Čechavičius (Józef Czechowicz, 1818–1888) Lietuvai ir Vilniui nusipelnė, nes XIX a. antroje pusėje buvo kone vienintelis Vilnių ir jo apylinkes fiksuojantis fotografas. Tai vienas žinomiausių fotografijos pradininkų visoje Lietuvojè. Be jo darbų būtų sunku įsivaizduoti, kaip atrodė miesto šventovės, gatvės ir paminklai, įspūdingos Vilniaus apylinkės, gyventojų kasdienybė (11.10 pav.). J. Čechavičius taip pat užfiksavo Rusijos imperijos administracijos nurodymu griaunamas įvairias Vilniaus šventoves (11.11 pav.). Jo kapas yra Bernardinų kapinėse Vilniuje. J. Čechavičiaus pavyzdys yra tik vienas iš tūkstančių, liudijančių Lietuvos lenkakalbių indėlį į šalies kultūrinį gyvenimą.
Lietuvos žemėje brendo ir kita Europos meno įžymybė – Mariana Veriovkina (Marianne von Werefkin). Kurį laiką ji augo ir mokėsi Vilniuje, o kūrė Vyžuonėlių dvare šalia Utenõs, kur vėliau buvo pastatyta speciali studija jos tapybai. Būtent Lietuvoje M. Veriovkina pradėjo tapyti ir nusprendė tapti dailininke. Būdama rusų tautybės M. Veriovkina save vis dėlto laikė kosmopolite, o iki Pirmojo pasaulinio karo nuolat palaikė ryšius su Lietuva, net laikė ją savo gimtine, vėliau įsiliejo į Vokietijos kultūrinį gyvenimą. Neatsitiktinai M. Veriovkinos kūryboje esama ryškių lietuviškų motyvų, o kai kurių kūrinių pavadinimai primena jos ryšius su Lietuva (11.12 pav.). Pasaulyje dailininkė žinoma kaip viena garsiausių vokiečių ekspresionizmo atstovių.
Visi pavyzdžiai rodo, kad XIX–XX a. sandūroje su Lietuva saistėsi skirtingos etninės ir konfesinės čia gyvenusių asmenų grupės. Pažįstant jas šiandien galima atrasti nepaprastai turtingą kultūrinį pasaulį, kurio ženklų yra pavienių žmonių prisiminimuose, biografijose, didžiausiose pasaulio meno galerijose ar paminkluose, atminimo lentose. Tokie pavyzdžiai liudija ir meno kalbos universalumą, ir Lietuvos kultūros daugiasluoksniškumą.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris svarbiausius A. Paškevič-Ciotkos veiklos bruožus. Kuris iš jų, jūsų nuomone, tuo metu turėjo didžiausią poveikį? Pagrįskite.
- Kuo Vilniaus miesto ir Lietuvos istorijai svarbus J. Čechavičius?
- Pasvarstykite, kodėl M. Veriovkinai buvo svarbios sąsajos su Lietuva.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kur galima pamatyti eksponuojamus arba saugomus J. Čechavičiaus ir M. Veriovkinos meninius darbus.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Ištrauka iš Izraelio Koheno knygos Vilna: žydiškojo Vilniaus istorija
Įsikūrimo Palestinoje klausimu Vilniaus sionistai anksti ėmėsi praktinių veiksmų: įsigijo žemės Gederos, Haderos ir Rišon Lecijono gyvenvietėse ir pasiuntė Kalonimą Zeevą Visockį ištirti sąlygų ten įsikurti. Vilniuje apsilankius palestiniečiui Barzilajui Aizenštadtui, 1890 m. įkurta slaptoji draugija „Bene Moše“ (hebr. Mozės sūnūs), jos nariai mokėsi hebrajų kalbos ir žydų istorijos.
<...> Iš daugybės Vilniuje veikusių sionistų drąsiausias ir kovingiausias buvo iš turtingos šeimos kilęs Michaelis Halperinas (1860–1919). Pasiėmęs daug pinigų, 1885 m. jis išvyko į Palestiną, dalyvavo įkuriant Jesod Hamalos gyvenvietę, taip pat Nes Cionos gyvenvietėje nupirko žemės – ten įsikūrė darbininkų kolonija.
Israel Cohen, Vilna: žydiškojo Vilniaus istorija, iš anglų k. vertė M. Anušauskaitė, Vilnius: Hubris, 2022, p. 352–353.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite etninį sąjūdį, kurio veikla aprašyta šaltinyje.
- Kodėl šaltinyje minima asmenų grupė įsigijo žemės Gederos, Haderos ir Rišon Lecijono gyvenvietėse?
- Kokią veiklą Vilniuje vykdė draugija „Bene Moše“?
- Kaip šaltinio autorius vertina M. Halperiną? Kodėl būtent taip?
- Kaip manote, kuo šis šaltinis svarbus analizuojant tautinę Lietuvos įvairovę XIX–XX a. pradžioje? Argumentuokite.
B ŠALTINIS. Iš Žako Lipšico laiško Vytautui Landsbergiui, 1972 metai
Manau, kad su Čiurlionio tėvu aš susipažinau per savo motiną, mes buvome beveik kaimynai. Jeigu eiti [eitum] nuo stačiatikių cerkvės (nežinau, ar ji dar tebestovi) Druskõnio ežero kryptimi, daugmaž trečdalyje kelio atkarpos, dešinėje pusėje, yra mūrinis namas, buvęs Centrinis viešbutis. Šis namas buvo mūsų.
<...> Su Čiurlioniu aš niekada nekalbėjau, tik matydavau jį, visada vienišą, jeigu neklystu, įsisupusį į šiltą peleriną, vaikščiojantį susimąsčiusį ir mane nepaprastai žavėjusį. Su jo tėvu kalbėjome daugybę kartų ir atsimenu paskutinį kartą, kai grįžau namo iš Paryžiaus atlikti karinės tarnybos – tai buvo 1912-ieji metai (manęs nepaėmė), bet jau, greičiausiai, po Čiurlionio mirties. Atsimenu, kaip vieną kartą Čiurlionio tėvas kartu su mano mama atėjo į kambarį, kuriame dirbau, aš lipdžiau galvą vienos merginos, kuri man pozavo, ir Čiurlionio tėvas (tai atsimenu tiksliai) pasakė mano motinai: „Neskatinkite jo šiam darbui, o tai baigs taip pat kaip ir mano sūnus.“
Jacques Lipchitz'o 1972–1973 m. laiškai Vytautui Landsbergiui, iš rusų k. vertė T. Girniuvienė, Vilnius: Baltijos kopija, 2016, p. 16–17.
Klausimai ir užduotys
- Kokį miestą prisimena šaltinio autorius? Kuo jis jam buvo svarbus?
- Nurodykite, apie kokią Lietuvos kultūros asmenybę kalbama šaltinyje. Koks jos vaizdinys ir vertinimas išryškėja šaltinyje?
- Koks buvo šaltinio autoriaus santykis su aprašoma kultūros asmenybe?
- Kokį patarimą gavo šaltinio autoriaus mama? Kodėl?
- Kaip manote, ką šio laiško egzistavimas leidžia teigti apie jo autoriaus sąsajas su Lietuva?
C ŠALTINIS. Žurnalistė Rasa Baškienė apie Alaizą Paškevič-Ciotką
Alaiza Paškevič-Ciotka šiek tiek panaši į mūsų Gabrielę Petkevičaitę-Bitę: abi moterys gimė XIX a. antroje pusėje, abi kilusios iš bajorų, abi rūpinosi vargstančiais valstiečiais, mokė ir auklėjo vaikus ir jaunuolius, abi gydė ligonius, abi visą gyvenimą kentėjo nuo to meto inteligentų rykštės – tuberkuliozės. Abi buvo aktyvios visuomenės veikėjos, rašytojos, savo apsakymuose pasakojančios apie užguitų ir beteisių žmonių vargus.
Alaizai ne visada būdavo lengva žodžiais perteikti savo išgyvenimus, kartais tekdavo ilgai ir atkakliai triūsti palinkus virš popieriaus lapo. Jos kūryba – poezija ir proza – persmelkta ilgesio, meilės ir užuojautos vargstantiems Baltarùsijos žmonėms. Ji kėlė gimtąjį kraštą iš dvasinės, nacionalinės ir socialinės užmaršties ir dėl to buvo persekiojama caro valdžios.
<...> Kartu su broliais Ivanauskais, Ivanu Lucevičiumi (Janka Kupala) ir kitais baltarusių inteligentais Alaiza įsitraukė į nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Lesgafto kursų ji nebaigė (jie buvo uždaryti 1907 m.), užtat eksternu išlaikė egzaminus į Peterburgo moterų gimnaziją ir 1904 metais grįžo į Vilnių. Čia ji bičiuliavosi su lietuvių ir baltarusių inteligentais – dailininku Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, lietuviško knygyno savininke Marija Šlapeliene, socialdemokratu Steponu Kairiu ir kitais.
Rasa Baškienė, Moterys istorijos verpetuose: valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją, Vilnius: Pegasas, 2022, p. 96–98.
Klausimai ir užduotys
- Su kokia Lietuvos istorijos asmenybe šiame šaltinyje lyginama A. Paškevič-Ciotka? Kuo šaltinio autorei jos panašios?
- Išvardykite šaltinyje aprašomas A. Paškevič-Ciotkos būdo savybes.
- Išvardykite šaltinyje minimus A. Paškevič-Ciotkos kūrybos bruožus.
- Kurios tautos nacionalinio išsivadavimo procese dalyvavo A. Paškevič-Ciotka? Kodėl?
- Kaip manote, ar A. Paškevič-Ciotką galima laikyti Lietuvos kultūros atstove? Atsakymą argumentuokite.
Sąvokos
Jidiš – Viduramžių Vokietijoje susiformavusi germanų kalba, kuriai didelę įtaką padarė hebrajų ir slavų kalbos. Iki Antrojo pasaulinio karo jidiš kalbėjo didžioji dalis Europos žydų, viena iš šios kalbos tarmių būdinga buvusios LDK žydams – litvakams.
Sionizmas – žydų nacionalinis judėjimas, prasidėjęs XIX a. pab. ir siekęs sukurti nacionalinę žydų valstybę istorinėje tėvynėje – Palestinoje.
Štètlas – jidiš kalba reiškia miestelį. Tai buvusios ATR teritorijos miesteliai, kuriuose nuo XVII–XVIII a. gyveno gausios ir aktyvios žydų bendruomenės, daugiausia užsiimančios ekonomine veikla (amatai, prekyba). Daugelis štetlų buvo sunaikinti per Holokaustą.