Temos reikšmingumas
- Tarpukario Lietuvõs, arba Kaũno Lietuvos, politinis, ekonominis ir kultūrinis centras susiformavo Kaunè, mieste, kuris ir šiandien dažnai dar tituluojamas laikinąja šalies sostine. 1920–1940 m. modernizmo architektūra Kaune išsiskiria ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos kontekste – 2023 m. ji įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
- Lietuvos modernizmo architektūra sujungė du svarbius dėmenis – pasaulines tendencijas ir vietos dvasią. Tai yra pavyzdys, kaip galima ne supriešinti, o suderinti globalumą ir vietinį tapatumą.
- Joks modernėjimas ir pažanga neįmanomi be universiteto ir universitetinės kultūros. Universitetinė kultūra prasideda ne tik įsteigus aukštąją mokyklą, bet ir nuo išskirtinių mokslininkų bei jų tyrimų, sumanymų, darbo su studentais.
Kauno ir visos Lietuvos modernizmas
Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kultūrinis gyvenimas 1918–1940 m. pamažu tapo įvairesnis ir vėrėsi modernioms Vakarų įtakoms. Ryškiausiai šios tendencijos atsiskleidė architektūroje, ypač tuometiniame Kaune. Nuo 1920 m. Vilnius ir jo kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos Respublikos ir vėliau prijungtas prie Lenkijos valstybės, todėl Lietuvos sostinę teko perkelti į antrą pagal dydį šalies miestą – Kauną. Sostinės perkėlimas nebuvo tik simbolinis veiksmas – dėl šių aplinkybių Kaune kūrėsi įvairios valstybės įstaigos, užsienio atstovybės, į laikinąją sostinę kėlėsi tarnautojai ir darbininkai, plėtėsi miesto ribos.
Natūralu, kad augančiam Kaunui reikėjo naujų statinių – nuo muziejų ar mokyklų iki gyvenamųjų namų ir biurų. Didelis statybų mastas tapo gera proga pasireikšti Lietuvos architektams, kurie ne tik projektavo naujus statinius, bet ir stengėsi suteikti jiems savitą, tautinį stilių. Šis stilius turėjo pabrėžti jaunos valstybės ir tautos veržlumą, optimizmą ir modernumą. Iš viso laikinojoje sostinėje 1920–1940 m. pastatyta daugiau nei 12 tūkst. naujų pastatų, o gyventojų skaičius išaugo dukart – iki 155 tūkstančių. Daugelis naujų pastatų išsiskyrė savitu stiliumi, priskiriamu Kaũno modernizmo architektūrai. Tokiai architektūrai būdingos minimalistinės ir ritmiškai pasikartojančios architektūrinės formos, išsikišę apvalūs balkonai, apskriti ir net lenkti kampiniai langai (13.1 pav.). Taip pat daug dėmesio skirta šviesai, higienai, pastato funkcionalumui ir patogumui. Naujuosiuose statiniuose jau buvo galima įvesti elektrą, įrengti kanalizaciją ir vandentiekį.
Naujoviški, modernūs statiniai buvo statomi ne tik Kaune. Gyvenamieji namai, mokyklos, bankai ir kiti viešieji pastatai dygo visoje Lietuvoje (13.2 pav.). Tačiau daugiausia modernios architektūros buvo būtent laikinojoje sostinėje.
Kuo visos Europos modernios architektūros kontekste išsiskyrė tuometinė Kauno architektūra? Kaunas dėl greitos urbanizacijos ir modernizacijos labai sparčiai, greičiau nei per dvidešimt metų, spėjo nusikratyti provincialaus ir pilko miesto skraistės ir tapti europietiška sostine. Nors į šalį sparčiai veržėsi globalios modernizmo tendencijos, Lietuvoje modernizmo stilistiką papildė gana unikalūs vietiniai architektūriniai elementai. Jie formavo savitą, tautinį Kauno modernizmo stilių. Kas būdinga šiam stiliui? Labiausiai tautinis stilius reiškėsi kuriant statinių fasadus ir interjerus, per įvairius puošybos elementus, kuriuose atspindėti tautiniai raštai ir ornamentai, nužiūrėti iš lietuviškos tekstilės, medžio drožybos, liaudies tapybos. Puošiant statinius taip pat naudoti mitologiniai, istoriniai motyvai, pavyzdžiui, pabrėžiant LDK didybę ir sąsajas su ja (13.3, 13.4 pav.).
Lietuvių ir užsienio architektų kūriniai Kaune visiškai atitiko tuometį Europos kontekstą. Tai buvo antras kartas šalies istorijoje (pirmasis – Vilniaus barokas XVIII a.), kai vietos architektai Lietuvoje suformavo turtingą ir savitą architektūros tradiciją visos Europos mastu.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl ir kaip po 1920 m. pasikeitė politinis Kauno miesto statusas ir jo reikšmė?
- Kodėl po 1920 m. iškilo poreikis Kauno mieste statyti naujus visuomeninius ir privačius statinius?
- Ne mažiau kaip dviem argumentais įrodykite arba paneikite teiginį: „Po 1920 m. daugelis Kaune pastatytų visuomeninių statinių buvo modernūs.“
- Nurodykite ne mažiau kaip tris Kauno modernizmo architektūros bruožus. Kuris iš jų, jūsų nuomone, geriausiai atspindi modernizmo architektūros Kaune savitumą? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite Kaune veikiančiu Art deco muziejumi. Koks jo tikslas? Kokio laikotarpio ekspoziciją galima jame apžiūrėti? Kuo išskirtinės muziejuje organizuojamos ekskursijos?
Architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Karolio Reisono darbai
Jau minėta, jog Kauno modernizmo architektūros išskirtinumą rodo ir tai, kad 2023 m. ji įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vadinasi, miesto architektūra atspindi daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujos modernios valstybės optimizmą, ambicingus tuometinės sostinės statybos projektus, kurie susipynė su autentiškomis krašto tradicijomis.
Kas kūrė modernų Kauno veidą? Daugybė gabių ir talentingų architektų: Vladimiras Dubeneckis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Bronius Elsbergas, Karolis Reisonas. Iš gabių architektų būrio išsiskyrė Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993) (13.5 pav.). Jis suprojektavo daug išskirtinių pastatų Kaune ir visoje Lietuvoje. V. Landsbergis-Žemkalnis atstovavo modernizmo idėjomis užsikrėtusiai jaunųjų architektų kartai, kuri mokslus buvo baigusi žymiuose užsienio universitetuose, pavyzdžiui, jis studijas baigė Ròmoje (Italijoje) (A ir B šaltiniai), kiti architektai – Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Šiems architektams ir jų kūriniams būdingas šiuolaikiškumas, funkcionalumas, kosmopolitiškumo derinimas su vietos dvasia. Rengdamas projektus, V. Landsbergis-Žemkalnis analizavo pasaulines architektūros tendencijas, sekė statybos naujoves. Dirbdamas apgalvodavo kiekvieną projektuojamo statinio detalę. Žymiausi jo statiniai – Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos Tyrimų laboratorija (13.6 pav.), „Pienocentro“ rūmai (13.7, 13.8 pav.), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai Kaune.
Išskirti reikėtų ir latvių kilmės architektą Karolį Reisoną (1894–1981), žymiausio tarpukario Lietuvos statinio, tai yra Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kaunè, projekto autorių (13.9 pav.). Ši šventovė turėjo tapti visos nepriklausomos Lietuvos simboliu ir padėka Dievui už atgautą laisvę. Statant K. Reisono suprojektuotą bažnyčią pamatams, sienoms ir stogui naudotos modernios gelžbetonio konstrukcijos, suprojektuotas madingas plokščias stogas. Apskritai statinys atrodė neįprastai, daug ką tokių formų maldos namai net šokiravo. Pabrėžiant tautinį stilių naudotos lietuviškos medžiagos, puošybos darbams pasitelkti lietuvių menininkai į šventovės dekorą įpynė Lietuvos valstybės ir tautos simbolių. Bažnyčioje suprojektuotas mauzoliejus, kuriame turėjo būti laidojami svarbiausi valstybės asmenys. Deja, didžiausios Baltijos šalių šventovės nespėta įrengti – 1940 m. šalį okupavo sovietai ir bažnyčią pavertė gamykla. Kristaus Prisikėlimo bažnyčia galutinai baigta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 2004 metais. Kitų architekto K. Reisono modernistinių darbų galima pamatyti ne tik Kaune, bet ir Šiauliuosè, Tauragėjè.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris Kauno modernizmo architektūrą formavusių jaunųjų architektų kūrybos bruožus.
- Įsižiūrėkite į vadovėlyje pateiktas V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotų statinių Kaune nuotraukas. Kurie elementai arba sprendimai leidžia juos priskirti tarpukario modernizmo stiliui?
- Kuo išskirtinis K. Reisono suprojektuotos bažnyčios projektas? Nurodykite ne mažiau kaip tris aspektus. Kodėl numatyto projekto nepavyko iki galo įgyvendinti?
TYRINĖKITE!
Šioje potemėje, be V. Landsbergio-Žemkalnio ir K. Reisono, minima ir daugiau architektų. Naudodami internetinės paieškos sistemas, pasidomėkite bent vienu kiekvieno architekto Lietuvoje suprojektuotu statiniu. Išsiaiškinkite, ar tie statiniai vis dar stovi.
Universiteto svarba šalies pažangai
Lietuvos intelektualinį ir akademinį gyvenimą formavusios mokslo įstaigos: universitetai, akademijos, konservatorijos, institutai, aukštosios mokyklos | Įkūrimo metai |
Karo mokykla Kaune (nuo 1929 m. Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla) | 1919 m. |
Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Kaune | 1922 m. |
Lietuvos žemės ūkio akademija Dotnuvojè | 1924 m. |
Aukštoji karo mokykla (Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla) Kaune | 1931 m. |
Kauno konservatorija | 1933 m. |
Prekybos institutas Klaipėdoje (nuo 1939 m. kovo pab. Šiauliuosè) | 1934 m. |
Respublikos pedagoginis institutas Klaipėdoje (nuo 1939 m. kovo pab. Panevėžyjè, 1939 m. lapkritį perkeltas į Vilnių) | 1935 m. |
Lietuvos veterinarijos akademija Kaune | 1936 m. |
Kauno meno mokykla (nuo 1940 m. Kauno taikomosios dailės mokykla) | 1939 m. |
Kone svarbiausias 1918–1940 m. Lietuvos pasiekimas buvo šalyje suformuota savarankiška švietimo ir mokslo sistema. Valstybėje, kurioje 1918 m. paskelbus nepriklausomybę neveikė joks universitetas, o trečdalis jos gyventojų buvo neraštingi, toks laimėjimas atrodo itin reikšmingas. Formaliai žiūrint pirmosios Lietuvos aukštosios mokyklos užuomazgos buvo 1919 m. veiklą pradėjusi Karo mokykla Kaune. Tačiau ji neveikė kaip tradicinės áukštosios mokyklos, rengė žemesniuosius karininkus, reikalingus Lietuvos kariuomenei. Be to, pirmaisiais veiklos metais karininkai rengti vos kelis mėnesius, nes vyko Nepriklausomybės karas. Vėliau vystantis valstybei ir Karo mokykla tapo visiškai veikiančia aukštąja mokykla. Lietuviškos švietimo sistemos ištakos – 1922 m. įkurtas Lietuvos universitetas Kaune, 1930 m. pervadintas Vytauto Didžiojo vardu. Šiandien iš šio universiteto save kildina net trys aukštosios mokyklos: Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
Aukštõsios mokyklos steigimas nebuvo paprastas veiksmas – tam reikėjo lėšų, personalo, pastatų, profesionalių studijų programų. Kita vertus, šalis be savos aukštosios mokyklos negalėjo egzistuoti, nes jai reikėjo humanitarų, inžinierių, gamtos mokslų atstovų, medikų, pagaliau išsilavinusių piliečių (C šaltinis). Idėjos steigti lietuvišką aukštąją mokyklą ėmė rastis nacionalinio judėjimo lyderių galvose dar iki atkuriant Lietuvos valstybę. Apie tai kalbėta 1916–1917 m. lietuvių konferencijose Lozanoje (Šveicãrijoje), Bèrne (Šveicarijoje) ir Stòkholme (Švèdijoje). Tai rodo, kad inteligentai labai aiškiai suvokė lietuviško universiteto įkūrimo būtinybę. Realesnių galimybių įgyvendinti šį tikslą atsirado atkūrus Lietuvos valstybę. Ketinta aukštąją mokyklą atkurti Vilniuje, čia net lenktyniauta su lenkų inteligentais, kuriems pirmiesiems tai pavyks padaryti. Vis dėlto dėl karinių ir politinių priežasčių to Vilniuje nepadaryta. Tolesni universiteto kūrimo darbai vyko Kaune. 1919 m. rugsėjį susiformavo grupė intelektualų, siekiančių įkurti universitetą. Jos neformalus lyderis buvo matematikas Zigmas Žemaitis. Netrukus, 1919 m. gruodį, buvo įsteigti Aukštieji kursai, ir jie 1922 m. tapo įsteigto Lietuvos universiteto pagrindu.
Tuometėje Lietuvoje ilgainiui buvo atidaryta ir daugiau aukštųjų mokyklų arba radosi jų užuomazgų (pavyzdžiui, 1934–1938 m. Kaune veikė Aukštieji kūno kultūros kursai), tačiau būtent Vytauto Didžiojo universitetas formavo Lietuvos akademinį ir intelektualinį gyvenimą. Pirminis lietuvių intelektualų tikslas turėti lietuvišką universitetą Vilniuje įgyvendintas tik 1939 m. pab. Vilnių prijungus prie Lietuvos. Iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto į Vilnių perkelti Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, o iki tol ten veikęs lenkiškas Stepono Batoro universitetas buvo uždarytas. Kuriant lietuvišką universitetą Vilniuje buvusio lenkiško universiteto mokslininkų įdirbis buvo menkai išnaudotas. Daugelis profesorių ir studentų negalėjo tęsti darbo ir mokslų naujajame lietuviškame universitete dėl iškilusių kalbos ir pilietybės problemų. Politiniai ir tautiniai motyvai tuo metu buvo gerokai svarbesni nei akademiniai.
Universiteto raida taip pat atspindėjo visą Lietuvos mokslo ir visuomenės pažangą – iš esmės nuo nulio pradėta kurti lietuviška aukštoji mokykla po daugiau nei dešimtmečio tapo europinio lygio universitetu. Iki 1940 m. įvairiuose universiteto fakultetuose, pavyzdžiui, Humanitarinių mokslų, Matematikos ir gamtos, Medicinos, Teisės, Technikos, Teologijos ir filosofijos, buvo užauginta apie 4 tūkst. absolventų vyrų ir moterų iš visos Lietuvos. Jie įsiliejo į aktyvų šalies gyvenimą (13.10, 13.11 pav.). Vytauto Didžiojo universitetas subūrė žymiausius to meto šalies mokslininkus ir intelektualus (13.12 pav.). Čia įsikūrė svarbiausios akademinės auditorijos, bibliotekos ir skaityklos, laboratorijos, klinikos, botanikos sodas. Be visa ko, Lietuvos studentai gaudavo stipendijas stažuotis užsienyje, todėl ne vienas jų įgijo neįkainojamos patirties Vakarų Europos universitetuose. Studentai pavieniui ar veikdami savo organizacijose – studentų atstovybėse ir korporacijose – tapo itin aktyvia visuomenės dalimi. 1922–1940 m. VDU veikė net apie 150 įvairių studentų organizacijų.
TYRINĖKITE!
13.1 lentelėje pateikta informacija apie 1922–1940 m. Lietuvoje veikusias aukštąsias mokyklas. Pasidomėkite, kurios iš jų veikia iki šių dienų. Nurodykite, kaip dabar jos pavadintos.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite po vieną socialinę ir politinę aplinkybę, lėmusią poreikį XX a. pirmoje pusėje įkurti pirmąjį lietuvišką universitetą.
- Ne mažiau kaip dviem argumentais įrodykite arba paneikite teiginį: „VDU iki 1940 m. buvo svarbiausias Lietuvos mokslo ir intelektualinis centras.“
- Pasvarstykite, kodėl gabiausiems studentams buvo skiriamos stipendijos mokytis užsienyje, nors Lietuvoje veikė įvairių aukštųjų mokyklų.
Mokslo pažanga – nuo lietuviškos terminologijos iki reikšmingų laimėjimų
Lietuvos švietimo sistemos viršūnėje buvęs Vytauto Didžiojo universitetas subūrė dešimtis Lietuvos mokslininkų ir intelektualų. Jie itin prisidėjo prie šalies kultūros, mokslo ir apskritai visos valstybės gyvenimo. Tai tapo viena svarbiausių besikuriančios Lietuvos Respublikos atramų. Akivaizdu, kad universitete pradėjo dirbti keliasdešimt svetur, Rusijos imperijoje arba Vakarų Europoje, mokslus baigusių dėstytojų ir mokslininkų. Tačiau 4-ajame dešimtmetyje universiteto personalą sparčiai pildė savi absolventai, 1926 m. Lietuvos universitete apginta pirmoji mokslų daktaro disertacija. Tai liudijo universitetinės kultūros gyvybingumą ir perspektyvą. Štai keletas iš kelių šimtų universitetą ir Lietuvos mokslo pasaulį formavusių akademinio pasaulio asmenybių.
Universitete dirbo ir 1939–1940 m. jam vadovavo žymiausias to meto Lietuvos filosofas, Maskvojè ir Fribūre studijavęs profesorius Stasys Šalkauskis (1886–1941). Jis filosofiją ir apskritai profesionalų filosofavimą atvedė į lietuvių kalbą, kūrė lietuvišką filosofijos terminologiją. S. Šalkauskio tyrimų aprėptis labai didelė: jis apmąstė kultūros, meno, socialinius klausimus, nemažai dėmesio skyrė pedagogikai, domėjosi šalies geopolitine padėtimi. Filosofas daug dėmesio skyrė krikščionybės ir tautiškumo, lietuvių kultūros ir jos atsivėrimo pasauliui klausimams. S. Šalkauskis manė, kad Lietuva gali tapti savotišku tiltu tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų.
Kitas universiteto rektorius (šias pareigas ėjo du kartus: 1923–1924 m. ir 1929–1933 m.) paliko ryškų įspaudą Lietuvos fizikos ir chemijos mokslų srityje. Profesorius Vincas Čepinskis (1871–1940) buvo vienas iš fizikos ir fizikinės chemijos pradininkų Lietuvoje (13.13 pav.). Jis ypač daug prisidėjo, kad Lietuvoje apskritai atsirastų aukštasis mokslas, būtų įkurtas universitetas. Daug nuveikė rašydamas lietuviškus fizikos vadovėlius, išplėtė lietuvišką fizikos terminologiją, propagavo tiriamuosius gamtos mokslų darbus. V. Čepinskis tikėjo, kad mokslas ir jo pažanga gali išspręsti daugybę problemų, kylančių tiek paprastam žmogui, tiek visuomenei ar valstybei. Vadovaudamas universitetui, jis skleidė tolerancijos ir demokratijos atmosferą, ne kartą pasisakė už lygias vyrų ir moterų teises.
Dar viena lietuviškojo aukštojo mokslo ir to meto Lietuvos įžymybė – universiteto rektorius (1927–1928 m. ir 1933–1939 m.) profesorius Mykolas Romeris (1880–1945) – buvo vienas garsiausių teisininkų Lietuvos istorijoje, valstybinės teisės sistemos kūrėjas. Profesoriaus įžvalgomis remiamasi iki šiol. Svarbu tai, kad profesorius buvo ne tik stiprus teisės teoretikas, bet ir praktikas. M. Romeris buvo bajoriškos kilmės, pasižymėjo plačia erudicija, demokratiškomis pažiūromis, tolerancija, buvo puikus, įsimintinas dėstytojas (išsiskyrė retorikos ir gesto elegancija).
Kita įžymybė, daugiau nei dešimtmetį dirbusi Vytauto Didžiojo universitete, buvo kultūros istorikas profesorius Levas Karsavinas (1882–1952) – rusų karo pabėgėlis, dėl grėsmės gyvybei turėjęs pasitraukti iš Sovietų Rusijos (13.14 pav.). Profesorius po klajonių Europoje, atsisakęs Oksfordo universiteto kvietimo, galiausiai apsistojo Lietuvoje, Kaune. Gyvendamas čia jis ne tik išmoko lietuvių kalbą, bet ir lietuviškai parašė žymiausią savo kūrinį – penkių tomų Europos kultūros istoriją, iki šiol vieną reikšmingiausių veikalų Lietuvos kultūroje. Vis dėlto sovietai okupavę Lietuvą šį žymų mokslininką suėmė ir įkalino lageriuose, ten jis mirė 1952 metais.
Universitete lietuvių kalbą dėstė, aktyviai kultūrinėje spaudoje bendradarbiavo rašytoja ir vertėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1956) (13.15 pav.). Kaune ji garsėjo ne tik darbu universitete ar savo grožinės literatūros kūriniais, bet ir vadinamaisiais Čiurlionienės šeštadieniais. Į šiuos neoficialius susirinkimus rašytojos namuose rinkdavosi kalbininkai, rašytojai, lituanistai, vertėjai. Svarbiausias susirinkusiųjų tikslas buvo užsienio autorių vertimų į lietuvių kalbą nagrinėjimas, diskusijos apie kalbą, kultūrinį gyvenimą. Šiuose susirinkimuose gimdavo naujų lietuvių kalbos žodžių, geriausiai perteikiančių tam tikrą iš užsienio kalbų išverstą mintį.
Šie pavyzdžiai rodo, su kokiomis problemomis susidūrė Lietuva steigdama universitetą ir kiek pasiekė jį turėdama. Pasiekimus galima suskirstyti į kelias grupes: a) tai universitetinės kultūros suformavimas – nuo įvairių mokslininkų subūrimo ir universitetui reikiamų statinių įrengimo ar pastatymo iki mokslo tyrimų ir įvairialypės studentijos; b) tai lietuvių kalbos pritaikymas visoms mokslo sritims ir apskritai ryškus visos lietuvių mokslo kultūros pakėlimas ir atvėrimas Europai; c) tai reikšmingas indėlis į visos Lietuvos modernėjimą ir valstybės stiprinimą.
Klausimai ir užduotys
- Kokiose mokslo srityse tyrinėjimus vykdė S. Šalkauskis, V. Čepinskis, M. Romeris, L. Karsavinas ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė?
- Išsirinkite vieną iš šioje potemėje pateiktų asmenybių ir įvertinkite jos svarbą to meto Lietuvos moksliniam bei visuomeniniam gyvenimui.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip šiandien Lietuvoje įamžintas S. Šalkauskio, V. Čepinskio, M. Romerio, L. Karsavino ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės atminimas.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Italų rašytojas Džuzepė Salvatorė (Giuseppe Salvatore), 1931 m. lankęsis Kaune, apie architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį
Tai <...> jaunas guvus architektas, kuris, baigęs mokslus prieš ketverius metus Romoje, jau spėjo gerokai papildyti ne tik savo skylėtą biudžetą, bet dar daugiau savo figūrą; nuo studijų ir nemigo naktų ji buvo tapusi liesa ir išdžiūvusi. Siaubingi darbštuoliai tie lietuviai, kurie vyksta studijuoti į užsienį. Kiek jų pažinčiau Italijoje, mane pritrenkė savo atkaklumu ir sugebėjimu ištverti nepriteklius. Tačiau grįžus į Tėvynę jiems atsilyginama už ištvertą neregėtą pasišventimą. Kol bičiulis mane veža savo „Chrysleriu“, norėdamas trumpai inspektuoti keturis ar penkis fabrikus, statomus mieste, stebiu to žmogaus įgytą nepaprastą pasitikėjimą savimi, beveik nepaliekant man galimybių aptikti dabar jau pilname, atsigavusiame jo veide jokių alinančio Romos triūso pėdsakų.
Aplankėme grakščią, koketišką, panirusią žalumynuose vilą, kuri priglaus Popiežiaus nunciatūrą; pagyriau jaunąjį architektą už sudėtingus įrenginius, kuriais jis aprūpino Valstybės teatrą, kad apsaugotų jį nuo gaisrų, čia gana dažnų; o štai dabar pakeltos aukštyn akys aprėpia lyg ir dangoraižį – būsimus Kauno „Pienocentro“ rūmus.
Jolita Kančienė, Jonas Minkevičius, Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 25.
Klausimai ir užduotys
- Su kokiais sunkumais, pasak šaltinio autoriaus, susidurdavo užsienyje studijuojantys lietuviai?
- Kodėl šaltinio autorius teigia, kad V. Landsbergiui-Žemkalniui buvo pavykę papildyti savo skylėtą biudžetą?
- Kaip šaltinio autorius vertina architektą V. Landsbergį-Žemkalnį? Paaiškinkite, kodėl būtent taip.
B ŠALTINIS. Lietuvių architekto modernisto (bauhauzo atmainos atstovo) Vlado Švipo laiškas pasaulinio garso architektui, modernistui Valteriui Gropijui (Walter Gropius), 1948 metai
Mielas pone Gropius,
Gal Jus šis laiškas nustebins, tačiau neįprastos aplinkybės privertė mane – buvusį „bauhauzietį“ – kreiptis į Bauhauzo mokyklos įkūrėją.
<...> Jums greičiausiai teko girdėti terminą „displaced persons“ (perkeltieji asmenys). Toks asmuo dabar Bavarijoje esu aš pats, kartu su savo žmona bei abiem mūsų dukterimis (10 ir 14 metų). Tol, kol raudonoji vergovė ir teroras mūsų tėvynėj tęsis, mes negalėsime grįžti ir privalėsime likti emigracijoje.
Bauhauzo mokykloje Veimare ir Desau mokiausi 1924–26 m. Po penkių semestrų studijų aš iškeliavau į Oldenburgo politechnikos institutą ir baigiau tenykštį architektūros skyrių. Tada grįžau į Desau ir dar pusę metų dirbau prie Bernau profesinės mokyklos projekto detalizavimo.
Grįžęs į tėvynę 12 metų vadovavau Lietuvos Žemės ūkio rūmų Statybos skyriui, dar 3 metus Statybos skyriui Centrinėje statybos valdyboje. Kaune taip pat pastačiau keletą gyvenamųjų namų, tarp jų ir savo. Taip pat paskelbiau keletą publikacijų gimtąja kalba apie moderniąją architektūrą ir laimėjau keletą konkursų. Be to, 4 semestrus kaip architektūros istorijos dėstytojas skaičiau paskaitas Kauno universitete.
<...> Prašau Jūsų padėti man parašant rekomendacinį laišką apie mano profesinius gebėjimus ir dabartines įsidarbinimo galimybes, kuris turėtų būti skirtas poniai A. Devenis, 52 Frank. Str., Waterbury 6115.
Su bauhauziškais linkėjimais
Vladas Švipas
Pagal www.zurnalai.vu.lt
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite priežastį, paskatinusią V. Švipą parašyti šį laišką.
- Koks yra pagrindinis šio laiško tikslas?
- Kodėl V. Švipas tokio pobūdžio laišką parašė būtent architektui V. Gropijui?
- Kokius savo kaip architekto darbo vaisius laiške mini autorius?
- Kaip manote, ką apie Lietuvos architektūrą liudija šis laiškas?
C ŠALTINIS. Vinco Čepinskio pasisakymas Seime apie universiteto reikšmę valstybei 1921 metais
Nėra ko daug kalbėti apie universiteto reikšmę ir reikalingumą, bet porą žodžių noriu pasakyti, turėdamas omeny visuomet man labai artimus mūsų valstiečius žemdirbius. Dalykas tame, kad jie visur stato klausimą praktikos atžvilgiu: kokia bus nauda? Aš manau, kad jie patys irgi gerai supranta, kad nauda bus jiems, kaip ir visiems kitiems, kuo didžiausia. Visoki pagerinimai žemės ūkio srityje taip pat, kaip ir kitose gamybos srityse, išeina tik iš mokslo. Žinoma, žmogus gali prieiti prie to savo gyvenimo prityrimu. Kodėl ne, bet tas kelias yra visuomet ilgesnis, reikalauja daug laiko ir reikalauja daug vargo, pasakysiu.
<...> Kai dėl universiteto kultūrinės reikšmės, – tai čia irgi daug netenka kalbėti. Tauta, kuri nori sukurti savo kultūrą ir kuri ta savo kultūra nori apimti tam tinkamą vietą kitų tautų tarpe, negali apsieiti be universiteto. <...> Jeigu sąlyginis mūsų ūkio savarankumas yra pagrindas mūsų nepriklausomybės, tai tas pats reikia pasakyti ir apie mūsų kultūrą. Be sąlyginai savarankios kultūros, kuri būtų įdomi ir reikalinga kitoms tautoms, mūsų nepriklausomybė yra problemiškas dalykas. Mūsų gi savarankumas ir originalumas gali apsireikšti tik per kūrybą, lygiai ūkio ir kultūros srity. Man aišku, kad, neturėdami universiteto, mes to nepasieksime <...>.
1921 m. gruodžio 7 d., I sesija, 147 posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920–1922, www.epaveldas.lt.
Klausimai ir užduotys
- Kokį klausimą, pasak V. Čepinskio, dėl universiteto dažnai keldavo žemdirbiai? Paaiškinkite, kodėl jis jiems buvo svarbus.
- Kaip į žemdirbių klausimą dėl universiteto atsako šaltinio autorius?
- Kokia, pasak šaltinio autoriaus, turėjo būti kuriamo universiteto kultūrinė reikšmė?
- Paaiškinkite šaltinio citatą: „Be sąlyginai savarankios kultūros, kuri būtų įdomi ir reikalinga kitoms tautoms, mūsų nepriklausomybė yra problemiškas dalykas.“
- Kokį poveikį turėjo V. Čepinskio ir kitų mokslo veikėjų pareiškimai? Įrodykite.
Sąvokos
Kaũno modernizmo architektūrà – savita, aukšto meninio lygio ir daugiausia vietos architektų kurta moderni architektūra, kuri formavosi XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje Kaune ir Lietuvoje.
Tautinis stilius – saviti Kauno modernizmo architektūros elementai, turėję atspindėti lietuvių tautos charakterį. Daugiausia reiškėsi statinių fasadų ir interjerų elementuose – puošyboje, simbolikoje, medžiagose.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"