Temos reikšmingumas
- 2022 m. vasario pab. Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Praėjus keliems karo mėnesiams atrastos masinės kapavietės su ukrainiečių palaikais liudija, kad ir XXI a. vyksta civilių gyventojų žudynės, paveiktos ideologijos (imperializmo).
- „Niekada daugiau“ – tokią frazę galima pamatyti ant genocido, ypač Holokausto, aukoms skirtų memorialų (14.1 pav.). Tuo norima pasakyti, kad tokia tragedija neturi pasikartoti, kad reikia išmokti pamokas ir užkirsti kelią. Tačiau tai įmanoma tik sugebant atpažinti totalitarizmo esmę, jo veikimo principus ir požymius.
- Totalitarizmas padarė didelę įtaką toms visuomenėms, kuriose jis egzistavo. O atmintis apie tuos įvykius, kai kurie trauminiai aspektai vis dar gali būti jaučiami, jie persiduoda į politiką, visuomenių elgesį, meną ir platesnę kultūrą.
Totalitarinių valstybių atsiradimas ir jų veikimo esmė
Terminas „totalitarizmas“ sugalvotas Italijos fašistų ideologų visuomenės santykiui su valstybe apibūdinti. Jie teigė, kad visa visuomenė, jos veikla, darbas turi būti pajungta valstybės reikmėms. Šį žodį greitai perėmė fašizmo oponentai ir pritaikė jį neigiama prasme apibūdindami radikaliausią autoritarizmo formą – siekimą kontroliuoti visas valstybės ir žmonių gyvenimo sferas. Tuo šie režimai ir skiriasi. Autoritarinėje valstybėje išlieka dalinės individo laisvės, tam tikrų sričių autonomija. O totalitãrinėje valstýbėje siekiama totaliai, t. y. visiškai, reguliuoti ir kontroliuoti visas sferas bei žmonių gyvenimą. Totalitarinei valstybei būdingi šie požymiai: viena masinė griežtai disciplinuota, hierarchiškai organizuota vieno vado (diktatoriaus) vadovaujama partija; visa apimanti ir visiems privaloma ideologija; masinio teroro sistemos egzistavimas; spaudos, radijo, televizijos ir kitų žiniasklaidos priemonių monopolis ir kontrolė; centralizuotas vadovavimas ekonomikai; ginklų ir ginkluotųjų pajėgų monopolis ir kontrolė.
Tokio pobūdžio valstybę pirmieji pradėjo kurti bolševikai su lyderiu Vladimiru Leninu (1870–1924) (14.2 pav.), 1917 m. spalį surengę perversmą Rusijoje. Jie vadovavosi komunizmo ideologija, kuri skelbė sukursiant sistemą be privačios nuosavybės, dėl to nebebus materialinio savanaudiško suinteresuotumo ir bus pasiekta visų lygybė, nebus išnaudojimo, visi nesavanaudiškai dirbs visuomenės labui. Toks nerealistiškas (utopinis) mąstymas pritraukė sekėjų, tačiau bolševikai neturėjo lemiamo jėgos pranašumo. Visgi, Pirmojo pasaulinio karo nualintoje šalyje tvyrant politiniam nestabilumui ir vyriausybės silpnumui, ryžosi jėga perimti valdžią. Įsitvirtinimas valdžioje užtruko, nes pasipriešinimas bolševikams įplieskė pilietinį karą, kuris truko kelerius metus. O ir totalitarinė sistema buvo kuriama bent dešimtmetį iki Josifo Stalino įsitvirtinimo ir represijų bei masinio teroro.
Sovietų Sąjunga savo pavyzdžiu įkvėpė ir tiesiogiai rėmė kitų kraštų komunistus užgrobiant valdžią. Tarpukariu tai pavyko ribotai, bet per Antrąjį pasaulinį karą ir jam pasibaigus komunizmas stipriai išplito ne tik Europoje, bet ir Azijoje (14.3 pav.). Kinijoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui atsinaujino vidinis konfliktas tarp nacionalistų ir komunistų, vadovaujamų Mao Dzedongo (1893–1976), pajėgų. 1945–1949 m. vykusį pilietinį karą laimėjo Kinijos komunistai, ir Mao 1949 m. paskelbė Kinijos liaudies respublikos įkūrimą. Iš dalies kopijuojant sovietinį modelį kurta totalitarinė komunistinė valstybė, kurios žiauriausias periodas buvo vadinamoji kultūrinė revoliucija 7 dešimtmetyje.
Vokietijoje nacionalsocialistai atėjo į valdžią visai kitaip. XX a. 4 deš. pr. Vokietijos ekonomiką buvo stipriai paveikusi krizė, kilo socialinė įtampa ir dėl to augo radikalų populiarumas. 1928 m. rinkimuose nacionalsocialistai gavo vos porą procentų balsų, o 1930 m. rinkimuose jie jau užėmė antrą vietą (komunistai buvo treti). Rinkimų kovas lydėjo susirėmimai ir smurtas gatvėse. Trūko politikos stabilumo: keli kancleriai (vyriausybės vadovai) neturėjo parlamento palaikymo, bet galėjo toliau vadovauti remiami prezidento ir jam suteiktų galių. Taigi, kai 1932 m. rinkimus laimėję nacionalsocialistai neturėjo reikiamos daugumos vyriausybei formuoti, įtakingi politikai įtikino prezidentą 1933 m. sausį paskirti Adolfą Hitlerį (Adolf Hitler, 1998–1945) kancleriu. Užsitikrinę svarbiausią postą ir siekdami visiškai įsitvirtinti valdžioje, naciai ėmėsi manipuliacijų. Įvykus parlamento pastato gaisrui (14.4 pav.), buvo apkaltinti komunistai, o nacių smogikai prieš juos ėmėsi smurto. Galiausiai naciai įtikino parlamentą, kuriame jau nebebuvo dalies suimtų oponentų, suteikti kancleriui konstitucijoje įtvirtintas ypatingas galias, jomis naudojantis gana greitai įtvirtinta diktatūra. Neretai manoma, kad naciai į valdžią atėjo demokratiškų rinkimų būdu. Tačiau, nors jie rinkimuose gavo daugumą vietų, to neužteko vienašališkai formuoti vyriausybę ir įsitvirtinti valdžioje – šiems dalykams reikėjo manipuliacijų ir prievartos.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kuo totalitarizmas skiriasi nuo autoritarizmo.
- Nurodykite tris valstybes, kuriose XX a. įsitvirtino totalitarinė sistema.
- Kurioje iš paminėtų valstybių totalitarizmo sistemą propagavę asmenys į valdžią pateko rinkimų būdu? Paaiškinkite, kaip jiems tai pavyko.
- Išanalizuokite komunizmo išplitimo žemėlapį (14.3 pav.). Nurodykite tris pagrindinius regionus, kuriuose buvo įsitvirtinusi ši ideologija.
- Kuri valstybė po Antrojo pasaulinio karo siekė išplėsti komunizmą visame pasaulyje? Nurodykite mažiausiai vieną valstybę, kurioje jiems tai pavyko padaryti.
TYRINĖKITE!
Naciams patekti į valdžią Vokietijoje nebuvo itin paprasta, ne vienas jų bandymas buvo nesėkmingas. Vienas iš jų vadinamas Alaus puču. Pasidomėkite, kodėl jis taip vadinamas.
Totalitariniai režimai, jų ideologija ir jos diegimas
Bene svarbiausias totalitarizmo požymis – išskirtinė utopinė ideologija, kuri neva remiasi mokslu arba pati neva yra mokslinė ir aiškina ne tik tai, kas buvo praeityje, yra dabartyje, bet kas bus ateityje. Komunistai, remdamiesi marksizmo-leninizmo „mokslu“, siekė lygaus pasaulio utopijos, kitaip sakant, siekė pertvarkyti pasaulio socialinę struktūrą. Nacionalsocialistai, remdamiesi rasinėmis teorijomis, propagavo utopinį gražų pasaulį, kurį pakeisti siekė koreguodami biologinę žmonių prigimtį ir naikindami „kitokius“ žmones. Tai rodo komunizmo ir nacionalsocializmo praeities suvokimą. Komunistams pagrindinis istorijos žaidėjas buvo klasė (visuomenės grupė, skiriama pagal pajamas, darbo pobūdį, kilmę), o nacionalsocialistams – rasė. Pirmiesiems tai nuolatinė išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova, o antriesiems – rasių kova, kurioje vadinamoji arijų rasė viršesnė ir turi valdyti kitų rasių žmones.
Nepaisant tokių idėjinių skirtumų, abu totalitariniai režimai veikė panašiai (A šaltinis). Iškeliant ideologijos svarbą ir įgyvendinant utopinius tikslus buvo labai svarbus propagándos vaidmuo. Laikraščių straipsniai, radijas, plakatai, kino filmai ir kiti dalykai buvo naudojami totalitarinių valstybių tikslams ir politikai propaguoti. Pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje buvo svarbus radijo vaidmuo, taip pat dokumentinio kino, kuriame naudoti ne tik realaus gyvenimo, bet ir surežisuoti kadrai, taip siekiant pateikti norimą vaizdinį. Labai svarbus buvo ir partijos bei vado kulto protegavimas (14.5, 14.6 pav.). Tai veikė kartu su cenzū̃ros sistema, kai neigiamai vadą, partiją, valstybę, jos tikslus ar politiką nušviečianti informacija buvo draudžiama. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje buvo neleidžiama publikuoti dalies statistinių duomenų, kurie parodytų prastą valstybės ar visuomenės būklę. Susidūrę su cenzūra ilgainiui žmonės išmokdavo savicenzūros (nerašyti, nesakyti), tačiau veikė tvirta redaktorių, cenzorių, leidėjų, ideologų struktūra, kuri prižiūrėjo sistemos funkcionavimą.
Klausimai ir užduotys
- Palyginkite komunistų ir nacionalsocialistų tikslus.
- Kodėl totalitariniai režimai aktyviai naudojo propagandą?
- Kodėl totalitariniai režimai naudojo cenzūrą?
- Pateiktose iliustracijose atsispindi totalitarizmo sistemoje gyvavęs vado kultas. Kokį totalitarinės sistemos ir visuomenės santykį atspindi šis požymis?
- Pasvarstykite, kodėl komunizmas ir nacionalsocializmas yra utopinės ideologijos.
Totalitarinės valstybės realybė: žmonių naikinimas pagal socialinę padėtį ir rasinius skirtumus
Totalitarinės sistemos panašiai veikė ir organizuodamos masinį terorą. Jis buvo nukreipiamas prieš realius ir tariamus režimo oponentus, taip pat ideologijoje apibrėžtus priešininkus (pagal socialinę padėtį ir rasinius skirtumus) ir net buvusius bendražygius. Taip buvo formuojama baimės, neužtikrintumo, nepasitikėjimo ir aklo paklusnumo režimui atmosfera, o tokią susvetimėjusią visuomenę valdyti ir terorizuoti buvo dar lengviau. Žymi totalitarizmo tyrinėtoja Hana Arent (Hannah Arendt) rašė: „Pasirengimas terorui būna sėkmingas tada, kai žmonės praranda ryšius su savo artimaisiais, taip pat ir su aplinkine tikrove – juk kartu su šiais ryšiais žmonės praranda ir sugebėjimą patirti, ir sugebėjimą mąstyti. Idealus totalitarinio režimo subjektas yra ne įsitikinęs nacis ar įsitikinęs komunistas, o žmogus, kuriam nebeegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos <...> ir skirtumas tarp tiesos ir melo <...>.“ Šios mintys parodo, kad pačių nacių ar bolševikų simpatikų ir pajėgumų nebūtų užtekę tokioms totalitarinėms valstybėms sukurti ir masiniam terorui vykdyti. Tačiau prisidėjo dalis visuomenės, kuri arba buvo abejinga, arba pasidavė manipuliacijoms, nebeatskyrė tiesos nuo pateikiamo melo.
Sovietų Sąjungoje represijos prasidėjo kone iškart po bolševikų perversmo, tačiau tik Josifui Stalinui (1878–1953) įsitvirtinus valdžioje ir tapus vienvaldžiu diktatoriumi tikslinės represijos tapo masiniu terorù. Tam plėtota dar Lenino laikais pradėta kurti sistema su svarbiausiais dėmenimis: slaptąja policija, koncentracijos stovyklų tinklu, teismais, prokuratūra. Suimtiesiems buvo pateikiami išgalvoti sabotažo, šnipinėjimo, tėvynės išdavimo kaltinimai, prisipažinimai išgaunami kankinant ir skiriamos ilgo kalinimo bausmės, o dažnai ir mirties bausmė (B šaltinis).
Imtasi ir kitokio pobūdžio masinio teroro. Vykdant kolektyvizacijos kampaniją teroro banga buvo nutaikyta prieš valstiečius. Iš jų atimami grūdai, pašarai, gyvuliai. Apkaltinus grūdų slėpimu ir priešinimusi vykdomai kolektyvizacijai jie buvo suimami arba tremiami (trėmimai kaip teroro forma naudota ir kitose Sovietų Sąjungos užgrobtose teritorijose). Sovietų Ukrainos dalyje tokia grūdų atėmimo iš gyventojų politika lėmė didžiulį badą, vadinamą Holodomorù. Ukrainiečių istorikai yra suskaičiavę, kad per Holodomorą Ukrainoje mirė apie 4,5 mln. žmonių (14.7 pav.), bet esama skaičiavimų, kai pateikiamas ir 7 mln. aukų skaičius. Tai sovietų valdžios politikos rezultatas susiduriant su pasipriešinimu kolektyvizacijai ir manant, kad kone visi ukrainiečiai nusiteikę prieš sovietų valdžią. Todėl į kaimus buvo siunčiami aktyvistai ir kariuomenė, jie atimdavo paskutinius grūdus, įvesti pasai apribojo žmonių kėlimąsi į miestus ar judėjimą ieškant maisto, nebuvo suteikta jokios kitos pagalbos badaujantiesiems (14.8 pav.). Nors istorikai nesutaria, Holodomoras buvo suplanuotas veiksmas ar šalutinis kolektyvizacijos padarinys, nemažoje dalyje pasaulio šalių Holodomoras pripažintas genocidù – tyčiniu ir masiniu tautos ar etninės grupės naikinimu.
Įsitvirtindami valdžioje Vokietijoje naciai taip pat sukūrė teroro mašiną ir ėmėsi naikinti žmones. A. Hitleris ir jo rasistinė ideologija ėmėsi žydų (taip pat romų ir juodaodžių) izoliavimo ir diskriminavimo: apribotos teisės dirbti tam tikrose sferose (švietime, valstybės tarnyboje ir kitur), o įvedus rasinius įstatymus panaikinta jų teisė į pilietybę ir uždraustos santuokos su vokiečiais. Diskriminaciją pakeitė persekiojimas, o jį susidorojimas per pogromus, izoliavimas ir galiausiai masinis genocidas – Holokáustas, siekiant visiškai sunaikinti žydų tautą. Per nacių valdymo metus (1933–1945) visoje Europoje nužudyta apie 6 mln. žydų.
Totalitariniai režimai neapsiribojo spontaniškomis susidorojimo akcijomis, pogromais, prievarta prieš gyventojus, sukeltu badu, tremtimis ar panašiu teroru. Nemažą dalį visuomenės buvo stengiamasi izoliuoti uždarant į specialiai tam sukurtas koncentrãcijos stovyklàs. Sovietų Sąjungoje imantis vis didesnių represijų atsirado tūkstančiai tokių stovyklų (14.9 pav.). Jos buvo sujungtos į sistemą, vadintą Gulagù (rusiško pavadinimo „Vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba“ santrumpa). Visgi, biurokratinis trumpinys greitai visuomenėje tapo siaubo ir baimės simboliu. Gulago stovyklose kaliniai privalėjo dirbti, todėl stovyklos buvo įrengiamos prie statomų objektų ar tose vietose, kur išgaunami ištekliai. Kaliniai daugiausia dirbo įvairių mineralų kasyklose, kanalų, geležinkelių, fabrikų ar kitose statybose bei miško kirtimo, medienos paruošimo darbuose. Tai ne tik fiziškai sunkus ir sekinantis darbas, bet ir darbo sąlygos nežmoniškos dėl maisto stygiaus, ligų ir atšiauraus klimato. Nors Gulago lageriai ir nebuvo skirti tiesiogiai žmonėms marinti, bet mirtingumas juose buvo didelis. Dalis suimtųjų ar nuteistųjų net nepakliūdavo į lagerį, nes mirdavo kalėjime nuo žiaurų tardymų ir kalinimo sąlygų arba ilgoje kelionėje traukiniais į lagerį.
Nacistinėje Vokietijoje koncentracijos stovyklos (14.10, 14.11 pav.) įsteigtos kone sulig nacių atėjimu į valdžią (14.12 pav.). Pirmiausia jose buvo įkalinami režimo priešininkais laikomi žmonės, komunistai, socialistai, žydai, įvairių religinių sektų nariai. Visgi, labiausiai nacistinės koncentracijos stovyklos išsiplėtė per Antrąjį pasaulinį karą, kai jas imta įrengti ne tik Vokietijoje, bet ir okupuotose teritorijose, ypač Lenkijoje. Jos tapo ne tik užgrobtų teritorijų gyventojų, besipriešinusių naciams ar laikytų potencialiais oponentais, kalinimo vieta, bet ir masinėmis žydų izoliavimo ir naikinimo stovyklomis. Sekinantis fizinis darbas, maisto stoka, ligos, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, fizinė prievarta ir kiti kalinimo aspektai lėmė didelį kalinių mirtingumą. Tačiau atsirado ir speciali nacistinių koncentracijos stovyklų kategorija – mirties stovyklos. Jose atgabenami kaliniai, daugiausia žydai ir romai, buvo iškart ar per tam tikrą laiką žudomi specialiai įrengtose dujų kamerose, o palaikai vėliau deginami krematoriumuose. Tai buvo dalis Holokausto – sistemingo, masinio Europos žydų naikinimo, kurį vykdė nacistinė Vokietija, pasitelkusi talkininkus okupuotuose ar įtakos zonoje esančiuose kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje.
Holokaustas buvo vykdomas ne vien tik koncentracijos ar mirties stovyklose. Tai dažnai jau buvo paskutinė stotelė. Iki tol buvo diskriminavimas, koncentracija ir izoliavimas getuose. Dalis žydų nužudyti dar iki koncentracijos stovyklų, mirė iš bado ar ligų dėl nežmoniškų sąlygų getuose arba buvo sušaudyti netoliese savo namų ar tokiose mirties vietose kaip Panerių̃ žudynių vieta šalia Vilniaus (14.13 pav.) ar Babin Jaras prie Kijevo (C šaltinis).
Įvairiose šalyse, kuriose vyko Holokaustas, atsirasdavo drąsių žmonių, kurie padėjo persekiojamiems ar įkalintiems žydams. Po Antrojo pasaulinio karo Izraèlio valstybė įsteigė Pasáulio tautų̃ teisuõlio (14.14 pav.) apdovanojimą, skirtą ne žydų tautybės žmonėms, kurie per Holokaustą rizikavo savo gyvybe, nesiekdami finansinės ar kitos naudos gelbėjo žydus. Tokį vardą yra gavę per 900 Lietuvõs piliečių.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl totalitarinės sistemos plačiai ir dažnai naudojo terorą?
- Kodėl Ukrainoje vyko Holodomoras?
- Kokios priežastys lėmė nacių vykdytą Holokaustą?
- Kokia buvo koncentracijos stovyklų paskirtis totalitarinėse valstybėse?
- Kuo svarbus ir išskirtinis Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimas?
TYRINĖKITE!
Europoje yra ne viena atminties vieta (buvusios koncentracijos stovyklos, žudynių vietos, paminklai, muziejai ir pan.), skirta Holokausto ir kitoms nacių koncentracijos stovyklų aukoms atminti. Lietuvojè jų taip pat yra. Pasidomėkite, kokios yra pagrindinės totalitarinių sistemų aukų atminties vietos Lietuvojè. Galbūt tokių atminties vietų yra ir jūsų gyvenamojoje aplinkoje.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. Istorikas Stivenas Dž. Li lygina totalitarinius režimus
Individas egzistuoja visuomenėje; visuomenė – valstybėje. Svarbus totalitarinės valstybės požymis yra tas, kad ji siekia pavergti ir individą, ir visuomenę. <...> Rusijoje (Sovietų Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje – aut. past.) tiek Leninas, tiek Stalinas siekė sukurti „naujo tipo žmogų“, o visuomenė, valstybės politikos vedama, turėjo skiepyti naujas politines vertybes ir kultūrą. Panašus radikalus elgesio ir įsitikinimų keitimas buvo ir Vokietijoje, ir Italijoje. <...>
Kaip totalitariniai režimai pasiekė individą? Vienas iš svarbiausių metodų buvo propaganda. Anot Frydricho ir Bžezinskio, „visuotinai sutariama, kad beveik visiškas masinių komunikavimo priemonių monopolis buvo vienas iš ryškiausių totalitarinės diktatūros bruožų“. Kiekviena valstybė turėjo savo priemonių, kaip pasiekti šį monopolį. Sovietų Sąjungoje vyravo valstybinė nuosavybė, priešingai nei Italijoje ir Vokietijoje, kuriose buvo privati nuosavybė su valstybės licencijomis (komunikacijos priemonėms – aut. past.). Nacistinėje ir fašistinėje sistemose, kitaip nei Sovietų Sąjungoje, didesnis dėmesys buvo skiriamas radijui, tikėtina, dėl to, kad Hitleris ir Musolinis buvo labiau įgudę kalbėti (nei rašyti – aut. past.). Visos sistemos stengėsi manipuliuoti kultūra <...>. Visos keitė švietimo sistemos struktūrą ir funkcijas, nors ir skirtingais būdais. Nacistų ir fašistų metodas buvo paveikti sąmonę, kad nepriimtų nieko kitko, tik kruopščiai apgalvotą propagandą. Taip buvo paprastinamas visas intelektinis procesas. Sovietų švietimo teorija įtvirtino ugdymą, kuris turėjo padėti suprasti <...> marksistinės ideologijos elementus. Tačiau praktiškai sovietų švietimas Stalino laikais ugdė visišką sovietų vadovybės diegiamų idėjų priėmimą.
Iš anglų k. vertė M. Ėmužis, pagal Stephen J. Lee, European Dictatorships 1918–1945, Routledge, 2000, p. 305–306.Klausimai ir užduotys
- Kokį svarbų totalitarinės valstybės požymį šiame šaltinyje analizuoja autorius?
- Šaltinio autorius teigia, kad Rusijoje buvo siekiama sukurti „naujo tipo žmogų“. Paaiškinkite, ką tai galėjo reikšti.
- Kodėl totalitarinėms valstybėms buvo būtina naudoti propagandą?
- Palyginkite SSRS ir Vokietijoje vyravusias nuosavybės formas.
- Kodėl naciai ir fašistai didesnį dėmesį nei komunistai skyrė radijui?
- Paaiškinkite, kodėl totalitarinės valstybės siekė keisti švietimo sistemą.
- Pasvarstykite, koks individo ir totalitarinės valstybės santykis atsispindi šiame šaltinyje.
B ŠALTINIS. Istorikas Orlando Figesas apie Didįjį terorą Sovietų Sąjungoje
Didysis teroras, išskirtinis net ir Stalino režimo standartais, nebuvo įprasta masinių areštų banga, kaip iki tol siaubusios šalį režimo metais, o sąmoninga masinių žudynių politika. Stalino jau netenkino, kad tikri ar įsivaizduojami „politiniai priešai“ įkalinti, jis įsakė slaptajai policijai paimti žmones iš kalėjimų ir lagerių ir juos nužudyti. Negalutiniais statistiniais duomenimis, per dvejus metus (1937–1938) už „nusikaltimus valstybei“ buvo sušaudyta 681 692 žmonės <...> (91 proc. visų mirties bausmių už politinius nusikaltimus 1921–1940 metais, jei tikėsime NKVD skaičiais). Per tuos metus Gulago kalinių lageriuose ir kolonijose padaugėjo nuo 1 196 369 iki 1 881 570 <...>. Kiti sovietų istorijos laikotarpiai taip pat regėjo masinius „priešų“ areštus, bet niekada tiek aukų nebuvo nužudyta. Daugiau nei pusė per Didįjį terorą suimtų žmonių vėliau buvo sušaudyti.
Orlando Figes, Privatus gyvenimas Stalino Rusijoje, iš anglų k. vertė D. Gadeikis, Vilnius: Alma littera , 2015, p. 229–230.Klausimai ir užduotys
- Kokius veiksmus vykdė Stalinas ir jo aplinka per Didįjį terorą?
- Prieš ką buvo nukreipti šaltinyje aprašomi Didžiojo teroro veiksmai?
- Kiek apytiksliai žmonių tapo Didžiojo teroro aukomis?
- Kodėl šaltinio autorius teigia, jog Didysis teroras buvo išskirtinis?
- Pasvarstykite, ko siekė Stalinas, vykdydamas Didįjį terorą.
- Kokį asmens santykį su komunistine ideologija ir totalitarine SSRS atspindi šaltinyje pateikiama istorija?
C ŠALTINIS. Nobelio taikos premijos laureato Elio Vyzelio patirtys išlaisvinus jį iš nacių koncentracijos stovyklos
Paskui vieną dieną iš Šaigeto buvo išvaryti visi svetimšaliai žydai. Mozė Sargas taip pat buvo svetimšalis.
Žydai, vengrų policijos sugrūsti į gyvulinius vagonus, karčiai raudojo, o mes, stovėdami ant platformos, raudojome drauge. Horizonte dingęs traukinys paliko tik tirštus, juodus dūmus.
<...> Slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Gyvenimas grįžo į savas vėžes. Virš mūsų namų sklendė ramybės ir pasitikėjimo vėjas. Pirkliams sekėsi prekyba, studentai gyveno apsivertę knygomis, gatvėse žaidė vaikai.
Vieną dieną jau buvau beįeinąs į sinagogą, kai prie durų ant suolelio pamačiau sėdintį Mozę Sargą.
Jis papasakojo savo ir savo draugų istoriją. Pilnas tremtinių traukinys kirto Vengrijos sieną ir Lenkijos teritorijoje pateko į gestapo rankas. Čia ir sustojo. Žydai privalėjo perlipti į sunkvežimius, kurie patraukė didžiuliais miškais. Išlaipintiems žydams buvo įsakyta kasti milžiniškus kapus. Kai jie baigė darbą, gestapas pradėjo savąjį. Be entuziazmo, neskubėdami jie žudė savo kalinius. Kiekvienas privalėjo prieiti prie duobės ir atsukti pakaušį. Išmetami į orą kūdikiai tapo kulkosvaidininkų taikiniais. Tai įvyko Galicijoje, netoli Kolymos. Kaip Mozei Sargui pavyko išsigelbėti? Stebuklas. Sužeistą į koją jį palaikė mirusiu.
Ilgas dienas ir naktis jis keliavo iš vieno žydų namo į kitą, pasakodamas istoriją apie mergaitę Malką, kurios mirtis truko tris dienas, ir siuvėją Tobiją, kuris maldavo, kad jį nužudytų anksčiau už jo sūnus.
Mozė pasikeitė. Iš jo akių dingo džiaugsmas. Jis nebegiedojo ir nebekalbėjo nei apie Dievą, nei apie Kabalą, bet vien apie tai, ką teko matyti. Žmonės ne tik kad netikėjo jo istorijomis, netgi jų neklausė.
– Jis paprasčiausiai bando priversti mus jo gailėtis. Ir kokią vaizduotę beturįs, – kalbėjo jie. Ar netgi taip: – Vargšelis, visai pamišo.
O Mozė raudojo:
– Žydai, paklausykite manęs. Tai viskas, ko jūsų prašau. Man nereikia pinigų nei gailesčio. Tik paklausykit, – šaukdavo jis sinagogoje tarp pavakario ir vakaro maldų.
Aš pats irgi juo netikėjau.
Elie Wiesel, Naktis, iš anglų k. vertė R. Solovjova ir R. Reivytis, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001, p. 14–16.Klausimai ir užduotys
- Kodėl Mozė Sargas buvo išvarytas iš savo namų?
- Kokie nacių ir jų talkininkų žiaurumai užfiksuoti šiame šaltinyje?
- Kokiu būdu Mozei Sargui pavyko išsigelbėti nuo mirties?
- Ką žydai galvojo išgirdę Mozės Sargo pasakojimą? Kaip manote, kodėl?
- Kuo šis šaltinis įdomus ir vertingas analizuojant Holokausto istoriją?
Sąvokos
Cenzūrà – visos į viešumą patenkančios informacijos ir kūrybos kontrolė, peržiūra ir reikalavimas pakeisti netinkamas vietas arba publikavimo uždraudimas.
Genocidas – tyčinis ir masinis tautinės, etninės, rasinės ar religinės grupės naikinimas.
Gulãgas – sovietinės įstaigos Vyriausiosios pataisos darbų lagerių valdybos rusiškas trumpinys. Ši įstaiga administravo visą sovietų koncentracijos stovyklų sistemą. Gulagas tapo valstybės teroro sistemos sinonimu.
Holodomòras – ukrainietiškų žodžių „badas“ ir „mirtis“ sudūrimas – badmiris. Sovietų valdžios politikos rezultatas, kai nuo bado mirė milijonai ukrainiečių. Nemažoje dalyje pasaulio šalių Holodomoras pripažįstamas genocidu.
Holokáustas – sistemingas, masinis Europos žydų naikinimas, kurį vykdė nacistinė Vokietija, pasitelkusi talkininkus savo okupuotuose ar įtakos zonoje esančiuose kraštuose.
Komunizmas – viena iš kraštutinės kairės ideologijų, grįsta utopine idėja, kad galima sukurti visuomenę, kurioje nesant privačios nuosavybės nebus ir materialinio suinteresuotumo ir taip bus panaikinta socialinė ir kitokia nelygybė.
Koncentrãcijos stovyklà – uždaros ir izoliuotos vietos, kuriose buvo kalinami ir žudomi totalitarinių režimų priešininkai ir priešais paskelbti žmonės.
Nacionalsocializmas – viena iš kraštutinės dešinės ideologijų. Vienas esminių ideologijos bruožų buvo vadovavimasis rasine arijų išskirtinumo teorija, skelbiančia, kad arijų rasė yra viršiausia fiziškai, doroviškai, kultūriškai, ir antisemitizmu – priešiškumu žydų tautai.
Pasáulio tautų teisuõlis – žydų gelbėtojas per Holokaustą. Po Antrojo pasaulinio karo Izraelio valstybės įsteigtas apdovanojimas, skirtas ne žydų tautybės žmonėms, kurie per Holokaustą rizikuodami savo gyvybe, nesiekdami sau finansinės ar kitos naudos, gelbėjo žydus.
Propagánda – informacijos forma, kurios tikslas pateikiant šališkus, klaidingus ar manipuliatyvius faktus formuoti tam tikrą poziciją, elgesį, požiūrį ar nuomonę.
Teròras – valstybės vykdomos sistemingos represijos ir baimės atmosferos sukūrimas.
Totalitãrinė valstybė – valstybė, kurioje siekiama totaliai (visiškai) reguliuoti ir kontroliuoti žmonių gyvenimą ir įvairias visuomenės sritis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"