Temos reikšmingumas
- Idėjos išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos per visą XIX a. yra puikūs pavyzdžiai, kaip įvairiomis priemonėmis įmanoma siekti aukščiausių politinių tikslų.
- XIX a. mėginimai išsivaduoti iš priespaudos parodo, kodėl šis amžius svarbus Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiams net ir šiandien.
- XIX a. sukilimai prieš Rusijos imperiją iki šiol yra svarbūs valstybingumo, laisvės ir nepriklausomybės idėjoms ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Ukrainoje bei baltarusių opozicijai.
Nors 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos Valstybė nustojo egzistuoti, siekiai atkurti vienokį ar kitokį valstybingumą išliko. XIX a. svarstyta apie LDK politinę autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje, o vėlesni sukilimai kėlė ir visiško valstybės atkūrimo idėją. XIX a. pirmoje pusėje buvo puoselėjama mintis apie Lietuvą kaip bendros valstybės su Lenkija dalį, tačiau nesisekė sutarti, koks būtų LDK statusas tokioje valstybėje.
Napoleono karai ir Lietuvos valstybingumo viltys
Buvęs aukštas LDK pareigūnas, menininkas ir 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo prieš Rusiją dalyvis Mykolas Kleopas Oginskis (23.1 pav.) 1811–1812 m. parengė ir perdavė carui memorándumą (lot. memorandum – vertas paminėti, minėtinas), kuriame išdėstyta idėja atkurti LDK kaip Rusijos imperijos autonominę dalį su atskira konstitucija. Dokumente jis itin pabrėžė Lietuvos išskirtinumą, gyventojų didžiavimąsi istorine kilme, prisirišimą prie savo valstybės vardo. LDK atkūrimas, pasak M. K. Oginskio, turėjo ir konkrečių praktinių sumetimų – padaryti galą Europoje kariaujančio Napoleono įtakai Lietuvoje ir dar labiau suartinti gyventojus su Rusija. M. K. Oginskio parengtuose dokumentuose taip pat numatytas palaipsnis baudžiavos panaikinimas. Taigi, būsimos pertvarkos turėjo paliesti įvairius gyventojų sluoksnius. Tiesa, prieš parengdamas šį dokumentą M. K. Oginskis ieškojo ryšių su Napoleonu ir siekė panašų projektą pateikti kitai pusei.
Tiek M. K. Oginskis, tiek Rusijos caras Aleksandras I neabejotinai turėjo savo politinių tikslų. M. K. Oginskis siekė pasinaudodamas tarptautine padėtimi (gresiančiu Rusijos ir Prancūzijos karu) suteikti paramą carui, bet kartu išsaugoti bent menką buvusios LDK savarankiškumą. Caras tikėjosi ne tik būsimajame kare su Napoleonu palenkti naujas prijungtas teritorijas į savo pusę, bet ir įskelti politinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Vis dėlto, caras delsė ir M. K. Oginskio planas taip ir liko neįgyvendintas.
Nemažai vilčių dėl galimo valstybingumo atkūrimo Lietuvoje buvo siejama su Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto karine invazija į Rusiją. Ši milžiniška karinė kampanija prasidėjo 1812 m. birželį, iš pusės milijono karių sudarytai Grande Armée žygiuojant į Rusijos gilumą būtent per Kauną ir Vilnių. Napoleoną ir jo armiją dalis Lietuvos gyventojų sutiko kaip išvaduotojus, dalis bajorijos prisijungė prie karinės kampanijos – formavo lietuvių dalinius (23.2, 23.3 pav.). Sužibo viltis atkurti visą ar dalį prarastos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nepriklausomybės. Taip pat garsiai kalbėta apie galimą baudžiavos panaikinimą. 1812 m. vasarą Napoleonas įkūrė Lietuvos laikinosios vyriausybės komisiją. Jai vadovauti paskirti buvę LDK valstybės pareigūnai ir didikai. Komisija tam tikroje buvusios LDK teritorijos dalyje palaikė tvarką, rinko į prancūzų kariuomenę karius, aprūpino maistu, pašarais. Taigi jokios didesnės politinės galios prancūzai šiai komisijai nesuteikė – ji daugiau administravo okupuotą kraštą, o ne savarankiškai vykdė savo politiką. Napoleono nesėkmingas traukimasis iš Rusijos baigėsi padrikos ir pakrikusios armijos pasirodymu 1812 m. gruodį Vilniuje. Tai sužlugdė paskutines viltis pasiremiant prancūzais atgauti bent dalį valstybingumo.
Šie istorijos epizodai tik įrodo, kad bandymas laviruoti tarp dviejų tarpusavyje kariaujančių agresorių ir su jais susieti savo politinius tikslus retai kada pasiteisina, – Lietuvoje tokia situacija vėliau pasireiškė per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, kada radosi politikų, bandančių Lietuvos likimą susieti su kuria nors kariaujančia puse.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite argumentus, kuriais remdamasis M. K. Oginskis carui Aleksandrui I siūlė atkurti LDK valstybingumą.
- Apibūdinkite du požymius, rodančius, kad Napoleonas Bonapartas per 1812 m. žygį į Rusiją sudarė regimybę, jog LDK atgaus politinį savarankiškumą.
- Kaip manote, kodėl abu bandymai XIX a. pr. atgauti nepriklausomybę (M. K. Oginskio planas ir viltys, kad nepriklausomybę suteiks Napoleonas Bonapartas) buvo nesėkmingi?
TYRINĖKITE!
Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse yra ne viena vieta, susijusi su Napoleono Bonaparto apsilankymu 1812 m. Naudodamiesi internetine paieška, nustatykite šias vietas ir jų sąsajas su Napoleonu Bonapartu. Sudarykite galimą kelionės maršrutą aplankant visas ar dalį šių vietų.
Mėginimai atkurti valstybę rengiant ginkluotus sukilimus
Ryškiausi siekiai atkurti buvusį valstybingumą sietini su 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimais prieš Rusijos imperiją. 1830–1831 m. sukilimas apėmė buvusias Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritorijas – Rusijos valdomas Lenkijos žemes, Lietuvą, Baltarusiją, Vakarų Ukrainą. Varšuvoje, tuometinėje Lenkijos karalystėje (ji turėjo autonomijos statusą Rusijos imperijoje), sukilimas prasidėjo 1830 m. pab., o LDK žemėse (LDK jokios autonomijos neturėjo) karo veiksmai ėmė plisti 1831 m. pavasarį. Iš pradžių sukilėliai Lietuvoje bendros vadovybės ir politinės programos neturėjo, daugiau laikėsi partizaninės kovos taktikos, taip apsunkindami rusų dalinių judėjimą. Situacija pasikeitė, kai paremti lietuvių vasarą atvyko Lenkijos kariniai daliniai. Jiems vadovavo lietuvių kilmės didikas, generolas Antanas Gelgaudas (1792–1831) (23.4 pav.), jis tapo ir viso sukilimo Lietuvoje vadu. A. Gelgaudas augo ir brendo aplinkoje, kurioje buvo nuolatos kalbama apie ATR ir prisimenamas jos likimas. Dar dvidešimtmetis A. Gelgaudas buvo prisijungęs prie Napoleono karinės kampanijos į Rusiją, vėliau kopė karinės karjeros laiptais Lenkijoje.
Sukilimo politiniuose dokumentuose buvo keliama būsimos valstybės (sąjungos) su Lenkija idėja. Tačiau skyrėsi šios sąjungos supratimas. Kai kurie sukilimo veikėjai, ypač iš Lietuvos, norėjo, kad Lietuva ir Lenkija būsimoje federacijoje dalyvautų lygiateisių valstybių statusu, o kiti siekė, kad būsima valstybė kurtųsi Lenkijos pagrindu ir būtų visiškai centralizuota. Lietuva tokiame darinyje dažniausiai matyta tik kaip viena iš būsimos valstybės provincijų. Taigi sukilimo politinis tikslas – atkurti buvusią valstybę, o Lietuvos ir Lenkijos santykiai toje valstybėje turėjo paaiškėti tik sukilimui pasibaigus. Sukilimo Lietuvoje vadas A. Gelgaudas prie savo štabo sudarė Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje – taigi, sukilėliai stengėsi veikti centralizuotai ir vykdyti bendros vadovybės Varšuvoje nurodymus.
Į karo veiksmus Lietuvoje daugiausia įsitraukė bajorija, būta ir miestiečių, valstiečių. Pastariesiems sukilėlių vadovybė žadėjo geresnę ateitį, bet konkrečių veiksmų dėl baudžiavos panaikinimo nesiėmė. Tai apsunkino didesnį valstiečių įsitraukimą į karo veiksmus. Kovotojų gretose aktyviai reiškėsi ir sukilėlės moterys, pavyzdžiui, Emilija Pliaterytė, Antanina Tamašauskaitė (23.5 pav.).
Po nesėkmingo Vilniaus šturmo 1831 m. birželio 19 d. A. Gelgaudui su kariniais daliniais teko trauktis iš Lietuvos. Iškilus vidiniams sukilėlių ginčams generolas buvo nušautas (23.6 pav.).
1863–1864 m. sukilėliai taip pat siekė išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos ir atkurti buvusią valstybę su 1772 m. sienomis. Tuo metu radosi ir platesnių pasvarstymų dėl būsimo Lietuvos valstybingumo. Buvusi ATR neretai jau buvo suvokiama kaip trinaris politinis darinys – Lenkija, Lietuva ir Rusia (dalis dabartinės Ukrainos). Todėl ant sukilimo herbo pavaizduotas Lenkijos erelis, Lietuvos Vytis ir Rusios arkangelas Mykolas, sukilėliai skelbė šūkį „Už jūsų ir mūsų laisvę“ (23.7 pav.).
Vienas pagrindinių sukilimo vadų Lietuvoje buvo bajorų kilmės Zigmantas Sierakauskas (1827–1863) (23.8 pav.), gimęs Voluinėje, dabartinėje Ukrainoje (tuo metu Rusia). Jo senelis dalyvavo T. Kosciuškos sukilime, o tėvas žuvo per 1830–1831 m. sukilimą. Taigi, net tris šeimos kartas vienijo siekis išsivaduoti iš Rusijos priespaudos ir atkurti buvusią valstybę. Prieš prasidedant karo veiksmams Z. Sierakauskas, Lietuvoje jau žinomas karininkas, pelnęs net caro administracijos pasitikėjimą, tarnavo Generaliniame štabe Peterburge. Dar iki sukilimo jis siekė įtikinti imperijos valdžią suteikti Lietuvai tam tikrą politinę autonomiją. 1863 m. prasidėjus kovoms sukilėlių buvo pakviestas į Lietuvą sujungti padrikų kovotojų būrių ir jiems vadovauti. Nors su šia užduotimi nedvejodamas sutiko, vis dėlto manė, kad karinė kova pradėta per anksti, tinkamai nepasirengus. Z. Sierakauską sukilėliai vertino dėl analitinių gebėjimų, geopolitinių tendencijų išmanymo, lyderio savybių. Z. Sierakauskas buvo liberalių humanistinių pažiūrų, propagavo luominių skirtumų ir baudžiavos panaikinimą.
Lietuvos sukilėlių politinės nuostatos buvo žymiai ryškesnės ir nuoseklesnės nei 1830–1831 m. sukilime. Dėl taktikos ir politinių tikslų išsiskyrė dvi sukilėlių grupuotės: baltieji ir raudonieji. Baltuosius daugiausia sudarė konservatyvi bajorija, ryškiausias jų lyderis – Jokūbas Geištoras. Baltieji tikėjosi pagalbos iš Vakarų šalių ir manė, kad užsienio valstybių karinė intervencija ar reikšminga parama bus pagrindinė sąlyga sukilimui laimėti. Jie taip pat mažiau dėmesio skyrė valstiečių reikalams. Raudonieji (ryškiausias lyderis Konstantinas Kalinauskas) akcentavo ne tik politines, bet ir socialines problemas, į sukilimą siekė įtraukti kuo daugiau valstiečių. Raudonieji manė, kad derėtis ir susitarti su imperijos valdžia neįmanoma, nuosekliai tikėjo, jog karinis sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje pavyks, bus masinis ir dar išsiplės į pačią Rusiją.
Šių grupuočių taktiniai skirtumai ir galutiniai tikslai netrukdė bendradarbiauti. Per sukilimą vadovavimą buvo perėmusi tiek viena, tiek kita grupė. Sukilėlių gretas Lietuvoje sudarė bajorai, miestiečiai ir valstiečiai, į kovotojų gretas įsijungė nemažai dvasininkų – kova su Rusijos priespauda buvo suvokiama ir kaip kova už savo tikėjimą.
Baltųjų grupuotė siekė atkurti centralizuotą valstybę, kurioje Lietuva būtų tik viena iš provincijų. Raudonieji siekė atkurti valstybę, kurioje Lietuva turėtų kuo didesnę autonomiją ir su Lenkija sugyventų lygiateisės federacijos principu. Taip pat kelta idėja kurti trilypę federaciją, kurią sudarytų Lenkija, Lietuva ir Rusia (Ukraina ir Rytų Baltarusija). Apie visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą nebūta net užuominų.
Nesėkmingai pasibaigę sukilimai sudavė didžiulį smūgį pagrindinei Lietuvos politinei jėgai – bajorijai. Daug bajorų žuvo, buvo ištremti (23.9 pav.), o jų dvarai konfiskuoti, daliai teko emigruoti. Todėl vėliau, XIX a. antroje pusėje, prislopo ir idėjos vienaip ar kitaip atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Į politinį lauką ateinant naujoms jėgoms – iš valstiečių kilusiai lietuvių inteligentijai brendo ir kitokios valstybingumo idėjos paieškos. Jos buvo siejamos su etninės tapatybės paieškomis ir nacionalinės valstybės sukūrimu.
Klausimai ir užduotys
- Pasvarstykite, kodėl XIX a. pr. Lietuvos politikų laviravimas tarp Rusijos ir Prancūzijos siekiant politinės autonomijos nebuvo sėkmingas.
- 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimo lyderių nuomonės apie valstybės atkūrimą skyrėsi. Apibūdinkite esmines idėjas.
- XIX a. pirmoje pusėje aktyviausia politinė jėga buvo bajorai. Kaip manote, kodėl kitos socialinės grupės buvo ne tokios aktyvios?
- Pasvarstykite, kodėl abu XIX a. ginkluoti sukilimai prieš Rusijos valdžią buvo nesėkmingi.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetine paieška, leidiniais, muziejų medžiaga, turistams skirta informacija, raskite arčiausiai savo gyvenamosios vietovės esančius objektus (mūšių, sukilėlių stovyklų vietas, paminklus, atminimo lentas, kapus ir pan.), susijusius su XIX a. ginkluotais sukilimais.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Ištrauka iš 1811 m. Mykolo Kleopo Oginskio Rusijos imperatoriui parengto projekto
Nuo šiandien Gardino, Vilniaus, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Kijevo, Podolės ir Voluinės gubernijos, taip pat Balstogės ir Tarnopolio apskritys sudarys vieną provinciją, vadinamą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę administruos valdininkas – imperatoriaus vietininkas, valdantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Imperatoriaus vietininkas bus tituluojamas šviesybe, jo išlaikymui bus skirta Karūnos dvarų. Jo rezidencija bus Vilniuje, šis miestas bus Didžiosios Kunigaikštystės administracinis centras.
Prie mūsų ir mums tiesiogiai pavaldi veiks Lietuvos kanceliarija, kuriai vadovaus mūsų paskirtas valstybės ministras. Ta kanceliarija bus mums pavaldi įstaiga ir tvarkys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešuosius reikalus.
Didžiosios Kunigaikštystės vidaus reikalus tvarkys administracinė taryba, vadovaujama imperatoriaus vietininko; taryba turės keletą departamentų, kiekvienam vadovaus generalinis direktorius ir dirbs keli patarėjai. Visus tarybos narius skirsime mes.
Mykolas Kleopas Oginskis, Atsiminimai, II–III t., Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2009, p. 242.Klausimai ir užduotys
- Šiuo dokumentu buvo siekiama atkurti LDK. Kurios teritorijos turėjo sudaryti atkuriamą valstybę?
- Kas turėjo tapti atkurtos valstybės valdovu? Paaiškinkite, kodėl buvo numatytas būtent toks planas.
- Kuris miestas turėjo tapti pagrindiniu centru? Kodėl būtent šis miestas?
- Paaiškinkite, kaip buvo numatyta valdyti ir administruoti atkuriamą valstybę. Atsakymą galite parašyti arba pavaizduoti schema.
- Kokią valstybingumo idėją atspindi šis dokumentas? Pasvarstykite, kodėl tokiam projektui nebuvo lemta išsipildyti.
- Šio dokumento autorius Lietuvos istorijoje žinomas ne tik dėl politinės, bet ir dėl kūrybinės veiklos. Pasidomėkite, kuo jis svarbus mūsų kultūros istorijoje.
B ŠALTINIS. Iš sukilėlės Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės atsiminimų
Lietuvoje nebuvo tokio tautos susiskaldymo kaip Karalystėje, nepaisant baltųjų ir raudonųjų partijų pavadinimo, iš tikrųjų ten veikė viena – patriotinė [partija], neišsiskirianti iš bendros vieningos krypties. Centrinio Lietuvos komiteto, o vėliau Liet[uvos] sk[yriaus] vadovavimui noriai pakluso dvarininkai, vidurio gubernijų valstiečiai, amatininkai, universitetų ir mokyklinis jaunimas.
Lietuvoje baltųjų partija vadino tuos, kurie manė, kad būtinas taikus parengiamasis darbas, kad reikia skleisti darbo, žinių ir moralumo sampratą, suvienyti visus sluoksnius ir konfesijas siekiant bendro tikslo.
Raudonųjų (judėjimo) partija vadino pirmiausia jaunimą, kuris beatodairiškai veržėsi į sukilimą ir kaltino Liet[uvos] sk[yrių] nepageidaujamu, žalingu vilkinimu, nenorėjimu pasinaudoti visuotine nuotaika.
https://knygynas.lnm.lt/produktas/apolonija-dalevskyte-sierakauskiene-atsiminimai/C ŠALTINIS. Iš sukilėlio Jokūbo Geištoro atsiminimų
Išklausius mano pasisakymų, vienbalsiai pritarta mano nuomonei, kad neveiklumo šaltinis yra Varšuvoje, o Malchovskis sušuko: „Gal jau pakaks to pasyvaus vaidmens, Varšuva nesupranta mūsų reikalų, todėl patys privalome pasirūpinti Lietuvos gerove, visi čia susirinkę nutarėme vieną kartą baigti su ta priklausomybe, kuri mus žlugdo. Tai sakydamas jis numetė ant stalo naujo antspaudo pavyzdį, kuriame virš Lietuvos herbo buvo įrėžta „Lietuvos valdymo komitetas“. Be manęs, susirinkime dar dalyvavo: Juozapas ir Konstantinas Kalinauskai, Liucijanas Morikonis, Vladislovas Malchovskis, Ignacas Lopacinskis ir Karolis Falevičius. Vėliau buvo perskaitytas jau sudarytas naujų Karūnos ir Lietuvos valdžių santykių projektas. Remiantis tuo projektu Lietuvos komitetas, galima sakyti, buvo nepriklausomas nuo Varšuvos vyriausybės. Varšuvos komisaras jame turėjo tik patariamąjį balsą ir buvo tarpininkas santykiuose su Varšuva, lygiai taip pat Lietuvos komisaras turėjo vykti į Varšuvą tarpininku.
https://www.melc.lt/lt/parduotuve/986-jokubo-geistoro-18571865-metu-atsiminimai-9785420018460D ŠALTINIS. Ištrauka iš pokalbio apie 1863–1864 m. sukilimą su istoriku Dariumi Staliūnu
Už kokią, kieno ir kurią valstybę kovojo 1863–1864 m. sukilėliai? Jie turėjo vieną idėją ar buvo skirtingos grupės ar partijos jų viduje?
Klausimas paprastas, o atsakymas – sudėtingas. Buvo dalykų, dėl kurių visi sukilėliai sutiko, pavyzdžiui, kad jie kovoja siekdami išsivaduoti iš Rusijos imperijos. Kad sukilimas prasideda Varšuvoje, o prie jo jungiasi ir sukilėliai Lietuvoje, rodo, jog tam tikrų bendrų tikslų jie tikrai turėjo. Buvo kalbama apie Lenkijos atkūrimą išsivadavus iš Rusijos imperijos. Žinoma, Lenkija buvo suprantama kaip Abiejų Tautų Respublikos valstybė, kuri tuo metu jau dažnai vadinta ne Lenkija ir Lietuva, bet kalbėta apie trinarę valstybę – Lenkiją, Lietuvą ir Rusią. Šios sąvokos dabar pakitusios. Pirma, kai kalbame apie anuometinę Lenkiją, omeny turime vadinamąją kongresinę Lenkiją arba tą Lenkijos dalį, kuri buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Kai kalbame apie Lietuvą, tai buvo istorinė Lietuva, vadinasi, etnografinė Lietuva ir etnografinė Baltarusija. Rusia buvo dalis dabartinės Ukrainos. Štai tokia trinarė ta valstybė buvo matoma.
Sukilėlių palikti dokumentai – atsišaukimai ir laikraščiai – rodo, kad jie bandė kovoti už bendrą valstybę. Tai rodo ir smulkios detalės: Varšuvoje sukilėliai 1863 metų sausio 22 dieną paskelbė atsišaukimą, iš esmės tą patį atsišaukimą pakartojo Lietuvos sukilimo vadovybė Vilniuje. 1863 metais Lietuvos sukilėlių vadovybė buvo pervadinta į Lietuvos provincijų vykdymo skyrių. Šis pavadinimas rodo, kad sukilėliai Lietuvoje buvo pavaldūs Varšuvai.
Vis dėlto dar prieš sukilimą prasidėjo nesutarimai tarp jo rengėjų Varšuvoje ir Vilniuje. Sukilėliai Lietuvoje, ypač radikalusis sparnas, norėjo turėti tam tikrą autonomiją. Prieš sukilimą dalis radikalų kalbėjo apie tai, kad Lietuva, Baltarusija ir Ukraina galėtų apsispręsti, su kuo nori būti – ar su Lenkija, ar su Rusija. Sugautų sukilimo vadų parodymuose irgi kalbama apie tai. Kiek čia buvo taktinių sprendimų, siekiant kitų tikslų, sunku pasakyti. Minčių apie autonomiją sklandė, tačiau nebuvo jokios didesnės visuomenės grupės už, pavyzdžiui, Lietuvos atskirumą. Tam tikra autonomija – taip, bet sunku įsivaizduoti netgi atskirą Lietuvos, kaip LDK žemių, valstybingumą. Apie modernią Lietuvą ar apie modernią Baltarusiją sukilimo kontekste nereikėtų kalbėti.
https://www.bernardinai.lt/2019-11-22-uz-ka-kovojo-1863-metu-sukileliai-pokalbis-su-istoriku-d-staliunu/Klausimai ir užduotys
- B šaltinyje minima Karalystė. Kokią teritoriją vartodama šią sąvoką mintyje turėjo atsiminimų autorė?
- Kuo skyrėsi pasipriešinimas, anot B šaltinio autorės, Lietuvoje ir Karalystėje?
- Išvardykite B ir C šaltiniuose minimas sukilimo jėgas (grupuotes), kurios veikė Lietuvoje per sukilimą. Kuo jos viena nuo kitos skyrėsi?
- Kurios jėgos (grupuotės) pasirinkta kovos taktika, jūsų nuomone, buvo perspektyvesnė? Kodėl taip manote?
- Kuriai sukilėlių grupei atstovavo C šaltinio autorius? Kodėl taip manote?
- Koks sukilimo tikslas aptariamas C šaltinyje?
- Kokia sukilimo problema aptariama C šaltinyje? Kaip manote, kodėl ji iškilo?
- Pasvarstykite, kokią įtaką 1863–1864 m. sukilimo rezultatui galėjo turėti sukilėlių skaidymasis į atskiras jėgas (grupuotes).
- Iš kokių teritorijų sudarytą valstybę, anot D šaltinio autoriaus, matė 1863–1864 m. sukilėliai?
- Remdamiesi pateiktais šaltiniais įrodykite arba paneikite teiginį: „Lietuvių sukilėliai buvo pavaldūs Lenkijos (Varšuvos) sukilėliams.“
- Pasvarstykite, kuo šie šaltiniai svarbūs norint suprasti Lietuvos valstybingumo idėją XIX a. antroje pusėje.
E ŠALTINIS. Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos kalbos, pasakytos 2019 m. laidojant 1863–1864 m. sukilėlių vadus, ištrauka
Mūsų ryšys su 1863-iųjų metų sukilimo dalyviais ir jų idealais niekada nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Šiandien jau geriau suprantame, kad sukilimo dalyvių pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei. Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui.
Iš dabartinės Ukrainos teritorijos, Voluinės, kilęs Zigmantas Sierakauskas į kovą vedė daugiausia lietuviškai kalbančių valstiečių būrius ir pateko į nelaisvę bandydamas sukilimą išplėsti Latvijoje. Prie pat dabartinės Lenkijos ir Baltarusijos sienos gimęs Konstantinas Kalinauskas „Laiškus iš po kartuvių“ Vilniuje rašė baltarusių kalba, ragindamas tautą kovoti už teisybę ir laisvę. Dabartinėje Lietuvoje, Šal̃čininkų rajone, gimęs Boleslovas Koliška buvo priverstas emigruoti, tačiau po karo mokslų Italijoje sugrįžo, kad ginklu mestų iššūkį carinei valdžiai.
Tai tik dalis pasakojimų, skatinančių ne vien lietuvius, bet ir lenkus, baltarusius, ukrainiečius, latvius iš naujo atsigręžti į 1863-ųjų metų sukilimą, gėrėtis jo dalyvių drąsa ir semtis iš jų įkvėpimo. Tiesa, bent vienas pasakojimas – kunigo Stanislovo Išoros, kurio palaikų iki šiol nepavyko surasti, – mūsų dar laukia ateityje.
Kaip ir tais tolimais laikais, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ šiandien išlieka aktualus, nes yra daugiaprasmis. Galime linkėti laisvės vieni kitiems, siaurai suprasdami „mus“ ir „jus“, kaip bendros valstybės tradiciją menančias ir gerbiančias šiuolaikines nacijas. Tačiau lygiai taip pat galime linkėti laisvės ir kitoms tautoms, kurioms jos vis dar stinga.
https://www.lrp.lt/lt/lietuvos-respublikos-prezidento-gitano-nausedos-kalba-1863-1864-m.-sukilimo-vadu-ir-dalyviu-laidotuviu-ceremonijoje/39741Klausimai ir užduotys
- Pasakykite 1863–1864 m. sukilimo šūkį, kurį Lietuvos Respublikos prezidentas G. Nausėda mini savo kalboje. Paaiškinkite, kaip prezidentas jį supranta. O kaip suprantate jūs?
- Kodėl prezidentas teigė, kad „mūsų ryšys su 1863 m. sukilimo dalyviais ir jų idealais niekada nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis“?
- Nurodykite šaltinyje minimus sukilimo lyderius. Kokius jų kovos bruožus pateikia prezidentas savo kalboje?
- Prezidentas kalba apie 1863–1864 m. sukilimo idėjų aktualumą. Kaip manote, ar šių dienų Lietuvoje įgyvendinant valstybingumo idėją yra atliepta sukilimo idėja? Savo nuomonę paremkite ne mažiau kaip dviem argumentais.
- Pasvarstykite, kaip ši kalba susijusi su 1863–1864 m. sukilimo atminimo įamžinimu šių dienų Lietuvoje.
Sąvokos
Autonòmija (gr. autonomia: auto + nomos – įstatymas) – politinė savivalda, savarankiškumas, teisė apibrėžtoje valstybės dalyje (teritorijoje) savarankiškai valdyti, tvarkyti vidaus reikalus.
Memorándumas (lot. memorandum – vertas paminėti, minėtinas) – raštas, kuriame išsamiai išdėstytos sąlygos ir argumentai būsimam susitarimui. Būtent tokio tipo dokumentą ir buvo parengęs M. K. Oginskis.
Nacionãlinė valstýbė – valstybė, kurioje daugumą sudaro ir svarbiausias politines teises turi vienos tautybės gyventojai. Nacionalinės valstybės ėmė rastis XIX a.